- Kaip jūs manote, ar Sovietų Sąjungos subyrėjimą lėmė prieš dvidešimt metų žlugęs pučas Maskvoje, Lietuvos pastangos, ar tai atsitiko pačios SSRS supuvimo bei Michailo Gorbačiovo perestroikos dėka?
- Aš manau, kad procesas buvo sudėtingas, valstybė didelė, joje buvo daug problemų. Lietuva, be abejo, prie šio proceso prisidėjo, bet aš nesiimčiau taip drąsiai tvirtinti, kad Lietuva sugriovė Sovietų Sąjungą – žinoma, veikė daug veiksnių ir mūsų veiksnys nebuvo pats didžiausias, bet jis buvo reikšmingas, sunku tą paneigti.
- Jeigu pučas būtų pasibaigęs sėkmingai, tas perversmas būtų įvykęs iki galo ir valdžia būtų paimta į pučistų rankas, kas tuomet galėjo grėsti Lietuvai, kuri jau buvo pasiskelbusi savo nepriklausomybę, nors formaliai nebuvo pripažinta?
- Aš įsivaizduoju, kad šitas byrėjimo procesas būtų sustabdytas, būtų išvaikyti parlamentai, kurie tą nepriklausomybę paskelbė Baltijos šalyse, manau, kad būtume nugrimzdę į gilų reakcijos liūną ir šiandien čia tikrai nesėdėtume. Istorija būtų pasisukusi kitaip: vyrai buvo nusiteikę priešintis ir, man atrodo, kad būtų buvę aukų.
- Na, o dabar – po dvidešimt metų – ar šiandien Rusija gali būti iš mūsų sąmonės pašalinta kaip grėsmės kėlėja?
- Ne tik gali, bet ir turi būti pašalinta. Mes turime pradėti suvokti ir suprasti, kad esame skirtingos valstybės, atskiros valstybės. Pasąmonėje mes dar nesame iki galo atsiskyrę nuo Rusijos, jaučiamės nuo jos labai priklausomi, manome, kad Rusija nori mus sugrąžinti atgal, bet iš tiesų procesai keičiasi, pasaulis keičiasi. Šiuo atveju reikėtų klausti mūsų pačių, ar Rusija reikalinga mums kaip kažkoks atskaitos taškas mūsų politikai, kad mes galėtume ją konstruoti ir mąstyti apie ateitį, ar tai nėra mūsų pačių išgalvotas baubas, nuo kurio mes norime pabėgti.
- Bet tai atsitiko būtent po to, kai Borisas Jelcinas perdavė valdžią buvusiam KGB karininkui Vladimirui Putinui ir sulig jo atėjimu pasikeitė ir sugriežtėjo labai Rusijos vidaus ir užsienio politika. Matyt, daug ką pasako ir paties V. Putino požiūris į pučą ir SSRS žlugimą: jis sakė, kad tai yra didžiausia XX amžiaus geopolitinė katastrofa. Iš tų pozicijų žiūrint, ar mes galime tikėtis kitokio Rusijos požiūrio į Lietuvą nei tiesiog noro turėti mus savo įtakoje?
- Pirmiausia dėl šito V. Putino pareiškimo, tai aš noriu atkreipti dėmesį, kad V. Putinas yra politikas ir politikai labai dažnai pasako prieštaringų dalykų. Kiek pamenu, jis pats neseniai yra pasakęs ir kitą dalyką – kad Sovietų Sąjunga buvo negyvybingas darinys. Tai va, sulyginkite ir kodėl tai turėtų būti nelaimė, jeigu žlugo negyvybingas darinys?
Dabar dėl požiūrio į Lietuvą ir įtakos darymą. Tai, man atrodo, kad mes turime pripažinti, kad mums daroma didžiulė įtaka, mes esame glaudžiai susiję daugybe aspektų: ekonominiais klausimais, mūsų pagrindinė eksporto rinka yra Rusija (Vokietija yra tik antroje vietoje), mūsų pagrindinis importo šaltinis yra Rusija, mūsų daugelio įmonių interesai irgi yra rytuose, laukiame atvažiuojančių rusų turistų. Mes turime daugybę dalykų, kurie mums neišvengiamai daro įtaką ir tą įtaką reikia pripažinti bei ją valdyti.
- Lietuvos ir Rusijos dialoguose reikėtų gal siekti tokių lygiaverčių santykių, bet kiek pati Lietuva tuo suinteresuota, ar tai nėra tas politikų amžinas noras, apie ką jūs irgi užsiminėte, turėti tokį grėsmingą amžiną priešą?
- Tai, be abejo, kad šituo yra spekuliuojama ir politikai turėtų atsargiau su šitokiais dalykais elgtis. Politikai nėra diplomatai, jie gali kartais pasakyti visiškai prieštaringų dalykų, bet turint omenyje, kad mums reikalingi lygiaverčiai santykiai, tai turime iš tiesų neišnaudotų galimybių tuos santykius vystyti. Labai keista, kad pastaraisiais metais, naujajai prezidentei pradėjus eiti pareigas lyg ir atsirado ženklų, kad bus pakankamai intensyvūs kontaktai aukščiausiame lygyje, bet nesuprantu, kodėl tie reikalai dabar yra įstrigę: kontaktai atsirado, bet jie nesivysto.
Aišku, jie patys visų problemų neišspręs, bet jie sukurtų kitą kontekstą ir mūsų įvairiapusiams santykiams suteiktų platesnę perspektyvą.
- Toks pagrindinis mūsų nesutarimo šaltinis ar laukas, tai yra tai, kad Rusija ir Baltijos valstybės (ne viena Lietuva) labai skirtingai vertina istoriją ir ją skirtingai supranta. Ten, kur mes norime kompensacijų už okupacijos metais patirtą žalą, Rusija nenori pripažinti jokių okupacijų, nenori kalbėti apie jokias aneksijas ir jokius žalos atlyginimus. Ir tai yra, bene, vienas didžiausių konfliktų, ar jūs su tuo sutiktumėte?
- Nežinau, ar čia iš tisų yra konfliktas. Aš sakyčiau, kad čia tiesiog yra nuomonių skirtumas. Mes turime savo nuomonę ir ją aiškiai esame visiems pasakę.
- Kitaip sakant, jūs manote, kad nebūtina priminti nuolat tą okupaciją ir jos žalos atlyginimą?
- Yra priminta ir pasakyta, yra priimtas įstatymas, jis galioja. Aš nemanau, jeigu jūs turite interesų su kaimynu ir norite kažką bendrai nuveikti bei plėtoti kokią pelningą veiklą, visą laiką jam priminsite ankstesnes padarytas nuodėmes. Taip, žinome, su kuo turime reikalą, bet tai nieko nekeičia, jeigu žvelgiame į ateitį.
- Jeigu paprašyčiau įvertinti šiandienos mūsų santykius su Rusija?
- Aš pavadinčiau juos turbūt tarp komplikuotų ir gerų – ne labai gerų, bet komplikuotų ir gerų. Reiškia, galėtų būti geresni, bet nėra tiek komplikuoti, kad mes negalėtume normaliai bendrauti.
- Jūs sakote, galėtų būti geresni. Ką turite galvoje?
- Aš turiu galvoje, visų pirma, kontaktus aukštesniame politiniame lygmenyje. Stebiuosi, kad ta galimybė nebuvo išnaudota. Aš manau, kad kai buvo pakvietimas, reikėjo nuvykti ir pasikalbėti, bet matyt kažkas kažkurįvyko, ko mes nežinome, ir tas dalykas yra įstrigęs, tad dabar mes esame tokioje pat situacijoje kaip prezidento Valdo Adamkaus kadencijos metu. 2001 m. buvo paskutinis jo vizitas Maksvoje ir po to santykiai nutrūko.