Per „Žinių radijo“ laidą „Atviras pokalbis“ apie prezidentės Dalios Grybauskaitės darbus diskutavo Mykolo Romerio universiteto dėstytoja Rima Urbonaitė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos narys, parlamentaras, buvęs užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ir „valstiečių“ rinkimų į Europos Parlamentą štabui vadovavęs viešųjų ryšių ekspertas Linas Kontrimas.
Nei vienas iš kalbančiųjų nebuvo linkęs dėl partijų silpnėjimo kaltinti tik D. Grybauskaitės.
„Man atrodo, kad politinių partijų būklė visiškai priklauso nuo pačių politinių partijų. Taip, prezidentė kurį laiką buvo kritiška. Matydama politinių partijų klaidas ir reitingus, ji kritikavo politines partijas, ragino jas atsiverti, buvo iškėlusi nepartiškumą ir nepolitiškumą, bet iš paskutinių pranešimų matome, kad buvo grįžta prie pamatinio supratimo, kad bet kuri demokratinė valstybė be stiprių politinių partijų (…) negali normaliai funkcionuoti“, – sakė R. Urbonaitė.
Pasak politologės, 2016 m. rinkimų į Seimą rezultatas parodė, kad Lietuvos partinė sistema yra nestabili ir nekonsoliduota. Jos nuomone, pačios partijos nedaug padarė, kad ta situacija kistų.
„Prezidentė tai optimistiškiau įvertino savo metiniame pranešime. Turiu daugiau pesimizmo negu prezidentė. (…) Bet nesiečiau to su prezidente – kad ji buvo kertinis veiksnys, kuris nulėmė, kad mes vis dar turime labai rimtų problemų su politinėmis partijomis. Manau, kad 2020 m. mums gali pateikti staigmenų, ir ne visai malonių, kalbant apie partinės sistemos stabilizaciją ir konsolidaciją“, – sakė R. Urbonaitė.
Su „valstiečių“ partija susijęs viešųjų ryšių ekspertas sutiko, kad, matant, kas vyksta partijose, galima laukti staigmenų per ateinančius Seimo rinkimus.
„Partijos, kokybės prasme, nekelia jokio optimizmo. Struktūriškai žiūrint, tai yra labiau pataikavimo fabrikai negu politinių idėjų kūrėjai“, – sakė L. Kontrimas.
Viešųjų ryšių specialistas teigė, kad prezidentė „labai kietai laikė rankoje“ konservatorių Vyriausybę, bandė tai daryti ir su socialdemokratų Vyriausybe, bet „ne visada draugiškai išeidavo“, „ir tik po 2016 m. ji negalėjo niekaip kontroliuoti dabar atėjusios daugumos“.
„Galbūt, ir jos pačios santykis buvo toks: jau baigiasi antra kadencija, kam čia kovoti? Kam tas ietis laužyti? Problema, kurią ji palieka (ir ne dėl to, kad ji ką nors blogai padarė, bet kurią mes, kaip rinkėjai, esame užsiauginę), tai – politinių partijų uždarumas – ne tik iš išorės, bet ir viduje“, – sakė L. Kontrimas.
Specialistas atkreipė dėmesį, kad žmonės, kurie nėra „pirmame arba antrame draugų rate“ didžiosiose partijose praktiškai neturi galimybių kilti karjeros laiptais.
„Net ryškesniems regionų politikams, kurie susiformuoja kaip stiprūs savivaldybininkai, patekti į centrinę valdžią yra sunku, nes čia jau yra dešimt-dvidešimt politikų, kurie keliauja iš Seimo į Seimą“, – sakė L. Kontrimas.
Jo nuomone, prezidentė, tai matydama, galėjo būti konstruktyvesnė, griežtesnė ir konkretesnė, kritikuodama politines partijas.
„Ji tikrai matė ir žinojo, kas vyksta ne taip“, – sakė L. Kontrimas.
Parlamentaras A. Ažubalis nebuvo linkęs kaltinti dėl visų bėdų prezidentės. Jis pabrėžė, kad partijos yra tokios, kokie yra jų lyderiai.
„Jokia prezidentė arba prezidentas negali įkvėpti partijoms gyvybės, jeigu partijos atsisako ideologijos. Čia yra europinė tendencija – ar matote skirtumą tarp socialdemokratų ir Europos liaudies partijos? Visi kalba apie tą patį. Visi stengiasi paimti kuo daugiau rinkėjų, plius prisideda korupcijos skandalai (...), tai kaip jūs norite, kad tauta žiūrėtų ir atsirinktų?“, – retoriškai klausė A. Ažubalis.
Žvelgiant į artėjančius Seimo rinkimus, politikas teigė manąs, kad „žmonės pasiilgo politinio autentiškumo“.
Dvejopas požiūris į politikos skaidrėjimą
Kalbėdami apie politikos skaidrėjimo procesą valdant D. Grybauskaitei, laidos dalyviai pasisakė nevienareikšmiškai.
„Būčiau atsargi su generalizavimais. Yra tam tikrų vietų, kur tai galime matyti – buvo iniciatyvų riboti kadencijas, bandyti užkardyti korupcines veikas. Kiek jos padaro procesą skaidresniu? Mes matome, kad nėra visada lengva pasiekti maksimalų rezultatą iš karto“, – sakė R. Urbonaitė.
L. Kontrimas, kalbėdamas apie prezidentės veikimą šitoje srityje, buvo kritiškas.
„Šitos prezidentės darbo metu atsirado dar nesuprantama pažymų teisė. Ar tai kūrė skaidrumą valstybėje, aš nežinau. Žinau, tik ne vieną rimtą politiką, kurie nukentėjo, nežinodami, kokių ten prirašė į pažymas sakinių, kurie staiga jiems užblokuodavo karjerą“, – sakė jis.
Jis taip pat tik komunikaciniu triuku laikė pareiškimus dėl D. Grybauskaitės kovos su oligarchais.
„Su kokiais oligarchais ji kovojo, ir ką padarė, kad tos oligarchinės sistemos neliktų? Konkurencijos Taryba, kaip veikė, taip ir veikia, neaišku kokiais principais. Net patys verslininkai sako, kad tai yra kažkas nesuprantamo. (…) Verslo aplinkoje, kaip buvo, taip ir liko, stambaus verslo dominavimas“, – sakė L. Kontrimas.
„Visi sulaikymai, pradėti tyrimai, rodo, kad kontrolės sistema veikia. Man atrodo, kad būtų daug blogiau, jei mes niekada negirdėtume apie jokius korupcinius dalykus. Čia nėra vienos prezidentės reikalas, tai yra visos sistemos reikalas. Labai sunku pamatyti tikslų rezultatą, bet nemanau, kad tai buvo butaforija“, – sakė R. Urbonaitė.
A. Ažubalis atkreipė dėmesį, kad politinė kultūra yra pasikeitusi.
„Ar įsivaizduojate panašią situaciją kaip 2005 m., kada vyko „vsio zakonno“ „Draugystės“ viešbučio privatizavimas? Lietuvoje šiandien to neįsivaizduoju. Mes padarėme didelį žingsnį į priekį, bet jis visada gali būti didesnis“, – sakė politikas.
Apie kovą už žodžio laisvę – dvejopas požiūris
Kalbėdami apie prezidentės kovą už žodžio laisvę, laidos dalyviai išskyrė du dalykus.
L. Kontrimas atkreipė dėmesį, kad D. Grybauskaitė, priešingai nei V. Adamkus, beveik nerengdavo atvirų spaudos konferencijų, o į pakalbėjimus, pavyzdžiui, „Žinių radijuje“ eidavo jos patarėjai.
„Ji pati rinkdavosi tokį įdomų išėjimą – arba tik per atstovą, arba ją pagaudavo „netikėtai“ žurnalistai kur nors išvykusią. (...) Toks modelis yra taikomas ir politikos, ir verslo komunikacijoje. Ji rinkosi kontroliuojamą informacijos sklaidą“, – sakė viešųjų ryšių specialistas.
Žvelgdamas į pasekmes, jis mano, kad tai turėjo neigiamų pasekmių.
„Per dešimt metų yra susiformavęs pulkelis žurnalistų, kurie aklai tiki beveik viskuo, kas išeina iš Prezidentūros. (…) Man, kaip buvusiam žurnalistui, tai atrodo didelis praradimas“, – sakė L. Kontrimas.
R. Urbonaitė, atsakinėdama į šį klausimą, atkreipė dėmesį į du dalykus. Politologė atkreipė dėmesį, kad šalies vadovė iš tiesų gynė žodžio laisvę vetuodama visas Seimo iniciatyvas, kurios galėjo ją riboti.
Tačiau, pasak jos, iš pačios prezidentės pusės būta uždarumo.
„Man visada trūko gilesnio, platesnio kalbėjimo. Prezidentas neturi tiek daug galių, bet tą galią sudaro ir autoritetas. Kadangi ji jį turėjo ir tebeturi, manau, kad jos žodis galėjo būti dažnesnis, kad žinutės būtų aiškiau ir dažniau siunčiamos“, – sakė R. Urbonaitė.
A. Ažubalis pritarė, kad buvo pasirinktas kontroliuojamas santykis su žiniasklaida.
„Manau, kad tai yra savisaugos dalykas. Žinant, kad jos biografiją galima įvairiai interpretuoti, ir tas daroma, o bet koks laisvesnis arba atviresnis, nekontroliuojamas pokalbis su žiniasklaida, visada gali kelti nereikalingų tam politikui problemų, manau, kad buvo pasirinktas kontroliuojamo santykio su žiniasklaida dalykas“, – sakė A. Ažubalis.
Bendrai kalbėdamas apie D. Grybauskaitės valdymo stilistiką, politikas pabrėžė jos indėlį į energetinį ir karinį saugumą.
„Ką ji rado atėjusi prieš dešimt metų? Visišką priklausomybę nuo energetinių išteklių Rytuose. Gal daug kas neatsimena – mes tada mokėjome už 1000 kub. m. dujų daugiausiai Europoje – beveik 550 dolerių. Tai buvo beprotiški pinigai.
Mes neturėjome jokio išėjimo, buvo pradžia su lenkais suderėta dėl Elkas-Alytus (elektros jungties), dėl „Nordbalt“ buvome susikibę su latviais, kurioje vietoje bus kabelio galas – Latvijos pajūryje ar pas mus, o apie suskystintų gamtinių dujų terminalą iš viso niekas nekalbėjo“, – sakė A. Ažubalis.
Pasak jo, atėjusi ji labai aiškiai pamatė, ką reikia daryti, ir viską darė tam, kad situacija spręstųsi.
„Kita vertus, kietojo saugumo situacija buvo nepavydėtina. Dėmesys kariškiams, kietajam saugumui buvo. Ji nėjo tiek giliai į socialinius reikalus – pagaliau gal tai ne jos dalykas, bet ji ėjo į tas dvi pagrindines sritis – krašto saugumą ir kartu valstybės interesų gynimą Vakaruose“, – sakė A. Ažubalis.
