Sugrįžo iš Norvegijos
Šienlaukyje, šalia kelio į Kelmę esančioje nedidelėje sodyboje, Viliaus ir Editos Kėdžių šeima apsigyveno po to, kai sugrįžo iš Norvegijos. „Norvegijoje dirbome beveik ketverius metus ir visada žinojome, kad sugrįšime, tokiam žingsniui ruošėmės: aplink namą pasodinome sodą, tvarkėme aplinką“, – sakė iš Paupio gyvenvietės kilęs 30 metų V.Kėdžius.
Susitaupiusi šiek tiek pinigų šeima apsigyveno Šienlaukyje ir čia jiems neblogai sekėsi: ekologiškomis sąlygomis augino vištas ir pardavinėjo kiaušinius. Pirkėjų ratas plėtėsi, buvo kuriami ūkio didinimo planai. Tačiau ateitį aptemdė gaisro dūmai.
Jau buvo per vėlu
Gaisras Kėdžių name kilo priešpiet, kai visa šeima ramiai pietavo virtuvėje. „Staiga sumirkčiojo elektra. Nuėjau pasidairyti į kitus kambarius. Pradariau katilinės duris ir pamačiau, kad patalpoje jau siautėja ugnis, nuo karščio trūkinėjo langai. Nupjoviau vandens siurblio žarną ir bandžiau laistyti. Ugnis sumažėjo, tačiau dingo elektra ir siurblys nustojo veikti. Pastebėjau, kad ugnis buvo persimetusi per perdangą, liepsnos jau buvo matomos pastogėje. Greitai užlipau į viršų. Čia buvo išdegęs apie kvadratinis metras perdengimo medienos“, – apie lemtingas nelaimės akimirkas pasakojo V.Kėdžius.
Jis ėmė šaukti, kad žmona iš netoliese esančio tvenkinio neštų vandenį. Išpylęs keletą kibirų pastogėje ir šiek tiek apmalšinęs liepsnas, vyras vėl nusileido į apačią. Tada jis suvokė, kad gaisras – nebesuvaldomas.
„Vaikai jau buvo saugūs kieme. Aš dar bandžiau išgelbėti bent kiek daiktų, nors viduje buvo labai karšta, ant galvos lašėjo išsilydžiusi apdailos lentelių plastmasė, per dūmus beveik nieko nesimatė. Ugnis mane stūmė, traukiausi atgal ir mėčiau pro langą įvairius daiktus“, – pasakojo V.Kėdžius.
Išgirdo riksmą
Jis sakė, kad aplinkui siaučiant liepsnoms staiga išgirdo persmelkiantį riksmą.
„Šaukė man nepažįstamas žmogus, kuris su automobiliu buvo sustojęs prie gaisravietės ir stengėsi mums padėti. Nepažįstamasis rėkė, kad bėgčiau lauk, nes namas grius. Kai išbėgau į lauką, lubos įkrito praėjus maždaug minutei“, – prisiminė V.Kėdžius. Dalis liepsnojančių konstrukcijų nukrito tiesiai ant daiktų, kurie į kiemą buvo išmesti pro langą.
30 metų vyras gaisro metu beveik nenukentėjo – tik ant kaktos ir viršugalvio liko užlašėjusios plastmasės išdegintos žymės.
Po gaisro iš nedidelio namo liko tik apdegęs karkasas ir pelenų krūvos. Tokį statinį išgelbėti nuo ugnies labai sunku – jis buvo apšiltintas šiaudų ir molio mišiniu, visos konstrukcijos – medinės, stogas dengtas beasbesčiu šiferiu.
Jau lankosi vagys
Po gaisro iš buities ir kito turto nedaug kas tebuvo likę. V.Kėdžiaus kišenėje – telefonas ir piniginė. Sutuoktinė išbėgdama dar spėjo pagriebti dokumentus.
Ūkinis pastatas, kuriame laikomos dedeklės, nenukentėjo. Tačiau paaiškėjo, kad jos nėra saugios. „Anksti ryte man paskambino kaimynė ir pasakė, kad sudegusio namo teritorijoje kažkas vaikščioja, pasišviesdami prožektoriais, prie kelio stovi automobilis. Greitai atvažiavau, bet jau nieko neradau. Ko gero, tai buvo vagys. Vištas radau vietoje, tad, manau, jiems nieko nepavyko išvežti“, – apie netikėtai kilusią grėsmę pasakojo nukentėjusios šeimos galva.
Tapo kaip mama
Pasak V.Kėdžiaus, pasitvirtino visiems gerai žinomas posakis, kad žmones geriausiai pažinsi nelaimėje.
„Mūsų šeimą labai sujaudino žmonių geranoriškumas, pasiryžimas padėti. Padeda net visai nepažįstami. Tai toks jaudinantis dalykas...“ – kalbėjo V.Kėdžius.
Dabar nukentėjusi šeima bando įsikurti ne per toliausiai nuo supleškėjusio namo esančioje sodyboje.
„Ją mums užleido kaimynė Janina Čepliauskienė. Ji tapo mums kaip mama“, – jaudindamasis kalbėjo V.Kėdžius.
Namelyje 9 metus niekas negyveno, todėl jis gerokai apleistas. Kol kas čia negalima atsivežti mažamečių vaikų: nėra elektros, vandens (šulinys užakęs), išvietės.
„Aišku, norime greičiau vėl visi gyventi kartu, tačiau priglausti vaikų dar neturime sąlygų – reikia įrengti bent paprasčiausią vandentiekį, kanalizaciją, tualetą. Natūralu, kad negyvenamas namas yra gerokai apleistas, kai kurios jo vietos visiškai supuvusios ir pro sieną galima prakišti ranką. Kaip matote, laukia daug darbų“, – vedžiodamas po kiemą pasakojo sudegusią buitį bandantis atkurti vyras.
Padeda ir nepažįstami
Varganos sodybos kieme pastarosiomis dienomis vyksta energingas judėjimas: aidi statyboms įprasti garsai.
„Atvažiuoja mums net nepažįstami žmonės ir stengiasi padėti: atveža įvairių medžiagų, ardo išpuvusias sienas, apkala jas naujomis lentomis. Esame jiems be galo dėkingi. Jei ne žmonių gerumas, neturėtume, kur dėtis“, – prisipažino V.Kėdžius.
Paklaustas, ko dabar labiausiai reikia, jaunas vyras atkreipė dėmesį į senojo namelio langus.
„Jie yra supuvę, prikalti viniukais ir užkamšyti. Jei kas galėtų parūpinti bent naudotų langų, būtume labai dėkingi“, – kalbėjo V.Kėdžius.
Stinga net vinių
Bėdoje atsidūrusiai šeimai reikia elektros laidų, kištukinių lizdų, santechninės įrangos vandentiekiui nuo šulinio įvesti ir tualetui įrengti. Reikia senų kriauklių, vandens maišytuvų, medienos, šiltinimo medžiagų, vinių.
„Gal kam yra likę statybinių blokelių – jie labai reikalingi, kad galėtume paremti į žemę smengantį vieną namo kampą“, – atkreipė dėmesį V.Kėdžius.
Pakalbinome prie namo sienos energingai besidarbuojantį, jauną vyrą. Paklaustas, kas skatina padėti beveik nepažįstamam žmogui, Giedrius Navickas paaiškino: „Mes kilę iš vieno kaimo, nors beveik ir nebendravome. Esame vienos bendruomenės nariai, turime remti vienas kitą. Kiekvieną gali ištikti bėda ir niekada nepražūsi, jei šalia gyvenantys žmonės bus neabejingi. Matote, kieme daug automobilių – atvažiavo ir padeda net nekviesti.“
Norintys bent kuo nors padėti bėdoje atsidūrusiai šeimai prašomi skambinti V.Kėdžiui telefonu 8 678 28 766.