Gėdingiausi Vilniaus paminklai: metas sustoti

Sostinę krečia paminklų statymo vajus – žinomų žmonių ar net šunų įamžinimui kartais sunkiai randama vietos. Specialistai tai vadina liga, kurią sukelia pataikavimas masėms. Lietuvai siūloma mokytis iš kai kurių užsienio šalių – nebūtina statyti stabų, pavyzdžiui, nusipelniusio žmogaus vardu galima pavadinti fontaną.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programoje numatyta jau kitąmet sostinėje pastatyti paminklą pirmajam Lietuvos prezidentui Antanui Smetonai, iki 2018 m. – paminklą tautos patriarchui Jonui Basanavičiui. 2017 m. ketinama pastatyti paminklą broliams Vileišiams Tado Kosciuškos skvere Vilniuje. 25 metus bergždžiai diskutuojama, kaip sutvarkyti Lukiškių aikštę ir kokį paminklą pastatyti joje. Tai – tik keletas Vilniaus paminklinimo pavyzdžių.

Menotyrininkė: visuomenė serga

„Tai, kiek visko dabar yra nedideliame Vilniaus mieste, perša mintį, kad mūsų visuomenė, nuolatos diskutuodama, kad reikia dar ir dar statyti, kad reikia ir tą pagerbti, ir tą įpaminklinti, serga kažkokia liga. Galbūt tai tam tikra amnezijos forma – baimė pamiršti vertybes ir tai, kas mūsų visuomenėje, konstruojant jos kultūrinę atmintį, yra svarbu. Bet dar daugiau tai rodo nekūrybiškumą, negebėjimą šiek tiek atsitraukti ir pažiūrėti iš tam tikro atstumo“, – sako 109 sostinės skulptūras knygoje „Vilniaus skulptūrų kelias“ aprašiusi menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė.

Menotyrininkė siūlo reflektyviai pažiūrėti, kas šiandien pasaulyje yra skulptūra, pamąstyti, kad įmanoma ką nors įamžinti nebūtinai stacionaria, vertikaliai orientuota, skulptūrine paminkline tradicine forma. Jos teigimu, galima rasti ir kitokių būdų, pasaulyje jie taikomi. Juk, sako J. Marcišauskytė-Jurašienė, nusipelniusio žmogaus vardu galima pavadinti naują fontaną – žmonėms būtų įdomu prieiti ir vasarą atsigaivinti, vaikams pabraidyti.

„Kiek mes dabar turime objektų, kurie kam nors nuoširdžiai įdomūs? Visoms pagrindinėms mūsų asmenybėms pastatytos skulptūros, paminklai absoliučiai neįdomūs, didžioji dauguma nežino, kam jie yra, kaip į tai žiūrėti, kaip susižavėti asmenybe. Jos šaltos, labai neįdomiai ir neišraiškingai atrodo“, – aiškina J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Kaip pavyzdį ji pateikia postamentą karaliui Mindaugui šalia Nacionalinio muziejaus – ant jo bent jau gali pačiuožinėti vaikai, o neįdomus paminklas Vilniaus įkūrėjui Gediminui bent jau traukia jaunimą pasėdėti. Pašnekovės teigimu, tai rodo, kad paminklo išraiška neatspindi šių dienų žmogaus poreikio, žmogui nėra kaip emociškai susisaistyti su vaizduojama asmenybe, į ją įsigilinti ar atminti.

„Atsiranda visuotinis nesvarbumas ir mechaninis poreikis tarsi iš kažkokios pareigos, noro pasišildyti žuvusio, kitaip nukentėjusio ar dar kitaip mūsų istorijoje pasireiškusio asmens, kurio šiandien nėra, o atminti reikia, šešėlyje“, – konstatuoja menotyrininkė. Knygos apie sostinės skulptūras autorė sako, kad kai kas nors Vilniuje nori susireikšminti, varsto atitinkamas duris ir būtinai įbruka idėją. Ji ironizuoja, kad sugebėjus susirinkti lėšų, galima pastatyti net skulptūrą sūriui – nėra jokios tvarkos, planų, neskelbiama adekvačių konkursų, kuriuose galėtų dalyvauti talentingi menininkai. Taip susidaro įspūdis, kad Lietuvoje nėra talentingų skulptorių.

„Panašu, kad pataikavimas masėms ir sąlygojo, kad Nepriklausomybės laikotarpiu statoma labai nemažai prastų realistinio tipo skulptūrų. Jos tiesiog prastos ir imituoja tai, ko negeba įkūnyti. Pavyzdžiui, skulptūra lietuviškam skalikui Šventaragio slėnyje – plačiai visuomene gal ir puiku pamatyti šuniuko skulptūrą, tačiau tai nėra tai, ko šiandien reikia“, – kalbėjo J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Jos manymu, nėra vieningo miesto dalininkų ir savivaldybės požiūrio, kad paminklai būtų statomi tikslingai, ne „ant juoko“. Menotyrininkė kraupsta nuo pasiūlymo šalia Švietimo ir mokslo ministerijos pastatyti paminklą Zuikiui Puikiui. Menotyrininkės teigimu, smagumas nėra kriterijus – statant paminklus, pataikavimo smagumui, sentimentams būti negali. Čia, mano menotyrininkė, reikia profesionalo žvilgsnio, matančio plačiau, žvelgiančio į užsienio pavyzdžius.

Kas tapo gėda, o kas - sektinu pavyzdžiu

Vis dėlto, J. Marcišauskytės-Jurašienės manymu, panašių problemų yra ir kitose šalyse – ne tik Lietuvoje. Tiesiog Nepriklausomybės laikotarpiu per ilgai užsibuvome toje pačioje vietoje.

Kaip šiuolaikinių paminklų pavyzdį menotyrininkė įvardija Roberto Antinio „Aukos lauką“ susideginusiam Romui Kalantai Kaune, šalia Muzikinio teatro. Tai visiškai nefiguratyvinis, horizontalus paminklas, imituojantis ugnies paliktą materiją, kartu tai jautrus priėjimas prie asmenybės bei jos tragedijos atskleidimas.

Kitas pavyzdys – Gitenio Umbraso sumanymas buvusių KGB rūmų cokoliniame aukšte išraižyti pastate nukankintų žmonių pavardes. Tai, sako specialistė, „įvietinimo“ pavyzdys, kada žinia siunčiama per tragiškus vietos atšvaitus.

Užsienyje puikus šiuolaikinio paminklo pavyzdys – Rugsėjo 11-osios memorialas Niujorke – fontanas. Tai, aiškina menotyrininkė, nėra paminklas tradicine jo prasme, bet absoliučiai paveikus objektas tragediją patirti iš naujo, ją pamatyti per vizualinius potyrius. Vandens kritimas labai primena dangoraižių griuvimą.

Pašnekovei siaubą kelia ir paminklas Vincui Kudirkai šalia Vyriausybės. Pirmiausia ji kelia klausimą, kam Vilniuje ir dar tokioje vietoje paminklas V. Kudirkai, kuris čia nesilankė. Menotyrininkė supranta, kad skulptoriui Arūnui Sakalauskui nebuvo lengva prisitaikyti prie oficiozinių reikalavimų ir rasti kompromisinę formą – visomis prasmėmis tai nėra šiuolaikinis paminklas, pagal estetiką labiau tinkamas prekybos centrui.

„Su fontanais, lazeriniu apšvietimu, neva šiuolaikiškas, bet iš tikrųjų rodo kompleksus ir neįgalumą tiek paties skulptoriaus, tiek užsakovo. Tai, matyt, skulptoriaus išprievartavimas“, – kalbėjo J. Marcišauskytė-Jurašienė.

Istorikas stebisi paminklų statymo manija

„Aš apskritai esu labai skeptiškas dėl paminklų poveikio visuomenės istorinei savimonei, ugdymui. Mano supratimu, energiją ir pinigus reikėtų skirti ne paminklų, paminklinių lentų statymui, o edukacijai“, – sako Istorijos instituto mokslininkas Darius Staliūnas.

Istoriko teigimu, net ir pastačius paminklą, negali žinoti ir garantuoti, kad jis bus interpretuojamas taip, kaip nori paminklo statytojas. Istorijoje daugybė pavyzdžių, kai vienas ir tas pats paminklas iš skirtingų perspektyvų interpretuojami labai įvairiai.

„Todėl tokia manija ir galvojimas, kad kuo daugiau paminklų pastatysime, tuo visuomenė labiau domėsis istorija ir perims statytojų norimas vertybes – mano supratimu, čia nemaža iliuzija. Energiją ir finansus kreipčiau į edukaciją plačiąja prasme“, – kalbėjo D. Staliūnas. Kaip kryptį, kuria reikia eiti, istorikas nurodo dokumentinius filmus, populiaresnę literatūrą. Jo supratimu, taip būtų pasiektas žymiai didesnis poveikis nei statant materialų daiktą. Mat pats savaime paminklas nesiunčia platesnės žinios, nekuria konteksto. D. Staliūno požiūriu, miestas turėtų atlikti šiek tiek kitas funkcijas, o nebūti tik muziejus, kuriame sustatyti nauji daiktai.