„Tas paminklas yra pastatytas, turbūt, dėl to, kad jis buvo vienas iš labiausiai tarp visų rašytojų ištikimas naujam režimui, ir netgi per trumpą savo gyvenimą galimai padėjęs jam įsitvirtinti“, - sakė N. Putinaitė.
Pasak filosofės, iš Rusijos archyvų medžiagos galima matyti, kad jis kartu su Antanu Venclova buvo tarp tų tuomet dar nepriklausomų šalių rašytojų, kuriuos vis kviesdavo į Rusiją.
„Kvietė ilsėtis į Jaltą, kitur, viską rodydavo, ir darydavo juos tam tikrais savo šalies advokatais gimtosiose šalyse. P. Cvirka buvo vienas iš tokių advokatų. Yra įvairių prisiminimų, kad jis buvo tarp aktyviausių iš tų, kurie lankydavosi Rusijos ambasados vakarėliuose, išgertuvėse, ir dar Lietuvai būnant nepriklausomai jis jau buvo labai stiprus sovietinės valstybės advokatas“, - sakė N. Putinaitė.
Pasak filosofės, neatsitiktinai, tuomet, kai vyko Lietuvos aneksija, jis buvo vienas iš pagrindinių žmonių, kurie ir stojo prie kolaboravimo vairo.
„Jis buvo vienas iš žmonių, kurie važiavo vadinamosios Stalino saulės parvežti. Taip pat jis užėmė atsakingas pareigas. Po karo jis buvo paskirtas Rašytojų sąjungos pirmininku, ir jis nebuvo vien tik nominalus Rašytojų sąjungos pirmininkas, jis ėmėsi veiksmų veikti ideologizuodamas, keisdamas rašytojų gyvenimą ir literatūrą“, - sakė N. Putinaitė.
Nespėjo daug pridirbti
P. Cvirka mirė 1947 metais, būdamas 38-erių, pasak filosofės, tai buvo tie metai, kai prasidėjo lūžis, ir buvo pradėta rimtai susidoroti su potencialiai ne visai atitinkančiais režimo nuostatas intelektualais.
„P. Cvirka buvo vienas iš tų, kurie tą darė. Dažnai minimas atvejis (poeto - DELFI) Kazio Jakubėno, su kuriuo jis savo rankomis susidorojo. Jis įskundė jį kaip ne visai atitinkantį režimui. Aš manau, kad jeigu jis būtų ilgiau gyvenęs, tai mes jį minėtume kaip vieną iš labiausiai kolaboravusių ir labiausiai intelektualinį lauką pertvarkiusių žmonių“, - teigė N. Putinaitė.
Pasak filosofės, ankstyva mirtis lėmė tai, kad mes matome tik kai kuriuos jo darbus.
„Bet jau iš tų darbų, kurie yra, galima daryti dvi išvadas, kad jis, turbūt, buvo Lietuvos išdavikas, ir vienas aktyviausių ideologinių kolobarantų su naujuoju režimu, jam visiškai tarnavęs. Dėl to tas paminklas - jis yra ne P. Cvirkai, kaip rašytojui, pastatytas, jis dar Stalino laikais buvo pastatytas, kaip labai ryškiam politiniam, ideologiniam veikėjui. Mes neturėtume čia apsigauti, kad tai yra paminklas už „Žemę maitintoją“, čia yra paminklas už jo ištikimybę režimui“, - sakė N. Putinaitė.
Filosofė atkreipė dėmesį, kad dabar Pamėnkalnio – Pylimo gatvių sankirtoje esanti aikštė, kur stovi paminklas P. Cvirkai, yra tarsi atokiau nuo pačio sostinės centro, tačiau tuomet, kai jis buvo pastatytas, tai buvo viena iš labiausiai centrinių Vilniaus vietų.
„Tai buvo paminklas pastatytas rodant didelį pavyzdį, kaip intelektualai turėtų elgtis su režimu“, - sakė N. Putinaitė.
Buvo ambicingas jaunuolis
Nagrinėjant, kodėl P. Cvirką pasirinko tokį gyvenimo kelią, filosofė atkreipė dėmesį į tai, kad rašytojų atsiminimuose minima, kad jis ambicingas – ne profesine, bet elito prasme. Jo charakteris buvo labiau emocingas negu racionalus.
„Jis buvo vienas aktyvesnių terčiafrontininkų, reiškia, jis buvo prieš Antano Smetonos valdymą. Tačiau yra milžiniškas skirtumas tarp to, kad tu nepritari valdantiesiems, o kitas dalykas, kai tu pradedi bendradarbiauti su kita šalimi verčiant valstybę, kai stoji jau į išdaviko kelią“, - sakė N. Putinaitė.
Filosofė įžvelgė ir galimų pragmatinių pasirinkimo motyvų – pinigai, noras valdyti, turėti galią. „1940 metais P. Cvirkai buvo trisdešimt metų, Kostas Korsakas, netgi Antanas Venclova tuo metu buvo jauni, manau, kad perversmas jiems atvėrė naujas labai viliojamas valdymo perspektyvas“, - sakė N. Putinaitė.
Pasak filosofės, P. Cvirkos pasirinko negalima laikyti atsitiktiniu, jis suprato, ką daro.
„Jis ne kartą buvo Rusijoje, turėjo būti aklas, kad nematytų, kas ten yra. Bet, matyt, nenorėjo matyti, vertinti, ir tas lėmė pasirinkimą. Manau, kad P. Cvirka yra tas žmogus, kurį turėtume atsiminti, kaip vieną iš labiausiai neigiamų pavyzdžių“, - sakė N Putinaitė.
Pasak filosofės, jo santykio su sovietiniu režimu momentai neliko atmintyje dėl to, kad jis anksti mirė – 1947 metais.
“1987-1989 metais jau mažai buvo likę gyvosios atminties apie P. Cvirką. Po Stalino mirties, kai vyko asmenybės kulto peržiūrėjimas, jis iš sovietinės atminties buvo ištrintas kaip administratorius. Jis visą laiką figuravo, kaip rašytojas. Todėl ir tas paminklas, iki šiol tikriausiai daug kam atrodo, kad pastatytas „Žemės maitintojos“ autoriui, rašytojui“, - sakė N. Putinaitė.
Pasak filosofės, tuo laikotarpiu sovietinėse sostinėse nebuvo daug paminklų rašytojams. Stovėjo Leninai, Stalinai, karių kapai, paminklai karo herojams.
„Sovietinė atmintis, kad tai neva paminklas rašytojui, turbūt, persikėlė. Jo gyvenimas užmirštas. Manau daug kas yra užmiršęs net tai, kad jis buvo toje delegacijoje, kuri važiavo į Kremlių 1940 metais”, - sakė N. Putinaitė.