Ji Žinių radijo eteryje pabrėžė, jog ir anksčiau margutis buvo pagrindinis Velykų simbolis.
„Pagrindinis akcentas, žinoma, buvo margučiai. Tik skirtumas yra tas, kad mes dabar esame įpratę galvoti, kad jeigu yra šventė, jeigu yra Velykos, tai tą sekmadienį, pirmadienį ir viskas. Anksčiau žmonės laiką suprasdavo šiek tiek kitaip. Ne kaip kažkokį plėšomą kalendoriaus lapelį, kur kiekviena diena kažką tiksliai reiškia, o ciklas buvo cikliškas.
Tai tas visas ciklas iki Velykų dabartinių ir po jų buvo bendras, tamprus ir susijęs. Kiekviena diena buvo kažkoks pasiruošimas toks Velykoms, kas irgi yra labai didelė šventė. Tada ta kulminacinė diena, kuri irgi galėdavo būti ne viena, kelios net, tada išėjimas iš šios šventės ir ėjimas į kitą“, – Žinių radijo eteryje sakė entologė A. Valiukevičienė.
Jos teigimu, esminiai Velykų dalykai išlikę iki šiol – žemės budinimas, margučio mušimas, jo marginimas.
„Margutis yra labai sena (tradicija, aut. p.). Jis atėjęs iš tikrai labai archajiškų laikų. Labai sunku pasakyti, kiek metų yra margučiui, kadangi pats lukštas, visas kiaušinis organiškas ir greitai išnyksta, todėl negalima atkasti.
Bet Gedimino pilies teritorijoje kaulinis ir akmeninis margučiai, molinio margučio šukės yra atkastos ir datuojamos maždaug XI–XIII amžiumi. Tai reiškia, kad jeigu mes atkasėme suvenyrinį, ar apeiginį tą kiaušinį, tai reiškia, kad toks procesas kaip margučių marginimas jau reiškia, kad buvo“, – teigė etnologė.
Apie margučių marginimą tekstuose kalbama ir Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos laikais.
„Tų užrašymų yra, kad buvo šventėse margučiuose. Bet mes juk užrašome ne tą tradiciją, kuri tik ką atsirado, bet tą, kuri yra tvirtai įsišaknijusi. Tai kalbama būtų apie kokį XIII amžių, tuo metu margutis jau pilnai buvo žinomas ir populiarus, ne pavienis atvejis“, – tikino etnologė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė A. Valiukevičienė.
Senas mitas, kurį kartojame
Ji Žinių radijo laidoje „Ekspertai pataria“ kalbėjo, kad į rankas paėmus kiaušinį, aišku, kad rankoje laikai gyvybę.
„Ir to išsiritimo iš kiaušinio irgi yra tam tikra simbolika. Net nežinau, kaip atkapstyti, nuo ko viskas prasidėjo. Kadangi tas margutis yra labai senas. Bet yra mitų, pasakojimų, kad sudaužius margutį į pasaulį yra išleidžiama gyvybė. Kai pats kiaušinis sudūžta su viščiuku viduje, prasideda nauja gyvybė.
Vienas senas mitas yra apie deivę paukštę, kuri kažkur kosmose skraidydama, kai nieko nebuvo, sudėjo kosminį kiaušinį. Kuriam sudužus iš baltymo atsirado vanduo, iš trynio žemė, o iš lukšto – visa kita: žmonės, gyvūnai, pasisėjo ta gyvybė“, – vieną iš mitų laidoje „Ekspertai pataria“ įvardijo etnologė.
A. Valiukevičienė pasakojo, jog deivės paukštės statulėlių yra atkasama ir jos datuojamos 5 tūkstančių metų prieš Kristų.
„Tai čia yra tokie laikai, kai dar Lietuvos nebuvo. Tas mitas yra be galo senas, jis būdingas visai Europai. Ir visoje Europoje mes rastume margučių. Čia nėra mūsų vienintelis išskirtinumas“, – sakė Žinių radijo pašnekovė.
Net ir dabar prie stalo daužant margučius atkartojamas šis senas mitas, sakė entologė.
„Mes sudaužome kiaušinį ir paleidžiame į gamtą naują gyvybę. Kas yra labai simboliška, nes pavasarį ta gyvybė ir atsibunda, ją ir pamatome. (…) Tai per tą mito pakartojimą mes ir atsimename, kaip tas mūsų pasaulis iš naujo atgimsta“, – tikino Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė.
Ji kalbėjo, jog itin sunku pasakyti, kaip atsirado pats margučių marginimo procesas.
„Iš tų laikų jokių rašytinių šaltinių net neišlieka. Bet yra tokios prielaidos, kaip tas margutis pats atsirado, tai gamtoje pirmas žmogui po žiemos pramisti duodama gamtos dovana, laukinių paukščių kiaušiniai.
Ir kaip jie visi atrodo? Jie yra arba melsvi, žalsvi, rudi, taškuoti, spalvoti. Tai tą supratimą, koks turi būti pirmas kiaušinis mes ir atsinešėme ir laukinių paukščių kiaušinių, iš gamtos“, – Žinių radijo eteryje pasakojo etnologė A. Valiukevičienė.
Etnologė laidoje „Ekspertai pataria“ priminė ir dabar dažniausią margučių marginimo būdą vašku – paukščio pėdelės raštą.
„Tas mums irgi primena paukštės deivės mitą. (…) Į tą mažą kiaušinį sutelpa visas kosmosas. Todėl manau, kad tas mitas yra teisingas“, – teigė laidos pašnekovė.
Dar du svarbūs Velykų atributai, anot entologės A. Valiukevičienės, yra žaliuojanti šakelė ant stalo ir sūpynės.
„Kodėl reikia suptis kuo aukščiau? Pasakojimų yra įvairiausių. Sakydavo, kad kuo aukščiau išsisupsi, tuo aukštesni linai derės, o kas daro kokį alų – tai jiems svarbu, kad miežiai aukšti užaugtų. Kai vaikai supasi – sakydavo, kad vaikai dideli augs. Dar sakydavo, kad jei aukštai išsisupsi – ilgas gyvenimas bus“, – pasakojo ji.
