Žolinė - Švenčiausios Mergelės Marijos dangun ėmimo diena – krikščioniška šventė. Pasak A. Vaicekausko, tai, kad per Žolinę šventinami augalai, rodo, kad apie šventę žinota ir anksčiau.
„Jei Sekminės, Joninės – vešinčios augalijos šventė, tai šią šventę galima pavadinti augalijos brandos švente – šventinamos žolės. Kartu tai ir pirmojo derliaus šventė“, - aiškino etnologas.
A.Vaicekausko teigimu, dėmesys gyvajai gamtai – tradicinės lietuvių kultūros, pasaulėžiūros raiška. „Kartu tai yra paskutinė vasaros diena, nes rugpjūčio 16- a – šv. Rokas – pirmoji rudens šventė. Pagal liaudies kalendorių šią dieną vasaros sezoną keičia rudens“, - sakė mokslininkas.
Per Žolinę ilsimės, per Užgavėnes dirbame
A.Vaicekauskas pastebi, kad po 1990 m. valstybėje nepaprastai stipri Bažnyčios hierarchų įtaka. Pašnekovo teigimu, Bažnyčia turėjo įtakos švenčių kalendoriaus restruktūrizacijai. „Tik dėl Bažnyčios įtakos Žolinė buvo paskelbta ne darbo diena. Be abejo, gal krikščionims tai svarbu, tačiau manau, kad 90 proc. šiandieninės visuomenės narių tai nieko nesako ir jie net nežino krikščioniškos šventės esmės“, - teigė mokslininkas.
Jo teigimu - analogiška situacija, kai ne darbo diena paskelbtos ne Vėlinės, o Visų šventųjų diena. Etnologui pikta, kai Žolinės paskelbtos ne darbo diena, o per Užgavėnes, kuri dar ypač švenčiama Vakarų Lietuvoje, reikia plušti.
„Dėl Žolinės iš tiesų galvoju – ar reikėjo tą daryti? Vasarą ir taip daug kas nedirba. Iš principo valstybei turėti nedarbo dieną atostogų metu labai paprasta, tačiau kiek dabar žmonių eina į Bažnyčią?“, - klausė A. Vaicekauskas.
Etnologas sako, kad šiandien Lietuvoje nėra švenčių visai visuomenei. Esą dalis žmonių švenčia folklorines šventes – Rasas, Ilges (Vėlines), Jorę. Tačiau, A. Vaicekausko teigimu, tokių žmonių tiek pat arba mažiau nei religingų, kurie dar laikosi krikščioniško kalendoriaus švenčių.
„Vienintelė išeitis būtų kurti naujas, šiuolaikines miestietiškas šventes tradicijos pamatu. Kodėl nepadarius vaistažolių, žolių šventės?“, - siūlo mokslininkas. Jo teigimu, tokių švenčių metu būtų galima rengti muges, seminarus apie tradicinę liaudies mediciną, augmenijos panaudojimą.
Pasak A. Vaicekausko, vaistažolės mūsų tautoje vis dar gana gyvos – praktiškai kiekviena šeima susirgus vaikams daugiau ar mažiau jas naudoja.
Etnologo manymu, savo muges galėtų rengti ir gėlininkai – pavyzdžiui, gėlių mugės galėtų šurmuliuoti visoje Laisvės alėjoje Kaune arba sostinės Vilniaus gatvėje. Kartu galima būtų rengti ir gėlių parodas, vaistinių augalų muges.
„Manau, tokia švenčių forma šiandieninėje visuomenėje būtų labai graži“, - sakė A. Vaicekauskas.