I. Sapagovaitė teigė, kad domėjimasis etiketu jai yra daugiau hobis ir papasakojo, kad viskas pradėjo prieš daugelį metų jai pradėjus dirbti vestuvių planuotoja.
„Man tiesiog reikėjo išmokti taisyklingos serviruotės, bendravimo ir renginių etiketo pagrindų ir taip po truputį aš ir pradėjau domėtis“.
Jos teigimu, labiausiai sudomino, kokios yra apskritai nuostatos, ką galėtų pritaikyti darbe ir ta sritis I. Sapagovaitei pasirodė labai įdomi.
„Aš labiau domiuosi moderniu etiketu, kurį galima pritaikyti mūsų gyvenime, bet ne tuo, kurio reiktų einant pas Anglijos karalienę į svečius. Šiuo atžvilgiu yra išskiriamos kelios grupės – verslo etiketas, renginių etiketas, stalo etiketas ir šiek tiek – bendravimo. Tačiau bendravimas apima tiek verslo, tiek renginių etiketą“.
Etiketo entuziastė teigė, kad kasdienybėje ne visada pavyksta laikytis etiketo ir jo taisyklės ne visada yra pritaikomos realybėje, bet jos labai dažnai gelbėja, kai situacijos arba žmonės yra nepažįstami.
„Pavyzdžiui, jeigu reikia save reprezentuoti kokiame nors oficialiame renginyje. Vis dėlto bazines taisykles naudoju nuolat ir stengiuosi tai daryti netgi namuose, kad tai taptų įpročiu ir man nereiktų išėjus į lauką apie tai galvoti“.
I. Sapagovaitė sakė, kad visada žmones skatina gyventi ir jaustis laisvai, o etiketas neturėtų būti tas dalykas, kuris būtų suprantamas kaip suvaržymas.
„Esu patyrusi, kai prie manęs priėjo žmonės ir klausė, kad nežino, kaip dabar su manimi sveikintis. Aš jiems atsakiau, kad yra svarbiau, jog pasisveikintumėte, o ne „kaip“, – juokėsi moteris.
Pasak jos, šis pavyzdys įrodo, kaip nereiktų etiketo taisyklių traktuoti.
Ką daryti, jei nežinai, kaip elgtis?
Etiketo entuziastės teigimu, nežinoti tikrai nėra smerktinas dalykas ir galima netgi nebijoti paklausti, kaip reikia valgyti maistą ir paprašyti parodyti, kaip reikia naudotis įrankiais.
„Dažniausiai žmonės kuklinasi tą daryti ir atrodo, kad juos kažkas smerkia. Gal ir smerkia, gal ir padavėjos kažką pagalvoja, bet iš tikrųjų yra gražiau ir geriau išmokti naują dalyką ir išdrįsti paklausti negu nebandyti. Geriausias patarimas yra dairytis ir žiūrėti, ką daro kiti“, – sakė ji.
Pasak I. Sapagovaitės, labai dažnu atveju į prabangius restoranus ateina žmonės, kurie daugiau ar mažiau etiketą išmano, todėl nereikia bijoti „nusižiūrinėti“.
„Jeigu nežinote, kokį patiekalą su kokiais įrankiais valgyti, visada yra taisyklė, kad pirmojo patiekalo įrankiai yra toliausiai nuo lėkštės ir su kiekvienu patiekalu artėjama prie lėkštės“.
Etiketo entuziastė taip pat patvirtino sklindančią informaciją, kad picą reikia valgyti rankomis, tik paminėjo vieną išimtį.
„Jeigu pica yra „šlapia“ ir paėmus jos gabaliuką viskas krenta žemyn, tuomet yra geriau valgyti su įrankiais. Aš ir pati dažnai renkuosi jais valgyti bet kokį patiekalą, nes man taip yra elegantiškiau, švariau ir saugiau“, – atskleidė pašnekovė.
Mitas ar tiesa?
Laidos vedėja paprašė Indrės patvirtinti arba sugriauti kai kuriuos gerai žinomus teiginius.
J. G.: – Mažiausia šakutė visada yra skirta desertui.
I. S.: – Ne visada, nes ji gali būti skirta ir austrėms.
J. G. – Kaskart išsitepus prie stalo reikia imti vis naują servetėlę ir nusivalyti.
I. S. – Jei tai yra popierinės servetėlės, tada taip, geriau imti naują. Jeigu medžiaginės servetėlės, tada iškart atsisėdus prie stalo reikia ją dėti sau ant kelių ir naudoti galima visą vakarą. Jeigu labai ištepta, tuomet paprašyti, kad pakeistų.
J. G. – Nemandagu suvalgyti paskutinį pyragėlį, kąsnelį ar sumuštinį. Jeigu būna didelė lėkštė – ar gerai, kad palieka tą paskutinį gabalėlį, ar ne?
I. S. – Aš manau, kad tai yra išsigalvojimas, šiaip nesu nieko apie tai girdėjusi, nebent yra kažkur dar parašyta. Vis dėlto niekada nebuvo akis užkliuvusi už tokio fakto, kad yra neetiška paimti paskutinį kąsnį. Blogiau, jeigu yra užkandžių padėklas, paimti nuo jo užkandį ir dėtis tiesiai į burną – geriau yra pasiimti servetėlę ar lėkštelę, įsidėti vieną ar du užkandžius, pasinešti į šoną ir tuomet suvalgyti.
Prisikrauti į lėkštelę irgi nereikia – geriau dar dešimt kartų ateiti.
J. G. – Atsistojant nuo stalo visiems būtinai reikia apie tai pranešti.
I. S. – Kaip tik nereikia, o reikia atsiprašyti ir geriausia yra pasakyti, kad atsiprašau, netrukus grįšiu, bet teisintis ar pasakoti, kur einate, nereikia.
J. G. – Prieš sakant tostą ar kalbą, reikėtų padaužyti taurę su peiliu.
I. S. – Irgi ne ir tai turbūt yra viena dažniausiai pasitaikančių etiketo klaidų. Taisyklė yra kilusi nuo to, kad anksčiau didikų vakarienėse būdavo serviruojamas ypač brangus krištolas ir šeimininkams nėra labai malonu žiūrėti, kaip tą krištolą daužo. Taisyklė yra tokia, kad užtenka pakelti taurę ir pasakyti tostą, o su įrankiais jos daužyti nereikėtų.
J. G. – Laikyti ant baro rankinę yra normalu ir priimtina.
I. S. – Kaip ir ant vakarienės ar pietų stalo jokių asmeninių daiktų neturėtų būti padėta, taip ir baro atveju tas pats galioja.
Kas turėtų mokėti už vakarienę?
I. Sapagovaitės nuomone, jeigu tai yra verslo susitikimas arba bet koks kitas susitikimas, susijęs su darbo reikalais, moka tas, kuris pakviečia.
„Jeigu tai yra romantiškas susitikimas, tuomet yra palikta labai daug erdvės diskusijoms – viena vertus, moka tas, kas pakviečia į pasimatymą, bet yra ir išimčių, kad tiesiog galima tartis. Jeigu mergina arba vaikinas pakviečia į pasimatymą, bet matosi, kad nelabai nori mokėti, tuomet galima pasiūlyti, jog užsimokės kiekvienas už savo dalį“.
Paklausta, ar vis dėlto neturėtų būti gėdinga šnekėti apie pinigus, Indrė tokiam požiūriui nepritarė.
„Asmeninėje erdvėje yra normalu dalintis sąskaita“.
Paklausta, ką daryti, jeigu kažkas pakviečia verslo pietų ir vis dėlto nesumokama už pakviestąjį asmenį, etiketo entuziastė sakė, kad tokius kėslus įmanoma greitai nuspėti.
„Jeigu žmogus išmano etiketą ir ketina sumokėti už pietus, dažniausiai tai būna iš anksto sutarta su personalu ir pranešta. Sąskaita, pagal etiketą, netgi neturėtų būti atnešama. Tačiau jeigu atsitinka kitaip, sąskaita pateikta ir tas, kuris pakvietė, pradeda dairytis, tada reiktų suprasti, jog savo dalį reikia „įdėti“.
Bendravimas su aptarnaujančiu personalu
Etiketo entuziastė taip pat nurodė, kad nėra mandagu kviesti padavėją spragtelėjant pirštais, o geriausia tai daryti iškeliant rankos du pirštus į viršų ir gaudant žvilgsnį.
„Jokių garsų, spragtelėjimų ar šūksnių neturėtų būti. Manau, toks įprotis spragtelėti pirštais yra kilęs iš tarnų vaikymo. Visas etiketas yra kilęs iš istorijos, karališkų šeimų įpročių, tiesiog dabar netgi personalo pavadinimas anglų kalboje, pavyzdžiui, „waiter“ yra keičiama į „server“. Tai reiškia, kad jis tau padeda vakarienės metu, bet ne tarnauja“.
I. Sapagovaitė akcentavo, kad nėra svarbu, kiek daug išmanai etiketą, bet geriau daugiau kliautis logika ir stengtis galvoti apie kitą žmogų, nesibrauti į jo erdvę, plačiai nedėti alkūnių, nesimėtyti maistu, nebarškinti įrankiais, nekalbėti pilna burna – ir to visiškai užtenka.