Galingais ugnies smūgiais Rusija suduos triuškinančius smūgius Ukrainos pajėgoms ir jos bus sunaikintos arba išsilakstys, bus nugalėtos per keliasdešimt minučių. Tokių kalbų Rusijos valstybinių kanalų eteryje netrūko sausio-vasario mėnesiais, dar prieš tai, kai prasidėjo atvira Rusijos agresija.
Tada tokiomis optimistinėmis prognozėmis bei kalbomis apie „engiamą Donbaso liaudį“, kurią Rusija esą yra priversta vaduoti karine jėga, buvo ruošiama informacinė dirva „specialiai karinei operacijai“.
Bet net ir jai nepavykus, o prognozėms nepasiteisinus bei Rusijai patyrus milžiniškų nuostolių, iš Kremliaus, regis, nematyti jokių atsitraukimo ženklų: įstrigęs puolimas Donbase toliau tęsiamas, o Rusijos valstybiniai kanalai suka tą pačią pergalingą melodiją – esą „ukrainiečių nacionalistai“ demoralizuoti, nebeturi ginklų ir valios kautis, dar vienas kitas veržlus smūgis ir Kyjivas pasiduos.
Tad kai karo propagandą kurstančioje ir vis naujus moralinius dugnus pramušinėjančioje laidoje „60 minučių“ apie karo eigą netikėtai pesimistiškai ėmė kalbėti vienas autoritetingiausių Rusijos armijos atsargos karininkų, uolių V. Putino valdžios rėmėjų Michailas Chodarionokas, jį iš pradžių dar pertraukinėti bandžiusi vedėja galiausiai netgi buvo priversta nutilti. Tai, ką jis pasakė yra vienas lūžių Rusijos informacinėje erdvėje: o gal vis tik karas nesiseka taip gerai, kaip sakoma?
Propagandistę privertė trumpam nutilti
„Reikia žiūrėti iš esmės, iš strateginės perspektyvos. Nereikia gerti informacinių raminamųjų – kalbama apie Ukrainos pajėgų psichologinį lūžį. Tai, švelniai sakant, neatitinka tikrovės“, – laidoje „60 minučių“ lyg šaltu dušu žiūrovus apliejo ir vedėją išjuokė M. Chodarionokas.
Tai nėra eilinis laidos svečias ar bet ką tauškiantis ekspertas. Jis yra buvęs Rusijos Generalinio štabo karininkas, atsakingas už planavimą, o pastaruosius keliolika metų yra pristatomas, kaip ekspertas ir nesyk buvo kviestas į laidas pateikti savo vertinimą apie tai, kaip vyksta karas. Ir nors jis pats palaiko V. Putiną, jo tonas iki šiol buvo atsargus, M. Chodarionokas geba nustebinti.
2004-aisiais, kai Rusija dar buvo silpna, o Lietuva – tik įstojusi į NATO, jis prognozavo pesimistišką scenarijų savo valstybei, kurią esą gali lengvai įveikti NATO – tada jis netgi pristatė žemėlapį, kuriame pavaizduotos puolimo kryptys iš Baltijos šalių ir Lenkijos.
Jis teigė, kad NATO per pirmąsias penkias agresijos minutes stengsis sunaikinti Rusijos civilinę bei karinę šalies valdymo sistemą ir „ištraukti branduolinį geluonį“. Po to prasidės žaibiškas karas, kuriame dėl didelio NATO pajėgų techninio pranašumo rusams neliks jokių šansų.
Nebus jokių frontų, jokių strateginių operacijų, jokio bombardavimo. Viską nulems suderintas žaibiškas smūgis. Analitiko teigimu, Kaliningrado gynybinio rajono karinė grupuotė bus likviduota per dvi paras, šiek tiek ilgiau atsilaikys Baltarusija.
Tada niekuo nepagrįstas tariamo puolimo scenarijus nepasirodė realus, tačiau jo esmė – apie pervertinamas Rusijos pajėgas ir stiprius Vakarų pajėgumus, kurie gali įveikti rusus, regis, išliko aktuali iki šių dienų, kai „antroji pasaulio armija“ ne tik nesugeba įveikti ukrainiečių, bet ir gauna nuo jų į kaulus, yra priversta trauktis. Vis dėlto ne pirmą kartą „60 minučių“ dalyvavusio M. Chodarionoko pesimizmas tapo lengvu šoku susirinkusiems.
Laidos vedėja – garsi ir ypač arši Kremliaus propagandistė Olga Skabejeva dar bandė ginčytis – esą yra pavienių atvejų Ukrainoje, kurios daliniai pasiduoda, skundžiasi, kad negauna ginklų, savo vadovybės ar vakarų karinės paramos, tačiau pertraukti pašnekovą jai pavyko tik kelias sekundes. M. Chodarionokas priminė, kad Ukraina gali mobilizuoti ir apginkluoti milijoną žmonių.
„Klausimas – kaip jie galės aprūpinti moderniais ginklais ir technika. Patys to nepadarys, žinoma, bet Lendlizas tuoj pradės veikti, pradės veikti Europos parama, tai reikia vertinti, kaip artimiausio meto realijas, o tai reiškia, kad mūsų padėtis sunkės“, – įspėjo M. Chodarionokas.
„Geležine Putino lėle“ dėl savo manierų vedant propagandines laidas praminta O. Skabejeva dar kartą bandė suabejoti ukrainiečių profesionalumu – esą Ukrainai trūksta profesionalų, tačiau ir dar kartą jai buvo priminta, kad profesionalumą lemia ne kontraktas su armija, o įgūdžiai ir moralinis nusiteikimas lieti kraują už savo tėvynę.
„Šauktinių armija gali būti profesionali. Komplektavimo pobūdis profesionalumo nelemia, mūsų politologų galvose ši dogma įstrigo, kad jei kontraktininkas, tai profesionalas – anaiptol. Noras ginti ir kautis iki paskutinio už tėvynę yra esmė. Neformuluočiau to, kaip noro mirti už tėvynę, tai dalis, svarbi dalis armijos kovingumo.
Svarbu realiai vertinti. Jei to nedarai, jei išeini už realybės ribų, tai tave realybė anksčiau ar vėliau taip prislėgs, kad mažai nepasirodys. Dabar, svarbiausia, nereikia mojuoti raketomis į Suomijos pusę, jolki palki, tai išvis juokinga.
Mūsų karinės politinės padėties problema tame, kad esame visiškoje geopolitinėje vienumoje, prieš mus – praktiškai visas pasaulis, kad ir kaip mums tai būtų sunku pripažinti. Iš šitos situacijos reikia išeiti, tame yra politinės ir karinės vadovybės užduotis“, – regis, šokiruotiems tokio atvirumo vedėjams bei laidos dalyviams pareiškė M. Chodarionokas.
Po visų kasdienių reportažų ir laidų apie „didvyriškus rusų armijos pasiaukojimus“, apie „proveržius gilyn į Ukrainą, vaduojant ją nuo nacionalistų, denacifikuojant ir demilitarizuojant“ toks pripažinimas, kad kare ne viskas taip sekasi, kaip bandoma pateikti, regis, išmušė vedėją iš vėžių.
Tiesa, kiek atsigavusi ji dar bandė toliau ginčytis, esą „Rusiją palaiko dauguma šalių, pavyzdžiui Indija ir Kinija“, M. Chodarionokas priminė, kad minėtų šalių parama „ nėra besąlyginė“, o padėtis nėra normali.
„Kartoju, tai nėra normalu, kai prieš mus – 42 šalių koalicija, o mūsų karinės ir politinės galimybės, mūsų ištekliai yra riboti“, – savo laikėsi M. Chodarionokas ir su šypsena palydėjo O. Skabejevos saviguodą, esą „Rusijos išlikimas -– ant plauko“, o „pasidavimas – ne išeitis, todėl reiks eiti iki galo“.
Nuostoliai ir pralaimėjimo nuojauta
Koks tas galas, regis, pradeda abejoti vis daugiau žmonių – ar tai būtų branduolinių ginklų panaudojimas, ar ilgas, sekinantis karas iki „galutinės pergalės“. Vis dėlto akivaizdu, jog ir be pavienių ekspertų, tokių, kaip M. Chodarionokas, perspėjimų, yra ir daugiau ženklų, jog nepasitenkinimas auga.
Tai, kad Rusija Ukrainoje patiria milžiniškų nuostolių ir į karą, kurio rusai net negali vadinti karu – tik specialia karine operacija, išduoda daug ženklų, kurių nesugeba pridengti jokia „Z“ raide papuošta karo psichozė ir palaikymas rusų kariams.
Kalbos apie slaptą arba dalinę mobilizaciją, kai pamažu aktyvuojami mobilizacinio rezervo sistemai BARS priskirti vienetai ir ne tik šaukiamojo amžiaus jaunuoliai bet ir 30-55 metų vyrai, turintys patirties dirbti su specialia karine technika – tik dalis paveikslo. Iš to Rusijoje jau ir šaipomasi.
Savaime nuostoliai Rusijos armijoje gali sudaryti nuo keliolikos procentų iki trečdalio visų pajėgų, kurios vasario 24-ąją ir vėliau buvo mestos prieš Ukrainą: skaičiuojama, kad vienam žuvusiam įprastai tenka dar 3–4 sužeistieji, dingę be žinios arba netinkami tarnybai asmenys. Net kukliausiais skaičiavimais tai yra apie 45 tūkst. žmonių, kurie nebegali tęsti kovos veiksmų, o jų vietą – ypač tų, kurie gali vairuoti tankus, naudotis artilerija, vadovauti skyriams ypač trūksta.
Dideli šarvuotųjų bei desantininkų dalinių, o pastaruoju metu ir ukrainiečių sėkmingai medžiojamų artileristų nuostoliai verčia Rusijos armiją imtis desperatiškų sprendimų arba apsiriboti kuklesniais operacijos Donbase tikslais – jei iš pradžių neslėpta ambicijų apsupti Ukrainos karinę grupuotę ir nustumti ją link Dniepro, tai dabar stengiamasi tik suvaldyti ukrainiečių kontratakas ir užgrobti Sjeverodonecą, Kramatorską, bent jau Lymaną ir Lynčianską Luhansko srityje.
Bet net ir pakoreguotas planas kol kas stringa – sėkmingos ukrainiečių kontratakos, persikėlimai per upę bei kylanti apsupimo pačioms rusų pajėgoms verčia jas perorientuoti tiek puolimo, tiek gynybos kryptis, o ištekliai naujam puolimui toliau tirpsta, juos naikinant užnugaryje.
Nenuostabu, kad net ir liūdnai pagarsėjęs rusų karininkas ir vienas buvusių separatistų karinių lyderių Igoris Girkinas jau viešai tikina, kad puolimas Donbase iš esmės nepavyko.
Bet net jei tokių veikėjų nuomonė nėra svarbiausia Rusijoje, tai M. Chodarionokas vis dėlto yra tas žmogus, kuris įspėjo apie tokias nesėkmes dar vasario pradžioje, likus kelioms savaitėms iki karo.
Įspėjo apie nesėkmės grėsmę
Tada jis parašė nemenką šurmulį bei Kremliaus nenugalimumu įtikėjusių apžvalgininkų pašaipas, kai parašė straipsnį, kritikuojanti „kraujo ištroškusių politologų prognozes“.
„Nebus jokio blickrygo. Kai kurių ekspertų pareiškimai, esą „Rusijos armija sutriuškins didelę dalį ukrainiečių pajėgų 30-40 minučių“ , arba, kad „Rusija pajėgi sutriuškinti Ukrainą per 10 didelio masto karo minučių“, „Rusija sutriuškins Ukrainą per 8 minutes“ neturi rimto pagrindimo.
Ir svarbiausia – karinis konfliktas su Ukraina šiuo metu neatitinka Rusijos nacionalinių interesų. Todėl kai kuriems pernelyg susijaudinusiems rusų ekspertams verta pamiršti apie užmėtymą kepurėmis. Ir siekiant užkirsti kelią reputacijos praradimui verčiau apie tai ir neprisiminti“, – tada rašė M. Chodarionokas.
Jis įspėjo, kad karas nebus lengvas pasivaikščiojimas – ukrainiečiai, įskaitant ir Ukrainos rusakalbius Charkive, Mariupolyje, Odesoje ir kitur aršiai priešinsis: tai nėra ta Ukrainos kariuomenė, kuri rusus pasitiko sutrikusi, prastos parengties ir prastai aprūpinta, kaip 2014-aisiais.
Net ir tada visas ambicijas apie Novorosijos projektą iki Dniepro teko laidoti susidūrus su bent kiek aršesniu pasipriešinimu, o dabar, per 8 metus užgrūdinta, kariauti gebančiais veteranais papildyta ir svarbiausia – Vakarų šalių rengta bei apginkluota Ukrainos kariuomenė bus kietas riešutėlis. Visos šios prognozės pasirodė teisybė, kurią iki šiol bando neigti Kremlius.
