„Reikia išlaikyti saitus, dialogą ir tikėtis bent jau mažiausios žalos arba apčiuopiamos naudos“, – apie ES santykius su Turkija kalba ministras. Savo ruožtu LRT.lt kalbinti politologai pažymi, kad bene vienintelis, tačiau labai svarbus kuo geresnių ES santykių su Turkija interesas – pabėgėlių srautų kontrolė.
Turkijos ES reikalų ministras Omeras Celikas praėjusią savaitę Europos Parlamento (EP) priimtą sprendimą įšaldyti Turkijos ES narystės derybas pavadino „niekiniu ir negaliojančiu“.
Tačiau šis sprendimas turėjo neigiamos įtakos Turkijos lirai – per vieną dieną jos vertė nukrito 1,5 proc. JAV dolerio atžvilgiu, pablogėjo ir taip pašliję Turkijos ir ES santykiai.
Teisiškai neįpareigojantis sprendimas įšaldyti derybas dėl narystės buvo priimtas todėl, kad po liepos 15-ąją Turkijoje mėginto įvykdyti karinio perversmo Turkijos valdžia ėmėsi griežtų priemonių prieš įtariamuosius, prasidėjo masiniai areštai ir atleidimai iš darbo, imta dar labiau varžyti žiniasklaidos laisvę.
Santykių perspektyvos – prastos
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius politologas Tomas Janeliūnas teigia, kad ES ir Turkijos santykių perspektyvos – labai prastos.
„Pastaruoju metu niekas tarp ES ir Turkijos nebesiklosto. Iš Turkijos pusės egzistuoja visiškas nepasitikėjimas ES, kai mainais į pabėgėlių problemos sprendimą Turkijai buvo bandoma žadėti naujų perspektyvų, bevizio režimo galimybes. Daug lūkesčių buvo sudėta į tas derybas, tačiau dabar matyti, kad nėra pasiekta jokių apčiuopiamų rezultatų.
Iš kitos pusės, pačiai Turkijai, jos prezidentui žymiai svarbesnės yra vidaus problemos. Recepui Tayyipui Erdoganui narystės ES perspektyvos tikrai nėra pirmaeilės svarbos reikalas. Atitinkamai derėtis dėl tarpinių etapų, įskaitant bevizį režimą, jam nėra svarbiausias dalykas, kol visiškai neįtvirtintas jo režimas“, – kalba politologas.
Savo ruožtu Rytų Europos studijų centro (RESC) direktorius Linas Kojala pažymi, kad, kaip ir daugeliu atvejų tarptautiniuose santykiuose, ES santykiuose su Turkija matomas tam tikras dvilypumas.
„Viešumoje, akivaizdu, santykiai yra komplikavęs: po perversmo R.T. Erdoganas skundžiasi, kad jį mažai palaiko Vakarų lyderiai, kritikuojama EP rezoliucija, pats EP kritikuoja Turkiją, tačiau praktiniame lygmenyje mes matome, kad abiems pusėms reikia vienai kitos“, – teigia L. Kojala.
Ragina neatstumti Turkijos
Užsienio reikalų ministro L. Linkevičiaus teigimu, Turkijos derybų dėl narystės ES rezultatas gali būti pasiektas labai negreitai, tačiau pats procesas yra labai naudingas tiek Turkijai, tiek ES.
„Net ir turint mintyje dviprasmybes to, kas vyksta Turkijoje, turime nepamiršti, kad tai yra labai didelė valstybė, svarbi geopolitiniu, saugumo požiūriu. Turkijos vaidmuo, kalbant apie migracijos krizę, gali būti labai teigimas, o neveikimas šioje srityje gali būti labai žalingas visai Europai.
Santykiai tikrai įtempti, pasitikėjimo iš abiejų pusių yra gerokai mažiau, bet turėtume to atstumo nedidinti dar labiau“, – kalba L. Linkevičius.
Pasak ministro, Turkijos pareiškimai po teisiškai neįpareigojančios rezoliucijos dėl narystės ES derybų įšaldymo galėjo atrodyti arogantiški, tačiau Turkija yra pasirinkusi Europos integracijos kelią.
„Žinau, kad, nepaisant emocijų proveržių komentuojant, kritikuojant, europinis kelias yra Turkijos strateginis pasirinkimas. Tai buvo labai aiškiai parašyta laiške iš mano kolegos Mevluto Cavusoglu (Turkijos užsienio reikalų ministras – LRT.lt).
Gal kai kas sakys, kad to nematyti iš veiksmų, bet jei yra toks pasiryžimas, mes negalime atstumti – neprotingai pasielgtume. Reikia išlaikyti saitus, dialogą ir tokiu būdu tikėtis bent jau mažiausios žalos arba apčiuopiamos naudos“, – sako užsienio reikalų ministras.
Kamuoliukas – Turkijos pusėje?
Politologas T. Janeliūnas pastebi, kad šiuo metu tam tikri nesklandumai santykiuose su ES Turkijai bent iš dalies gali būti naudingi.
„Galbūt labai gerai, kad Turkijai nereikia derėtis dėl bevizio režimo, žinant, kad ji netgi bando drausti važiuoti į užsienį įtariamiems kaip nors prisidėjus prie vykusio perversmo. Tačiau vidaus auditorijai Turkijos valdžia postūmių tolimesnėje integracijoje nebuvimą gali pateikti kaip suvaržymus iš ES pusės“, – kalba T. Janeliūnas.
Tiek jis, tiek L. Kojala pastebi, kad dabartinėmis aplinkybėmis ES Turkijos reikia labiau, nei Turkijai ES. Tai lemiančios aplinkybės – pabėgėlių krizė.
„Aišku, kad ES Turkijos reikia šiek tiek labiau, tačiau nepamirškime, kad iš ES Turkija gauna milijardinę paramą tam, kad galėtų susitvarkyti su pabėgėlių srautais, ir šaliai to tikrai reikia. Vizų liberalizavimo ji siekia ne dėl kokių nors politinių priežasčių, o todėl, kad to nori visuomenė, to reikia ir Turkijos dabartinei valdžiai.
Akivaizdu, kad tai yra dvipusis pragmatinis interesas, kuris neleidžia tai kritiškai retorikai arba labai akivaizdiems vertybių, politikos krypties skirtumams virsti praktiniais sprendimais nutraukti susitarimus. Tačiau aišku, kad, jei nesutarimai toliau tęsis, ant plauko pakibs ir tie susitarimai“, – sako L. Kojala.