Alternatyva Erdoganui yra net šešias opozicines partijas suvienijęs Kemal Kilicdaroglu. Paskutinių apklausų duomenimis, opozicijos lyderis dabartinį Turkijos prezidentą lenkia keliais procentiniais punktais, todėl ekspertai bendrai sutaria, jog prognozuoti rinkimų rezultatus yra labai sunku.

J. Kulys teigia, kad tai yra be galo įdomi rinkiminė kampanija.

„Temos, kurios dominuoja rinkimuose yra pačios įvairiausios. Nuo minėtos Turkijos ekonominės situacijos, reakcijos į žemės drebėjimą, iki tokių labiau geopolitinių klausimų, kokia turėtų būti Turkijos geopolitika, pavyzdžiui, santykiuose su Rusija, kokie turėtų būti Turkijos santykiai su Vakarais. Tai tų temų, iš tikrųjų, yra daug ir toli gražu ne visose pagrindiniai kandidatai išsiskiria savo nuomonėmis, tačiau galima pamatyti tai, kad ši kampanija yra ypatingai gyvybinga“, – teigia Rytų Europos studijų centro analitikas.

Anot jo, Vakaruose yra kalba apie tai, Erdoganas gali draugiškai neužleisti valdžios, tačiau opozicijos lyderis teigia, kad to tikrai nebus ir, kad Turkijos ateitį nuspręs rinkėjai, atėję prie balsadėžių.

„Be jokios abejonės, pagrindinė žinutė, su kuria eina Turkijos opozicija ir jos dabartinis lyderis Kemal Kilicdaroglu, yra sugrąžinti Turkiją į parlamentinę sistemą. Recepas Tayyipas Erdoganas pakeitė Turkijos valstybės valdymo sistemą, iš esmės, prezidentinę, suteikdamas sau ypatingai daug galių. Na ir pagrindinis variklis, kuris sujungia ypatingai skirtingas Turkijos opozicines partijas į vieną bloką, yra būtent kalbėjimas apie tai, kad Turkija turėtų grįžti prie parlamentinės demokratijos modelio ir kur kas daugiau galios suteikti ne Prezidentui, bet būtent šalies parlamentui ir šalies vyriausybei“, – teigia J. Kulys.

Pijus Petrošius priduria, kad, žvelgiant į opoziciją, galima matyti ir dar vieną svarbų akcentą.

„Yra tokie trys pjūviai, per kuriuos opozicija bando pritraukti rinkėjus. Tai yra ekonominis momentas, kad yra nepasitenkinimas būtent Erdogano ekonomine politika, kuri ilgą laiką ir buvo jo, sakykim, tas sėkmės garantas iki 2015 metų, kai natūraliai jo rėžimas pradėjo atsisukti link nacionalistinių rinkėjų. Prie to pačio galima pamatyti, kad norime spręsti ekonomikos problemas ir, galų gale, keisti Erdogano autoritarizmą, grįžtant prie ankstesnės parlamentinės sistemos“, – teigia jis.

„Taip pat, pačioj opozicijoj, yra labai skirtingų vizijų, kaip apskritai turėtų atrodyti Turkijos ateitis, kokia Turkija turėtų būti. Jeigu mes pasižiūrėtume, kas grynai sudaro tą opoziciją, tai tiek Respublikonų liaudies partija, tiek, galų gale, Geroji partija, kuri yra antra pagal populiarumą. Jos abi turi tą nacionalistinį rinkėją, kuris vienokia ar kitokia forma jaučia pasitenkinimą ir motyvaciją iš to, kad būtent Turkija yra aktyvi, strategiškai nepriklausoma nuo svarbiausių politikos veikėjų. Todėl, net ir pasikeitus opozicijai, yra labai įdomu, kaip būtent susiklostys pati Turkijos politinė sistema ir kaip opozicijos partijoms pavyks rasti konsensusą dėl to, kokia Turkija turėtų būti“, – pasakoja Turkijos politikos apžvalgininkas. Anot jo, kol kas pagrindinis dalykas, vienijantis šias dvi partijas yra kova prieš esamą prezidentą, tačiau nėra aišku, kaip Turkija turėtų pasikeisti.

Su Erdoganu valdžioje, Turkija tapo vis labiau autokratine valstybe, jis silpnino visas demokratines institucijas, siekė lojalumo iš policijos, kariuomenės. Ar galima teigti, kad šie rinkimai yra paskutinis šansas Turkijai išlaikyti demokratiją?

P. Petrošiaus teigimu, mūsų pirma reikėtų atsižvelgti į tai, kokia yra Turkijos visuomenė.

„Turkijos visuomenė yra pasiskaldžiusi yra tokius ryškius blokus. Turkijoje yra tiek islamistinės jėgos, tiek, sakykim, sekuliarūs kemalistai, tiek nacionalistiškai nusiteikusi rinkėjų dalis, kuri nori, kad Turkija labiau orientuotųsi į centrinę Aziją ir, galų gale, kurdai. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad veikiant šioms skirtingoms visuomenės grupėms, Erdogano rėžimas pats iš savęs negali suformuluoti tokios galios, kaip pavyko, pavyzdžiui, Putinui ar tam pačiam Lukašenkai Baltarusijoje“, – teigia Turkijos politikos apžvalgininkas.

Anot jo, net ir Erdoganui laimėjus Prezidento rinkimus, jis neturės tokios politinės galios kaip kiti minėti Prezidentai, nes tokia įvairi Turkijos visuomenė yra linkusi reikšti opoziciją rėžimui.

Su Erdoganu valdžioje, Turkijos santykiai su Vakarų valstybėmis suprastėjo. Pagrindinis opozicijos kandidatas Vakarų žiniasklaidoje teigė, kad jis užsienio politiką apsuktų 180 laipsnių, bent jau kalbant apie santykius su Vakarų valstybėmis. Kokių pokyčių galime laukti Turkijos santykiuose su Europos Sąjunga ir NATO, jeigu Erdoganas neteks savo posto?

„Esu linkęs neabejoti, kad po rinkimų, ar juos laimės Kemal Kilicdaroglu, ar Erdogananas, vis dėlto, Turkija turėtų patvirtinti Švedijos narystę NATO aljanse, kadangi tai yra didelis prioritetas Vakarų valstybėms“, – teigia J. Kulys.

Anot jo, Turkijai taip ilgai bandyti tą klausimą stabdyti šiuo metu, rinkimų kontekste yra naudinga, tačiau po rinkimų, remtis prielaida, kad Turkija turėtų toliau sabotuoti Švedijos narystės procesus, naudinga nebus.

P. Petrošius priduria, kad jei opozicija laimės rinkimus ir įsitvirtins valdžioje, tikrai įvyks retorinis pokytis ir keisis kalba su NATO bei Europos Sąjungos valstybėmis – „ji bus mažiau antagonistiška“.

„Tačiau, greta retorinio pokyčio, pats strateginis Turkijos interesas, tai yra, užsitikrinti tą vadinamą strateginę autonomiją pasaulio politikoje, būti svarbiu geopolitiniu galios centru, egzistuojančių didžiųjų galių dėlionėj, tai jis ir toliau liks, ir jis yra jaučiamas visam pagrindinių opozicijos partijų politiniame dialoge“, – teigia Turkijos politikos apžvalgininkas.

Anot jo, jau pačioje Turkijos Respublikonų partijos įkūrimo ideologijoje yra nacionalistinis momentas, kuris suprantamas taip, kad Turkija turi būti nepriklausoma ir suvereni valstybė, todėl to bus siekiama ir toliau.

Turkijos santykis su Rusija. Kokia jos pozicija Rusijos kare su Ukraina ir ar galime tikėtis pokyčių, pasikeitus Turkijos valdžiai?

P. Petrošiaus teigimu, Erdogano rėžimas dabar Ukrainą mato kaip priemonę, kur jis gali parodyti save ir savo statusą tarptautinėje politikoje.

„Kalbant grynai apie tai, ką Ukraina reiškia Turkijai, tai Ukraina Turkijai, pirmiausia, eina per Krymo totorių klausimą. Krymo totorių klausimas yra svarbus, iš esmės, didžiajai daliai Turkijos politinio spektro, vien tik dėlto, nes tai yra nacionalistinis sentimentas ir natūraliai bandoma mąstyti apie giminingas tautas ir kaip būtų galima joms padėti kėblioj situacijoj“, – teigia jis.

P. Petrošiaus teigimu, opozicija žada, kad bus nebesibaiminama teikti griežtesnes sankcijas Rusijos įmonėms, ko dabartinis rėžimas nebuvo linkęs daryti. Tokio pokyčio, anot jo, galima tikėtis, jeigu Erdoganas užleis savo postą.

J. Kulys priduria, kad karine prasme, Ukraina yra svarbi Turkijai, todėl, kad abi šalys bendradarbiauja vystant dronus, Turkija taip pat teikia Ukrainai šarvuočius automobilius, visureigius, su kuriais Ukrainos kariuomenė kariauja.

„Ekonominis aspektas, jeigu kalba pasisuka apie Ukrainos atstatymą, be jokios abejonės, Turkijos statybų įmonės turės nemažą interesą dalyvauti tuose konkursuose ar kituose procesuose, kurie bus skirti atstatyti Ukrainos struktūrą“, – teigia jis.

Šiomis dienomis kalbama ir apie tai, kad opozicijos lyderis išstojo viename socialiniame tinkle, kreipdamasi į Rusiją ir paskatindamas nekurti netikros informacijos bei nesikišti į Rusijos rinkiminę kampaniją. Dalis analitikų priėmė tai kaip pokytį Turkijos politikoje, tačiau J. Kulio teigimu, santykiai vis tiek išliks gana stabilūs, siekiant abipusių naudų.

Ar galima tikėtis kažkokių neramumų Turkijoje?

Anot P. Petrošiaus, jeigu Erdoganas praras savo postą, jis tikrai nenorės užleisti valdžios. Jis bandys išsaugoti savo turimą valdžią, nes esama valdžia jam yra suprantama kaip jo politinio išlikimo rezultatas.

„Praradus turimą valdžią, gresia tiesioginė grėsmė jo paties fiziniam saugumui. Vadinasi, jis bandys visais įmanomais būdais išlaikyti savo valdžią , – teigia jis.

P. Petrošius priduria, kad Erdoganui praradus valdžią, galima tikėtis kalbų tiek apie suklastotus rinkimus, tiek apie papildomų rinkimų organizavimą.