Šis dokumentas sukėlė nemažai politinių audrų ir kritikos pasaulyje, o tokios valstybės kaip Austrija, Australija, Bulgarija, Kroatija, Čekija, Italija, Izraelis, JAV, Latvija, Lenkija, Slovakija, Šveicarija, Vengrija atsisakė jį patvirtinti. Kai kurios jų nedalyvaus ir susitikime Maroke.

Lietuvos politikai kurį laiką taip pat skeptiškai vertino JT susitarimą, tačiau galiausiai jam pritarė. Kiek pagrįstos įvairios, su dokumentu susijusios, baimės, kokio pobūdžio yra šis dokumentas ir kiek teisiškai įpareigojantis naujienų ELTA pasiteiravo teisininkės, prieglobsčio teisės specialistės, Jungtinių Tautų ir ES ekspertės (pabėgėlių klausimais), Mykolo Romerio universiteto profesorės Lyros Jakulevičienės.

Ekspertės teigimu, dokumentą galima įvertinti pozityviai, nes pirmą kartą istorijoje migracijos srityje priimamas bendras neįpareigojančio pobūdžio susitarimas, kuriuo pagaliau valstybės sutaria, kad migracijos klausimus kiekvienai atskirai spręsti yra neefektyvu.

„Dokumentas yra vertingas Lietuvai ir kitoms valstybėms, nes įtvirtinta valstybių supratimą, kad tik kartu galima spręsti migracijos klausimus“, - sakė L. Jakulevičienė.

Pasak jos, dokumente yra daug įvairių nuostatų, kurios nėra įtvirtintos jokiuose tarptautiniuose įpareigojančiuose dokumentuose. Būtent tai kai kurioms valstybėms, politikams, komentatoriams ir sukelia įvairių minčių - ar tai nekelia rizikų, kad vėliau valstybės bus priverstos laikytis tokių susitarimų?

L. Jakulevičienės teigimu, dokumente yra nuostatų, susijusių su socialinės apsaugos dalykais, kurie net ir labai išsivysčiusiose ES valstybėse kelia socialinių jautrumų bei problemų. Dokumente lyg ir įvardijama, kad šalys turės laikytis socialinės apsaugos nuostatų, pavyzdžiui, kartu su atvykusiu į šalį užsieniečiu, migrantu perkelti ir jo socialines išmokas ar darbo stažą.

„Šios ir kitos nevienareikšmės nuostatos sukelia tam tikrų pagrįstų baimių. Tačiau keliamos rizikos dėl dokumento įpareigojimo, naujų sąvokų įvedimo ar privalomų priemonių įgyvendinimo nėra pagrįstos, nes dokumentas yra neprivalomo pobūdžio“, - kalbėjo ekspertė.

Dokumente, anot L. Jakulevičienės, teigiama, kad migracijos klausimus valstybėms reikia spręsti kartu, keistis informacija, statistika, bendradarbiauti ir tam, kad visa tai vyktų, reikia susitarti dėl mechanizmo, kurio efektyvumą būtų galima išvysti po kelerių metų.

„Tai ir yra pagrindinis dokumento tikslas, ir jis tikrai nėra privalomojo pobūdžio“, - sakė ji.

Taigi tiek skeptikai, politikai, tiek paprasti Lietuvos piliečiai gali būti ramūs, nes dokumentas nėra toks baugus, kokį jį buvo bandoma pavaizduoti viešumoje, tikino ekspertė.

„Pirmiausia dokumentą reikia detaliau pasiskaityti, o ne tik akcentuoti vieną ar kitą nuostatą. Dokumento kalba yra oficiali, o pats tekstas nėra įprastas, tačiau pagal patį dokumento priėmimo būdą, taip pat dokumento pobūdį jis tikrai nėra įpareigojantis“, - pabrėžė teisininkė.

Jos manymu, šis susitarimas galbūt ir galėtų būti vertinamas morališkai ar politiškai, bet tikrai ne teisiniu pobūdžiu. Deklaracija nėra tarptautinė sutartis, tačiau jei mūsų šalies Vyriausybė, politikai ar visuomenė mato kažkokių rizikų priimant tokio pobūdžio dokumentus, taikoma praktika, kad valstybės gali pridėti papildomų skyrių, kuriais išreiškia savo pritarimą ar nepritarimą konkrečioms dokumento nuostatoms ar punktams.

„Lietuvai to daryti tikrai nėra reikalo, tačiau norint apsisaugoti 120 procentų - galima. Šalių deklaracijos su papildymais yra dažnai pateikiamos net ir prie įpareigojančių sutarčių ar dokumentų“, - teigė L. Jakulevičienė.

ELTA primena, kad gruodžio 4 d. 73 parlamentarams balsavus už, 21 pasisakius prieš ir tiek pat susilaikius, Seimas priėmė rezoliuciją „Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos“, pripažindamas, kad migracija yra visuotinis reiškinys ir Lietuva bei tarptautinė bendruomenė nuolat patiria masinės, nevaldomos ir nelegalios migracijos iššūkių.