Ekspertas teigė, kad kol nėra aiškių mokslinių duomenų, galima tik stebėti situaciją.
„Psichologijos mokslas mums įpareigoja remtis duomenimis. Deja, mes neturime reprezentatyvios imties duomenų pastarojo karantino. Per pirmą karantiną mes matėme labai smarkiai padidėjusį nerimą, įtampą, baimę visuomenėje“, – sakė J. Burokas.
Jis teigė, kad antrojo karantino metu prisidėjo prie darbuotojų būsenos tyrimo. Jis rodo, kad apie 50 procentų darbuotojų sako, kad patiria nerimą.
„Bendrai mano galva, lyginant pirmą karantiną su antruoju, pirmojo karantino metu buvo baimė, nes neaišku, kas vyksta, tai nauja. Bet kas buvo gerai, tai tam tikras įsivaizdavimas, kad dabar reikia susitelkti, pabūti ir tada buvo aiški pabaiga“, – kalbėjo psichologas.
Jis priminė, kad po pirmojo karantino vasarą gyventojai buvo itin atsipalaidavę, o kai kas net prognozavo, kad antrosios bangos pavasarį nebus.
„Niekas negalėjo įsivaizduoti, kad tai, kas buvo tada, tebuvo menka repeticija to, kas vyksta dabar. Dabar yra nerimo lygis padidėjęs, žmonėms didelę įtampą kelia mintis, kad nėra aišku, kada visa tai baigsis“, – teigė ekspertas.
Nežinomybę dėl karantino ribojimų trukmės ir atsiradusiu emociniu nuovargiu jis aiškino didesniu nerimo lygiu.
J. Burokas ragino gyventojus pernelyg negalvoti apie ateitį ir jos nežinomybę. Geriau kasdien bandyti pagerinti būtent tą dieną.
„Pagrindinė žinia, kurią norisi nešti yra tai, kad pati nežinomybė negąsdina. (…) Tai pirmas dalykas yra nefantazuoti. Jeigu giliau pasižiūrėtume iš psichoterapinės pusės, tai įtampą kelia mintis, kad atsitiks kažkas tokio, su kuo susitvarkyti nepavyks. Kuo mes galime padėti sau, tai sakydami, kad gyvenime dar ne su tokiais dalykais susitvarkę esame. Ir fokusą nuo ateities geriau grąžinti į dabartį. Kuo labiau neprognozuojama ateitis, tuo daugiau galima galvoti, ką šiandien dėl savęs galima padaryti“, – ragino psichologas.
J. Burokas kalbėjo, kad jaučiamas ir susikaupęs pyktis iš bejėgiškumo.
„Kai esi įkalintas tam tikroje situacijoje, kai nežinai, kaip bus, kaupiasi daug agresijos“, – sproginėjančias emocijas aiškino jis.
Prie vienokių ar kitokių karantino suvaržymų bandome įprasti nuo praėjusių metų kovo mėnesio. Tačiau ne prie visko yra priprantama, laidoje kalbėjo ekspertas.
„Skirtumas tam, kad prie kai ko mes negalime priprasti. Ar gali priprasti prie nuolatinio badavimo? Kai mes galvojame apie žmogaus prigimtinius poreikius, kartais apsiribojame tik fiziologiniais. Mes turime prigimtinį poreikį turėti socialinę sąveiką ir ji yra apribota. Tai čia toks emocinis badas, kuris tęsiasi“, – sakė laidos pašnekovas.
Paklaustas, galbūt šiek tiek gelbėja ir faktas, kad visi esame tokioje pačioje situacijoje, J. Burokas teigė, kad mano pirmojo ir antrojo karantino skirtumus.
„Neturiu duomenų, nei sau vidinio atsakymo, kiek mes čia kaip bendruomenė pradėjome jaustis. (…) Man atrodo, kad per pirmą karantiną žmonės jautė tikslą bendrą, prisidėjo, kuo tik galėjo. O dabar tokio bendrumo jausmo labai trūksta“, – sakė jis.
„Kai žmonės pavargsta, kiekvienas pradeda kovoti už save, pamiršti kitą, žiūri tik savęs“, – bendrumo trūkumą laidoje „Ateitis priklauso tiems“ aiškino psichologas J. Burokas.