Kokia bus 18-oji Lietuvos Respublikos vyriausybė ir jos nariai? Ir nors į šį klausimą būsimoji premjerė I. Šimonytė pastarosiomis dienomis randa vis įmantresnių ir originalesnių atsišaudymų bei neatskleidžia būsimojo ministrų kabineto sudėties. Lyg burnas užsisiuvę tyli arba gudrauja ir kai kurie patys kandidatais įvardyti asmenys.
Vis dėlto ekspertai sutaria: nors koalicijos partnerių kalbos tebevyksta, bent jau iki šiol derybos vyko sklandžiai, greitai, o dabar kai kurios viešai svarstomos gerai žinomos pavardės, ekspertų teigimu atitiktų kriterijus ir aukštus reikalavimus, kuriuos iškėlė būsimoji vyriausybės vadovė. Tad kas trukdo jas įvardyti ir kokių ministrų įvardijimo galima tikėtis jau artimiausiu metu?
Ar dar liko intriga?
VDU profesorius, politologas Lauras Bielinis tikino palaikantis būsimajai premjerei, kad kol kas minimos pavardės esą yra iš kažkur nurautos.
„Gandai, kurie sklando apie vieno ar kito asmens galimybes, neišvengiamumą būti ministru yra norma. Tegu tai bus intriga. Akivaizdu, kad koalicijos partneriai ieško tokių kandidatų, kurie būtų pakankamai profesionalūs ir skaidrūs. Tai problema, kurią jie sprendžia be didelių konfliktų ir įtampų“, – pažymėjo L. Bielinis, pridūręs, kad svarbiausias kriterijus užimti ministrų postus bus politinė patirtis – tokie žmonės bus labiausiai matomi, kalbinami.
MRU docentas, politologas Virgis Valentinavičus taip pat pritarė, kad labiau tikėtina politinė vyriausybė, pabrėžiant būtent politinę atsakomybę bei gebėjimą užsitikrinti politinį palaikymą.
„Nematau kliūčių, kodėl nebūtų galima susitarti dėl atskirų kandidatūrų. O pirmi sunkumai prasidės tada, kai ministrai pradės realų darbą ir sunkiausia, ypač jaunų ir nepatyrusių laukia bendravimas su valstybės tarnyba, kurios kompetencijos skirtingose ministerijose labai skirtingas“, – pabrėžė V. Valentinavičius, pridūręs, kad ministrai ne visada komunikuoja sėkmingai.
„Ministras Veryga maloniai perleido teisę komunikuoti viceministrui, kai pavasarį pandemijos pradžioje reikėjo pranešti žinią, kad baigsis testai. Tai nesinorėtų to matyti dabar“, – teigė V. Valentinavičius.
Įvairios galimų ministrų pavardės jau kurį laiką sklando viešojoje erdvėje: Aplinkos ministerijai esą vadovauti galėtų liberalas Simonas Gentvilas arba konservatorė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė, kuri svarsto ir apie Kultūros ministrės postą, Švietimo ministerijai – TS-LKD atstovė Jurgita Šiugždinienė arba Vilniaus vicemeru dirbęs Vytautas Mitalas. Vadovauti teisingumo ministerijai gali būti patikėta Laisvės partijos atstovei Evelinai Dobrovolskai. Finansų ministerijos vadovavimas neva gali būti patikėtas Gintarei Skaistei, tuo metu vadovauti SAM žmogaus ieškoma sunkiai, anksčiau minėtos Jurgitos Sejonienės kandidatūra abejojama, o Seimo senbuvis Antanas Matulas neskuba užimti šio sudėtingo posto. Tarp kandidatų vadovauti ŠMM buvo minimas buvęs rektorius Artūras Žukauskas, bet jo pavardė iškart sukėlė abejonių.
Kontroversijos ir pamatų klojimas
„Man jo pavardė sukėlė klausimų, tai žmogus, kurio paskyrimas būtų kontraversiškas ir neatitinkantis šios valdančios daugumos jaunos ir moteriškos dvasios. Šis politikas turėtų labai rimtų ir konkrečių problemų su universitetais“, – pažymėjo V. Valentinavičius.
Neatsitiktinai, „Delfi“ šaltinių žiniomis, Švietimo ministre gali tapti buvusi KTU prorektorė Jurgita Šiugždinienė. Tačiau apžvalgininkų teigimu, Švietimo sistemoje svarbiau už konkrečią pavardę svarbesnis bus partijų susitarimas dėl Švietimo ateities ir dėl konkrečių darbų.
„Atskira pavardė tam tikroje ministerijoje nenulems tos ministerijos ar ministerijos esminio posūkio“, – teigė L. Bielinis, pateikęs pavyzdį – Švietimo ministeriją, kuri lems Lietuvos visuomenės ateitį, bus atsakinga už būsimosios kartos išsilavinimą, kultūrą, supratimą apie tai, kas yra valstybė.
„Ministras turi būti pamatų klojėjas – jis turi pasiekti tą susitarimą ir pakloti bėgius, kuriais švietimas važiuotų daug metų į priekį“, – pridūrė V. Valentinavičius. Jis pridūrė, kad ne mažiau svarbi ir Sveikatos apsaugos ministerija, kur norinčiųjų užimti šias pareigas yra kur kas mažiau.
„Liberalios partijos į šią kėdę nepretenduoja, tai karščiausia kėdė šiuo metu ir kartu labai svarbus paskyrimas“, – teigė V. Valentinavičius. Į Sveikatos apsaugos ministrus anksčiau viešai įvardytas buvęs susisiekimo ministras Rokas Masiulis jau paneigė sklandančius gandus, kad jis pretenduoja į šią poziciją. Tuo pačiu V. Valentinavičius suabejojo su konservatoriais į Seimą išrinkta Medikų sąjūdžio pirmininkės pavaduotojos Jurgitos Sejonienės galima kandidatūra.
„Norėčiau, kad tai būtų labiau politinis, o ne technokratinis paskyrimas. Su visa pagarba poniai Sejonienei, kuri iš tikrųjų turi didelį gydytojų autoritetą ir jos aktyvizmas pandemijos metu tikrai yra įspūdingas, bet ministerija yra tam tikra mašina, aparatas ir reikia žinoti, kaip jis veikia.
O pandemijos metu tas politinis išmanymas yra svarbesnis už dalykinį, kurį visada galima gauti tariantis ir konsultuojantis su kitais. I. Šimonytė sakė, kad pandemijos valdymas turi vykti įtraukiant ekspertus ir specialistus, bet ministerijos lygmenyje reikia tvirto politiko su politiniu užnugariu“, – pažymėjo V. Valentinavičius. Kita vertus jis priminė, kad I. Šimonytė jau leido suprasti, jog politinės lyderystės pandemijos klausimais turėtų imtis premjerė.
Seime įžvelgia ryškėjančią lyderę
Tuo metu Seime taip pat ryškėja dar viena lyderė – beveik neabejojama, kad būsimąja parlamento pirmininke taps Liberalų sąjūdžio pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen. Šiai patyrusiai šachmatų čempionei tektų išties nelengva partija – tektų vadovauti institucijai, kuri yra viena nepopuliariausių šalyje.
„Seimas – pagrindinė institucija, lemianti valstybės raidą, tad Seimo pirmininko vaidmuo ypač svarbus valstybės gyvenime. Tai turi būti matoma, valinga asmenybė, suvokianti situacija, gebanti paaiškinti bei mobilizuoti jei ne visuomenę, tai bent Seimą. Ir tai turi būti autoritetingas žmogus, kurį gerbia ir valdantieji, ir opozicija“, – pažymėjo L. Bielinis.
„Ponia Čmilytė šiuos kriterijus, tikriausiai, atitinka. Bet žinote, Seimo pirmininko reputacija dažnai tampa paties Seimo ir valdančiųjų reputacijos įkaite. Pagrindinis gebėjimas – gebėti bendrauti per tarppartines perskyras, tai, ką amerikiečiai vadina bipartisanship, gebėti kalbėtis su priešingomis partijomis, o tą ponia Čmilytė turi“, – pažymėjo V. Valentinavičius, priminęs, kad Seimo pirmininkas buvusio jo vadovo Arūno Valinsko buvo įvardytas, kaip trečias asmuo valstybėje.
„Seimo pirmininkas pirmininkauja parlamento posėdžiams, t. y. tvarko organizacinius reikalus, o tie pirmininkai, kurie savo asmenybės jėga sugebėdavo pakilti aukščiau ir suteikti didesnio svorio šiam postui, tokių buvo mažuma“, – priminė V. Valentinavičius.
Politinio svorio ir išmanymo svarba
Tuo metu suteikti svorio tokiai ministerijai kaip Finansų artimiausiu metu vargu ar pavyktų – valstybės finansus skirstanti ministerija negali pasigirti ypač populiariais vadovais.
Tačiau yra išimtis – buvusi finansų ministrė I. Šimonytė yra viena populiariausių politikių. Tad ko galima tikėtis šios ministerijos pareigose – lojalaus ir patyrusio žmogaus ar tokio, kuris atstovautų vis dar įtakingą konservatyvesnį krikdemų sparnui TS-LKD, pavyzdžiui Gintarės Skaistės, kuri vardijama kaip viena kandidačių, nors kur kas realiau atrodo jos darbas Socialinių reikalų ir darbo komiteto vadove, savo ruožtu SADM vadove galėtų tapti ištikima I, Šimonytės bendražygė Monika Navickienė
„Nemanau, kad I. Šimonytei asmeninė ištikimybė, kaip sąvoka nėra minima. Bent jau kol kas jos žvilgsnis atrodo platesnis ir galvojama apie bendro reikalo sėkmę“, – teigė V. Valentinavičius, priminęs, kad pandemijos grėsmė ekonomikai, o ištekliai ją stimuliuoti jau gerokai išnaudoti pavasarį sukurs daugybę problemų pačiai ministerijai – ši gali atsidurti tokioje pačioje uragano akyje, o čia esą reikia „tvirto politiko“.
Panašaus tvirto politiko tikimasi ir Vidaus reikalų ministerijoje, kur, pasak šaltinių, vis labiau minima buvusio parlamentaro Vitalijaus Gailiaus pavardė.
„Vidaus reikalų ministerijoje vėlgi turi būti svarbus politinis akcentas. Čia ministras pirmiausiai turi būti politikas, nes žmogus, atėjęs iš policijos sistemos, bus susaistytas įpročiais, tradicijomis ar ryšių struktūromis ir tai jam gali labai trukdyti.
Šiandien šiai ministerijai reikia žmogaus, kuris būtų kiek atsietas nuo tų priklausomybių ir tuo pat metu galėtų pasižiūrėti panoramiškiau į šią situaciją“, – teigė L. Bielinis, juokaudamas, kad Vidaus reikalų ministro pareigybės labiau primena patobulinti kelio reguliuotojo, nors ši ministerijos funkcijos – gerokai sudėtingesnės.
Ir nors daug klausimų kelia kandidatūros į tradiciškai podukros vietoje liekantį Kultūros ministro postą, daugiau pokyčių gali lemti šios ministerijos atidavimas konservatoriams – tai gali paskatinti persidalijimą kitose ministerijose su viena ar kita liberalia partija.
Tokia tendencija koalicijos partnerių derybose, anot pašnekovų, gali lemti ir didesnį liberaliųjų partijų vaidmenį skirstantis ne mažiau įtakingų viceministrų pareigybes. Anot L. Bielinio, viceministrai yra mažiau matomi, daugiau susitelkę į konkrečias sritis, tačiau ne mažiau svarbūs veikėjai. Juo labiau, kad ir per viceministrų rankas skirstomos lėšos įvairiems projektams.
O kol kas – visas dėmesys nukreiptas į ministerijų vadovus. Šaltinių duomenimis, Energetikos ministerijai, nepaisant anksčiau minėtos Laisvės partijos lyderės Aušrinės Armonaitės pavardės gali būti siūlomas konservatorius Dainius Kreivys, pastaruoju metu – vienas vadinamojo „antiastravinio“ judėjimo lyderių, kritiškai pasisakiusių apie dabartinės Energetikos ministerijos vadovybės veiklą. Tuo metu skandalais pastaraisiais metais garsėjusiai susisiekimo ministerijai, pasak kai kurių šaltinių, gali vadovauti patyręs konservatorių politikas Jurgis Razma, bet šios ministerijos tradiciškai pageidauja Liberalų sąjūdis.
TS-LKD pasiūlius, prezidentūrai panorėjus
Vis dėlto dvi ypač svarbios ministerijos – Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos bent jau kol kas neminėtos kaip tos, kurios sukėlė didelę išorinę koalicijos partnerių konkurenciją. Tačiau gali būti tiek vidinė konkurencija, tiek pačios I. Šimonytės įvardytų žmonių ne iš partijos ambicijos bei galimybės, kur savo svariu žodžiu tradiciškai galėtų nulemti ir prezidentūros pozicija.
Pavyzdžiui, V. Valentinavičiaus teigimu, konservatoriai netgi gali skųstis, kad turi per daug kandidatų į šias ministerijas, nors viešojoje erdvėje ryškiausiai minimos kelios galimos pavardės: Užsienio reikalų ministerijai vadovauti galėtų TS-LKD lyderis Gabrielius Landsbergis, o KAM – Laurynas Kasčiūnas. Tačiau derybų metu Užsienio reikalų ministerija, kad ir kaip sunku tuo patikėti, gali būti patikėta kuruoti kitai partijai - arba Liberalų sąjūdžio, arba Laisvės partijos kandidatui.
„Norėčiau, kad paskyrimas būtų politinis ir G. Landsbergio kandidatūra būtų tinkamesnė“, – teigė V. Valentinavičius, pripažinęs, kad politinė priklausomybė ir atskaitomybė būtų svarbus kriterijus, nors dabartinis ministras Linas Linkevičius gali būti laikomi išimtimi – šis patyręs diplomatas, susikrovęs reputaciją užsienyje sukūrė problemą, nes neliko ryšio su rinkėjais ir jų suteikiamu mandatu.
„Nesinorėtų, kad prezidentas bandytų permušti rinkimuose partijų gautą mandatą“, – įspėjo V. Valentinavičius, pažymėjęs, kad kaip TS-LKD pirmininkas, laimėjęs rinkimus, jis turi savo svarų žodį. Tuo metu L. Bielinis tikino, kad G. Landsbergiui nevertėtų nervingai žiūrėti į tai, jei jis būtų nustumtas nuo ministro posto.
„Jis yra jaunas, energingas žmogus, jam šiandien svarbus ne postas, dėl kurio reikia kovoti, o politiko reputacija. Bet kokia pozicija, kurią jis užims, bus ta, kur reikės tą reputaciją kurti“, – priminė L. Bielinis.
Tuo metu dėl vadovavimo KAM L. Kasčiūno kandidatūra, anot V. Valentinavičiaus būtų natūrali, nors tiek URM, tiek KAM atveju abu minėti kandidatai į ministrus galėtų būti ir NSGK pirmininkais. Bet klausimų gali kilti būtent prezidentūroje.
„Manau, kad pokalbiai bus ne kova ar plėšymasis dėl konkrečių pavardžių, o daugiau dėl strategiškai aiškių kandidatų pozicijų. Prezidentas dabar kaupia informacija ir natūralu, kad artimiausiu metu matysime diskusijas, bet jos nebus konfliktinės situacijos deklaravimas“, – teigė L. Bielinis.