„Pornografija formuoja keistą įsivaizdavimą, kad kuo anksčiau bandysi, to „krūčiau“ atrodysi. Į seksualinius santykius žiūrima ne kaip į santykius, o kaip į sportą. Mokyklos jau pradeda kentėti nuo vadinamojo seksualizuoto elgesio. Ir ne tiek dėl vaikinų, kiek dėl merginų“, - pastebi specialistas.
Jaunuoliai prisirenka netgi labai žalingų mitų. „Pavyzdžiui, jei mergina laužosi, tai reiškia, kad „nori“ ir tik reikia ją užkariauti. Arba kad vienos merginos skirtos seksui, kitos – meilei. Ir jeigu seksui, jų negalima mylėti“, - pateikė pavyzdį grupinės pagalbos ir mokymų centro „EOS grupės“ vadovas.
Dar vienas mitas, kad orgazmą patyręs vaikinas visą valandą yra nevaisingas ir tada gali ką nori daryti. „Dėl tokių žinių dažnai jaunuoliai labai skaudžiai sugriauna savo gyvenimus“, - konstatavo E. Karmaza.
Psichoterapeutas akcentuoja, kad anksčiausiai leidžiama lytiškai santykiauti nuo 16 metų amžiaus, bet tik pats jaunuolis turi priimti sprendimą, kada bus tam pasirengęs.
- Kada pradėti aktyvų lytinį gyvenimą?
-Moksleiviams pateikiu simbolinį 10 klausimų testą ir jeigu į visus atsako teigiamai, sakau, kad gali turėti seksualinių santykių.
Antras klausimas – ar tavo partneris nori. Ir iš karto duodu trečia klausimą – ar jis gali apie tai kalbėti su savo partneriu, nes tarp jaunimo neretas privertimas užsiimti seksu be žodžių, spaudžiant, duodant netiesiogiai suprasti, kad jau leisk.
Mes net turime tokį terminą – pasimatymų prievarta. Iš šalies niekas nepasakys, kad kažkas vyksta negero. Žmonės apsikabinę, bučiuojasi, tik mergina turi „nuimti rankas“.
Pas mus nėra, nors galėtų būti taikomas JAV galiojantis principas: jeigu pasiūlei merginai užsiimti seksu ir ji atsisako, tai galioja visą dieną. Jei tą dieną dar kartą pasiūlysi, reikš, kad seksualiai priekabiauji ir rizikuoji gauti baudą.
Principas toks: jei kūnas ir pasirengęs, jei įstatymas leidžia, tėvai labiau turėtų paisyti ne 16 metų ribos, o emocinės socialinės brandos – ar paaugliai gali apie tai kalbėti.
Dar vienas labai svarbus kriterijus – reikia alkoholio ar ne? Jeigu jauti, kad reikia alkoholio, reiškia negali tiesiog užsiimti lytiniais santykiais, tau reikia kažką išjungti.
Taip pat svarbu, ar turi savo įsitikinimus, normas, gali paaiškinti, kodėl dabar, o ne vėliau? Tai irgi netiesiogiai skatina turėti savo pažiūras: religines, moralines, etines.
Pagaliau - ar žmogus žino, kaip vyksta seksas. Pasižiūrėjus į vaikus ir jų žinias – liūdnas vaizdas. Neretai informacijos prisirenkama iš pornografinių filmų ar iš pokalbių su draugais.
- Įstatymiškai Lietuvoje lytinė pilnametystė prasideda nuo 16 metų. O kada tikroji?
-Tikroji lytinė pilnametystė – kai žmogus jau gali sąmoningai rinktis santykius, žino, kaip tai vyksta, kaip atrodo kūnas ir kaip jis veikia. Nesvarbu, kad tau jau 16 metų, tu gali neskubėti ir svarbiausia - žiūrėti į save, ar esi tam pasirengęs ir pasiruošęs prisiimti atsakomybę: kaip saugosiesi, ką darysi su ligomis, ar jas pažinsi?
Mūsų šalies problema yra ta, kad tiek tėvai, tiek kiti suaugusieji, tiek pedagogai labai mažai su jaunimu kalba apie seksualinį gyvenimą ir lytiškumą: nuo kada galima, ką reikėtų žinoti?
Mes labai grubiai tai darome – prieš kelerius metus pakėlėme seksualinės pilnametystės ribą nuo 14 iki 16 metų, apibrėždami, iki kada draudžiama su nepilnamečiu turėti lytinių santykių, ir įstatymu neva saugome. Tačiau aš manau, jog tai mūsų, suaugusiųjų, saugumo iliuzija. Geriausias saugojimas būtų, jei mes su jaunuoliais atvirai kalbėtume apie jiems svarbius dalykus.
- Nekalbame?
Prieš 10 metų padaryti tyrimai parodė, jog tėvus ir mokytojus vaikai rečiausiai minėjo kaip šaltinį, iš kurio sužino apie lytiškumą, nors buvo nurodyti net 7.
- Ką patartumėte 13 metų mergaitei, kuri neatvira su tėvais, klausti mokytojų – gėda, o draugų informacija nelabai pasitiki?
-Rekomenduočiau nepaliauti ieškoti suaugusio žmogaus, su kuriuo galėtų apie tai kalbėti. Į vienus klausimus gal atsakys medikas, į kitus klasės auklėtoja ar tėvai. Tačiau su draugų patarimais reikėtų atsargiai, nes jie dažnai remiasi mitais. Ypač atsargiems reikia būti su pornografija.
- Kokia dalis jaunimo ją žiūri?
-Deja, mūsų jaunimas – pakankamai dažnas pornografijos vartotojas. Tokius tyrimus labai sunku daryti, bet vienas iš atliktų Lietuvoje parodė, jog pornografiją žiūri 9 iš 10 penkiolikmečių vaikinų ir 8 iš 10 merginų.
Todėl tai jūsų minėtai trylikametei pasakyčiau: kalbėk su tėvais. Jei sunku, ieškok informacijos mokykloje. Jei ir ten negauni – yra knygos, kurios tikrai gali daug padėti.
- Jų turėtų būti ir mokyklų bibliotekose, kad užlindęs galėtum pasižiūrėti, kai niekas nemato?
-Taip. Ir tėvams rekomenduojame, kad jei sunku kalbėti, bent jau knygų nupirktų, o paaugliai atras. Tik nereikia dėti matomiausioje vietoje – geriau lengvai paslėpti ir tada tikrai skaitys.
Principas toks: kuo vaikai daugiau perskaitys, tuo vėliau turės pirmuosius seksualinius santykius. Ir tai patvirtina tyrimų duomenys. Jeigu tik šeimoje „apie tai“ sunkiai kalbama, vaikai seksualinius santykius pradeda tyrinėti praktiškai. Todėl ir sakau: geriau kalbėkite, kad būtų patenkintas vaikų smalsumas ir tada jie domėsis tuo, kas tėvus labiau ramina.
Tačiau vaikai turi gauti atsakymus į visus jiems iškylančius klausimus: nuo kada, kas, kaip, ką reiškia plaukai, masturbacija, kas yra gėjai?
- O jei nežinai, ką atsakyti?
-Jei tėvams sunku kalbėti, pirmiausia juos mokau visoms kūno dalims duoti pavadinimus, kad nebūtų sakoma „ten“, „anas“, o vaikai žinotų, kas kaip vadinasi.
Pradedame nuo to, kad kūnas apskritai turi įvairių kūno dalių. Tarp jų – ir užpakaliukas ir pimpaliukas ar taip, kaip šeimos vadina. Ir tas pavadinimas turi būti labai aiškiai tariamas, nes taip vaikai gauna žinutę, kad apie viską galima kalbėti.
Jeigu bus kitaip, net atsitikus bėdai vaikai apie intymias kūno dalis nekalbės.
Antras dalykas, vaikus reikia išmokyti, kad vienos kūno dalys yra „mano“, o kitos – „labai mano“. Galima įvardyti skirtingai: privačios, intymios vietos. Toliau reikia mokyti, kas jas gali liesti, kas ne – tai jau saugumo klausimai.
Vis dėlto, labiausiai mūsų jaunimą reikėtų saugoti žiniomis. Pirmiausia duoti žinoti, kad jie gali skaityti ir mes gerbsime, jei tą darys. Antra – jie gali klausti. O jei nežinome, ką atsakyti, galime padėkoti už klausimą ir atsakyti vėliau, pasidomėję. Arba pasidalyti savo nuomone, palikdami spręsti pačiam.
Reikia pasitikėti jaunimu – kiek bendrauju, jie aktyviai domisi, ieško būdų sužinoti ir randa. Klausimas tik, ar tai patikimi šaltiniai.