1944 metais Onutei tebuvo septyniolika, kai ji ėmėsi padėti partizanas, už jos atsidavimą Lietuvai šeima sumokėjo tremtimi, o ji pati vos nepaaukojo gyvybės.
„Brolį rusai paėmė į kariuomenę, tai aš iš to pykčio nuėjau tarnaut partizanams, – nusišypso garbaus amžiaus Onutė Veličkaitė, tačiau netrukus jos akyse suspindo ašaros. – Dabar apie partizanus pilna šmeižto, o tuos, kurie krauju kovojo už Lietuvą, prisimena tik per šventes“.
Prievarta, sumušimai iki sąmonės netekimo, kankinimai, žudymai – tokią kainą mokėjo ne vienas padėjęs partizanams, tačiau Onutė sako didžiuojasi savo patirtimi ir didžiavosi net tada, kai sovietmečiu visi ją vadino Sovietų Sąjungos išdavike ir žemino.
„Gimiau Dzūkijoje, su Vaclovu Voveriu-Žaibu susipažinome dar vaikystėje, Alytaus rajone. Kai jis ir dar keli vyrai išėjo į mišką, beveik tuo pat metu mano brolį paėmė į armiją. Labai supykau ir nuėjau padėti partizanams. Tėveliai palaikė mano pasirinkimą. Tėvelis vežime išgręžė skylę, kur slėpiau partizanų laiškus. Kad skylės niekas nepastebėtų, padarė medinį kamštį, jį ištepėm žemėm. Taip perduodavau atsišaukimus ir laiškus partizanams. Tėvelis buvo patriotas, nors pats į miškus su partizanais nėjo. Bet mes gyvenome prie pat miško, tai kartais partizanai ateidavo pas mus į namus“, – pasakoja Onutė ir priduria, kad šeima žinojo, kuo rizikuoja – visus galėjo išžudyti.
Moteris atvirauja, kad tikėdama kova už Lietuvos laisvę tuo pačiu nesitikėjo, kad pačiai teks išvysti, kaip nukrenta sovietiniai pančiai nuo mūsų šalies. Juolab, kad ne kartą pati buvo patekusi į kalėjimus, žiauriai sumušta, o neišdavusi partizanų ištremta į Sibirą.
Kovoje už laisve nebuvo privaloma visiems žvanginti ginklais, tačiau moteris neslepia, kad kiekvienas privalėjo būti labai stiprus dvasiškai – jei tik kurį įtardavo padedant partizanams, laukė pragariški kankinimai. Stribai negailestingai laužė kaulus, žudė artimuosius, o sučiuptus partizanus žudė ir kūnus palikdavo viešai – kad visi žinotų, kas jų laukia.
„Mane dar pirmais metais išdavė patys ryšininkai. Mačionio Marytė – mirusi jau, Golskinienė ir jos sūnus, Jankauskas – jų visų pavardės byloje yra. Viso septyni asmenys buvo. Išdavė, nes neiškentė kankinimų ir skausmo, Sustatė mus visus ir padarė akistatą. – pasakoja moteris ir sako, kad nelaiko pykčio išdavikams. – Marytė sako – prisipažink, juk su banditais simpatijas turėjai, o aš ją puoliai už plaukų tampyti. Mane stribai atitraukė nuo jos, nugriovė ant žemės ir ėmė daužyti lazdomis. Rusiškai liepė prisipažint ir toliau daužė, vis šaukdami – prisipažink. Bet aš kenčiau sau į ranką įsikandusi“.
Neigusi, kad padeda partizanams ir kad iš viso juos pažįsta, 1946 metais, tada vos 17-metė Onutė buvo uždaryta į kalėjimą. Moteris neslepia, kad nepalūžti jėgų jei suteikė tikėjimas ir suvokimas, kad nuo to priklauso ne tik jos pačios gyvybė. Areštavo per pačias Šv. Kūčias, tad kameroje su kitomis moterimis laužė duoną ir kalbėjo maldas.
„Buvo šalta, skaudėjo kūną, aplinkui buvo pilna tarakonų ir blakių. Sunku dabar klausyti, kai žmonės skundžiasi, kad dabar sunku gyventi – juk dabar laisva Lietuva, o anuomet žmonės turėjo kovoti, kad atgautų laisvę, kad nepersekiotų lietuvių stribai, – dalijasi moteris. – Kalėjimo kamerose nebuvo net normalių gultų. Po galva pasidėti galėjau tik savo batus, apsikloti skarele. Vis tardė, daužė lazdomis, bandė išžaginti, bet aš iš baimės sugriebiau tardžiusiam vyrui už tarpkojo ir stipriai suspaudžiau. Neišžagino, bet sumušė taip žiauriai, kad į kamerą įmetė leisgyvę. Dabar net žinodama, kad tai pasikartos, stočiau dar kartą už tėvynę“.
Nieko nepešę Onutę po kurio laiko paleido. Tačiau ne ilgam. Moteris sako suprato, kad buvo sekama, tad padėti partizanams jau ėmėsi juos perspėdama, jei pastebėdavo aplinkui šmirinėjančius rusus. Tik viską teko daryti labai subtiliai, prisigalvodavo visko – tai višta pabėgo, tai malkų važiuoja.
„Sekdavo ir gaudydavo visus. Aš bažnyčioje net išpažinties nėjau, žinojau, kad ir tarp kunigų yra išdavikų. Mane net iš bažnyčios paimdavo ir išvežę tardymui žiauriai mušdavo, bandė išgaut prisipažinimą. Tylėjau, – atvirauja moteris. – Ko aš tik neiškentėjus per dešimt mėnesių. Kalino ir Alytaus kalėjime, ir Lukiškėse. Pirmą kartą atsidūrusi kameroje, Alytuje, prilupau „špijonką“. Buvau pasiutus, – nusijuokia moteris. – Mane uždarė į kamerą kartu įmetė „špijonką“, kad klausytųsi ką mes šnekėsim su kitomis moterimis. Man iškart aišku pasidarė, kai ji ėmė mūsų visko klausinėti. Sakau, moterys, duokit rankšluostį. Susukau jį kaip pynę ir suvilgiau vandeniu. Paguldėm ant narų, pasakiau moterims laikyti pakeltą sijoną, o aš ją lupau. Kaukė, kaip gyvatė. Atlėkė budintis užgirdęs triukšmą. Man tada devynias paras karcerio skyrė. O ten pusė forminės duonos per dieną ir pusę litro vandens duoda. Visą tą laiką tamsoje prabuvau. Tai nebuvo paskutinis kartas, kai už nepaklusnumą karceriu baudė. Kitą kartą gavusi septynias paras kaliau Morzės abėcėlę. Moku ir su rankom šiek tiek kalbėt. Būdavo, su kaliniais pro „rešotkas“ iškiši rankas ir rankomis parodai savo vardą. Jie atsako savo. Taip ir bendravom, taip sužinojau, kad daug stribų šaudė partizanus. Aš parašiau laiškelį, norėjau jį į laisvę perduot, bet iš pradžių tualete užkišau. Atrado. Tada ir gavau septynias paras karcerio. Po to išvežė iš Alytaus į Lukiškes – iškart uždarė į vienutę. Ten savaitę vieną pralaikė. Tačiau vis tiek nepalūžau ir neišdaviau partizanų“.
Po dešimties mėnesių kalėjime ir gausybės tardymų Onutė ir jos šeima žinojo, kad vienas neatsargus žingsnis ir partizanus suseks. Tačiau vis tiek sugebėjo bendrom jėgom išsaugoti paslaptį, kur yra bunkeriai, kur Voveris-Žaibas buria vyrus ir kaip perduoti informaciją kitose vietose besislapstantiems kovotojams.
Onutė prisimena, kad kartais laiškus tekdavo pėsčiomis nešti apie 25 kilometrus, iš Daugų valsčiaus į Melnytėlės kaime į Alytų. Teko eitu ir į Drusikininkus.
„Skliautaitei nešiau gal penkiasdešimt atsišaukimų iš partizanų, bet ji manęs nepamena. Skraičionis, Būdakas, Pivašiūnai, Mikalavas, Jončėnai, Čiešiūnai, Užukalnė, Tamašava, Pagėgė – į ten žmonėms išnešiojau laiškus, kuriuose visi tarėsi, kas turės bunkerius statyti. Tardyme nieko neišdaviau“, – dalijasi prisiminimais moteris.
Onutė sako, kad tada nė nesusimastė, ar teisingai elgiasi – darė tai, kuo tikėjo visa širdimi, tikėjo, kad vieną dieną Lietuva pagaliau iškovos laisvę. O kai už drąsą dar gavo Adolfo Ramanausko-Vanago ir V. Voverio-Žaibo padėkas, išaustas ant juostelių, tikėjimas, kad eina teisingu keliu, dar labiau sustiprėjo.
Moteris prisimena su skausmu, kai per Kūčias iššaudė partizanus – Lordą, Nykštuką, Raktelį ir Vytenį Daugų miestelį suguldė, o kūnus išniekino – išvertė organus.
Tačiau vien kalėjimais jos atsidavimas savo kraštui nesibaigė.
Vienu geriausių strategų vadintas Dzūkijos laisvės kovotojas V. Voveris-Žaibas 1949 metais buvo išduotas ir nužudytas. Partizanams padėję žmonės ir toliau buvo sekami, kaip liaudies priešai. O 1951 metais visą Onutės šeimą ištrėmė į Sibirą.
„Tada jau buvau virš 20-ties metų. Tiek nekenčiau okupantų, kad kalbėjau tik lietuviškai, iš principo kitos kalbos nesimokiau. Kol vežė traukiniu labai bijojau, kad manęs kokiems kariams neatiduotų. Žinojau, kad Sibire prievartaudavo masiškai moteris, jei tik jos nesusituokdavo ir neturėjo užtarėjo.
Laimei, buvau su šeima. Nuvykę kukliai įsikūrėme. Tremtyje susipažinau ir su savo vyru, taip pat lietuviu, kuris buvo ištremtas. Sibire susituokėme, ten pagimdžiau vaikus“, – pasakoja moteris.
Onutė pasakoja, kad nuo vaikų niekada neslėpė, už ką jie buvo ištremti, pasakojo apie Lietuvą ir kalbėjo šeimoje tik lietuviškai. Tiesa, dar tuokiantis moteriai buvo uždrausta keisti pavardę – esą kad nusikaltėlė liktų žinoma.
Po tremties šeima grįžo į Lietuvą, tačiau ne į Onutės gimtąją Dzūkiją, o į Palangą. Moteris pasakoja, kad iš pradžių priglaudė vyro giminės, tačiau norėjosi savo kampo, kad su vaikais būtų patogiau, tad abu ieškojo darbo. Onutė neslepia, kad net ir grįžusi ne kartą į akis jai rėžė, kad yra išdavikė, vaikus mokykloje vadino „sibiriakais“, tačiau su laiku šeima įsitvirtino.
Moteris neslepia, kad gavusi darbą labai stengėsi, nors iš pradžių dirbo tik valytoja vienoje valykloje, po truputį padedama gerų žmonių išmoko ruošti maistą ir pradėjo daugiau uždirbti.
Susigraudinusi Onutė atvirauja, kad atgauta laisvė jai buvo tarsi stebuklas, dėl kurio ji gyveno, tad dabar itin skaudu, kai vis mažiau lieka gyvųjų istorijos liudytojų, o valdžia juos užmiršo. Moteris sako, kad stebint žinias susidaro toks įspūdis, kad laisvės kovotojai prisimenami tik per šventes, o laisvę gyventi dažnai keičia žmonių skundai, kad gyvename prastai.