A. Dulkio teigimu, jis mato parengiamųjų darbų prasmingumą nepaisant to, koks būtų prezidento sprendimas.
„Tokio pilietinio įkvėpimo pakviestas prisidėjau prie komandos šiame etape, bet manau, kad reikia visus tuos darbus padaryti: ir dėl pandemijos plano, ir dėl Vyriausybės programos krypčių, ir dėl kitų daugybės dalykų, kurie yra dabar svarbūs.“
Kandidato paklausus, kaip jis vertina tai, kad jo kandidatūra viešojoje erdvėje įvardinama, kaip nesulauksianti šalies vadovo pritarimo, jis atsakė tiksliai nežinantis, ką atsakyti.
„Žinote, kai ryte atsikėlei ir tau ką nors skauda, vadinasi, dar esi gyvas žmogus. Kai žmonėms kas nors sekasi arba jie yra aktyvūs, natūralu, kad būna visokiausių ir vertinimų. Matyt, svarbiausia žinutė, jeigu dar kalba, tuomet dar esi gyvas“, – pusiau juokais sakė A. Dulkys.
Priekaištų dėl kompetencijos arba nepakankamos patirties suvaldyti krizę kandidatas į sveikatos apsaugos ministrus sako susitikimų metu nei su patarėjais, nei su G. Nausėda neišgirdęs. Jo teigimu, šie klausimai nebuvo paliesti, bet galbūt yra paraštėse. Taip pat paklaustas, kokios paramos tikisi iš Ingridos Šimonytės, jeigu vis dėlto prezidentui užkliūtų jo kandidatūra, A. Dulkys paminėjo, kad jiems yra tekę kalbėti su premjere įvairiausiais aspektais.
„Dėl vieno dalyko esame sutarę, kad tai, ko reikia dabar valstybei, jog premjerė ir prezidentas turėtų vieningą sutarimą dėl žmogaus į šią vietą. Situacija yra krizinė ir žinote jau vis dažniau pradedu sakyti tokį perfrazuotą posakį, kad virusas jau pradeda ruoštis į trečią kelionę po visą Lietuvą ir bus jau ją apibėgęs galbūt ir trečią kartą, o mes su savo planais tik matuosimės batus.“
Paprašytas pakomentuoti, ar pats jaučia, kad kažkuo neįtinka arba nepatinka prezidentui, kandidatas sakė, kad nenorėtų sieti šių klausimų ir pats stengiasi neįsileisti tokių minčių.
„Tikrai manau, kad tuomet būtume tokie nevalstybiški. Jeigu kažkam atrodo, kad dabar yra labai sunku prezidentui, premjerei ar kandidatams, mano nuomone, šiuo metu yra sunkiausia medikų bendruomenei. Turėtume daugiau galvoti apie juos.“
Paklaustas, ar jo kandidatūrai gali būti priešinamasi dėl to, kad jis galėtų būti kažkam nepatogus ministras, A. Dulkys svarstė, jog visada taip būna ne tik politikoje, bet ir organizacijų gyvenime.
„Visada vadovas, kuris inicijuoja pokyčius arba žinomas kaip pokyčių vadovas, niekada nesulauks visų darbuotojų arba visos bendruomenės palaikymo. Mes kalbame apie bendruomenę, kurios pati visa struktūra, darbo principai jau yra be pokyčių ne dešimt, ne dvidešimt ir net sakyčiau ne tik per visą Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį nepaliesti. Jie praktiškai susiformavo dar sovietmečiu ir mes kalbame apie sistemą, kuri nematė reikšmingų pokyčių kokius 50 metų.“
Jo nuomone, ten, kur sistemos uždaros, visada vėliau ar anksčiau ateina jų tam tikros griūtys. Taip pat pridūrė, kad tuomet pradeda tokiose sistemose vidutinybės.
Vis dėlto A. Dulkys prisipažino, kad jam įvardijus tam tikras medikų pavardes, tikrai negalėtų pasakyti, ar jos priklauso kažkokiam klanui. Kaip ir kiekvienoje organizacijoje, sakė jis, vadovų nežinojimas ir nesileidimas į asmeniškumus yra labai svarbus.
„Jis atveria ir kitas galimybes žmonėms, mat kada vadovas viską pradeda nuo balto lapo ir nekreipia dėmesio į tokius pasiskirstymus, tuomet galbūt neįgalintiems bendruomenės nariams sudaromos galimybės kažko pasiekti. Jie pamato ir prasmę, kad gali pakeisti savo vaidmenį, ir tuomet visi kartu gali susikoncentruoti į kažkokius pokyčius. Aš savo nežinojime matau daug pliusų ir manęs tikrai neveiktų jokia emocinė aplinka. Aš pradėčiau darbą nuo vienodo požiūrio ir tik su objektyviais kriterijais galėčiau visus vertinti.“
Paklausus, ar A. Dulkys jaučia medikų bendruomenės palaikymą, sakė, kad po jo pavardės paskelbimo nustebo, kiek socialiniame tinkle turi sekėjų-medikų.
„Aš nuoširdžiai esu nustebintas dėl tų įvairių bendruomenių. Pastarosiomis dienomis aš nebespėju atsakinėti į laiškus, nespėju tų žinučių žiūrėti. Jau į mane kreipiasi ir konkretūs žmonės, ir kažkokių asociacijų atstovai su konkrečia problematika, su žiniomis ir tikrai gaunu labai daug palaikymo.
Bet žiūrėkite, aš žiūriu labai objektyviai ir suprantu, kad mes kiekvienas gyvename didesniame ar mažesniame savo burbule. Labai tikėtina, kad yra labai didelė grupė žmonių, kurie galbūt abejoja, ar tikrai tinka mano kompetencijos.“
Įsiminė slaugytojų darbas
Kandidatas į ministrus taip pat papasakojo, kad jam teko su sveikatos apsaugos sistema susidurti ir kaip pacientui. Kai atsidūrė vienoje iš ligoninių, jo teigimu, labai gerai, kad niekas nežinojo, jog jis tuo metu dirbo valstybės kontrolieriumi.
„Man labai įsiminė slaugytojų darbas, kurios mus lankydavo palatoje. Įsitikinau, koks svarbus yra jų darbas ir kokią, iš tikrųjų, didžiulę įtaką jos daro pacientų sveikimui. Man tai buvo nerealu. Savo ruožtu teko išgirsti ir tam tikrų istorijų, kadangi išdrįsau paklausti, kai pastebėjau, kad vienos mūsų palatos viena siena baigė nugriūti.
Žinote, kadangi aš ir su Europos Sąjungos paramos projektais buvau dirbęs, man buvo labai keista, kad, atrodo, tiek investuota į tuos pastatus, bet dar gali būti tokių palatų. Tada ta slaugytoja man papasakojo, kad paskutinį kartą remontas buvo darytas prieš 15 metų ir koks „geras“ jų skyriaus vedėjas, netgi pačios turėjo persidažyti tą sieną. Taip pat parodė į savo rūbą, kurį iš valstybės gavo prieš 40 metų.“
Kažkur praėjus dienai, tęsė jis, po to pokalbio ėjo ir ties liftais išgirdo šurmulį.
„Ten tikras turgus atsidarė. Pasirodo, suvažiavo visos firmos, suvežė drabužius ir mūsų valstybinės ligoninės slaugytojos kaip kokioje turgavietėje rinkosi ir matavosi darbo rūbus. Mane šis vaizdas labai sukrėtė, nes visa tai vyko šio amžiaus Lietuvoje.“
A. Dulkio teigimu, šios istorijos išvada galėtų būti tokia, kad jam buvo pasakyta, kad yra skyriai, kurie yra skirti paprastiems žmonėms, ir skyriai, kurie yra skirti ypatingiems svečiams.
„Ši sistema turi labai daug gražiai apšviestų ir spalvotų savo gyvenimo vietų, bet, deja, joje slypi ir labai daug skaudulių ir užslėptų problemų.“