Tuo metu konservatorius Mykolas Majauskas sveikatos apsaugos ministrą Aurelijų Verygą ragina apsvarstyti galimybes toliau eiti pareigas.
Ketvirtadienį DELFI paskelbtame interviu depresija sirgusios dukros netekęs Tomas pasakojo, kad pagalbos kreipėsi ir į A. Verygą. Jis nustebo, kad psichiatro išsilavinimą turintis A. Veryga į pirmą laišką visai nereagavo, o po antro tepasiūlė ieškoti literatūros, kaip bendrauti su problemų turinčiais vaikais, paskambinti į emocinės pagalbos liniją arba rasti tėvų savitarpio pagalbos grupę.
Kaip matyti DELFI turimuose laiškuose, pirmą kartą Tomas A. Verygai parašė vasario 13 d. Pirmame laiške Tomas prisistato, paaiškina bėdą ir prašo A. Verygos pagalbos, nes psichiatrija yra jo profesinė sritis.
„Kur mums kreiptis ir ką daryti, kad mūsų dukra vieną dieną neprisidėtų prie tos blogosios statistikos? Ką jūs darytumėte, jeigu tai būtų jūsų vaikas?“, – oficialiu ministro el. paštu išsiųstame laiške klausia Tomas.
Visą mėnesį nesulaukęs atsakymo, kovo 17 d. Tomas ministrui parašė antrą laišką. Antrame laiške, kuriame naudojama kiek aštresnė retorika, Tomas stebisi, kad per mėnesį nesugebėta rasti bent 5 minučių – juk kalbama apie vaiko gyvybę. Vilnietis ministrą informuoja, kad per mėnesį situacija iš esmės nepasikeitė, o praėjusią dieną pilietiškų žmonių dėka mergaitė išgelbėta nuo tilto ir šiuo metu gydoma Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninėje.
Šįkart A. Veryga sureagavo ir atrašė:
„Labas vakaras, gerbiamas Tomai,
Iš tiesų gaunu labai didelį srautą laiškų ir, deja, bet net ir perskaityti juos nelabai suspėju. Todėl labai apgailestauju, kad ir į jūsų laišką neturėjau galimybės atsakyti.
Labai apgailestauju dėl jūsų situacijos ir esate teisus, kad tėvams reikėtų pagalbos ir paaiškinimo, kaip bendrauti su problemų turinčiais vaikais. Psichologinių paslaugų labai trūksta daugeliui tėvų, nes tokios pagalbos sistemos, deja, nelabai turime.
Kadangi klausiate, ką aš daryčiau pats, tai jei neturėčiau žinių, kaip elgtis, ieškočiau literatūros apie bendravimą vaiku, kritiniu atveju galima paskambinti į emocinės pagalbos liniją ir pasitarti su apmokytais savanoriais.
Bet turbūt pats efektyviausias būdas būtų rasti tėvų savitarpio pagalbos grupę. Jei nepavyktų tokios rasti, parašykit ir pabandysiu padėti“.
M. Majauskas ragina trauktis
„Nežinau, kas dar galėtų atverti akis, jei ne tokios tragiškos istorijos. Besipjaustantis rankas vaikas, iš nevilties visų pagalbos prašantis tėvas ir kaip išsigelbėjimą pasiskaityti literatūros siūlantis sveikatos apsaugos ministras“, – situaciją komentuoja Seimo Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas M. Majauskas.
Jis sako jau nebesuskaičiuojantis, kiek kartų ministrui buvo kalbėta apie prieinamos psichoterapijos, o ne tik skiriamų vaistų poreikį, apie profesionalius mokymus mokytojams, socialiniams darbuotojams, kaip atpažinti savižudybės riziką ir tinkamai reaguoti. M. Majausko aiškinimu, taip pat kalbėta apie būtinąją emocinę pagalbą ir paciento savižudybės rizikos vertinimą po kiekvieno mėginimo nusižudyti, apie psichologų darbą mokyklose ir tęstinę specializuotą psichologinę pagalbą poliklinikose, apie būtiną emocinę paramą ir pagalbą po artimojo savižudybės.
D. Pūras: tokia situacija tiesiog savižudiška
„Šiaip jau daryti rimtas išvadas iš vieno tragiško atvejo nebūtų atsakinga. Juk net ir tose valstybėse, kurios tinkamai investuoja į psichikos sveikatą, paaugliai kartais nusižudo, tik, aišku, rečiau negu Lietuvoje. Tačiau įdėmiai susipažinęs su nusižudžiusios mergaitės tėčio pasakojimu, atpažįstu sistemines spragas Lietuvos psichikos sveikatos sistemoje, kurias užkamšyta bandoma psichotropiniais vaistais ir psichiatrijos stacionarais.
Šios spragos bado akis ir kainuoja vaikų ir suaugusiųjų suluošintus likimus bei prarastas gyvybes. Tačiau bendru sutarimu politikai, sveikatos valdininkai ir psichiatrijos elitas yra apsisprendę šių spragų nematyti ir atkakliai kartojame, kad Lietuva turi veiksmingą psichikos sveikatos sistemą“, – DELFI sakė Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į fizinę ir psichikos sveikatą, Vilniaus universiteto profesorius D. Pūras.
D. Pūras liūdnai konstatuoja: šiuo metu Lietuva daugiau nieko negali pasiūlyti. Psichiatro aiškinimu, civilizuotame pasaulyje tokiais atvejais pagalba teikiama visiškai ne taip, kaip Lietuvoje. Tokiu atveju paauglys gautų rimtą kompleksinę psichologinę-psichoterapinę pagalbą. Tokią pačią pagalbą gautų šeimos nariai. Tai būtų jau ne pirminio, o antrinio lygio nestacionarinių sveikatos paslaugų teikimo klausimas. Profesoriaus teigimu, jo geriausi mokiniai, vaikų ir paauglių psichiatrai, neapsikentę tokios ydingos sistemos bei menkų atlyginimų ir išvykę dirbti svetur, pasakoja, kaip jie dirba su tokiais vaikais, paaugliais ir šeimomis.
„Tai ne lėšų, o politinės valios problema. Lietuvoje iki šiol klesti labai primityvus supratimas apie tai, kaip reikia spręsti vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatos problemas. Kol Sąjūdžio ir Atgimimo dvasia buvo gyva, pradėjome kurti civilizuotą pagalbos sistemą. Bet pavyko sukurti tik trapias užuomazgas. Kai ta dvasia išsikvėpė, nuo tada ir iki šiol visa ši labai svarbi sritis vis dar sukaustyta bedvasio nuo sovietų pasilikusio įšalo ir užvaldyta tokių valdininkų ir specialistų, kurie užblokavę bet kokias permainas. Net atvirai šaipomasi iš tų, kurie jau daugiau nei 20 metų tas permainas skatina ir nuolat teikia siūlymus.
Manau, kad tokia situacija Lietuvos psichiatrijoje yra tiesiog savižudiška. O kas už tai atsako – ar tie vulgarios psichiatrijos apologetai, ar bejėgiai politikai – tegul sprendžia visuomenė ir institucijos, kurios turėtų prižiūrėti, kaip naudojamos psichikos sveikatai skiriamos lėšos ir ar tos lėšos nenaudojamos vaikų ir suaugusiųjų psichikos sveikatai žaloti“, – dėstė Jungtinių Tautų specialusis pranešėjas teisei į fizinę ir psichikos sveikatą.
Jo aiškinimu, psichiatrijos ligoninėse ir nuolatinės globos įstaigose vaistai išlieka nepajudinamais psichikos sveikatos sistemos prioritetais. Tai, aiškina psichiatras, demonstruoja didžiulį Lietuvos apsileidimą ir atsilikimą. Ypač tragiškai tokia „pagalbos“ sistema, besiremianti labai primityviu modeliu ir nuolatiniu „apsidraudimu“ (išrašysime vaistų ir/arba paguldysime į psichiatrijos stacionarą – vadinasi, galėsime ramiai miegoti“) atsiliepia vaikų likimams.
D. Pūro teigimu, šiuolaikinė vaikų ir paauglių psichiatrija, kaip ji suprantama sėkmingiausiose pasaulio valstybėse, svarbiausiais ir veiksmingiausiais gydymo būdais laiko ne vaistus ir ne stacionarinį gydymą.
„Tokiu atveju mano kolegos psichiatrai ir vaikų psichiatrai linkę teisintis – bet juk Lietuvoje nėra visų šitų galimybių, kurias jūs nuolat siūlote. Niekam ne paslaptis, kad rimta psichologinė ir psichoterapinė pagalba vaikui, paaugliui, šeimai Lietuvoje yra neprieinama. Tai kas mes per valstybė, jei per beveik 30 metų negalėjome tokios pagalbos užtikrinti ir iki šiol nesirengiame to daryti? Todėl viskas ir baigiasi receptų išrašinėjimais ir guldymais į psichiatrijos skyrius? Tokia sistema ne mažina, o didina savižudybių skaičių“, – konstatuoja pašnekovas.
D. Pūras priduria inicijavęs ar aktyviai dalyvavęs septyniuose rimtuose bandymuose priartinti Lietuvos psichiatriją ir vaikų psichiatriją prie šiuolaikinių tarptautinių standartų. „Jie visi buvo nuslopinti jėgų, kurios nesuinteresuotos permainomis šioje sistemoje. Todėl nenustebčiau, kad tokių skaudžių istorijų išgirsime dar ne vieną“, – sakė VU profesorius. Jo manymu, šios mirties ir panašių tragedijų galima buvo išvengti, jei Lietuvoje būtų prieinama kvalifikuota kompleksinė nestacionarinė pagalba vaikams, paaugliams ir suaugusiems, patiriantiems emocines krizes ir psichikos sveikatos sutrikimus.
D. Pūras sako, kad sveikatos apsaugos ministro ir ministro pirmininko vietoje nustotų dangstyti ydingą sistemą ir pareikalautų atskaitomybės ir atsakomybė iš tų, kurie daug metų vedžioja visuomenę ir politikus už nosies. Mat, sako pašnekovas, psichikos sveikatos apsauga yra per daug svarbi visuomenei ir valstybei, kad leistume tęstis tokiam ciniškam ir grėsmingam procesui.
A. Veryga atsiprašo ir tirs, ar specialistai viską padarė
„Tai labai didelė netektis ir skausmas šeimai. Nuoširdi užuojauta šeimos nariams. Linkime stiprybės. Taip pat norėtume informuoti, kad atsakingoms institucijoms pavesta ištirti, ar specialistai, į kuriuos kreipėsi pagalbos Jūsų pašnekovas, padarė viską, ką galėjo, kad būtų galima išvengti nelaimės“, – teigiama Sveikatos apsaugos ministerijos DELFI pateiktam etsakyme.
Paties A. Verygos aiškinimu, įvykusi skaudi tragedija dar kartą iliustruoja, kad Lietuva per ilgai ignoravo visuomenės poreikį gauti psichologinę pagalbą krizių metu ir turėti galimybę pasitarti su specialistais.
„Labai apgailestauju ir atsiprašau tiek jo, tiek visų kitų, į kurių laiškus ar problemas negaliu laiku ir tinkamai sureaguoti, nes tam tiesiog neturiu fizinių galimybių. Visus, susiduriančius su panašiomis problemomis, noriu paraginti kreiptis į specialistus ar emocinės pagalbos linijas, nebijoti apie problemas pasikalbėti su artimaisiais, bei paprašyti jų pagalbos.
Ir pabaigai: esu kaip niekad tikras, kad mūsų pasirinktas kelias kurti savižudybių prevencijos algoritmą ir investuoti pinigus iš pokyčių krepšelio psichologinės pagalbos prieinamumo gerinimui, o visuomenės sveikatingumo fondo lėšas – į specialistų mokymą padėti savižudybės grėsmės atveju, yra teisingas“, – sako A. Veryga.