– Papasakokite, kas atsitiko.

– Draugavau su žmogumi, kuris atrodė normalus, socialus ir talentingas. Bet, prieš pradėdama draugauti su juo, nežinojau apie jo priklausomybę nuo alkoholio. Mes labai gerai sutarėme, jis mane labai gerai suprato, bet jo priklausomybė vis stiprėjo ir stiprėjo. Išgėręs jis pradėdavo savo žodinį smurtą, o po to vieną kartą buvo taip, kad... Žinojau, kad geriau išgėrusiems žmonėms nieko neaiškinti, bet kartą man neišlaikė nervai ir kažką pikto atsakiau. Tada jis mane savo draugo akivaizdoje sumušė. Spardė, avėdamas kaustytais kerziniais batais, į galvą ir t. t. Visiškai negalvodamas, kas su manimi bus, o jo draugas niekaip jo negalėjo nulaikyti. Kadangi man kitą dieną reikėjo eiti į darbą, kuriame buvau gana matoma žmonių, ėjau užsimaskavusi visokiomis pudromis ir kt. Bet buvo gėda, kad mane mato. Ir tą patį vakarą, kai mane sumušė, nekviečiau pagalbos, nes man buvo labai gėda. Buvau surinkusi numerį ir paskambinusi, kalbėjau su operatore, bet man pasidarė labai gėda, kad atvažiuos policininkai, pamatys visą tą vaizdą, kai jis jau „lūžęs“ miegojo... Taip to nenorėjau, kad bekalbėdama pasakiau, jog geriau nevažiuokite, ir padėjau ragelį.

– Ir jie neatvažiavo?

– Neatvažiavo, aš jiems nepasakiau adreso.

– Kada visa tai vyko?

– Prieš trejus–ketverius metus.

– Kiek laiko Jūs iki šio įvykio su juo draugavote?

– Iki šio įvykio draugavome gal dvejus metus.

– Kaip reagavo kitas žmogus, buvęs su jumis?

– Po to, kai mano vaikinas nulūžo, jis apsisuko ir išėjo, pasakęs: „Negaliu viso to matyti, man gana.

– Ar po to vakaro išsiskyrėte su smurtautoju?

– Po šio įvykio aš su savo vaikinu neišsiskyriau, bet nebeliko pasitikėjimo. Po to įvykio draugavome dar gal metus. Kai išsiskyrėme, jis nustojo vartoti alkoholį, bet ne dėl manęs, o dėl darbo. Dėl manęs jis nebūtų to padaręs.

– Dar buvo tokių atvejų?

– Ne, nebebuvo, bet žodinė agresija buvo ir toliau. Toliau vartojo alkoholį, bet tąsyk jis labai išsigando to, ką padarė, net negalėjo tuo patikėti. Tas atvejis buvo žiauriausias. Čia buvo vienintelis kartas mano gyvenime, kai pagalvojau, kad atsidūriau tame rate žmonių, tarp kurių niekada negalvojau atsidurti. Dar buvo pora kartų, kai jis man trenkė, bet aš jam trenkdavau atgal ir pasakydavau, kad liautųsi, ir jis liaudavosi.

Mano šeimoje tėvas, kuris priklausomas nuo alkoholio, smurtavo. Nors mama tvirtina, kad jis nėra prieš ją fiziškai smurtavęs, aš pamenu kitaip. Jie susistumdydavo. Stengiausi nesusirasti tokio paties vyro. Tiesa, mano ankstesnis vaikinas buvo agresyvus, nors jis visiškai nevartojo alkoholio. Jis buvo neva labai geras, nevartotojo alkoholio ir nerūkė, nors prie žaizdos dėk. Bet jam būdavo nesveikų pavydo priepuolių, kurie prasidėdavo, kai likdavome dviese. Nei jo draugai, nei mano draugai netikėjo, kai pasakodavau, kad jis nėra toks geras, kaip atrodo. O kai norėjau su juo išsiskirti, mane visi labai pasmerkė. Sakė: „Taigi jis tave myli!“ Atsakiau: „Taip, bet kartą jis bandė mane pasmaugti.“ Tada jie: „O tai gal todėl, kad tu jį davedei?“

– Tokia buvo Jums artimų žmonių reakcija?

– Gal aš atrodžiau labai konfliktiška, nežinau. Savimi labai nepasitikėjau, buvau neryžtinga. Būdavo sunku nutraukti santykius, ypač kai maldaudavo ir sakydavo, kad pasikeis ir tai daugiau nebesikartos. Bet jie niekada nepasikeisdavo.

– Kaip viskas vykdavo po agresijos išpuolių? Pradėdavo naują dieną lyg niekur nieko?

– Ankstesnis vaikinas, kuris nevartojo alkoholio ir nerūkė, atsiguldavo į lovą ir gulėdavo, nes jam prasidėdavo migrenos priepuoliai. Net maniau, kad jis rimtai serga, kad, pavyzdžiui, gal jam smegenų auglys ir man buvo jo gaila. O kitas vaikinas po savo agresijos protrūkių nulūždavo. Aš sėdėdavau ir sau prisiekinėdavau, kad, kai tik jis išsiblaivys, jam pasakysiu: „Viskas baigta.“ Bet jis išsiblaivydavo, tada prasidėdavo visokiausi atsiprašinėjimai, maldavimai. Kurį laiką negerdavo, tvarkydavosi namuose, gamindavo valgyti. Rūpinosi mano šuniu. Būdavo toks žiaurumo protrūkis, kurį kompensuodavo daugybe gerų darbų. Ir taip tęsdavosi nuolat.

– Jeigu galėtumėte grįžti į tą vakarą, ar iškviestumėte policiją?

– Tiesą pasakius, iškviesčiau tik tuo atveju, jeigu būčiau įsitikinusi, kad mano gyvybei gresia pavojus. Nenorėčiau apkrauti kitų žmonių. Mano klaida buvo ta, kad toliau palaikiau su juo ryšius.

– Ar po to sumušimo kam nors papasakojote apie tai, kas įvyko?

– Po sumušimo norėjau kažkam išsikalbėti. Papasakojau bendradarbei, kuri pasakė: „Jeigu tu su juo dar bendrausi, aš tavęs nebegerbsiu.“ Pagalvojau: „Tiek to, tik sau gėdos prisidarysiu.“ Nusprendžiau, kad ji jau dabar turbūt manęs negerbia ir daugiau nebendravome. 

Papasakojau savo tėvams. Kai norėjau su juo išsiskirti, jis kreipėsi į mano tėvą, prašydamas tėvo, kad šis mane įkalbėtų nesiskirti. Mano tėvas iš tikrųjų bandė įkalbėti pasilikti su tuo žmogumi ir liepė nepaleistuvauti su kitais bei prašė, kad suteikčiau antrą šansą. Norėjau pabėgti, bet man tai atrodė kaip užburtas ratas, niekada nesibaigiantis. Atrodė, kad niekas manęs nesupranta, išskyrus jį patį. O jis dar ir agresyvus mano atžvilgiu. Man atrodė, kad tai, kas vyko tarp mūsų, tarsi atskyrė mane nuo mano normalių draugų ir kitų žmonių. Tada ir darbe buvau uždara, ir draugų kompanijoje, kurioje susitikę nors ir juokaudavome, kalbėdavomės, bet vengdavome tam tikrų temų. Apskritai pas mus nepriimta kalbėti skaudžiomis temomis, nes su draugais susitinkama linksmai praleisti laiką. Ir aš iš vidaus buvau pikta, tad galbūt tas pyktis laikė taip, kad buvo ne tiek sunku, kiek pikta. Galvodavau, kad vieną dieną vis tiek viskas pasibaigs ir žymiai labiau vertinsiu asmeninę laisvę. Taip ir atsitiko.

– Kalbant apie žodinę agresiją, kaip tai vykdavo?

– Tai buvo mažai susiję su manimi, ko gero, bet jis mane išvadindavo įvairiais necenzūriniais keiksmažodžiais. Abiem mano smurtaujantiems vaikinams vaidenosi mano neištikimybė, nors tai net fiziškai nebuvo įmanoma. Po darbo iškart bėgdavau namo patikrinti, ar šuniui, kurio jis niekada neskriaudė, viskas gerai, nes bijojau dėl šuns. Tad nors nebuvo neištikimybės, žemindavo ir įžeidinėdavo kaip tik išmanydamas. Visa tai galėdavo prasidėti be jokios priežasties. Pavyzdžiui, kai pasakydavau jam, kad degančių nuorūkų namie ant parketo nemėtytų. Kai jo cigaretes užgesindavau, jis supykdavo ir stumdydavosi, vis galvodavau, kad vėl prasidės. Tvardėsi, kad nepratrūktų, bet vis tiek. Tik išvykusi į užsienį, supratau, kokiomis nenormaliomis sąlygomis gyvenau.

Kai ateidavo jo draugų kompanijos ir pradėdavau visus varyti lauk, jie sakydavo: „Išgerk pati ir apsiraminsi šiek tiek.“ Man net specialiai paruošdavo butelį alaus, kad įsiliečiau į jų kompaniją ir man viskas būtų gerai. Labiausiai norėjau gyventi viena, kad galėčiau savarankiškai nuomotis butą. Bet tada buvo labai sunki materialinė padėtis, o ir pati buvau labai neryžtinga, negaliu kaltinti vien tik aplinkybių.

– Kontroliuodavo pinigus?

– Abu dirbome, bet kartais, kai išgerdavo, ieškodavo mano paslėptų pinigų nuomai, kraustydavo stalčius ir kt. Bandydavau iš jo atimti, bet man fiziškai buvo sunku tą padaryti. Taigi būdavo, kad neblogai ištuštindavo kišenę. Neturėjau atliekamų pinigų ir nieko išsinuomoti negalėjau. O pas tėvus grįžti nenorėjau, nes mama piktdžiugiškai sakytų: „Aš tau sakiau, kad negalėsi savęs išlaikyti.“ Mano šeimoje buvo gerbiami visi tie, kurie būdavo aukos. Kai blogai, tada palaiko, o jei gerai – ne. Ir mama lyg geriausia draugė bendraudavo tik tada, kai blogai, o kai gerai – tik šaltumas ir nepalaikymas. Man pačiai patikdavo skųstis visiems, nes aukos sindromas buvo įskiepytas. Kai sumušė, mama vos ne didvyre laikė: sumušė, o tu tik užsitepei pudros ir lyg niekur nieko pradėjai kepti kiaušinienę.“

– Kiek laiko Jūsų mama kentė tėvo smurtą?

– Ji labai ilgai kentė tėvo smurtą, iki kol jis metė vartoti alkoholį. Ir tada jie išsiskyrė. Bet jis metė gerti irgi ne dėl mano mamos. Po to iškart išėjo iš namų. Tėvas, parėjęs namo, šlykščiai kalbėdavo, keikdavosi ir spjaudydavosi. Rūkydavo ir mėtydavo nuorūkas, kur panorėjęs. Ir nebūdavo įmanoma jo sulaikyti.

– Kaip mama elgdavosi, kai tėvas smurtaudavo?

– Ji pradėdavo šaukti ir mus įtraukdavo. Buvo išmokiusi sakyti, kad kviečiame policiją, bet tai – tik vaidyba. Pakėlę ragelį ir neva sakydami adresą nieko nekviesdavome. Visa tai buvo daroma tam, kad mūsų tėvas išsigąstų ir liautųsi stumdęs mamą. Mes su broliu būdavome siaube, verkdavome, bet tėvas liepdavo užsičiaupti. Tokie išpuoliai nebuvo dažni, bet... Kartą, kai tėvas siautėjo, mama mus su juo užrakino namuose, o pati išėjo. Tėvas laužė baldus, siautėjo, o man tada buvo labai skaudu, kad ji mus paliko taip. Po tų scenų tėvams nieko nesakydavome. Buvome išmokyti, kad apie kai kuriuos dalykus mums geriau nekalbėti. Tėvas kažkada pasigyrė, esą kokius paklusnius vaikus išaugino. Atsakiau: „Tu neįsivaizduoji, kaip po to buvo sunku mokykloje, nes buvome tokie paklusnūs, negalintys apsiginti.“

– Ką žinote apie tuos asmenis, buvusius vaikinus, kurie prieš Jus smurtavo?

– Apie tą, kuris nevartojo alkoholio, žinau mažai, bet jis ne kartą sumušė kitą merginą, ji kvietė policiją. Buvau abu juos susitikusi, labai išsigandusi perėjau į kitą gatvės pusę. Tada sustojau ir pamačiau, kad ji nusėta mėlynėmis. Grįžau ir pasakiau jai: „Tu bėk nuo jo kuo toliau.“ Man pačiai atėmė žadą, kad taip išdrįsau pasakyti, apsisukau ir pabėgau. Tas, kuris nustojo gerti, ilgai nebegeria, daug pasiekė. Gyvena vienas, nes nepasitiki savimi, kad nenuskriaustų kitos moters. Bet jam viskas labai gerai susiklostė. Jo labai gera širdis. O tas kitas, neabejoju, bando prie savęs pririšti kitą merginą.

– Kodėl taip sunku apsisukti ant kulno ir išeiti, palikti smurtautoją?

– Todėl, kad agresija yra tik viena to žmogaus pusė. Jis pats man labai daug kuo padėjo, įkvėpė net labai daug pasitikėjimo savimi. Kadangi santykiai truko ilgai, buvome labai prisirišę. Jam pakakdavo pasakyti kodinę mielą frazę, keliančią teigiamas asociacijas iš praeities, ir iškart susigraudindavau. Galvodavau: „Darysiu viską, kad jam padėčiau atsitiesti.“ Užuot apsisukus ir palikus jį vieną. Dėl noro padėti, kuris dažnai laikomas moterišku, bet tikrai norisi padėti žmonėms.

– Ar yra kokių nors ženklų, požymių, pavojaus ženklų, iš kurių būtų galima atpažinti smurtautoją?

– Žiūrėčiau įtariai į tuos, kurie yra pernelyg lipšnūs, meilūs ir draugiški. Ir kurie, pasakodami apie savo buvusias merginas, apie jas kalba neigiamai. Ypač kelia įtarimą, kai sako, kokie jie buvo geri, o merginos, niekšės, juos paliko. Man tai jau būtų ženklas, kad kažkas su juo negerai.

Dar, aišku, reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kaip kalba, ar nemenkina kitų moterų, nelaido neva juokingų seksistinių juokelių. Daug kas nori, kad moteris, ypač žmona, būtų paklusni. Mano buvę vaikinai tarsi netikėjo, kad nepriklausau jiems, tarsi jie galvotų: „Bobą reikia valdyti, o, jei leisiu viską, tai ji pasileis per laukus.“ Pati pastebiu, kad mūsų visuomenėje įvairūs juokeliai apie smurtą yra dažni. Negana to, jei ne tiesiogiai, tai tiesiai per aplinkui sužinai, kad smurtaujama artimoje aplinkoje. Neseniai sužinojau, kad viena pažįstama, turinti su tuo vyru vaiką ir su juo gyvenanti, buvo nuolatos seksualiai jo išnaudojama ir mušama. Taip pat iš pradžių negalėjau patikėti, nes iš šalies jis atrodo labai geros širdies ir visi jį myli. Kai paklausiau jo draugų vaikinų, ar jie žinojo, jie atsakė, kad žinojo, bet „jis juk toks geras, čia jo problema, jis nesivaldo, bet jie kaip draugo negali atstumti...“ Tada man pačiai teko pasirinkti, ar su juo ir visa kompanija dar bendrauti, ar nebebendrauti su visais. Tad pusės mano draugų nebeliko.

– Ko palinkėtumėte toms moterims, kurios dabar patiria smurtą?

– Reikėtų pasikalbėti su žmogumi, kuris išklausytų. Būtų labai gerai, jeigu jos turėtų galimybę bent kurį laiką pagyventi atskirai nuo smurtautojų ir kad išklausytų kitų žmonių istorijas. Nes galbūt dominuoja mitas, kad tik tam tikro socialinio sluoksnio šeimose smurtaujama. Įmanoma ištrūkti iš smurto rato, ir reikia kuo greičiau tai padaryti. Tai padariusios būsite labai laimingos. Pačioms bus sunku suprasti, kodėl taip ilgai gyvenote košmare ir kodėl praradote tiek daug laiko. Nelaukite ir ieškokite pagalbos.

Smurtas nėra norma

VšĮ „Gera būsena“ psichologė psichoterapeutė Aušra Šapranauskienė sutiko atsakyti į klausimus, susijusius su smurtu artimoje aplinkoje apskritai. Pasak psichologės, smurtas artimoje aplinkoje yra sudėtingas procesas, kuriam daro įtaką daug skirtingų aplinkybių, todėl kategoriškų atsakymų nėra.

– Kodėl smurtas privačioje aplinkoje ir viešoje vertinamas skirtingai? Pavyzdžiui, jeigu smurtaujama namuose, beveik visada kyla dilema, ar kviesti policiją ir ar ieškoti pagalbos, o, patyrus smurtą gatvėje, tokia dilema kyla kur kas rečiau?

– Tokia dilema iškyla dėl skirtingo santykio su smurtautoju. Kuo santykiai artimesni, tuo jie įvairiapusiškesni. Dažnai žmones sieja bendra istorija, patirtis, gal net vaikai. Tokiais atvejais, kai smurtauja artimas žmogus, klausimų iškyla daugiau negu tuo atveju, kai smurtautojas yra svetimas žmogus ir iškart nusprendžiama, kad jis neturi teisės taip elgtis. Kai smurtas vyksta artimoje aplinkoje, aukai kyla kur kas daugiau klausimų, gal net ima kaltinti pati save. Jeigu smurtaujama prieš vaikus, tai jie apskritai nežino, kad gali kur nors kreiptis ir ieškoti pagalbos.

– Kodėl smurto aukos dažnai neišsiskiria su smurtautojais, neišeina iš tokių namų?

– Joms nėra taip paprasta paimti ir išeiti, kaip gali pasirodyti. Nes dažniausiai iki tol, kol pradeda smurtauti fiziškai ar seksualiai išnaudoti, būna ilga priešistorė. Kurį laiką vyksta savotiškas „nujautrinimas“, pasitelkiant emocinį ir kitokį smurtą. Smurtas prasideda nuo nedidelių smulkmenų, jeigu nepasakoma „stop“, riba tolsta ir smurtas auga. Taip smurto daugėja ir jis stiprėja. Ilgainiui smurtas tampa įprasta santykių dalimi. Žinoma, šis paaiškinimas gana paviršutiniškas. Iš tiesų vyksta gana sudėtingi psichologiniai procesai, kurių keliais sakiniais nusakyti neįmanoma.

– Dažnai minimas aukos sindromas. Kas tai yra ir kuo jis pasireiškia?

– Auka nekaltina kito, nes pati jaučiasi kalta ir nusipelniusi tokio elgesio. Smurtą patiriantys žmonės tam, kad išgyventų tokiomis sąlygomis, stengiasi išlaikyti bent kokią nors savo gyvenimo kontrolę. Kaltina save, tiki, kad, jeigu jie patys pasikeis, kitas žmogus nustos smurtauti. Bet tai netiesa, nes kuo daugiau save kaltina, tuo smurtautojas labiau tai išnaudoja ir dar labiau smurtauja. Kad auka išeitų iš namų, kuriuose kenčia smurtą, turi susidėti tam tikros tiek išorinės, tiek vidinės aplinkybės. Tai, kad žmogus neturi stiprybės išeiti iš tokių namų, nereiškia, kad jis kaltas. Aukos sindromas – didelio bejėgiškumo būklė, kai žmogus nemato savęs kitaip, nemato galimybės iš to ištrūkti. Vienintelis būdas ištverti – tai prisiimti kaltę sau, galvoti, kad esu to vertas / verta. Kartais atsiranda net tam tikras didžiavimasis savimi, kad galiu tai iškęsti, tarsi paskutinė stiprybės kruopelytė. Iki tokios būsenos gali vesti skirtingi keliai. Gali būti, kad smurtas patiriamas jau nuo vaikystės. Gali būti, kad suaugęs žmogus palaipsniui sugniuždomas. Iš esmės, esant tam tikram išoriniam poveikiui, kiekvieną žmogų galima sugniuždyti ir palaužti. Ne žmogus yra toks silpnas, kad tampa auka, o aplinkybės jo gyvenime susiklosto taip, kad jį palaužia. Kartais aukos pozicijos prisiėmimas yra vienintelė subjektyviai suvokiama galimybė ištverti ir išgyventi. Todėl vienas iš siūlomų pagalbos būdų aukai ir yra padėti jai ištrūkti iš smurtinės aplinkos, pagyventi kitur, kur ji nebūtų auka, kur yra kitokios gyvenimo sąlygos. Todėl pasaulyje ir yra steigiami krizių centrai.

– Kalbant apie alkoholį ir smurtą, ar alkoholis gali būti smurto priežastis, ar tik išlaisvina smurtinį elgesį?

– Alkoholis sumažina kontrolę, tai tėra atpalaiduojantis veiksnys. Jei blaivas žmogus sugeba susivaldyti, tai išgėręs nebesistengia nei valdytis, nei kontroliuotis. Priklausomybė nuo alkoholio tiesiogine prasme nėra smurto priežastis, išskyrus turbūt alkoholio sukeltos psichozės atvejus, kai žmogus apskritai nesuvokia, ką daro, ir atlieka kokius nors smurto veiksmus. Yra daugybė smurtautojų, kurie alkoholio visai nevartoja. Ir tikrai yra nemažai žmonių, kurie serga priklausomybe nuo alkoholio, bet nėra smurtautojai.“

– Informantės smurtavęs vaikinas, kai ji ruošėsi su juo skirtis, pasiskundė jos tėvui, taip pat smurtavusiam šeimoje, ir šis ją paragino nesiskirti. Kaip tai reikėtų vertinti?

– Smurtautojai galvoja, kad jie elgiasi teisingai. Paprastai jie jaučiasi absoliučiai teisūs. Kalta yra auka, tai ji elgiasi neteisingai. Tam, kad smurtautojas pagalvotų arba susimąstytų dėl savo elgesio, reikia tam tikrų teigiamų vidinių pokyčių, specialistų pagalbos ir kt. Bet dažniausiai jie nemato problemos savyje. Jei smurtautojas pradėtų suvokti, kad elgiasi neteisingai, tai būtų labai sveikintina. Šiuo atveju vyrai, deja, pernelyg gerai vienas kitą suprato ir vienas kitą palaikė. Smurtas tėvų šeimoje dažnai didina toleranciją smurtui suaugus. Nuo mažumės, kai šeimoje yra smurtaujama, vaikams smurtas tampa įprastas. Tai skamba paradoksualiai, tačiau žmogus išmoksta prisitaikyti smurto aplinkoje, ji jam yra tam tikra prasme „saugi“, nes gerai pažįstama. Siaubinga, gąsdinanti, bet pažįstama.

Smurtas nėra norma, žmonės tikrai gali spręsti konfliktus ir įvairius savitarpio nesutarimus nesmurtaudami. Pasakymai: „nusipelnė“, „užsitarnavo“, „išprovokavo“ ir kiti panašūs yra visiška nesąmonė. Kad ir ką žmogus darytų, jis nenusipelno patirti smurtą. Smurtas apskritai yra tai, ko žmonių santykiuose neturėtų būti.

Tolerancija smurtui perduodama iš kartos į kartą. Todėl smurtas artimoje aplinkoje nėra vien privatus šeimos reikalas, visa visuomenė turėtų būti suinteresuota smurtą stabdyti, jo netoleruoti. Vaikas, augęs saugioje aplinkoje, išmokęs gerbti kitus žmones ir konstruktyviai spręsti nesutarimus, veikiausiai ir užaugęs netaps smurtautoju.“

– Ar yra kokių nors požymių, pagal kuriuos būtų galima atpažinti potencialų smurtautoją?

– Noras kontroliuoti, agresyvumas, impulsyvumas ir kt. Noras kitą žmogų paversti „daiktu“, savo nuosavybe, kurią galima bet kada nubausti. Smurtautojai būna nekritiški sau, nelabai geba įsijausti į kitą ir pajausti kito žmogaus jausmus. Empatijos, gebėjimo atjausti trūkumas – gana rimtas pavojaus signalas. Santykių pradžioje kontrolė, pavyduliavimas ir domėjimasis viskuo, kas su tuo žmogumi susiję, gali klaidingai atrodyti kaip didelis dėmesingumas. Atrodo, kad tam žmogui viskas įdomu, jis nori visur dalyvauti kartu, nuolat būti šalia, nepaleisti iš savo akiračio. Bet paskui pamažu paaiškėja, kad ta informacija panaudojama prieš tave patį. Domėjimasis, kaip mėgsti rengtis, galiausiai virsta aiškinimu, kaip privalai rengtis ir kokių drabužių tau nevalia dėvėti; noras praleisti vakarus tik dviese baigiasi atribojimu nuo senų draugų, draudimu išeiti kur nors vienai ir t.t. Kito žmogaus laisvės ir jausmų nepripažinimas, noras valdyti ir kontroliuoti gali būti ženklas, kad santykiuose galimas ir smurto pavojus.“

– Ar įmanoma aukai nuspėti, kada smurtaujama taip, kad gyvybei gresia pavojus? Viena iš informančių sakė, kad pagalbą kviestų tik tuo atveju, jei jos gyvybei grėstų pavojus.

– Pasakymas, kad kviestų pagalbą tik tada, kai gyvybei grėstų pavojus, rodo, jog auka vis dar linkusi pateisinti smurtautoją ir toleravimo riba tik dar kartą pastumiama tolyn. Minėtas pasakymas tėra saviapgaulė, greičiau savęs raminimas, kad „man dar nėra taip blogai“ negu objektyvi realybė. Kiekvieno fizinio smurto atveju yra pavojaus gyvybei rizika. Iš anksto neįmanoma žinoti, kuo visa tai baigsis, todėl pagalbą verta kviestis nieko nelaukiant.“

–Kaip elgtis žmogui, kuriam išsipasakoja smurtą patiriantis asmuo, ir kaip reikėtų jam padėti?

– Pirmiausiai stenkitės būti geru klausytoju. Išgirskite, ką žmogus jums kalba, kokios pagalbos jam iš jūsų reikia. Gal jis tik nori pasikalbėti, gal jam reikia padėti apsispręsti, gal reikia padėti susirasti specialistų pagalbą, gal reikia prieglobsčio ir t.t. Kalbėdamiesi išlaikykite pagarbą: nesmerkite, nesibaisėkite, nespręskite už kitą žmogų, nepulkite galvotrūkčiais daryti to, ko šis jūsų nė neprašo, neskubėkite su patarimais. Jei galite, pasiūlykite tą pagalbą, kurios žmogus prašo. Svarbiausia parodyti, kad esate to žmogaus pusėje, kad esate pasirengęs padėti, išklausyti. Žadant pagalbą reikia atsižvelgti ir į savo galimybes. Nežadėti to, ko paskui negalėsite ištęsėti. 

Kita vertus, jei situacija kritiška, kartais reikia ir aktyvesnio įsikišimo. Kartais galima bandyti kalbėtis su smurtautoju, pasakyti jam, kad žinote apie smurtą, kad to netoleruosite, kad jis turės atsakyti už savo veiksmus ir t. t. Dalis smurtautojų bijo viešumo, todėl išorinė kontrolė gali padėti suvaldyti smurto proveržius. O kartais bus atvejų, kai nei kalbėsime, nei įspėsime, o tiesiog iškart kviesime policiją ir taip nutrauksime vykstantį smurtą.“

Tikrai atsiras žmonių, kurie padės ir palaikys

Moterų informacijos centro teisininkė Dovilė Masalskienė primena, kad pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, privalo pradėti ikiteisminį tyrimą, ir tam nereikalingas aukos sutikimas. Taip pat pastebi, kad siekiama skatinti socialinį aktyvumą. Tad jeigu įtarimas kyla pašaliniams žmonėms, iškviesti pagalbą gali nebūtinai smurto auka.

– Papasakokite plačiau, kuo svarbus Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas? Kas yra Specializuotos pagalbos centrai?

– 2011 m. buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas, iš kurio sekė nemažai pakitimų kituose teisės aktuose. Šiuo įstatymu įtvirtinama tai, kad visas smurtas artimoje aplinkoje perkeltas iš privataus kaltinimo į valstybinį. Atsisakyta vadinamųjų pareiškimų, aukoms nebereikia pačioms rinktis įrodymų ir kt. Nukentėjusiems tai buvo vienas iš padrąsinimų kreiptis ir apie tai kalbėti. Įstatymas, be abejo, nėra tobulas ir taisytinas, bet vien tai, kad jis galų gale buvo priimtas, yra didelė pažanga. Pradėjus įgyvendinti Įstatymą praktikoje, paaiškėjo, kad ne viskas veikia. 2014 m. priimti pakeitimai rodo, kad Įstatymas nėra statiškas ir yra keičiamas. Įstatyme numatytos laikinosios apsaugos priemonės. 2012 m. pradėjo kurtis Specializuotos pagalbos centrai, kuriuos galima laikyti tarpininkais. Specializuotos pagalbos centrai – tai organizacijos, ne vienus metus dirbančios su smurto artimoje aplinkoje problema, ir kurios lanksčiau gali įvertinti situaciją ir suteikti pagalbą. Šie centrai – tarpininkai ir vertėjai, paaiškinantys, kas ir kodėl vyksta, suteikiantys informaciją, atsižvelgdami į konkretų atvejį.

– Kokios yra laikinosios apsaugos priemonės, kurios gali būti pritaikytos smurtautojui?

– Įstatymas numato laikinąsias apsaugos priemones: iškeldinimą, draudimą matytis arba draudimą matytis ir ieškoti ryšių. Viena vertus, šios priemonės yra abstrakčios, kita vertus, jeigu nėra tokios priemonės įrašytos Baudžiamojo proceso kodekse, pareigūnai jos taikyti negali ir jie patys sprendžia, kaip teisėtai jas pritaikyti.

– Ar iš tikrųjų po to, kai policija užfiksuoja smurto atvejį, smurtautojas iškeldinamas 48 valandoms?

– Kalbant apie iškeldinimą, kiekviename Lietuvos rajone praktika skiriasi. Labai veikia  veikia žmogiškasis faktorius. Smurto artimoje aplinkoje kontekste reakcija ir greitis yra labai svarbu. Pavyzdžiui, jeigu smurtautojas areštinėje uždaromas 48 valandoms ir per tą laiką yra sutvarkomi dokumentai dėl iškeldinimo ir yra atitinkamas teismo sprendimas, jis iškart po 48 valandų gali būti vežamas susirinkti daiktus ir yra iškeldinamas. Kituose rajonuose gali būti visai kitokia praktika, kai kur tokia priemonė taikoma kur kas rečiau. Tokiais atvejais Specializuotos pagalbos centrų atstovai turėtų pasidomėti, ar nukentėjusysis žino apie smurtautojo iškeldinimo galimybę, ar jis jaučiasi saugus ir ar norėtų, kad tam tikros laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos. Todėl, jeigu nėra inicijuojamos priemonės, įtaką jų pritaikymui gali padaryti pats nukentėjusysis. Nes ne visi žmonės apie tokias galimybę žino.

– Ne kartą teko girdėti apie vadinamąjį susitaikymo institutą. Ar galėtumėte plačiau pakomentuoti, kas tai ir kodėl jis taip dažnai pasitaiko smurto artimoje aplinkoje bylose?

– Taip, dažnai taikomas vadinamasis susitaikymo institutas. Nei nukentėjusioji, nei smurtautojas dažniausiai nežino, ką tai reiškia. Dažnai smurtautojas galvoja, kad jis taip išsisuks. Susitaikymo institutas, kadangi apie jį nėra tiek aiškios informacijos, žmogui, padariusiam pažeidimą, sukelia lyg išsigelbėjimo iliuziją. Atrodo, kad, jeigu susitaikė, nėra daugiau jokių įrašų. Bet tai netiesa. Jeigu per metus padaromas toks pat nusižengimas, tada atnaujinamas tyrimas. Bandomasis laikotarpis pratęsiamas iki ketverių metų ir dar papildomai stebima. Vadinasi, tai nėra „švari kortelė“, visiškai išteisinanti.“

– Ar asmenys, kurie nepraneša apie nusikalstamas veikas, gali būti patraukti atsakomybėn?

– Taip, gali. Už tai numatytos sankcijos. Ne visada po įvykio iškart pastebimos jo pasekmės. Jeigu žmogus stipriai nukentėjo nuo smurto, jam gali reikėti medicininės pagalbos, pvz., dėl vidinio kraujavimo, kurio plika akimi nepamatysi. Jeigu bus pradėtas ikiteisminis tyrimas ir bus žinoma, kad toks asmuo neinformavo apie įvykį, jis gali būti patrauktas atsakomybėn.

– Kaip pasiruošti, jeigu nusprendžiama skirtis su smurtautoju?

– Kiekviena situacija yra skirtinga, svarbiausia žinoti, kur ieškoti informacijos, ir su ja susipažinti. Žinoti savo teises. Pavyzdžiui, dėl turto nuosavybės. Bet koks turtas, įgytas santuokoje, priklauso abiem. O jeigu turtas, esantis nukentėjusiojo vardu, įgytas anksčiau negu užregistruota santuoka ir smurtautojas neprisidėjo prie jo vertės didinimo, jis priklauso nukentėjusiam. Nesvarbu, kieno vardu registruotas turtas ir net jei nukentėjusysis nebuvo ekonomiškai aktyvus, bet rūpinosi ir kūrė pridėtinę vertę, turtas, įgytas santuokoje, yra abiejų jungtinė nuosavybė. Jeigu yra vaikų, teismas gali nukrypti nuo lygių dalių principo. Netekus dokumentų, galima išsiimti jų dublikatus iš civilinės metrikacijos įstaigų. Jeigu ikiteisminis tyrimas pradėtas, labai svarbu, kiek yra aktyvūs pareigūnai ir tyrėjai. Jiems reikėtų perduoti visą informaciją, pavyzdžiui, jeigu gaunate grasinančias SMS žinutes, kad jos galėtų būti pripažįstamos kaip įrodymai. Jeigu nėra pradėtas tyrimas, dėl tokių žinučių reikėtų kreiptis į anstolį, nors tai ir kainuoja. Taip ir dėl kitų faktų patvirtinimo, jeigu nėra pradėtas ikiteisminis tyrimas. Būtina, kad anstolis patvirtintų, nes kitaip pateikta medžiaga gali nebūti pripažinta kaip įrodymas.

O kai yra smurto atvejis ar įtarimas, neprarasti vilties. Žinoti, kad esi teisi dėl savo sprendimo, kuris yra sveikintinas, ir tikrai atsiras žmonių, kurie padės ir palaikys. Galbūt susidūrus su pirmu „frontu“ bus sunku, bet jis nebus paskutinis.

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos centrai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą

Kontaktai, kuriais galite kreiptis dėl pagalbos:

Paramos vaikams centras teikia nemokamą kompleksinę pagalbą nuo emocinio, fizinio ir seksualinio smurto nukentėjusiems vaikams ir jų šeimos nariams: teikiama psichologinė, socialinė, psichiatrinė ir teisinė pagalba.
Latvių g. 19A, Vilnius LT-08113
Tel.: (8 5) 271 59 80, 8 611 43567
Faks.: (8 5) 271 59 79
El. paštas: pvc@pvc.lt
Internetinės svetainės: www.pvc.lt ir www.vaikystebesmurto.lt

Pagalba telefonu visoje Lietuvoje

„Jaunimo linija“
Budi savanoriai konsultantai www.jppc.lt/draugas
Tel. 8 800 28888
Darbo laikas: I-V 16:00 - 07:00
VI-VII visą parą

„Vaikų linija“
Budi savanoriai konsultantai, profesionalai
Tel. 116111
Darbo laikas: I-VII 11:00 - 21:00
www.vaikulinija.lt

Linija „Doverija“ (pagalba teikiama rusų kalba)
Budi savanoriai konsultantai. Linija skirta paaugliams ir jaunimui.
Tel. 8 800 77277
Darbo laikas: I-V 16.00 - 20.00

Pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje teikia Specializuotos pagalbos centrai (SPC). Patyrėte fizinį, psichologinį, seksualinį, ekonominį smurtą? Nedvejodami kreipkitės nurodytais kontaktais pagal savo gyvenamąją vietą.

Regionas Specializuotos pagalbos centras Telefonai, el.paštas
Vilniaus m. (be Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijų) Asociacija Vilniaus moterų namai 8 5 2616380, vmotnam@vmotnam.lt
Vilniaus m. Naujininkų, Naujosios Vilnios, Grigiškių seniūnijos, Vilniaus r., Trakų r., Širvintų r., Šalčininkų r., Švenčionių r. Asociacija Moterų informacijos centras 8 650 95216 spc@lygus.lt
Kauno m. Asociacija Kauno apskrities moterų krizių centras 8 679 31930, kaunoaspc@kamkc.lt
Kauno r., Prienų r., Birštono Asociacija Kauno moterų draugija 8 37 262773, 8 603 89833, kmd.asoc@gmail.com
Klaipėdos m., Neringos, Palangos m. Viešoji įstaiga Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras 8 46 350099, 8 618 01464, kmn@moteriai.lt
Klaipėdos r., Kretingos r., Šilutės r., Skuodo r. Asociacija Kretingos moterų informacijos ir mokymo centras 8 445 78024, 8 605 82331, kmimc@kretvb.lt
Šiaulių m., Šiaulių r., Akmenės r., Joniškio r., Pakruojo r., Radviliškio r. Asociacija Moterų veiklos inovacijų centras 8 41 520239, 8 652 24232 mvic@splius.lt
Panevėžio m., Panevėžio r., Biržų r., Kupiškio r., Rokiškio r., Pasvalio r. Asociacija Lietuvos agentūros „SOS vaikai" Panevėžio skyrius 8 685 65540 paramosnamai@gmail.com
Kalvarijos, Marijampolės r. Asociacija Marijampolės apskrities moters veiklos centras 8 343 59525, 8 633 55007, spc.mar@gmail.com
Šakių r., Vilkaviškio r., Kazlų Rūdos, Jurbarko Asociacija Marijampolės apskrities moterų namai 8 617 23130, Moteru.namai@gmail.com
Alytaus m., Alytaus r., Varėnos r., Lazdijų r., Druskininkų Asociacija Alytaus miesto moterų krizių centras 8 611 54342, ammkc@aktv.lt
Jonavos r., Kaišiadorių r., Elektrėnų, Ukmergės r., Kėdainių r., Raseinių r. savivaldybės VšĮ Moters pagalba moteriai 8 618 40044, info@moters-pagalba.lt
Telšių r., Plungės r., Rietavo, Mažeikių r. Viešoji įstaiga Telšių krizių centras 8 68 229459, kriziucentras@gmail.com
Visagino m., Ignalinos r., Zarasų Asociacija Visagino šeimos krizių centras 8 686 60657, viltisvskc@gmail.com
Utenos r., Molėtų r., Anykščių r. Asociacija Anykščių moterų užimtumo ir informacijos centras 8 615 45464 anyksciumoterys@gmail.com
Kelmės r., Tauragės r., Šilalės r., Pagėgių Tauragės moters užimtumo ir informacijos centras 8 446 61565 taurage@moterscentras.w3.lt

Tyrimas parengtas „Media4Change“ žurnalistinių tyrimų konkursui.

Media4change tiriamųjų darbų konkursas rengiamas įgyvendinant Europos Ekonominės Erdvės finansinio mechanizmo 2009-2014 periodo NVO Programos Lietuvoje remiamo projekto „Visi skirtingi – visi lygūs: aktyvus dalyvavimas, įvairovė, žmogaus teisės“ dalis.  Kūrinys atspindi tik autoriaus požiūrį, todėl NVO Programa Lietuvoje negali būti laikoma atsakinga už bet kokį jame pateikiamos informacijos naudojimą.