Į save žvelgdamas iš dešimties metų perspektyvos, vyras mano, jog į meilės nuotykius nardino šėlstantys hormonai.
„Su vienomis merginomis kūriau romantiškus santykius, su kitomis viskas vykdavo visai neromantiškai. Vienu metu turėjau ir po kelias“, – prisipažįsta penkiolikos metų nekaltybę praradęs Matas.
Dabar jam 25-eri. Ir jei anksčiau jis merginoms siūlydavo draugo su privalumais santykį, pastebi, jog pastaruoju metu tokie santykiai siūlomi jam.
Save jis vadina linkusiu į bendravimą su vyresniais žmonėmis, vyresnėmis moterimis. Taigi pirmoji taip pat buvo ne išimtis.
„Atsimenu, vasarą darbavausi mažame miestelyje, kur gyveno bendraamžis draugas. Turėjo vyresnę sesę. Susipažinau su jos drauge, kuri buvo maždaug 23 metų. Tuo metu buvau labai drąsus ir pasiūliau drauge pavakaroti. Draugo sesė, žinoma, liepė pirmiau pieną nuo lūpų nusivalyt, bet jos draugė buvo nieko prieš. Taip susiklostė, kad paruošė man pilną vakarinę programą“, – dešimties metų senumo įvykį prisiminė Matas.
Merginai jis nesakė, kad neturi net 16 metų. Atrodė vyresnis, o ji ir neklausė.
„Baisiausia, kad buvo vartotas alkoholis, todėl net nelabai prisimenu, kaip ji atrodė. Kitą dieną, vos ištvėręs darbe blogumą, grįždamas namo pamačiau ją autobuse. Puolė su manimi kalbėtis, kad eisim į koncertą, dar kažkur. O aš norėjau tik vieno – išnykti“, – nemalonu prisiminti Matui.
Pasak jo, palaipsniui jis išmoko paslėpti nesmagumą ir nenorą matyti merginos, su kuria turėjo vienkartinių santykių. „O ir mergaitės šiais laikais nepėsčios, pirmos pasako „ačiū, viso gero“, – sakė Matas.
– Ar tau dažnai taip pasako?
– Taip. Tarp kito, visai neseniai pasakė. Buvo sunku priimti.
–Jauteisi kaip gavęs šlapiu skuduru per veidą?
– Greičiau, kaip peiliu į širdį. Gauti šlapiu skuduru man būtų vienodai.
– Tau ji buvo svarbi?
– Taip. Ir tai vadinu savo paslydimu. Buvome sutarę, kad tarp mūsų nebus kažko daugiau, apsiribosime draugų su privalumais santykiu. Tačiau man nepavyko, todėl buvo daug pykčių. Viskas truko daugiau nei metus ir tik neseniai pasibaigė.
– Būti draugais su privalumais – pakankamai populiarus bendravimo būdas?
–To nežinojau, bet, pasirodo, tai labai populiaru. Visi šitaip daro. Susitinka seksui ir daugiau jokių įsipareigojimų. Vaikinai verkia, kad nėra normalių merginų, merginos verkia, kad nėra normalių vaikinų, eina į klubus, barus, susipažįsta internete, o iš tiesų dauguma turi draugą, su kuriuo užsiima seksu, po kurio virkauja, kad vieniši.
Manau, žmonės negrįžtamai taip patys save žaloja. Net galėčiau pasakyti – sunaudoja. Vienas kitą vartoja neįsipareigodami gilesniems jausmams.
Tai populiaru. Blogai. Aš taip dariau, kai man buvo 16-17 metų. Pasirodo, nepasimokiau – vėl įkliuvau.
– Tačiau dabar jau ne tu, o ta mergina tokį santykį siūlė?
– Taip. Nors paauglystėje buvo atvirkščiai. Merginos norėdavo įsipareigojimo, o aš sakydavau, kad būkim draugai, bandydavau švelniai atstumti, kad gerai taip, kaip yra.
Iki šiol turiu merginą, su kuria jau ketverius metus esame draugai su privalumais. Santykiai išlieka nepaisant to, kad turiu rimtų ir nerimtų draugysčių. Visus tuos metus ji man bando pasakyti, kad gal turėtume būti pora, nes tiek laiko nesiskiriame. Tačiau aš negaliu. Jeigu viską pradėjome nuo sekso, kaip tai gali baigtis draugyste, rimtais jausmais?
Ir ji, ir aš apgaudinėjome visus iš eilės, vienas su kitu miegodami. Todėl aš nežinau, kaip galima pasitikėti. Neįsivaizduoju, kad rimti santykiai būtų pagrįsti keturių metų girtu seksu. Man tai neatrodo gudru.
– Anglijoje skiriasi bendravimo būdas?
– Labai labai stipriai. Lietuvoje su mergaitėmis bendraudavau labiau iš jausminės pusės, pasikalbėdavom apie gyvenimą, jausmus, išgyvenimus, traumas, kitus gilesnius dalykus. Čia viskas paviršutiniškiau.
Anglė draugė, su kurią neseniai išsiskyriau, manęs arčiau ir neprisileido. Kai bandydavau kalbėti asmeniškesnėmis temomis, buvo matyti, kad nepatogiai jaučiasi, iš karto įjungia gynybą.
Ir šiaip čia jaunimas tragiškas, palaidai gyvena, niekas nerūpi. Nėra nuostatos, kad reikia mokytis, studijuoti. Nebaigę mokyklos eina lauk, su draugais valkatauja.
Atvažiavus man dėl to buvo didelis kultūrinis šokas. Merginos, su kuria susipažinau, prašydavau nevartoti narkotikų, o ji nesuprasdavo, ko iš jos noriu.
–Bet vis viena kažkuo tave patraukė, jeigu po išsiskyrimo jauteisi kaip gavęs peiliu į širdį?
Man labai įstrigo, kaip mokykliniais metas eilinį kartą po vakarėlio grįžau namo. Guliu savo kambaryje visas nekoks. Ateina mama ir sako: „Sūnau, tu kažkoks... panaudotas“.
Baisiausias dalykas tokio gyvenimo būdo žmogui – vadinamos moralinės pagirios. Praeina savaitgalis, diena ar naktis ir lieki vienas pats su savimi. Jautiesi purvinas, prieš save prasikaltęs. Dar kartą pakartojęs tai, ko pats sau žadėjai nebedaryt. Reikia bent savaitės, kad galėtum atsigauti, nebesijausti prieš visus ir už viską kaltas. Labai prastas jausmas.
– Kas tai? Priklausomybė nuo aštrių pojūčių, sekso?
– Nemanau, kad esu priklausomas nuo sekso. Prieš pora metų galvojau, kad vis ieškau. Ne mano kaltė, kad neišeina. Tačiau dabar suprantu, kad aš pats vis iš naujo ir iš naujo sugriaunu, kas pastatyta.
– Buvo laimingos mielės epizodų?
– Taip. Iš daugybės merginų kelios buvo tokios, kad dabar sėdžiu susiėmęs už galvos ir nesuprantu, kodėl paleidau. Kodėl tuo metu viską sugadinau?
Atrodo, jos labai nuoširdžiai mylėjo, rūpinosi ir aš buvau laimingas, bet paskui kažkas užeidavo, kad reikia baigti, kad kažkas negerai.
Pavyzdžiui, dvyliktoje klasėje mokytojai sakė, kad nebaigsiu mokyklos. Sutikę sveikindavo susigadinus gyvenimą. Prieš pat egzaminus susipažinau su labai šaunia mergaite, kuriai buvo 15 ar 16 metų. Ji tas kalbas girdėjo ir tiesiai manęs paklausė, ar tikrai galiu nebaigti mokyklos. Paskui iš brolio, kuris buvo metais už mane vyresnis, surinko visą egzaminų medžiagą, kad galėčiau mokytis.
Jeigu ne ji, tikrai nebūčiau išlaikęs egzaminų. Ji mane vesdavosi prie ežero, sėdėdavom visą dieną ir kaldavau. Ir ji viską su manimi mintinai kalė.
Mano mana irgi labai džiaugėsi. Galvojo, galų gale, esu kaip žmogus. Šauni, graži, protinga, tvarkinga mergaitė.
Mes neturėjom lytinių santykių, nes ji buvo labai jauna. Man tai – tabu. Tad iškilo dilema: ar jai meluoti ir tyliai apgaudinėti, ar pasakyti, kad atsiprašau, nieko neišeis ir grįžti prie senų įpročių.
Apgaudinėti nenorėjau, todėl po poros mėnesių išsiskyrėme. Atsimenu, ji verkė. Man buvo gėda, apmaudu. Mama su manimi ilgai nešnekėjo, pasakiusi, kad esu paskutinis idiotas.
Dabar kartais tenka su ta mergaite pabendrauti. Džiaugiuosi, kad jai puikiai sekasi. Vis dar tokia pat švytinti, kur eina – su šypsena. Sėdžiu susiėmęs už galvos ir mąstau, kas man ten buvo užėję?
– Juk gali vėl „pakabinti“– esi specialistas.
– Gyvena Olandijoje, dirba mėgstamą darbą, turi vaikiną. Nebenoriu kištis. Nesu užtikrintas, ar aš jau su savimi susitvarkęs. Pirmą kartą per dvidešimt metų viskas gerėja, bet vis dar jaučiuosi labai pasimetęs.
– Kodėl?
– Manau, viskas iš šeimos. Gimęs turėjau sveikatos problemų, todėl augau lepinamas. Kai buvau 5-6 metų, su manim tėvai jau nebesusišnekėjo. Tėvas žinojo tik vieną auklėjimo būdą – diržą. Mama buvo prieš, todėl bardavosi. Paskui tėvai skyrėsi. Buvo labai komplikuota, baisi paauglystė. Konfliktavau su mama, su tėvu santykiai iki šiol nesiklosto.
Sulaukus 19-20 metų įvyko lūžis. Atsisėdau ir pradėjau galvoti: ar čia visi kvaili, o aš vienas protingas, ar aš kvailas, o kiti man sako teisingai. Mokiausi su savim mintyse pasikalbėti, nusiraminti. Ar aš gerai darau? Ką aš darau? Kaip tai atrodo iš šalies? Mokausi į save pasižiūrėti iš šalies, identifikuoti problemą, kas negerai.
Anksčiau man atrodydavo, kad jei tėvai neteisūs, o aš teisus, galiu jiems draskyti akis. Dabar dažniau patyliu, jei reikia jau galiu prisiimti atsakomybę, kaltę. Dėl tėvų bet ką galėčiau padaryti. O paauglystėje dėl visko kaltindavau, ant jų šaukdavau.
– Autoritetas buvo draugai?
– Taip. Penkiolikos metų su maždaug 10 draugų kompanija pradėjome organizuoti vakarėlius, važinėti į pirteles. Visi su visais permiegojome. Jeigu šį savaitgalį aš permiegojau su viena mergaite, kitą savaitgalį su ja – mano draugas.
Dabar, kai esame suaugę, pakalbame, kad nelabai gerai darydavome. Viena iš keturių mūsų rato draugių neseniai pagimdė sūnelį, o aš vos prieš dvejus metus su ja miegojau. Tai man buvo šokas...
– Saugodavotės nepageidaujamo nėštumo, lytiškai plintančių ligų?
Dabar jaučiuosi atsakingas ir už save, ir už partnerę, bet paauglystėje nerūpėjo. Tuo metu tikriausiai net nesupratome, kas gali būti.
Mokyklos paskutinėje klasėje buvo pilna pilvotų mergaičių. Kai pats pamatai, pradedi suvokti realybę. Bet šešiolikos metų galvoje tik seksas, o ne kažkokios pasekmės.
Ir ligomis kažkaip stebuklingai pavyko neužsikrėsti. Dabar pašneku su suaugusiais vyrais, kiek jie per gyvenimą buvo prisigaudę ligų, kaip tai skausminga ir nemalonu. Ir tada pagalvoju, kai man pasisekė išvengti šito?
– Kaip „pakabindavai“ merginas?
– Man ant kaktos priklijuota etiketė, kad esu mergišius, lovelasas ir panašiai, bet mergaitės norėdavo susipažinti ir pabendrauti. Žinodavo, kad nieko iš to nebus, bet vis viena norėjo, nes buvau kietas, atsipūtęs, ilgaplaukis erelis.
Jos mane užkalbindavo arba aš jas. Kviesdavau susitikti, pasivaikščioti. Jos sakydavo: „Ne, ne ne, žinom, koks tu esi“. Ir tada aš paleisdavau savo litaniją, kad viskas ne taip. Buvau specialistas susukti protą. Jei dabar išgirsčiau, ką kalbėdavau, tikriausiai ir pats patikėčiau.
Buvo visiški, paskutiniai skiedalai, dėl kurių man dabar gėda. Bet veikė. Ypač kai duodavau suprasti, koks esu nesuprastas. Ant to ir užkibdavo.
– Buvo atvejis, kai perprato ir pastatė į vietą?
– Buvo. Tada kelis kartus teko rimtai padraugaut. Mano skiedalai man buvo mesti atgal ir pasakyta: „Jei nori, bendraujame normaliai, o jei nenori – eik lauk“. Man tai patiko. Tarsi sujaudino, kad kažkas netikėto. Taip su viena mergina susidraugavau ilgesniam laikui.
– Ilgesniam tai kiek?
–Draugavome apie pusmetį. Ir tada išvažiavau į kelionę. Žinoma, ten „ant staigiųjų“ prasisukau su kita mergina. Draugė sužinojo, mane paliko. Aš verkiau ir maldavau atleisti.
Ji neatleido. Tačiau taip susiklostė, kad atsikraustė į butą šalia mūsų su mama. Kartą užėjo ir paprašė užnešti kažkokius daiktus. Vėliau – susukti lentyną, padaryti komodą. Prasidėjo kavos, arbatos ir vėl draugystė. Vėl užtruko apie pusmetį, bet baigėsi tragiškai.
– Kodėl?
– Ji buvo labai valdinga, kontroliuojanti. Dabar baigusi du aukštuosius, žodžiu, ryžtinga mergina. Aš jai visai netikau. Nevykėlio jai nereikėjo, tad iš manęs bandė pasidaryti, kokio reikia. Nepavyko, todėl pasakiusi, kad užknisau, paliko. Aš vėl liūdėjau, bet nebe taip stipriai kaip pirmą kartą.
– Pats dar nesijauti išsilakstęs?
– Aš visiškai išsilakstęs. Man bloga nuo šito. Bet ką padaryčiau, kad turėčiau nors šiek tiek normalesnius santykius. Šiandien pat grįžęs iš darbo kraustyčiausi su man patinkančia mergina į vieną butą – plaučiau indus, skalbčiau ir viską daryčiau.
– O kodėl vesti nenori?
– To tai ne. Ne ne ne. Nematau prasmės. Kai buvau kokių 12 metų prasidėjo pats skyrybų bumas. Tiek jų prisižiūrėjęs, kad pats net nenoriu pagalvoti apie vestuves.
Tačiau dar viena draugė su privalumas – irgi ne variantas.
***
Interneto forumuose apstu diskusijų, ar įmanoma draugystė su privalumais, bet be šalutinių pasekmių. Tokių, kaip, pvz., sudaužyta širdis. Šalininkai sako „taip“, jeigu tokie santykiai „sąžiningi ir atviri, be jokių romantiškų atspalvių ir abiems pusėms teikia seksualinį pasitenkinimą“.
Vis dėlto, jei partnerių norai ar tokių santykių suvokimas skiriasi, galiausiai tai baigiasi bent vieno iš poros įskaudinimu.
Nusprendusiems, kad tikrai nori tokių santykių patariama:
Visų pirma labai atsakingai pasirinkti partnerį.
Griežtai susitarti dėl taisyklių ir abiem jų laikytis.
Pajutus, kad pradedi įsimylėti ar keičiasi partnerio santykis, priimti sprendimą: nutraukti santykius arba keisti susitarimą.
Nerašyta draugų su privalumais taisyklė – nieko nereikalauti iš partnerio, tuo pačiu žinoti, jog ir tu neprivalai vykdyti jo reikalavimų. Jeigu norai nesutampa, santykiai nutraukiami.