„Sakyčiau, kad praradom vieną iš kilmingiausių ir švelniausių, elegantiškiausių ir, trumpai sakant, moterį ikoną. Viskas, kas yra moteris – švelnumas, dosnumas, meilė – buvo ponia Alma“, – teigė iš Vilniaus su A. Adamkiene atsisveikinti atvykusi Birutė Vizgirdienė.
„Su ja bendraudavom. Aš draugavau, keliavau su ja, už tai ir norime atsisveikinti“, – kalbėjo ji.
B. Vizgirdienė prisiminė A. Adamkienės patirtį grįžus gyventi į Lietuvą.
„Aš manau, kad jai, kaip ir mums visiems, atvažiavus čia gyventi nuolat buvo sunku, kadangi dar buvo visai kitokie žmonės. Dabar jau daugmaž esame vienodi, bet anksčiau buvo sunkiau, pradžia buvo labai sunki. Reikėjo adaptuotis, labai daug perkąsti ir ji tai labai sugebėjo, čia jos charakteris“, – teigė B. Vizgirdienė.
„Kaip jūs žinote, ji tylėdavo daugiausiai, nes sakydavo: Valdas yra prezidentas, tai jo yra departamentas, o aš esu žmona“, – apie A. Adamkienės pasirinktą poziciją pasakojo ją pažinojusi moteris.
B. Vizgirdienė pasidalino ir mintimis apie tai, kaip A. Adamkienei sekėsi perimti pirmosios ponios vaidmenį.
„Kadangi gyvenant Amerikoje mes pergyvenome labai daug pasikeitimų, pirmų ponių ir prezidentų, tai vis tiek skaitai, mokiniesi, ji žinojo, kad jos užsiėmimas bus labdara ir tą ji darė šimtu procentų“, – teigė ji.
Moters teigimu, įtakos A. Adamkienės sprendimui amžinojo poilsio nugulti Petrašiūnuose turėjo tai, kad Kaunas yra gimtasis prezidento Valdo Adamkaus miestas.
„Jie prieš porą metų pasirinko vietą. Labai simbolinis grįžimas, visą žodžių prasme grįžimas“, – sakė B. Vizgirdienė.
Savo prisiminimais apie pirmąją ponią pasidalino ir asmeniškai A. Adamkienė pažinojusi Birutė Garbaravičienė.
„Dabar kaip kokia mozaika susideda į vieną vietą ir ji nepaprastai paženklinta kažkokios ypatingos šviesos, kažkokio gerumo, šilumos, inteligencijos. Sako, kaip atskirsi aristokratą? – Iš kuklumo, iš jo darbų. Jos darbų tiek gerų padaryta, tiek jos filantropinių veiksmų, tiek padėta tyliai, be reklamos. Žinot, kaip biblijoje: gerus darbus reikia daryti tyliai“, – pastebėjo moteris.
„Paskutinį sykį aš ją mačiau sausio mėnesį, tai ji buvo visai žvali ir laukė labai pavasario, kada galės išeiti pasidžiaugti tulpėmis“, – prisiminė ji.
„Šviesaus proto, kantri, tolerantiška. Daug metų aš ją pažinojau. Pirmą kartą ją pamačiau gal kokiais 1997 metais, jų namuose Čikagoje. Veikli, šalia Adamkaus, bet, kaip rašė profesorius Aleksandravičiaus, – tarp jų galima dėti lygybės ženklą“, – įvertino B. Garbaravičienė.
Ji pasakojo su ponia Alma daug bendravusi dėl Kaune įsikūrusios prezidento Adamkaus bibliotekos.
„Aš manau, kad ji tą kuklumą atsinešė iš tos gražiausios Lietuvos, prieškario Lietuvos, kur buvo mokomi inteligentai“, – svarstė ji.
Anot moters, A. Adamkienė visada stebino savo vidine stiprybe ir tuo, kad ji visada buvo veidu į Lietuvą. Birutės teigimu, net ir gyvendami Amerikoje Adamkai rūpinosi gimtąja šalimi.
„Man labai įstrigo, kad kai ji jau čia, Lietuvoje, tapo pirmąja ponia ir iš tikrųjų nepralenkiama kol kas pirmąja ponia, iš karto ėmėsi savo pareigų, bet darydama tai taip, kad ne į save tą dėmesį nukreiptų, o truputį aplinkai duotų: ir stiliaus, ir elgsenos, ir manierų, ir atlaidumas, gerumas, bet – jeigu jau ji turėjo savo aiškią nuomonę, tai turėjo. Nebuvo tokia pūkuota, ji turėjo savo vidinę nuostatą ir aiškią vertybinę orientaciją“, – prisiminė B. Garbaravičienė.
Anot B. Garbaravičienės, šiuo metu Kaune esančioje prezidento Valdo Adamkaus prezidentinėje bibliotekoje–muziejoje galima pamatyti tiek abiejų Adamkų asmeninius portretus, tiek jų poros nuotraukas. Sekant Amerikos muziejų pavyzdžiu, muziejuje buvo eksponuojamos ir A. Adamkienės suknelės. Moteris taip pat paaiškino, kad muziejuje bus vykdomi ir tam tikri pakeitimai, susiję su A. Adamkienės pagerbimu.
Apie pasirinkimą amžinojo poilsio atgulti Kaune
Anot B. Garbaravičienės, nors ši idėja gimė prezidento V. Adamkaus galvoje, tačiau tam tikrai buvo pritarusi ir pati A. Adamkienė.
„Žinoma, jis apie tai galvojo, bet ji tam pritarė 100 procentų. Jie norėjo tokio santūrumo, kuklumo. Vilnius sostinė, Vilniui jie atidavė labai daug, bet čia yra ir laikinoji buvusi sostinė, čia ta laisvės dvasia. Pati ponia Alma gimusi Šiauliuose ir gyvenusi labai savo gražią, laimingą vaikystę Telšiuose, bet jie nutarė, kad čia. Tas sprendimas jau seniau buvo priimtas“, – pasakojo ji.
„Tas atsisveikinimas su ja... Aš galvoju, na, visada mirtis yra liūdesys, bet, galvojant apie ponią Almą, galvoju: duok Dieve kiekvienam nugyventi tokį gražų, prasmingą gyvenimą ir išeiti mylimai, gerbiamai ir tokiai ypatingai“, – teigė B. Garbaravičienė.
Prisiminimais apie A. Adamkienė pasidalino ir Valdo Adamkaus prezidentinės bibliotekos–muziejaus direktorius Arūnas Antanaitis.
Anot A. Antanaičio, jo pažintis su Adamkų šeima prasidėjo steigiantis prezidento V. Adamkaus bibliotekai–muziejui.
„Labai kukli, labai santūri, bet kartu labai išmintinga, labai šilta ir labai ori. Ori ir sau, bet tą pagarbą rodė ir kitiems. Tai turbūt labai daug kartų pasakyta per šias kelias dienas buvo, žmonės tikslūs šitoj vietoj“, – taip apie A. Adamkienę kalbėjo jis.
Daugelis pastebi nepaprastai gražų Almos ir Valdo Adamkų ryšį bei pagalbą vienas kitam.
„Aš žiūrėčiau nuo jų susipažinimo ir nuo bendro gyvenimo pradžios. Atrodo, kad jie labai palaikantys vienas kitą. Alma Adamkienė daug aukojo, net savo galbūt karjerą, galėtume sakyti, tam, kad Valdas Adamkus galėtų sėkmingai daryti savo karjerą“, – teigė A. Antanaitis.
Anot jo, prezidentą V. Adamkų ponios Almos palaikymas lydėjo visada.
„Tas abipusis jų supratimas iš tikrųjų šiandieniniame mūsų gyvenime yra unikalus, pavyzdys, etalonas“, – teigė A. Antanaitis.
Kaip jai pavyko visuomenėje išlikti savimi ir išlaikyti žmogišką orumą bei kuklumą?
„Tai turbūt yra labai stiprios asmenybės bruožas. Aš nežinau, ar tinkamas būčiau komentuoti tą, bet, kad pavyko – taip. Kaip pavyko – man sunku atsakyti. Manau, kad tai yra tiesiog nepaprastai stiprios, tvirtos asmenybės bruožai, savybės“, – įvertino A. Antanaitis.
