aA
Paprastas vaikinas – nei beprotis, nei šventasis, laisvalaikiu žaisdavęs su draugais futbolą, susitikinėjęs su mergina ir, aišku, „politikavęs“. Tai - Romas Kalanta, prieš 35 metus protestuodamas prieš sovietų režimą susideginęs Kauno Muzikinio teatro sodelyje.
R.Kalantos paminklas Kaune
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)
R. Kalantos žygis dar tik prasidėjęs: esame žengę tik pirmą žingsnį įgyvendindami jo svajonę ir pakeliui į tikrąjį išsilaisvinimą giliai įklimpome tos santvarkos, prieš kurią protestavo R. Kalanta, spąstuose.

Taip DELFI teigė Vilniaus universiteto Vaikų psichiatrijos ir socialinės pediatrijos centro vedėjas doc. dr. Dainius Pūras, prieš 18 metų su kitais ekspertais R. Kalantą pripažinęs psichiškai sveiku.

DELFI: Buvote psichiatrų komisijoje, 1989 m. nustačiusioje, jog R. Kalanta buvo psichiškai sveikas. Kuo komisija vadovavosi pareikšdama tokią išvadą?

D. Pūras: Manau, kad rimtais argumentais visų pirma reikia remtis pripažįstant žmogų buvus psichikos ligoniu, o ne tuo suabejojant. Mūsų komisija, kuri dirbo 1989 m., nustatė ne tai, kad R.Kalanta buvo sveikas, o tai, kad mums nepavyko rasti jokių duomenų, kad jis būtų sirgęs psichikos liga.

Tuo tarpu 1972 m. komisija nedviprasmiškai nusprendė, kad R. Kalanta sirgo sunkia psichikos liga - šizofrenija. Pagrindiniai įrodymai, įrodantys sunkią psichikos ligą, 1972 m. komisijos duomenimis, buvo tai, kad jis nusižudė tokiu keistu ir neįprastu būdu. Komisija taip pat vadovavosi tuo, kad jo mokykliniame rašinyje rastas sakinys, kuriame R. Kalanta tvirtina tikįs, jog Lietuva vieną dieną bus laisva. Psichiatrams įrodymu buvo ir tai, kad jis, kaip būdinga sunkiems psichikos ligoniams, nesugebėjo rūpintis savimi ir nešiojo ilgus plaukus – suprask, neužteko valios atlikti net tokį paprastą veiksmą - apsikirpti.

Mūsų komisija dirbo ilgai ir ne tik susipažino su visa išlikusia informacija, bet ir susitiko su R. Kalantos artimaisiais bei draugais. Nuoširdžiai pasakysiu, kad R. Kalanta tapo vienu iš geriausiai mano pažįstamų žmonių, nors, suprantama, aš jo niekada nemačiau gyvo. Per pokalbius su R. Kalantos artimaisiais ir draugais po truputį formavosi jo psichologinis paveikslas - jame radosi vietos įvairiems asmenybės ypatumams, bet pakankamai tiksliai rekonstravus paskutinius jo gyvenimo metus, niekaip neatsirado vietos kokiai nors psichopatologijai - ir ne tik tokiai, kuri bylotų apie sunkią psichikos ligą, bet netgi aiškių depresijos požymių nebuvo aptikta.

DELFI: Kas lėmė tokias skirtingas psichiatrų komisijų išvadas?

Dainius Pūras
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

D. Pūras: Mūsų komisija atsisakė kvestionuoti anos komisijos verdiktą - mūsų pareiga buvo pasakyti, ką randame ar nerandame mes, o ne atsakinėti į klausimą, ar teisi buvo 1972 m. komisija. Psichiatrija yra tokia mokslo ir praktikos sritis, kuri, nori ar nenori, kertasi su vertybinėmis nuostatomis.

Todėl ir atsitiko taip, kad R. Kalantos paskutinis gyvenimo poelgis ir ankstesni poelgiai, kurie neabejotinai buvo protesto ir neprisitaikėliškumo išraiška (nešioti ilgus plaukus, atvirai reikšti įsitikinimą, kad Lietuva nebuvo laisva) to meto garsių psichiatrų buvo pripažinti kaip neabejotina psichopatologija ir sunkios psichikos ligos požymiai.

Taip, kaip R. Kalanta, elgėsi absoliuti mažuma žmonių, o norma yra tai, kaip elgiasi dauguma. Aš nei teisinu, nei smerkiu anos komisijos išvadą. Aš tik žinau (nes komisijoje buvo ir viena iš mano mokytojų), kad visi ir 1972 m. komisijos, ir 1989 m. komisijos nariai sprendė patys, o ne kaip jiems kas nors liepė.

Mano nuomone, ir R. Kalantos susideginimo faktas, ir 1972 m. komisijos išvada priklauso Lietuvos istorijai. Kiekvieno piliečio laisva valia yra vertinti tokius įvykius pagal savo vertybių sistemą. Pavyzdžiui, tarp psichiatrų iki šiol yra daug specialistų, pritariančių 1972 m. komisijos išvadoms ir nepritariančių 1989 m. komisijos sprendimui. Manau, kad tai atspindi bendrą Lietuvos psichiatrijos ir apskritai šių dienų Lietuvos visuomenės vertybių sistemą. Todėl ir galvoju, kad neturėtume smerkti 1972 m. komisijos išvados, nes ji iki šiol išlieka tarsi diagnoze apibūdinti tai vertybių krizei, iš kurios iki šiol Lietuva nesugeba atsigauti.

Nors esu psichiatras, mane šioje istorijoje mažiausiai domina psichiatrijos aspektas. Tik labai nebrandžioms visuomenėms būdinga sudarinėti tokias komisijas ir „tikrinti“, ar taip pasielgė sveikas žmogus, ar psichikos ligonis, ir po to rūšiuoti: jei nėra diagnozės, tai didvyris, jei yra diagnozė, tai - beprotis. Kažkodėl prancūzams nekyla mintis atlikti Jeanne D'Arc pomirtinę psichiatrinę ekspertizę ir pagal ją vertinti jos nuopelnus Prancūzijai.

DELFI: Koks žmogus buvo R. Kalanta?

R.Kalantos paminklas Kaune
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

D. Pūras: Kaip mūsų komisijai 1989 m. sakė visi be išimties jo draugai, jis buvo paprastas vaikinas – toks, kaip daugybė kitų Vilijampolės, Kauno ar Lietuvos jaunuolių. Nei jis buvo beprotis, nei jis buvo šventasis. Laisvalaikiu žaisdavo su draugais futbolą, susitikinėdavo su mylima mergina ir, aišku, su draugais, kaip ir visi, „politikuodavo“.

Tiesa, 1972 metais tie patys draugai, tardomi ar atsakinėdami į psichiatrų komisijos klausimus, sakė, kad nei jie, nei R. Kalanta niekada nesidomėjo politika. Turbūt nesunku suprasti, kodėl taip draugai tuomet sakė. Gal ir tai prisidėjo prie komisijos nuomonės – neva niekada politika nesidomėjęs jaunuolis staiga išprotėjo ir susidegino.

Išlikusiose R. Kalantos knygutėse pamenu aiškius įrašus, kuriais jis sau primindavo, kad jis vis vien turįs tai padaryti. Manau, kad jis buvo apsisprendęs dėl šio poelgio - paaukoti gyvybę dėl idėjos, kuria karštai tikėjo, tik kaip žmogus, mylėjęs gyvenimą, sprendimą atidėliojo.

DELFI: Kaip į R. Kalantos susideginimą reagavo visuomenė?

D. Pūras: Mane labiau domina vertybinis R. Kalantos aukos aspektas ir visuomenės reakcija į įvykį tada ir dabar. 1972 m. man buvo 14 metų, ir aš gerai pamenu vyresnės kartos reakciją. Kadangi po R.Kalantos susideginimo sustiprėjo rusifikacija, tai buvo susierzinimas, kad dėl vieno jaunuolio nevykusio išsišokimo Lietuva nukentės.

Taigi R. Kalantos auka atrodė beprasmiška ir ta prasme panašesnė į ligonio ar nevykėlio negebėjimą prisitaikyti prie aplinkos. 1989 m. ir jau vėliau, pasikeitus Lietuvos situacijai ir pradėjus vertinti R. Kalantos auką iš istorinės perspektyvos, galima matyti, kad tai buvo labai svarbus įvykis, iš esmės sujungęs pokario rezistenciją su Sąjūdžiu. Ne paslaptis, kad R. Kalanta susidegino prieš pat pirmą kartą JAV prezidentui atvykstant į Sovietų Sąjungą, kuri daug kam pasaulyje tuo metu atrodė kaip klestinti ir visas problemas išsprendusi imperija.

R. Kalantos susideginimas privertė pasaulį stipriai tuo suabejoti, o Lietuvai atgaivino trapią viltį, kad laisvės byla nėra beviltiška, nors tuo tikėti tuo metu ir garsiai apie tai pareikšti, kaip matome, buvo laikoma beprotyste.

DELFI: Ko šiandien verta R. Kalantos auka?

Kauno muzikinio teatro sodelis
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

D. Pūras: Mes, psichikos sveikatos specialistai, negalėjome ir negalime skatinti savižudiško elgesio, o tokia rizika visada atsiranda tvirtinant, kad žudomasi ne tik dėl psichikos sveikatos problemų, bet ir dėl idealų. Šia prasme mano pozicija yra ta, kad R. Kalantos auka buvo skirta tam, kad kita lietuvių karta jau turėtų galimybę kurti Lietuvą ne susinaikinant, o kuriant. R. Kalanta suvokė, kad totalitarinė santvarka yra žudanti ir ryžosi pasiaukoti prisidėdamas prie Lietuvos išsilaisvinimo.

Šiandien, nors jau 17 metų esame formaliai laisvi, aš dažnai, ypač per „kalantines“, pagalvoju, kad mes kol kas esame žengę tik pirmą žingsnį įgyvendindami R. Kalantos svajonę ir, pakeliui į tikrąjį išsilaisvinimą, esame giliai įklimpę tos santvarkos, prieš kurią protestavo R. Kalanta, spąstuose bei uždelsto veikimo bombose. Šia prasme R. Kalantos žygis dar tik prasidėjęs.

Pasiekę valstybės laisvę ir nepriklausomybę, mes kol kas nesame išsilaisvinę viduje - ir kiekvienas savyje, ir kaip visuomenė. Nors turime didžiules galimybes jau nebesusidegindami, kaip R. Kalanta, o daugybę kitų būdų išvaduoti savo kraštą iš totalitarinės sistemos primestų papročių, mes iki šiol norma laikome kolaboravimą su nevykusia sistema, o „savižudišku“ elgesiu laikome bandymus ją pakeisti.

DELFI: Ar pastebite R. Kalantos svajonės įgyvendinimo apraiškų?

D. Pūras: Neseniai studento atliktas simbolinis aktas sudeginant aukštojo mokslo diplomą vėl buvo bandomas paaiškinti studento psichikos ypatumais, o ne giliai sutrikusia aukštojo mokslo sistema. Tiesa, paskutiniu metu jaunimas protestuoja išvykdamas iš Lietuvos, ir tikiuosi, kad bent jau tai nelaikoma beprotyste.

Vis tik tikiuosi sulaukti antrojo Sąjūdžio ir tikrojo R. Kalantos svajonės išsipildymo - aš suprantu jo tikėjimą laisvės pergale plačiau negu vien išorine valstybės nepriklausomybe. Tikiu, kad atsiras kritinė masė žmonių, kurie pripažins, kad savižudiška šiais laikais visai visuomenei ir valstybei prisitaikyti prie nepakitusių sistemų ir papročių, o ne įvairiais prasmingais iššūkiais tas sistemas provokuoti ir priversti jas iš esmės - o ne kosmetiškai - keistis.

Ypač per kalantines, gegužės 14 dieną - Pilietinio pasipriešinimo dieną - turime susimąstyti apie R. Kalantos auką ir pagalvoti apie jos prasmę ir apie tai, kaip šiandien gali ir privalo vykti pilietinis pasipriešinimas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
  • 1
  • 2
  • 3
  • 4
  • 5
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Lietuvė Australijoje: linksmiausia buvo sužinoti, ką jie kalba apie Lietuvą (3)

Vienas įdomesnių ir linksmesnių dalykų Australijoje yra sužinoti, kaip vietiniai įsivaizduoja...

Lietuvių mėgstama daržovė pripažinta supermaistu: galėtume su ja užkariauti Europą (31)

Žmonių noras sveikai maitintis Lietuvos daržovininkams atvėrė naują nišą, kuri gali atnešti...

Eurolygos atkrintamųjų traukinyje liko tik trys laisvi vagonai: ar „Žalgiris“ įšoks į vieną iš jų? (87)

„Tiktai teigiamą rezultatą“, – paklaustas, ką žvelgiant į priekį Kauno „Žalgiris“...

Kita Algirdo Brazausko gyvenimo pusė: dienoraščiuose jis visai kitoks, nei lietuviai buvo įpratę matyti (496)

Nors pirmąjį atkurtos nepriklausomos Lietuvos prezidentą Algirdą Mykolą Brazauską lietuviai...

Knygų mugėje – jausminga Ramanausko-Vanago dukros kalba: jo auka nebuvo beprasmė (236)

Šeštadienį Knygų mugėje buvo pristatyta istoriko ir politiko Arvydo Anušausko knyga „Aš esu...

Orijus Gasanovas siūlo aplankyti geriausią Europoje miestą: lietuviams ten patiks, jeigu žinos, ką nuveikti (134)

Barselona yra pats geriausias miestas Europoje. Bet ne visiems taip atrodo, nes žmonės ne visada...

Netikėta: „šaukimą“ į kariuomenę gauna ne tik žmonės – gali gauti ir jūsų automobilis (1)

Įsivaizduokite, kad vieną dieną sulaukiate laiško, kuriame teigiama, jog jūsų turima transporto...

Oro kompanijos kontratakuoja: padavė į teismą skrydį praleidusį keleivį reikalauja virš 2000 eurų (9)

Teisminio ginčo tarp Vokietijos oro linijų bendrovės ir vieno iš jos klientų centre – oro...

Diskusijoje apie skiepus prakeikta moteris neištvėrė: paprašė SAM atsakyti į devynis klausimus (2)

Norėčiau padiskutuoti ir išgirsti profesionalų nuomonę. Kadangi buvau pasisakiusi viešai savo...

7 simptomai, pranešantys apie sutrikusią skydliaukės veiklą (2)

Organizmą laisvai galima palyginti su darniai funkcionuojančių mechanizmų visuma. Kuriam nors...