Maskva sutrikusi: prieš jos mestus tankus stoja dešimtys tūkstančių ginkluotų, konvencinį ir partizaninį karą kariauti pasiruošusių lietuvių – motyvuotų karių, pasieniečių, šaulių. Lietuva priešinasi sausumoje ir ore, gina savo nepriklausomybę bei garbę, o valdžia pasitraukia į Vakarus, kur suformuoja emigracinę vyriausybę. Taip galėjo nutikti 1940-ųjų birželį. Bet nenutiko. Kodėl?
1940 m. birželį Lietuvos dienraščiai nerišliai pranešinėjo apie „padidėjusį ribotą SSRS kariuomenės kontingentą mūsų krašte“, o išeivijos laikraštis „Draugas“ tiesiai šviesiai rėžė – „Rusija okupavo Lietuvą“.
© Archyvo nuotr.

Prieš 76 įvykusi Lietuvos okupacija paliko neišsitrynusių randų, kurie matomi ir girdimi kone kasdien. Priminta apie okupacijos faktą Maskva siunta ir neigia iki šiol, Vašingtonas skuba pabrėžti, kad niekada nepripažino Lietuvos ir kitų Baltijos šalių okupacijos.

O dauguma lietuvių reaguoja asmeniškai ir jautriai. Gėda, sumišimas, nusivylimas bei pyktis dėl patirtos traumos – tai tik dalis emocijų, kurias išgyvena tie, kurių tėvai seneliai, artimieji, ar netgi jie patys patyrė, ką reiškia „Stalino saulė“ bei sovietiniai „išvaduotojai“.

Sovietų kariai okupuoja Lietuvą 1940 m.
Sovietų kariai okupuoja Lietuvą 1940 m.
© wikipedia nuotr.

Birželio 14-ąją Lietuva minėjo gedulo ir Vilties dieną – didžiųjų 1941 m. trėmimų pradžią. Tokių „nemokamų kelionių į vieną Sibiro pusę“ galbūt galėjo ir nebūti.

O lietuviams nereikėtų raudonuoti iš pykčio ir bandyti paaiškinti, kad Salomėjos Neries, Vinco Krėvės ir kitų išdavikais vadinamų veikėjų prašymai Maskvoje priimti Lietuvą į Sovietų sąjungą, „rinkimai“ į liaudies Seimą tebuvo farsas, skirtas įžūliai pateisinti Kremliaus planus dėl Baltijos šalių užgrobimo. Tereikėjo priešintis ginklu.

Ir nors Lietuvoje jau nesyk diskutuota apie lemiamus 1939-1940 įvykius, iki šiol netrūksta vis pakurstomų mitų dėl to, kas kaltas, jog gerai finansuota, ruošta ir gausi Lietuvos kariuomenė neiššovė nė vieno šūvio.

Teisintis ar nusišauti?

„Yra tokių svarstymų, bet buvo žuvęs Lietuvos pasienietis. Birželio 15-osios rytą įvyko sumaištis, nes sovietai ruošėsi karui – žygiui į buržuazinę Lietuvą, o paskutinę minutę gavo įsakymą – žengti be mūšio“, – apie pirmąsias 1940 metų okupacijos akimirkas pasakojo Klaipėdos universiteto mokslininkas, Tarpukario Lietuvos istoriją tyrinėjantis Vytautas Jokubauskas. Gavusi ultimatumą iš Maskvos įsileisti neribotą sovietų kontingentą Lietuvos valdžia nusileido ir nusprendė nesipriešinti.

„Bet sistema nesuveikė, nes įsakymas ne visus pasiekė ir sovietai tą pasienietį nužudė. Pasienietį. Labai simboliška. Kitoks atvejis buvo Latvijoje, kur jau praėjus kelioms dienoms po okupacijos buvęs Latvijos pasienio tarnybos vadas savo kabinete parašė raštelį ir nusišovė.

Tai gal simboliškai galėjo nusišauti koks Lietuvos generolas, kuris negalėjo susitaikyti, kad neginama priesaika ir jis negalėjo sėdėti ramiai ir žiūrėti, kaip okupuojama šalis?“, – aštriai tarpukario Lietuvos elitui įgėlė V. Jokubauskas.

Vytautas Jokubauskas
Vytautas Jokubauskas
© DELFI / Tomas Vinickas

Jis pabrėžė, kad dalis mitų dėl 1940-ųjų gėdos užkoduoti visuotinai vis dar priimtinoje istorinių įvykių interpretacijų erdvėje. Pavyzdžiui, vienas mitų esą yra tas, kad Lietuva negalėjo priešintis.

„Šis mitas tikriausiai suformuotas generolo Stasio Raštikio, tiksliau jo prisiminimų serijoje. Vienoje recenzijoje netgi buvo rašoma, kad „pasirodė trečiasis generolo Raštikio pasiteisinimų tonas“. S. Raštikio įtaka istorijos supratimui yra didelė. Daug generolų ir pabėgėlių pasitraukė į Vakarus ir jie natūraliai užduoda klausimą dėl nesipriešinimo: „tai generole, kodėl?“. Buvo ir gėdos klausimas, todėl ir kalbama apie pasiteisinimus“, – sakė V. Jokubauskas.

Iš tikrųjų, anot istoriko, Lietuva turėjo ir pajėgią kariuomenę, galinčią karo metu sumobilizuoti 5 divizijas, arba apie 122 tūkst. karių, ir karinę doktriną, ir realistiškus grėsmių vertinimus.
Be to, kasmet Lietuva į užsienio karo mokyklas, daugiausiai paremtas prancūziškuoju modeliu, siuntė bent po kelis ar net keliolika karininkų, kurie stengėsi perimti naujausias karinės minties pavyzdžius ir jas pritaikyti Lietuvoje.

Kitaip nei šiais laikais, karininkai nesikuklindami ir nebijodami konservatyviai mąstančios vadovybės atvirai skelbdavo savo idėjas, skatindami diskusiją, modernizacijos procesus. Jau 3-jame dešimtmetyje buvo konstatuota, kad Lietuva „negali vesti pozicinio karo, nes visos kryptys yra pavojingos, jų negalima įtvirtinti“.

Anot V. Jokubausko, grėsmės galima buvo laukti net iš Latvijos pusės, ypač po 1939-ųjų, mat sovietai galėjo istoriškai ir geografiškai patogiais bei išbandytais keliais per Daugpilį pasiekti šiaurinę Lietuvos teritorijos dalį. Tai parodė ir 1919-ųjų ir 1944-ųjų Raudonosios armijos žygiai į Lietuvą. Be to, pasak V. Jokubausko, Daugpilis, kaip ir visa Latgalos žemė buvo ir tebėra Latvijos Achilo kulnas.

Lietuvą apgynė ir 16-mečiai

„Latgala nėra latviška ir tarpukariu nebuvo latviška. Buvo kurioziškos situacijos, kai latviai nepasitikėjo latgaliais. Kai vykdavo šaukimas, Latgaloje karininkų beveik nebuvo, reikėjo perkelti iš Kuršo ir Vidžemės. Ir šiandien tas regionas nepasikeitė: Daugpilis yra antrasis pagal dydį Latvijos miestas, bet tik 10 proc. jo gyventojų sudaro latviai.

Tai kaip ginti teritoriją, kurios gyventojai nenori būti apginti? Kariai atvyksta į kiemą, paprašo duonos, vandens – nieko negaus, o kai atvyks priešas, jis sužinos kiek tiksliai jūsų buvo ir kur išvykote. Ginti tokias teritorijas labai sudėtinga. Beje, 1919-1920 įvykiai Lietuvoje parodė – kur buvo vietos gyventojų parama, ten sekėsi geriau, kur nebuvo, kur neprasidėjo partizaninis judėjimas, ten Lietuvos kariuomenės nerėmė ir ji sustojo.

Pavyzdžiui, kai gilyn į Lietuvą 1920-ųjų rudenį prasiveržė Želigovskio kavalerijos brigada, lietuviai didelių kavalerijos dalinių, kurie galėtų vaikytis lenkus, neturėjo. Lemiamą vaidmenį suvaidino vietiniai partizanai šauliai.

Raginami atsišaukimų „visi prie ginklų“ jie be įsakymų ėmėsi iniciatyvos. Pavyzdžiui, buvo toks Ramygalos gimnazistų pasipriešinimas – nebuvo jokio įsakymo priešintis Lenkijos kavalerijos eskadronui, bet šešiolikmečiai progimnazijos moksleiviai organizavo ginkluotą būrį ir kovėsi su lenkais.

Aišku, jiems baigėsi liūdnai – keli buvo žiauriai nukankinti: nupjautos ausys, išbadytos akys, nukapotos rankos, ir nužudyti. Kitas pavyzdys – Jonavos tilto gynimas, kai Julius Vareikis – šaulys, buvęs knygnešys, organizavo tilto gynimą nuo lenkų kavalerijos, kuri jau galėjo grasinti Kaunui", - sakė V. Jokubauskas.

Tarpukariu, iš partizaninių savigynos būrių, skirtų ginti vietos bendruomenes, kilusi Šaulių sąjunga nekonvencinio pasipriešinimo koncepcija užkrėtė ir Lietuvos kariuomenę. Mat pradėjus kalbėti apie ateities karą, konstatuota, jog kariuomenė negalės viena apginti šalies.

Kodėl nekariavo su Lenkija ir Vokietija?

– Dabar kalbama irgi panašiai, kai sakoma, jog padės gintis kitos NATO sąjungininkės. O tarpukariu lietuviai ruošėsi gintis vieni. Tačiau kodėl tuomet kelis sykius priimti sprendimai, kad nėra galimybių priešintis? Pavyzdžiui 1938 Lenkija pateikė ultimatumą ir Lietuva nesipriešino.

– Na, pirma reikia žiūrėti, kas vyksta 1938 metais. Anuomet Lietuvos kariuomenė konstatavo, kad Lenkija blefavo ir neplanavo jokių veiksmų: nebuvo jokių pajėgų telkimo, o užsienio šalių kariniai atašė, kalbėdami apie Lietuvos kariuomenės galimybes, konstatavo, jog po karinių reformų Lietuvos kariuomenė jau buvo kito kokybinio lygio, o lenkams reikėtų labai pasistengti, norint pasiekti Kauną.

Jei iki 1934 metų Lietuvos kariuomenė buvo vertinama, kaip prasčiausiai pasiruošusi iš Baltijos šalių, tai 1938-siais ji buvo geriausia.

Tai yra objektyvus vertinimas, nes Lietuva daug investavo į ginkluotę – turėjo daugiau priešlėktuvinių, prieštankinių ginklų, standartizavo kalibrus ir stengėsi keisti modelius, kurie neatitiko standartų, skirtingai nuo, pavyzdžiui, estų, kurie turėjo dviejų skirtingų - britiškų ir rusiškų kalibrų šautuvus.

Taip, latviai galėjo mobilizuoti daugiau - 7 divizijas arba apie 140 tūkst. karių, bet be 5 divizijų lietuviai turėjo papildomų dalinių, o Lietuvos karininkija nebuvo tokia sustabarėjusi, kaip latvių. Be to, Lietuva rengėsi kariauti partizaninį karą – tai buvo vieša paslaptis: visi kariai ir šauliai turėjo ne tik patys priešintis, bet ir organizuoti pasipriešinimą.

Pavyzdžiui, jei kaime yra 5 šauliai, jie ne tik priešinasi patys, bet ir suburia visą kaimą. Buvo akivaizdu, kad lenkai būtų susidūrę su didelėmis problemomis, o savo karines pajėgas jie labai pervertino, teigdami britams ir prancūzams, kad galėtų pusantrų metų kariauti dviem frontais.

Galiausiai, konfliktas būtų vykęs dėl nieko, nors net Lietuvos diplomatai siekė susitarimo su Lenkija, nes buvo akivaizdu, kad be didelio konflikto Vilniaus atgauti nepavyks – kalbiniu požiūriu tai lenkiškas miestas. Ir kai 1939 metais lietuviai ėmė važiuoti į Vilnių, jie patyrė didelį kultūrinį šoką, nustebę, kad čia nebuvo tų lietuvių, apie kuriuos jiems pasakojo Kauno Lietuvoje. Vis dėlto 1938 metais Lietuvos kariuomenė net nebuvo mobilizuota.

– O kaip 1939 metais, kai Vokietija dėl Klaipėdos krašto pateikė ultimatumą – ką darė ir ką galėto daryti lietuviai?

– Išties Lietuvos kariuomenė vykdė slaptą mobilizaciją pagal iš anksto parengtus planus. Dar 1924-siais, praėjus vos metams po Klaipėdos krašto prijungimo, buvo konstatuota, kad vokiečiai bandys atsiimti teritoriją. O ir tuomet jau buvo kilę neramumų, kuriuos turėjo malšinti pasitelkta Lietuvos kariuomenė. Vis laukta, kada įvyks sukilimas. O pagrindiniai klausimai buvo – kaip į jį reaguoti ir kaip reaguos Vokietija?

Jei vokiečiai oficialiai nereaguoja, tik siunčia persirengusius asmenis, tai planuota bandyti kontroliuoti padėti, numalšinti sukilimą. Jeigu Vokietija įsitrauktų į konfliktą oficialiai, tai Lietuvos kariuomenė planavo trauktis į Žemaitiją, kurią turėjo ginti.

Pavyzdžiui, buvo suformuoti pasienio apsaugos batalionai, kurių pagrindą sudarė pasienio pareigūnai ir vietos šauliai. Karo metu jie turėjo dengti pasienį su Lenkija ir Vokietija. Maždaug 800 vyrų daliniai turėjo mobilizuotis per 4 valandas.

Tačiau tokie batalionai Klaipėdos krašte stovėjo ne palei Nemuną, kur yra natūrali gamtinė kliūtis, o palei buvusią administracinę sieną, nes Klaipėdos krašte nebuvo iš ko formuoti tuos dalinius, nebuvo patikimų žmonių.

Klaipėda tuomet buvo vertinama, kaip tremties vieta. Pavyzdžiui, 1926 metais vienas šaukimą gavęs biržiškis rašė esąs nepatenkintas dėl dviejų dalykų: kad paskirtas ne į kavaleriją, o į pėstininkus, o antra, kad paskirtas į Klaipėdą – ten juk viskas svetima, vokiška kultūra, pastatai kitokie, net lietuviškai nekalba. Stebino ir tokie dalykai, kaip pieno išnešiojimas.

Kauno politikai visiškai nesuprato Klaipėdos krašto specifikos, o Berlyno įtaka buvo didelė – Vokietijos konsulas jos turėjo daugiau, nei Lietuvos paskirtas gubernatorius.

Taigi, Lietuva 1939 metais veikė pagal planą – traukėsi, bet nieko nebekontroliavo, tik savo objektus. Mieste prasidėjo chaosas, pasirodė SA (rudmarškiniai nacių smogikų daliniai), kurie įsiveržė į nesaugomą komendantūrą, ieškodami ginklų.

Valstybę išdavė intrigantai

– Ar taip pat viskas vyko ir 1940-siais?

– Ne, 1940 m. buvo dar kita situacija. 1939 metų rugsėjį pravesta sėkminga dalinė mobilizacija: per 20 valandų susirinko 90 tūkst. rezervistų – dvi pilnos divizijos po 15,5 tūkst. karių kiekvienoje dislokuotos Aukštaitijoje ir Suvalkijoje, išplėsti kiti daliniai.

Tarpukario Lietuvos kariuomenė
Tarpukario Lietuvos kariuomenė
© Wikimedia Commons nuotr.

Pašaukta 20 proc. daugiau, nei reikėjo, nes manyta, kad dalis rezervistų gali neatvykti, nors kiekvieną pavasarį rezervistai buvo registruojami. Labai svarbu buvo greitis - vienas rezervistas rašė, kad gavę lapelius per paštą į valsčius visi labai skubėjo. Tuos lapelius dalijo civilinė valdžia, o viskas vyko taip: sulaukiama telefono skambučio, skelbiama mobilizacija, pranešamas, koks planas – kiekvienam numatyta atskira spalva ir šaukiami rezervistai.

Pasitaikė ir kuriozų, beveik kaip iš sovietinių anekdotų, nes karininkų atvyko 102 proc. Dalis karininkų sužinojo apie mobilizaciją dar negavę lapelių ir jų nesulaukę atvyko į dalinius. Kaune buvo masinis plūdimas į dalinius.

Bet dar svarbiau tai, kad mobilizacija buvo nukreipta prieš lenkų internavimąsį. Stebėta, kas vyksta Lenkijoje ir jau tada buvo žinomas lenkų planas: jei frontas stabilizuotųsi, lenkai planavo per savo šiaurinį sparną, t. y. per Lietuvą atakuoti Rytų Prūsiją. Lietuviai baiminosi ir lenkų, ir vokiečių, todėl Lietuva telkė kariuomenę. Kai rugsėjo 17-ąją įsiveržė sovietai, baimintasi, kad lenkai gali nesutikti nusiginkluoti ir bandys žygiuoti per Lietuvą namo brigadomis ir divizijomis, o tai būtų reiškę santykių su Vokietija pašlijimą.

Buvo tokių atvejų, kai ne visi lenkai pasidavė paprastai – kai kurie karininkai atvedė savo dalinius, o patys nusišovė, nes nenorėjo pasiduoti lietuviams. Kiti karininkai atsisakė pasiduoti šauliams – ginklus atidavė tik Lietuvos kariuomenės daliniams. Skaičiuota, kad iš viso gali būti internuota iki 50 tūkst. lenkų karių, nors realiai jų susidarė tik apie 15 tūkst. Stabilizavus padėtį, nuginklavus lenkus, pradėta demobilizuoti kariuomenę.

– Kokie tuomet buvo santykiai su Sovietų sąjunga? Kam ruošėsi Lietuva Raudonajai armijai artėjant link Vilniaus?

– Iš pradžių lietuviai bandė aiškintis diplomatiniais kanalais, o sovietai lyg ir pasakė, kad sienos neperžengs. Lietuvos kariuomenė turėjo aiškų įsakymą: jei sovietai nesustoja prie administracinės linijos, tai juos reikia sustabdyti, kontratakuoti ir grąžinti už sienos. Raudonarmiečiai puikiai žinojo, kur sustoti – iškėlė vėliavas, pamojavo, pasisveikino, incidentų neįvyko.

Sovietinė armija Vilniuje 1939 m. rugsėjis
Sovietinė armija Vilniuje 1939 m. rugsėjis
© Wikimedia Commons nuotr.

Kai kariuomenė buvo palaipsniui demobilizuota, iš karto pradėtas rengti galimo karo su sovietais planas „R“ – vietoje plano „L“ su Lenkija. Visas planas nėra išlikęs, kai prieš pat okupaciją žvalgybos skyriaus viršininkas davė įsakymą naikinti dokumentus, susijusius su Sovietų sąjunga.

– Tad kokia to plano esmė? Ką galėjo padaryti Lietuvos kariuomenė prieš Raudonosios armijos masę?

– Plano esmė – laimėti laiko. Kaip ir galimo karo su vokiečiais ar lenkais metu konstatuota, kad vieni patys nelaimėsim, bet ir priešas nelaimės, nes partizanai kariaus ilgai. Pagal planą „R“ buvo perdislokuoti daliniai, atsirado ne tik sovietų įgulos, bet ir lietuvių įgula Vilniuje.

– Lemtingais momentais 1919-1920 metais Vilniuje buvo itin menkos įgulos, vos kelių batalionų dydžio. O kaip buvo 1940-siais ir ką tai galėjo pakeisti?

– Vilniaus įgula buvo sąlyginai didelė – 2 pulkai, kavalerijos pulkas, šarvuočių, tankų dalinys. Jie turėjo priešintis ir trauktis link Ukmergės, bet iš esmės ši grupuotė suformuota ne tiek prieš sovietus, kiek prieš vietinius lenkų veikėjus – dalis lenkų nebuvo internuoti, o ištirpo minioje.

Lapkričio 11 d. kai vyko masinės manifestacijos ir pogromai prieš žydus ir Lietuvos kariuomenė kreipėsi pagalbos į raudonarmiečius, o sovietai atsiuntė tankus iš Naujosios Vilnios.

Karui su sovietais išties ruoštasi: pavyzdžiui, kariuomenė Jonavoje ruošėsi sprogdinti tiltą, atremti oro desantą Karmėlavoje. Iki šiol gajus S. Raštikio paskleistas mitas, kad sunkioji ginkluotė buvo poligonuose- tai nėra tiesa.

– Tai kodėl nebuvo įsakymo priešintis, kai sovietai pateikė ultimatumą Lietuvai?

– Nes įvyko politinis dvaro perversmas. Krikščionys demokratai su valstiečiais liaudininkais susitarė, kad tai yra būdas atsikratyti Smetonos. Ultimatumo naktį Užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys susitarė su Viačeslavu Molotovu, kad Lietuvos premjeru taps S. Raštikis.

Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys, Kazys Bizauskas 1939 m. spalio 7 d.
Jonas Norkaitis, Stasys Raštikis, Juozas Urbšys, Kazys Bizauskas 1939 m. spalio 7 d.
© Organizatorių archyvas

Pastarasis naktį išsikviečiamas į prezidentūrą. Bet prisiminkite, kas tuo metu buvo S. Raštikis – tik aukštosios karo mokyklos viršininkas.

Įsivaizduokite, jeigu dabar taip būtų: susirenka Valstybės gynimo taryba, skambina į Lietuvos karo akademiją ir klausia: „kas pas jus čia viršininkas? Mes sprendžiame, ar Lietuva priešinsis". Tai žinoma, kad jį pakvietė ne dėl pareigų, o dėl to, kad nuspręsta, jog jis taps premjeru.

Manyta, kad gal dar galima bus išlaikyti suverenitetą, o šalis atsikratys A. Smetonos. Pagal konstituciją patraukus A. Smetonai premjeras būtų ėjęs ir prezidento pareigas. Kai A. Smetona pagrasino išvykti, visi ramiai žiūrėjo, o kai jis taip ir padarė, S. Raštikis jau galvojo, kad jam kaip nors pavyks susitarti su rusais – juk prie jų prieš tai išgyventa 120 metų.

– Taip lengvai dėl banalių intrigų ir atiduota nepriklausomybė?

– O ne, jie juk taip negalvojo, kad atiduoda nepriklausomybę. Sovietai juos apgavo. Elitas manė, kad viskas tvarkoje, na gal dar bus daugiau įgulų, be to, tuoj bus karas tarp sovietų ir vokiečių – pastarieji žemame diplomatiniame lygmenyje jau buvo davę ženklus, kad „jūs ten išsilaikykite, pakentėkite“.

Be to, reikia prisiminti, kada vyko šie veiksmai – kai pasaulio dėmesys buvo sutelktas į karą Prancūzijoje ( gegužės 25 d., kai dalis sąjungininkų evakavosi iš Diunkerko, V. Molotovas įteikė notą Lietuvai, esą ji pagrobė du sovietų karius, o birželio 15-ąją, Lietuvos okupacijos dieną prieš vokiečių karius kapituliavo Paryžius).

Jei šie veiksmai būtų vykę kiek vėliau, galbūt situacija būtų buvusi kitokia dėl Vokietijos vaidmens, juk vokiečiams priklausė dalis Lietuvos, vadinamajame Suvalkų trikampyje.

Pavyzdžiui J. Von Ribbentropas sakė, kad lietuvių nereikia skatinti, bet jei pasienį pasieks kariuomenės daliniai – juos priimti. Tad jei lietuviai būtų kariavę ir pagal planą traukęsi į Rytų Prūsiją, jie būtų buvę internuoti.

Ne simbolinis, o realus pasipriešinimas

– Vis dėlto, amžinas klausimas: Lietuva galėjo ar negalėjo priešintis ir ką tuo pasipriešinimu būtų pasiekusi?

– Tai yra mano asmeninė nuomonė, su ja galima nesutikti. Aš manau, kad ne galėjo, o privalėjo priešintis. Tai pirma. O antra – ne simboliškai, o visuotiniu būdu.

„Simbolinis pasipriešinimas“ yra didžiausia nesąmonė, kokią tik galima sugalvoti. Įsivaizduokite, tarnaujate 2-jame pėstininkų pulke Kaune ir gaunate įsakymą, kad „jūs vyrai turite simboliškai žūti“. Palaukit, o kodėl 2-asis pulkas? O gal 5-asis? O gal 1-asis Vilniuje, gal jam tegul garbė?

Buvo istorija apie dvi pasienio įgulas – Marijampolėje dislokuoto 9-ojo pulko vadui ir Tauragėje dislokuoto 7-ojo pulko vadui paskambino Kazys Musteikis, tuometinis Krašto apsaugos ministras, kuris jau buvo išvykęs į pasienį su besitraukiančiu A. Smetona ir įsako minėtiems pulkams pridengti prezidento atsitraukimą. 7-ojo pulko vadas atšovė, kad nieko nebus.

– KAM ministras įsakė priešintis, o įgulos vadas atsakė, kad nieko nebus?

– Taip, žinoma, bet čia buvo telefoninis įsakymas. Tai įdomi detalė, nes 1940-ųjų pavasarį prasidėjo naktiniai skambučiai: lietuviškai prisistatoma „iš vyriausybės“, duodami įsakymai kelti pulką ir žygiuoti.

Taip sovietai pradėjo prevenciniu būdu žlugdyti sistemą, kad telefoniniais įsakymais vadai netikėtų. Kai karinė vadovybė buvo informuota apie naktinius telefoninius skambučius, buvo priimtas nutarimas į juos nereaguoti. Tai kodėl 7-ojo pulko vadas nepakluso? Ar jis atmetė galimybę priešintis? O gal dėl to, kad įsakymas buvo žodžiu, o ne raštu?

Beje, 9-ojo pulko vadas Antanas Gaušas vykdė įsakymus – pulko karininkai iš vakaro iškilmingos vakarienės metu apsivilko lauko, o ne paradines uniformas ir dalinys vėliau nužygiavo keliasdešimt kilometrų, kol galiausiai apsisuko atgal.

– Tas legendinis A. Smetonos bridimas per upelį – kodėl reikėjo trauktis tokiu gėdingu būdu?

– Nes A. Smetonos oficialiai neįleido pro pasienį, šauliai bandė sustabdyti. Kai birželio 15-ąją, į Kauną atvyko Vladimiras Dekanozovas, lietuviai sužinojo, kad vyriausybės su S. Raštikiu nebus. Sovietų daliniai dar nebuvo užėmę visos Lietuvos – tai padarė vos per tris dienas, nes trūko kuro, sunkvežimių, o visa tai sovietams suteikė pati Lietuvos kariuomenė.

Tad kai planas su S. Raštikiu neišdegė, Kaune likęs politinis elitas suprato, kad vėl reikia A. Smetonos – gal išliks senelis sėdėti savo krėsle? Bet A. Smetona atsisakė grįžti ir sieną įveikė kitu būdu.

Žinoma, grįžimas nieko nebūtų pakeitęs, nes latvių ir estų pavyzdžiai rodo, kad net ir jų prezidentams kaip simboliams likus kartu su tauta, jie po kelių dienų buvo suimti, o galiausiai atsidūrė Sibire. (Estijos lyderis Konstantinas Piatsas mėgino emigruoti į JAV, 1941 m. buvo suimtas ir ištremtas į Ufą, kur vėliau priverstiniu būdu gydytas psichiatrinėje ligoninėje, nes prisistatydavo, kaip Estijos prezidentas. Latvijos vadovas Karlis Ulmanis bandė emigruoti į Šveicariją, tačiau buvo suimtas, ištremtas į Turkmėniją, kur mirė 1942 metais. Jo kapo vieta nėra žinoma – red. past.)

– Bet nejaugi niekam nekilo mintis ne šiaip trauktis, bet ir išlaikyti legitimią valdžią emigracijoje?

– Taip, buvo ir tai siūloma, todėl reikia žiūrėti, kas vyko to lemiamo naktinio posėdžio metu. Fantasmagoriška istorija! Posėdyje trūko kelių ministrų – Ernestas Galvanauskas buvo išvykęs į Klaipėdą, iš kur turėjo grįžti. Užsienio reikalų ministras J. Urbšys buvo Maskvoje, Vidaus reikalų Kazys Skučas nuimtas pagal sovietų reikalavimą.

S. Raštikis posėdyje veikė neaišku ką, kariuomenės štabo viršininko Stasio Pundzevičiaus galbūt ir reikėjo, žinoma, posėdyje dar buvo kariuomenės vadas Vincas Vitkauskas, Seimo pirmininkas, kiti vyriausybės nariai.

Prezidentas, KAM ministras, Seimo pirmininkas pasisakė už ginkluotą pasipriešinimą ir pasitraukimą į Vokietiją su visa vyriausybe. Du ministrai pasisakė už ultimatumo atmetimą, protestą ir vyriausybės išvykimą. Kitoje pusėje buvo premjeras Antanas Merkys, jo pavaduotojas Kazys Bizauskas – be A. Smetonos dar vienas Vasario 16-osios Nepriklausomybės akto signataras ir Žemės ūkio ministras pasisakė už ultimatumo priėmimą.

Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pasirašo Sovietų Sąjungos–Lietuvos sutartį dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo. Dalyvauja: J. Stalinas, V. Molotovas, V. Potiomkinas, K. Vorošilovas, A. Ždanovas ir Lietuvos delegacijos nariai. Maskva. 1
Lietuvos užsienio reikalų ministras J. Urbšys pasirašo Sovietų Sąjungos–Lietuvos sutartį dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto perdavimo. Dalyvauja: J. Stalinas, V. Molotovas, V. Potiomkinas, K. Vorošilovas, A. Ždanovas ir Lietuvos delegacijos nariai. Maskva. 1939 m. spalio 10 d.
© Organizatorių archyvas

Viską nulėmė generolai – V. Vitkauskas, S. Raštikis ir S. Pundzevičius. Pirmi du sakė, kad negalima priešintis. S. Pundzevičus nuleidęs galvą sėdėjo nekalbus. Taigi, aukščiausia valdžia sakė, kad reikia priešintis, o didesnė dalis kartu su generolais sakė, kad nereikia.

– Kodėl taip nutiko?

– Vėlgi, grįžtame prie minėto susitarimo – juk sutarta, kad S. Raštikis bus premjeras. O juk turėjo priešintis ir ne simboliškai, tos dvi įgulos, o visi. Todėl turėjo būti totalinis pasipriešinimas.

Pritrūko suomiško charakterio

– Ką būtų davęs toks pasipriešinimas?

– Jei kariuomenė ruošiasi karui, tai ji turi priešintis ne tada, kai mato, kad laimės, vien tam, kad paskui būtų galima surengti pergalės paradą, tačiau bet kokiomis sąlygomis. Priešingu atveju kyla klausimas, kam reikia tų pulkų ir divizijų? tai tuomet ir šiomis dienomis užtektų garbės sargybos kuopos – tereikia 100 gražių vyrų, simboliškai pasipriešins, žus ir viskas, kam tos brigados?

– Kiek laiko Lietuvos kariuomenė galėjo priešintis?

– Viskas būtų priklausę nuo kito veiksnio: kokiu tempu būtų žygiavusi Raudonoji armija. Tie tempai, kaip sovietinė kariuomenė pasiekė Lietuvą, kai iš Pavolgio daliniai žygiavo kelias savaites nes trūko kuro, nebuvo įspūdingi. Suomius planavo įveikti per 13 dienų, lietuvius – per 3. Bet jei intensyvus pasipriešinimas? Tai manau, kad galime kalbėti apie savaitę – dvi.

Bet yra kitas momentas: dar prieš birželio 15-ąją buvo birželio 12 diena. Čia yra lemiamas raktas Tarpukario Lietuvos istorijoje. Premjeras A. Merkys buvo atsargos pulkininkas. Tarnavo carinėje armijoje, dalyvavo nepriklausomybės kare, žodžiu, galėjo įvertinti padėtį.

Taigi, 12 dieną jis grįžo iš Maskvos, prieš tai išsiuntęs telegramą, kad „padėtis rimta“. Grįžo iš Maskvos ir nusprendė švęsti Antanines. Ir tas dvi dienas nieko nevyko. O juk grįžęs iš Maskvos ir konstatavęs, kad padėtis rimta jis, kaip premjeras turėjo kreiptis į prezidentą, kuris paskelbtų mobilizaciją. Ir 14 dieną Lietuvoje jau būtų mobilizuota kariuomenė.

O ką tuomet darytų sovietai? Ar jie bandytų pagreitinti savo veiksmus ir žygiuotų iki numatytos invazijos datos – 15-osios, ar viskas vyktų pagal planą, ar sovietai būtų paspaudę stabdį?

– Manote, kad dėl Lietuvos sovietai būtų sudvejoję?

– Na, žiūrėkime: karas su Lietuva? Galima laimėti. Bet yra kitas klausimas. Kieno pasienyje kariaujama? Kai Lietuvą užėmė be kovos – vienas klausimas, tada jau galima derėtis su Vokietija dėl tos pasienio teritorijos. O jei reikia kariauti pasienyje? Kokie bus Vokietijos veiksmai?

Jei Lietuva skelbia mobilizaciją, visi būtų per kelias valandas sužinoję ir Berlyne, ir Maskvoje. Yra šaltinių, kad sovietai nebuvo linkę kariauti su Lietuva, nes žinojo partizaninio karo koncepciją – šiaip ar taip tai buvo Lietuvos išskirtinumas, nes nei latviai, nei estai tokių planų neturėjo. Be to, savitarpio pagalbos sutarčių virtinė prasidėjo ne nuo Lietuvos, o nuo Latvijos ir Estijos.

– Čia kyla kitas klausimas – Lietuva savitarpio pagalbos sutartį pasirašė šantažuojama dėl Vilniaus perdavimo. O kodėl tokias sutartis pasirašė Estija bei Latvija, bet atsisakė Suomija?

– Spaudimo būdu. Sovietai pasienyje telkė kariuomenę, o estai ir latviai paramos neturėjo, tai nusprendė priimti. Kitas dalykas – labai svarbu suprasti, kas tuo metu buvo Baltijos šalių ir sovietų spaudimui nepasidavusios Suomijos elitas?

Suomių delegacija išvyko derėtis į Maskvą ne lėktuvu, o traukiniu. Lėtai tuku-tuku pirmyn ir lėtai tuku-tuku atgal. Visas procesas truko 3-6 savaites ir suomiai turėjo laiko mobilizuotis. Be to, Suomijos delegacijos pirmininkui buvo duotas vienintelis nurodymas: pamiršk, kad Sovietų sąjunga – didi valstybė.

Suomiai nuvažiavo, pasiderėjo, kaip lygūs su lygiais, grįžo atgal ir mandagiai atsisakė paklusti Maskvai. Ir tada prasidėjo Žiemos karas.

Žiemos karas 1939-1940 m.
Žiemos karas 1939-1940 m.
© Vida Press

O kaip vyko lietuviai, latviai ar estai? Nuolankiai nusilenkti carui! Be to, nuolat bendravo telegramomis, telefonu, o sovietai viską girdėjo, matė, kaip tarpusavyje veikia Baltijos šalys.

Taigi, kas yra Baltijos politinis ir ypač karinis šalių elitas? Buvę carinės imperijos karininkai. Jie tarnavo Rusijos kariuomenėje, žinojo jos galią, dydį. Tai paliko įspūdį. Kas vadovavo Suomijos kariuomenei? Žmonės, kurie Pirmojo pasaulinio karo metu kariavo Prūsijos 27-jame jėgerių batalione.

Prasidėjus karui rusai priėmė ir ištrėmė Suomijos senato pirmininką. Prieš tai protestuodami tūkstančiai studentų išvyko į Vokietiją. Šimtai jų tarnavo minėtame batalione, kurio kariai ir karininkai vėliau prisijungė prie Carlo Gustavo Mannerheimo kuriamos Suomijos armijos, tapo jos stuburu. Ir ne tik.

Suomių jėgeriai iš 27-ojo bataliono 1917 m.
Suomių jėgeriai iš 27-ojo bataliono 1917 m.
© Wikimedia Commons nuotr.

Jau 1924 metais minėti karininkai perėmė vadovavimą kariuomenei po to, kai keli šimtai suomių karininkų pateikė prašymus atleisti iš tarnybos, nes jie nesutiko būti vadovaujami buvusio Rusijos armijos karininko, juo nepasitikėjo. Ir jis galiausiai buvo pakeistas.

Todėl 1939 metais iš 18 Suomijos generolų 15 buvo jėgeriai iš minėto 27-ojo bataliono. Švedų karo atašė rašė, kad niekur nėra matęs tokio aiškaus antisovietinės vadovybės nusistatymo. Jie neįsivaizdavo, kad galėtų pasiduoti sovietams.

Beje, pats C. G. Mannerheimas iš pradžių pasisakė už nesipriešinimą sovietams, bet kai jis pusryčiavo kavinėje ir išgirdo, kad sovietai bombarduoja Helsinkį. Jis buvo įkalbėtas likti kariuomenėje ir priešintis.

Didžioji Lietuvos gėda: priešintis ir galėjome, ir privalėjome, o kas sutrukdė?
.
© Projektą „Medijos. Karas. Propaganda“ remia SRTRF
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Rusijos megaprojektas įgauna formą: Putinui tai ypač svarbu (67)

Tolydžio aiškėjanti Kerčės tilto konstrukcija jau kurį laiką yra vienas iš didžiausią...

Švedija pasirinko 2 kryptis: ar Lietuva gali sekti tokiu pavyzdžiu? (79)

Po rinkimų 2014-ais, Švedijos premjeras Stefanas Löfvenas paskelbė, kad vienas iš...

JAV apsisprendė dėl naujų pajėgų steigimo: kosminėse varžybose kiti liks toli už nugaros (584)

Dar šių metų rugsėjį privati amerikiečių bendrovė „ SpaceX “ sėkmingai iškėlė į...

Naujas čempionas: „Žalgiris“ pažemintas ir aikštėje, ir ant pakylos (200)

Marijampolės „Sūduvos“ futbolininkai pasiekė skambiausią pergalę klubo istorijoje. Į...

Pirmieji Seimo metai: visas darbas – tik maišymas toje pačioje sriubos lėkštėje? (72)

Dabartinis Seimas žadėjo dideles ir greitas reformas, bet metai jau prašvilpė, prašvilps ir dar...

Legalizuojami automobiliai su vairu dešinėje: specialistai negaili perspėjimų (208)

Nuo 2018 m. sausio 1 d. Lietuvoje įsigalioja Saugaus eismo keliais įstatymo pataisa, kuri nebedraus...

Vienas iš dvynių metus praleido kosmose, kitas – Žemėje: kaip pasikeitė jų kūnai? (32)

Scottas Kelly’is – 53 m. amerikietis astronautas , veteranas, dalyvavęs keturiuose skrydžiuose...

Užkalnis sugalvojo papietauti vien desertais (71)

Kad jūs žinotumėte, kaip nelengva kasdien sugalvoti vis kokios nors įvairovės mano restoranų ir...

Dingusio baikerio Aivaro Kilkaus mylimoji paviešino jautrią žinutę (175)

„Mėnuo nežinios, nerimo, nusivylimo, beviltiškumo, bejėgiškumo, skausmo ir „n“ visko. Bet...

Stulbinančios šlovės sulaukusi „ABBA“: ką dabar veikia legendinės grupės nariai? (12)

„ABBA“ yra viena didžiausių sėkmės istorijų muzikos pasaulyje. Švedų pop grupė, kurią...