Šalies vadovės antrajai kadencijai einant į pabaigą DELFI tęsia jos atliktų darbų analizę. Prieš tai publikavome tekstą apie penkis svarbiausius geriausios D. Grybauskaitės atliktus darbus. Su jais galima susipažinti čia.
Paprašytas įvardinti pagrindines D. Grybauskaitės klaidas arba praleistas progas R. Lopata pažymėjo, kad prezidentė buvo iš esmės viena, negalinti veikti grupėje.
„Kaip ir nemažai Lietuvos politikų mėgsta klausytis tik savęs, nelabai atsižvelgia į kitų patarimus. Tai neretai tapdavo problema, kai valstybės vadovės charakteris įtakojo valstybę, jos užsienio ir vidaus politiką“, – sakė R. Lopata.
Politologo vertinimu, D. Grybauskaitė stipriai pervertino savo gebėjimas užsienio politikos srityje. Tą, pasak jo, rodo nesėkmingi bandymai revizuoti V. Adamkaus užsienio politiką: „pastatyti JAV į savo vietą; paneigti dviejų proc. finansavimą gynybai; „priversti“ lenkus būti broliais; draugauti su Lukašenka ir Putinu; ką jau kalbėti apie santykius su Ukraina ir kt. „ubagais“.
„Kartais tai vesdavo į pavojingą dvigubų standartų taikymą ir fiasko tam tikrose užsienio politikos kryptyse (pvz., sankcijų A. Lukašenkai klausimas ir Astravo atominės elektrinės problema). Net kontaktas su A. Merkel yra daugiau žmogiškas, moteriškas, nei nacionalinio intereso išraiška, o tai trukdė Lietuvos užsienio politikos raiškai – negalima buvo daryti koalicijų, kurios prieštarautų Vokietijos interesams. Reikėjo veiksmo, o Lietuva buvo pratinama prie to, kad užsienio politika – tai jos komentavimas“, – teigė R. Lopata.
Pasak politologo, kaip bevertintum Prezidentę už užsienio politiką, akivaizdu, kad ji negali atlikti Vyriausybės vadovo funkcijų.
„Turiu omenyje Europos Vadovų Tarybos posėdžius, kur svarstoma daugybė vyriausybių kompetencijai priklausančių klausimų, o posėdžiuose dalyvauja ne premjeras, o prezidentė. Tai tapo konstitucine problema“, – teigė R. Lopata.
Politologo vertinimu, D. Grybauskaitė dažnai vengė atsakomybės. Tą, pasak jo, rodo generalinio prokuroro Dariaus Valio pavyzdys – „kai skyrė turėjo vieną informaciją, kai nebeskyrė turėjo kitą, o Generalinė prokuratūra atsidūrė krizėje“.
„Dvigubi standartai – ir vidaus politikoje: pvz., burnojimas prieš populistus bei populizmą ir parama „violetiniams“ bei Venskienei“, – teigė R. Lopata.
Jam kyla klausimų, ar D. Grybauskaitė buvo lygiai teisinga visiems.
„Neišvengė šešėlinių sprendimų priėmimo („tulpių paštas“), asmeniškumų, pretenzijų į tiesos monopolį. Kartais susidarydavo įspūdis, kad šalies vadovė sunkiai toleruoja vyrus, todėl šypseną keldavo naivus politikų tikėjimas prisigretinti prie jos“, – teigė R. Lopata.
Jo vertinimu, prezidentei labai sunku psichologiškai atremti „vyriškai“ nuoseklią, t. y. pasvertą politinę kritiką jos atžvilgiu.
„Ji negailėjo jėgų iki galo menkinti bandančius su ja susidraugauti politikus, tačiau nuosekliai kritiškus jos atžvilgiu politikus „gerbia“, o iš tikrųjų jų bijo. Baimė prieš baimę. Tokia nusistovėjusi politinių santykių realybė sunkiai dera su demokratinės valstybės politine praktika, kuri paprastai grindžiama pasitikėjimu“, – konstatavo R. Lopata.
Pasitaikė nesėkmingų pasirinkimų
Kitas VU TSPMI profesorius T. Janeliūnas teigė, kad vienas ryškesnių pirmųjų D. Grybauskaitės bandymų, kuris baigėsi nesėkme – pastangos tarpininkauti tarp ES ir Baltarusijos.
„2009-2010 metais susitikimai su A. Lukašenka buvo paremti siekiu atitraukti Baltarusiją nuo Rusijos ir pamėginti paskatinti Baltarusijoje nors menkas reformas, mainais atsisakant ES sankcijų prieš Minską. Tačiau, kaip žinia, tai buvo eilinis A. Lukašenkos žaidimas, manevruojant tarp Rusijos ir Europos“, – teigė T. Janeliūnas.
Pasak jo, nors D. Grybauskaitės sprendimai tuo metu galėjo atrodyti racionalūs, tačiau galiausiai A. Lukašenkos išlikimo instinktai vis tiek jį grąžino arčiau Kremliaus.
„Nepavyko pakeisti ir santykių su Rusija į normalų, racionalų bendravimą, nors pirmaisiais metais buvo bandoma išsiaiškinti, ar galima pragmatiškai bendrauti su D. Medvedevu ir V. Putinu. Tačiau šios pastangos atvėrė akis prezidentei – vėliau ši asmeninė patirtis labai prisidėjo prie to, jog D. Grybauskaitė tapo viena iš atviriausiai V. Putiną ir Kremlių kritikuojančių politikių Vakaruose“, – teigė T. Janeliūnas.
Pasak jo, būta ne visai sėkmingų pasirinkimų skiriant vieną ar kitą vadovą, ypač teisėsaugos ir saugumo institucijose.
„Galima prisiminti, kad G. Grina vėliau sulaukdavo tiesioginės kritikos iš prezidentūros dėl VSD pasyvumo, o Generalinio prokuroro paieškos ir skyrimas apskritai apaugo didžiulėmis intrigomis“, – teigė T. Janeliūnas.
Politologas atkreipė dėmesį, kad per didelis pasitikėjimas E. Masiuliu ir kitais liberalų sąjūdžio lyderiais netiesiogiai įvėlė ir pačią prezidentę į visą korupcijos bei verslo ir politikos persipynimo skandalą.
„Viena vertus, natūralu, kad prezidentė turi bendrauti su politinių partijų vadovais ir ieškoti paramos tarp įvairių politinių partijų savo iniciatyvoms. Tačiau kita vertus, E. Masiulio atvejis parodė, kad politinė sistema labai toli nuo to skaidrumo, kurio viešai siekė prezidentė“, – teigė T. Janeliūnas.
Pasak jo, vienas iš procesų, kuriuos prezidentė pražiūrėjo – tai partinės sistemos nykimas.
„Pati būdama „alergiška“ politinėms partijoms D. Grybauskaitė atsiribojo nuo bet kokių pastangų stiprinti visuomenės pasitikėjimą partijomis ar bandymų konsoliduoti klasikinę partinę sistemą. Galiausiai tai atvedė į partijų trupėjimą, visuomeninių komitetų bangą ir vis didesnį trumpalaikį populizmą. Jau tik pastaraisiais metais prezidentė pripažino, kad demokratijai svarbios ir stiprios partijos“, – teigė T. Janeliūnas.
Šių metų gegužę Lietuva rinks naują šalies vadovą.