Per pastarąjį dešimtmetį gyventojų daugėjo Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge, Olandijoje, Danijoje, Airijoje, Jungtinėje Karalystėje, Ispanijoje, Austrijoje, Suomijoje, Švedijoje, Kipre, Čekijoje, Maltoje, Slovakijoje, Slovėnijoje.
Vokietijoje gyventojų skaičius laikėsi stabilus, apie 82 mln.
Gyventojų mažėjo Graikijoje, Portugalijoje, Estijoje, Vengrijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Bulgarijoje ir Kroatijoje.
Ekonomistai vieningai tvirtina, kad imigrantai, ypač, jei tinkamai pasirenkami, šalies ekonomikai duoda naudos.
„Imigrantai valstybei duoda naudos bet kuriuo atveju, net ir tuomet, kai konkuruoja su vietos gyventojais. Aišku, žvelgiant iš atskiro žmogaus pozicijų, kuris pretenduoja į tam tikrą darbo vietą ir jos neužima dėl to, kad ji atiteko imigrantui, tai atrodo neigiamas dalykas. Tačiau bet kokiu atveju darbo jėgos konkurencija darbdaviui leidžia atsirinkti geriausią darbuotoją, neatsižvelgiant į tai, kokios tautybės jis yra“, - mano SEB banko ekonomistas Gitanas Nausėda.
Tačiau jis tuoj pat priduria nepasisakantis už tai, kad Lietuvoje imigracijai „reikia atverti visus langus ir duris“ tose srityse, kur lietuviai ieško darbo ir jo neranda.
„Manau, kad požiūris į imigraciją turėtų būti labai selektyvus. Imigracija galėtų vykti ieškant darbuotojų toms sritims, kur jau vakar trūko darbuotojų. Nematau priežasties, kodėl turėtume laikyti darbo vietas neužimtas ar verstis per galvas ieškodami galimybių susirasti darbuotoją, galbūt jį pervilioti iš kitų įmonių, jeigu akivaizdžiai nėra pakankamai pretendentų. Ekonominiu požiūriu tai yra visiškai neracionalu“, - dėstė jis.
Pašnekovas sako, kad nuogąstavimus dėl grėsmių socialinei, kultūrinei sanklodai taip pat galima suprasti, tačiau kol kas Lietuvoje dėl to jaudintis per anksti. Jis ironizuoja, kad naivu būtų tikėtis, kad vos kiek lanksčiau ėmus priimti imigrantus, Lietuvoje užsieniečių apsigyvens daugiau nei lietuvių.
„Manau, kad turėtume elgtis pragmatiškai, kaip kad elgiasi daugelis gerokai labiau už Lietuvą išsivysčiusių valstybių“, - sakė G. Nausėda.
„Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis sako, kad beveik visų išsivysčiusių valstybių ekonominis modelis remiasi ir dideliais imigrantų srautais.
Jis pateikia grafiką, kuriame matyti, kiek kuriose valstybėse yra imigrantų skaičiuojant procentais nuo darbo jėgos. Iš jo matoma, kad Lietuva pagal imigracijos mastus atsilieka.
Finansų analitikas, profesorius Rimantas Rudzkis dėsto, kad vienareikšmiškai vertinti imigracijos negalima, tačiau Lietuvai taip pat teks įsileisti daugiau užsieniečių, jei norima šalies ekonomikos augimo.
„Viena vertus, Lietuvai teks eiti tuo pačiu keliu kaip ir daugumai išsivysčiusių šalių, nes Lietuvos ekonomika jau artėja prie aukštesnio lygio šalies, bet pradeda trūkti darbo jėgos, o gyventojų struktūra stipriai keičiasi dėl emigracijos ir prastos demografijos. Dėl to pensininkų sparčiai didėja ir verslui ima trūkti darbuotojų. Antra vertus, verslui neišeina mažinti ir gamybos, nes nepavyks vykdyti socialinių įsipareigojimų, kurie ateityje tik didės, nes gyvenimo trukmė ilgėja“, - kalbėjo jis.
Pašnekovo manymu, imigrantų reikės įsileisti, bet klausimas yra kiek ir kokios kvalifikacijos.
Pasak R. Rudzkio, nekyla abejonių, kad reikia įsileisti tokius imigrantus, kurių priėmimas į darbą sukuria papildomų darbo vietų. Tai yra ne tik inžinerinę kvalifikaciją turintys žmonės, bet ir aukštos kvalifikacijos darbininkai.
„Pavyzdžiui, gamyboje yra automatizuotos staklės ir jūs neturite specialisto toms linijoms prižiūrėti, jeigu jūs tokio žmogaus nerasite, visa linija stovės, o jei jį turėsite, tai ir aptarnaujantys liniją darbuotojai galės dirbti. O tokios kvalifikacijos kaip suvirintojai Lietuvoje trūksta jau senai, mes tik dabar kalbame apie ukrainiečių statybininkus, bet ukrainiečių suvirintojus lietuviai jau įsileisdavo prieš daug metų, pavyzdžiui, į laivų statyklas“, - teigė profesorius.
Kartu pašnekovas sako, kad svarbu pasimokyti ir iš kitų Europos Sąjungos šalių, kurios jau įsileido daugiau imigrantų.
„Lietuvoje laisvos darbo jėgos beveik neliko, o kas bus toliau? Ateinančių į darbo rinką ir neemigravusių bus mažiau nei iš jos pasitraukiančių. Jeigu Lietuvą palygintume su kitomis Europos Sąjungos šalimis, mes įsileidžiame labai nedaug imigrantų. Žinoma, svarbu pasimokyti iš kitų valstybių patirties, kad išvengtume Prancūzijos ir kitų vakarų šalių klaidų“, - apibendrino R. Rudzkis.
Valstybės, kurioms sekasi gerai
Ne vienai pažengusiai valstybei gana sėkmingai pavyko į šalį pritraukti didesnius imigrantų srautus ir juos integruoti į darbo rinką.
„Iki šiol turbūt akivaizdžiausi pavyzdžiai buvo JAV, Jungtinė Karalystė, Švedija, Australija. Tiesa, dabar kai kurios valstybės, pavyzdžiui, JAV ir Jungtinė Karalystė, nori apriboti imigraciją, bet labiau dėl populistinių priežasčių, o ne dėl to, kad tai turėjo neigiamų ekonominių pasekmių. Imigracija yra vienas iš veiksnių kuris išsivysčiusioms valstybėms leidžia ne tik apsirūpinti trūkstama darbo jėga, bet ir lėtina visuomenės senėjimo procesą, nes imigruoja jauni ir darbingi asmenys“, - kalbėjo N. Mačiulis.
Pasak jo, akivaizdu, kad lėčiau senėjanti visuomenė mažina spaudimą valstybės finansams ir socialinės apsaugos sistemai.
„Lietuva, žinia, yra viena sparčiausiai senėjančių Europos ir pasaulio valstybių. Iki kito dešimtmečio pabaigos darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje sumažės dar maždaug 400 tūkstančiais, o pensinio amžiaus gyventojų padaugės. Tai reiškia, kad braškės visi valstybės finansai – poreikis teikti viešąsias paslaugas ir mokėti socialines išmokas išliks, o mokestinės pajamos augs lėčiau arba gali visai nebeaugti“, - sakė N. Mačiulis.
Jo nuomone, Lietuvos tikslas turi būti ne šiaip atsiverti bet kokiems imigrantams, bet tapti patrauklia valstybe kvalifikuotiems darbuotojams.
G. Nausėda dėsto, kad dabar galima matyti, kaip kristalizuojasi Jungtinės Karalystės imigracijos politika „Brexit“ kontekste ir iš to pasimokyti.
„Jeigu anksčiau šalis tiesiog pakankamai liberaliai žiūrėjo į imigraciją, net netaikė pereinamojo laikotarpio darbo jėgos imigracijai iš Europos Sąjungos šalių, tai dabar jie labai aiškiai atskyrė darbuotojų kategorijas. Pirmoji kategorija yra tie, kurių jiems trūksta, tad jiems visi keliai bus atviri ir po „Brexit“, o antra kategorija yra tie, kurie dirba nekvalifikuotą darbą arba tiksliau tokį darbą, kuriam yra pakankama darbo jėgos pasiūla ir nėra būtinybės pasitelkti šios darbo jėgos iš užsienio. Jiems bus taikomas kitoks režimas“, - pastebi G. Nausėda.
Pasak jo, kitas pavyzdys – JAV, kurios visą laiką protams laiko atviras duris, taip pat Kanada, Vokietija ir kitos ekonomiškai išsivysčiusios šalys.
Kas galėtų būti imigrantais Lietuvoje? G. Nausėda sako, kad jau dabar galima pamatyti atvejų, kai užsieniečiai sėkmingai dirba Lietuvoje.
„Jau buvo atvejų, kai Lietuvos įmonėse stropiai ir darbščiai dirbo filipiniečiai ar tailandiečiai, mano nuomone, Pietryčių Azijos žmonės yra labai prisitaikantys, disciplinuoti, randantys galimybių prisitaikyti prie sąlygų bet kokiomis aplinkybėmis, turbūt tai jų kultūrinis išskirtinis bruožas. Aišku, kalbos ir simpatijų požiūriu Lietuvoje visai neblogai pritaptų ir ukrainiečiai, turbūt ir baltarusiai, kitų valstybių piliečiai su kuriais anksčiau buvome prievarta suvaryti į Sovietų Sąjungą. Lietuvoje rusų kalba dar nėra užmiršta, tad jiems būtų lengviau adaptuotis ir susikalbėti, ir dirbti. Taip pat tai gali būti ir bulgarai, ir rumunai, kurių ir dabar dalis yra, kiek man žinoma, įdarbinta Klaipėdos uoste“, - sakė jis.
Visgi, ekonomistas mano, kad būtų naivu tikėtis Lietuvoje sulaukti didesnių pensininkų srautų iš Vakarų šalių, nes Lietuvoje yra ganėtinai brangu.
„Pavyzdžiui Madagaskare pensininkas gali puikiausiai gyventi iš 300-400 eurų per mėnesį. Ar galima būtų tą patį padaryti Lietuvoje? Tikrai ne. Be to, ten yra ir geras oras didžiąją metų dalį, šilta jūra ir t.t. Aišku, tam tikru mastu toks fenomenas yra įmanomas, bet jis nebus lemiančiu veiksniu mūsų demografinei situacijai“, - teigė G. Nausėda.
Gyventojų Lietuvoje nuo 2005 m. sumažėjo kiek daugiau nei 500 tūkst.: nuo 3,355 mln. iki 2,849 mln. žmonių.
Vidutiniškai per metus iš Lietuvos išvyksta apie 30 tūkst. žmonių. Jei situacija nepasikeis, numatoma, kad 2047 m. Lietuvoje teliks 1,99 mln. gyventojų, o 2080 m. - tik 1,65 mln.
Prognozuojama, kad tarp Europos Sąjungos šalių Lietuva nyks sparčiausiai.