aA
Pirmoji šalies ponia Diana Nausėdienė sakė, kad svarbiausia užduotis jai dabar yra apsispręsti, kuriai konkrečiai sričiai ji skirs didžiausią dėmesį, nes šiuo metu tų sričių ratas tik plečiasi.

Išskirtiniame interviu DELFI pirmoji ponia taip pat kalbėjo apie jos požiūrį į lyčių nelygybės, smurto, abortų temas, pasakė, ką galvoja apie kritiką jos aprangos atžvilgiu.

- Lietuva ilgą laiką neturėjo pirmosios ponios. Kaip Jūs pati apibūdintumėte savo vaidmenį – tiek visuomeninį, tiek reprezentacinį, tiek galbūt politinį?

- Tai yra vienas svarbiausių vaidmenų. Statuso prasme tai yra vienas aukščiausių vaidmenų, kuris įpareigoja.

- Ar imsitės ir kokio nors politinio vaidmens?

- Tai yra visuomeninė pozicija. Šią poziciją užimantis žmogus jokių galių neturi, išskyrus teisę mobilizuoti visuomenę jai svarbiais klausimais. Šita teise aš tikrai žadu pasinaudoti.

- Norėčiau pasitikslinti, (…) kokie yra tie svarbūs klausimai, kuriais bandysite mobilizuoti visuomenę savo veiksmais, pareiškimais?

- Tradiciškai pirmosios ponios veikla kiekvienoje šalyje yra susijusi su labdara, parama, savanoryste, socialinių problemų sprendimu. Labai aktualios yra švietimo problemos, į kurias irgi galima akcentuoti dėmesį.

Tai yra nepaprastai platus veiksmo laukas. Jeigu kalbėtume apie demografinį rakursą – tai yra tiek jaunimo, tiek vaikų, tiek dirbančių žmonių, tiek moterų, tiek vyrų, tiek senyvo amžiaus asmenų problemos. Visos amžiaus grupės patenka į tą rūpesčio lauką.

Veikla yra labai plati. Didžioji problema – susikoncentruoti ir neišsibarstyti. Tarkime, kai mes diskutavome su kitų šalių pirmosiomis poniomis, jos paprastai pasirenka kokią nors konkrečią veiklos sritį ir dirba, kad neišbarstytų energijos, laiko. O man dar reikia apsispręsti, nes šiuo metu tas veiklos spektras vis plečiasi. Žmonių, kuriems reikia paramos, dėmesio, yra nepaprastai daug.

- Ar yra kokios nors šalies pirmoji ponia, kurios visuomeninė veikla arba vaidmuo Jus ypač žavėtų, iš kurios mokytumėtės?

- Aš domiuosi visomis pirmosiomis poniomis. Kiekviena jų turi tam tikrų niuansų. Vienos yra ryškesnės kaip asmenybės, puikiai kalba, kitos yra labai aktyvios. Dar kitos yra kuklesnės, bet labai tyliai dirba ir nuosekliai daro darbus. Kiekviena jų verta susižavėjimo, nes iš tikrųjų pirmosios ponios vaidmuo yra ne tik įpareigojantis statuso prasme, bet kartu ir nepaprastai atsakingas. Galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad tai – sunkus darbas.

Iš tikrųjų pirmosios ponios vaidmuo yra ne tik įpareigojantis statuso prasme, bet jis kartu yra nepaprastai atsakingas. Galiu ranką prie širdies pridėjusi pasakyti, kad tai yra sunkus darbas.

- Kalbant apie moterų problematiką, ar, Jūsų manymu, moterys Lietuvoje dar patiria nelygybę dėl tos priežasties, kad joms reikia gimdyti ir auginti vaikus? Ar yra pakankama infrastruktūra? (…) Jūs pati, kaip dviejų jau suaugusių merginų mama, gal galėtumėte pasakyti, ko pačiai labiausiai trūko auginant vaikus?

- Žinoma, šitame lauke visada yra ką nuveikti. Moterims pagalbos tikrai reikia, ypač svarbu, kad moteris neiškristų iš darbo rinkos. Arba, jeigu ji pasitraukia iš darbo, kad turėtų paramos ir galėtų grįžti. (…)

Bet aš norėčiau pabrėžti, kad mes kartais pernelyg susikoncentruojame tik į moterų teises. Statistikos rodikliai, kurie man kelia nerimą, yra tokie, kad vyrai susiduria su didžiulėmis problemomis. Psichologinė situacija Lietuvoje ne tokia ir lengva. Labai daug vyrų pasitraukia iš gyvenimo. Statistika rodo, kad iš gyvenimo pasitraukia jauni darbingo amžiaus vyrai. Tai reiškia, kad ekonominės garantijos nesuteikia psichologinės gerovės, jeigu vyrai jėgų žydėjime traukiasi iš gyvenimo.

Statistikos rodikliai, kurie man kelia nerimą, yra tokie, kad vyrai susiduria su didžiulėmis problemomis. Psichologinė situacija nėra tokia lengva Lietuvoje. Labai daug vyrų pasitraukia iš gyvenimo. Ta statistika rodo, kad jauni darbingo amžiaus vyrai pasitraukia iš gyvenimo.

Aš matyčiau šitų problemų sprendimą ne kaip akcentą į lytis, bet kaip į ekonominių ir kitų konkrečių problemų, liečiančių tiek vyrus, tiek moteris, tiek piliečius apskritai, sprendimą. Turime matyti visą demografinę paletę, visumą ir spręsti kompleksiškai, padėti tam tikroms grupėms, kurios yra pačios silpniausios ir reikalauja paramos.

Diana Nausėdienė: kodėl mes išskiriame moteris – pakalbėkime, ką patiria vyrai
© DELFI / Domantas Pipas


- Rinkimų kampanijos metu Jūs su vyru keliavote po Lietuvą. (…) Kalbant apie skurdo problematiką, kas Jus labiausiai palietė ir galbūt net šokiravo? Kaip siūlytumėte spręsti šitas problemas?

- Keliaujant per rinkimus ir po jų po tyliąją Lietuvą vienas didžiųjų dalykų buvo pažadas būti su žmonėmis, šalia jų. Dabar yra tas etapas, kai aš toliau keliauju per Lietuvą – arba organizuoju konferencijas, arba vykdau veiklą, kuri skirta būtent tyliajai Lietuvai.

Manau, kad labai svarbu mobilizuoti tą tyliąją Lietuvą. Nes ji yra dirbanti, veikianti, tik nėra labai garsi, ji nekalba dideliais šūkiais, bet tyliai dirba, tyliai daro. (Svarbu) mobilizuoti tą tyliąją Lietuvą ir mažinti skurdą arba spręsti bet kurias kitas iškylančias problemas.

Mano pagrindinis tikslas yra skatinti bendruomeniškumą, sukurti terpę, kurioje visos visuomenės grupės kalbasi, bendradarbiauja ir ieško bendrų kompleksinių sprendimų. Tuomet mes nepastatome vieno prieš kitą nei lyties, nei ekonominiu požiūriu. (…) Kad dėl valstybės, kuri turi žydėti, klestėti, kurioje mums visiems turėtų būti gera gyventi, mes susitelktume ir spręstume visas problemas.

Tyliosios Lietuvos mobilizavimas, įkvėpimas, sujungimas, kvietimas prisijungti, man yra nepaprastai svarbus. Aš nuoširdžiai kviečiu visus įsijungti tiek į savanorystės, tiek į labdaros, tiek į kokią nors savo profesinių sričių konkrečią veiklą.

Tarkime, yra labai graži odontologų asociacijos iniciatyva, kai žmonės skiria savo laiką, lėšas, profesines kompetencijas, gydydami senolius nemokamai. (…) Jei tai būtų moralinis kodeksas – kad aš profesijos srityje daug nuveikęs, esu daug pasiekęs ir galiu padėti konkrečiam žmogui šalia, skirti dalį laiko, dalį savo kompetencijos, tai yra mano asmeninis sprendimas, aš turiu jį padaryti. Jeigu aš padėsiu nors vienam kenčiančiam seneliui, tai būtų tikrai apčiuopiama ir nuoširdi parama.

Čia yra tik pavyzdys. Jeigu mes ugdytume tokią socialinę kultūrą bet kurioje gyvenimo srityje, jeigu mūsų mentalitete atsirastų suvokimas, kad esu ne tik aš, bet ir kenčiantis žmogus šalia, kuriam galbūt ne taip pasisekė socialiai, galbūt gyvenimas nesusiklostė, galbūt kokia nors krizė ištiko, ir tam žmogui reikia paramos, jeigu tą bendruomeninę energiją akumuliuotume ir mažiau kariautume tarpusavyje, daugiau kalbėtume vienas su kitu, žiūrėtume į akis vienas kitam ir ieškotume sprendimų bendromis jėgomis, tai mano visuomeninis balsas ir tas visuomeninis balsas, kurį norėčiau sutelkti būtent į humanizmo pagrindus, būtų didžiulis darbas.

- Klausydamasi Jūsų apie gražias odontologų iniciatyvas, prisiminiau, kad, deja, jiems teko pereiti kryžiaus kelius, kad galėtų įgyvendinti tą iniciatyvą dėl įvairių biurokratinių suvaržymų. Kartais gražios iniciatyvos susiduria su biurokratiniais slenksčiais. Tačiau, grįžtant prie skurdo tematikos, mes žinome skaičius, (…) bet galbūt šiek tiek mažiau matome žmogiškąsias istorijas, ypač jei neišvykstame iš Vilniaus. Jūs buvote išvykę, kokios istorijos labiausiai palietė Jūsų širdį?

- Paliečia kiekviena istorija. Jų neįmanoma atpasakoti. Jeigu pasakoji vieną istoriją, lieka nutylėtos milijonai kitų. Nenorėčiau graudinti žmonių, bet norėčiau sutelkti žmones, kad skurdo ir apskritai problemų būtų vis mažiau.

Diana Nausėdienė: kodėl mes išskiriame moteris – pakalbėkime, ką patiria vyrai
© DELFI / Domantas Pipas


- Grįžtant prie moterų teisių problematikos, visuomenėje įstrigo tas momentas, kai degėte žvakutes už negimusius kūdikius. Kokia yra Jūsų pozicija abortų klausimu? Kaip Jūs žiūrite į tas valstybes, kuriose yra uždrausti abortai?

- Šituo klausimu pati konservatyviausia pozicija turbūt yra Bažnyčios, kuri iš principo teigia, kad nuo gyvybės užsimezgimo momento gyvybė yra žmogui svarbi, ir, kad jos neturi teisės jokia kita žmogiškoji gyvybė atimti, kad ne mes turime būti teisėjais. Kitoje barikadų pusėje stovi radikalus teigimas, kad vienintelė išeitis moteriai yra abortas.

Aš manyčiau, kad visuomenė turėtų suteikti moterims alternatyvą pasirinkti. Nes statistika rodo, kad potrauminis stresas yra milžiniškas tiek vyrui, tiek moteriai. Fizinės kančios ir pasekmės moteriai yra didžiulės. Vyrui ir moteriai – didžiulės psichologinės pasekmės.

Visuomenė turi būti nuosekli; jeigu moteris prašo išsaugoti gyvybę, vadinasi, tiems žmonėms, tiek vyrui, tiek moteriai, turi būti suteikiamos alternatyvos, turi būti prieinama psichologo pagalba. Jeigu šeima jaučia nepriteklių, turi būti socialinė, ekonominė parama, ir tam visuomenė turi būti pasirengusi.

Radikalus reikalavimas – tik abortas, kaip vienintelė alternatyva moteriai, man iš principo nėra priimtinas. Aš manau, kad moteris turi turėti alternatyvą, turi turėti galimybę pasirinkti ir išsaugoti tą gyvybę, jeigu nori ją išsaugoti arba jeigu abejoja. Statistikos rodikliai rodo, kad 50 proc. moterų nesirinktų aborto, jeigu būtų kitokios aplinkybės. Tai reiškia, kad mes galime šitiek žmonių išgelbėti, ir ne pastūmėti nei į psichologines, nei į fizines negandas.

Statistikos rodikliai rodo, kad 50 proc. moterų nesirinktų aborto, jeigu jos turėtų kitas aplinkybes. Tai reiškia, kad mes galime šitiek žmonių išgelbėti, ir ne pastūmėti nei į psichologines, nei į fizines negandas.

Mano požiūris kompleksinis. Bažnyčia yra nuosekli, nes ji turi visą paramos grandinę. Ji nuo pat pradžios iki pat galo globoja moterį. Ji turi organizacijų, paramą, pagalbą, globą, socialinę bendrystę. Savo ruožtu, jeigu žiūrėsime į pasaulietinę visuomenę, tai mes šitos pagalbos nesuteikiame. Mes, kaip bendrapiliečiai, nesuteikiame moteriai galimybės pasirinkti kitų alternatyvų.

- Yra krizinio nėštumo centrų...

- Tai tikrai nepakankama veikla, nes potrauminis stresas ir psichologinės pasekmės yra didžiulės. Jeigu moteris nori išsaugoti vaikelį, bet negali, nes visuomenė tuo nepasirūpina, mes nesudarome sąlygų; čia yra didžiulis laukas veikti. Tai yra pagrindinė humanizmo sąlyga – saugoti gyvybę ir kovoti už ją, ir už moters, ir už vyro sveikatą.

Labai dažnai nutylimas momentas, kad vyrai, netekę vaiko, (…) patiria didžiulę psichologinę traumą. Jie taip pat išgyvena potrauminį stresą, bet niekas apie tai nekalba.

- Paskutinį kartą pasitikslinsiu – ar Jūs manote, kad moteris turi turėti teisinę galimybę pasirinkti kitą alternatyvą. t. y. atsisakyti užsimezgusios gyvybės? Ar vis dėlto manote, kad reikėtų teisiškai taip sureguliuoti, kad tos alternatyvos neliktų?

- Manau, kad paties klausimo formuluotė yra neteisinga. Jeigu mes sakome, kad moteris turi teisę pasirinkti, tai ji turi turėti teisę pasirinkti iš kažko. Ji neturi turėti vienos teise įtvirtintos galimybės.

Norėčiau užtikrinti kiekvienai moteriai tikrąją galimybę rinktis.Ji turi tartis su partneriu, nes vyras irgi yra gyvybės kūrėjas. Čia negali būti vienpusiškumo. (…)

Norėčiau užtikrinti kiekvienai moteriai tikrąją galimybę rinktis. Šitame pasirinkime ji turi tartis su partneriu, nes vyras irgi yra gyvybės kūrėjas. Šitoje vietoje negali būti vienpusiškumo.

- Yra dar viena problema, nuo kurios kenčia tiek vyrai, tiek moterys, tai yra su vaisingumu susijusios bėdos. Pagal statistiką, 15–18 proc. porų susiduria su tokiomis problemomis. Ar palaikote pagalbinį apvaisinimą ir embrionų šaldymą? Kiek apskritai domėjotės, koks yra teisinis reguliavimas šiuo klausimu Lietuvoje?

- Šiuo klausimu nesidomėjau ir labai gilių apibendrinimų nenorėčiau daryti. Mano domėjimosi lauke toks klausimas tiesiog dar neatsidūrė. Bet aš manau, kad dirbtinis apvaisinimas toms poroms, kurios negali susilaukti vaikų, yra rimta pagalba, žmonės išgyvena milžiniškas kančias ir, jeigu mes galime padėti tėvams sulaukti vaikų, tai yra gražus humanistinis darbas. (…)

- Stambulo konvencijos ratifikavimas vis sukelia milžiniškų politinių aistrų. Kokia būtų Jūsų žinutė smurtą patiriančioms moterims? Kuo mes joms galėtume padėti?

- Jeigu analizuosime smurtą kaip reiškinį, kyla klausimas, ar mes turime diferencijuoti vyrus ir moteris? Ar turime atskirti smurtą pagal lytis? Galbūt mes kelkime klausimą apskritai, kad smurtas yra nepriimtina gyvenimo forma, ir turime padaryti, kad bet kas – vaikas, vyras, moteris – nepatirtų smurto artimoje aplinkoje. Remdamiesi šituo pamatiniu principu, konstruokime savo teisinę sistemą, kad nė vienas žmogus Lietuvoje nepatirtų smurto.

- Jeigu šiuo metu mus žiūri arba skaito žmogus, kuris susiduria su šia problema, ką žmogiškai galėtume jam patarti?

- Galėtume žmogiškai patarti nekentėti smurto tyliai, neverkti kamputyje, o kreiptis pagalbos tiek į bendruomenės šalia esantį narį, tiek į atsakingas institucijas, tiek į visuomenines organizacijas, į krizių centrus.

Informuokite, ir stabdykime tą smurtą tik užsimezgusį, tuomet ir tos formos galbūt nebus taip sunkiai gydomos vėlyvesniame etape. Manau, kad šiuo atveju nutylėjimas, slėpimas yra būtent ta didžioji klaida, kurią daro aukos. Reikėtų pagalvoti, kokia sistema galėtų būti – (…) informacijos sklaidos, viešumo, kur žmonės galėtų kreiptis, kaip ta pagalba galėtų būti, kad ir anonimiškai, suteikiama. (…)

Iš esmės, jei kalbame apie žmogaus teisių užtikrinimą, turime rūpintis visomis socialinėmis grupėmis. Jeigu mes pradedame nuo to, kad netoleruojame smurto artimoje aplinkoje, jeigu mes tai užtikriname, jeigu mūsų teisinė, pilietinė, visuomeninė sistemos tai užtikrins, taip mes pažabosime smurtą. Bet jokiu būdu nesureguliuosime to teisiniais aktais ir baudimo sistema. Aš visiškai netikiu nei persekiojimo, nei baudimo sistema, nei kokiais nors prievartos organais. Aš tikiu žmogiška ir pilietiška atjauta, parama, kultūra ir jos ugdymu visuomenėje. Tai yra pagrindinis dalykas, nes kitų kelių tiesiog nėra.

Aš visiškai netikiu nei persekiojimo, nei baudimo sistema, nei kažkokiais prievartos organais. Aš tikiu bendražmogiška ir bendrapilietiška atjauta, parama, kultūra ir jos ugdymu visuomenėje. Tai yra pagrindinis dalykas, nes kitų kelių tiesiog nėra.
Diana Nausėdienė: kodėl mes išskiriame moteris – pakalbėkime, ką patiria vyrai
© DELFI / Domantas Pipas


- Viena iš smurto formų, apie kurią ypač garsiai kalba medikų bendruomenė, bet dabar jau tai tapo kaip sniego gniūžtė, apėmusi ir kitas socialines sritis, yra patyčios. Šiek tiek anksčiau buvo kalba apie vaikų patyčias mokyklose. Kaip Jūs siūlytumėte su tuo kovoti? Ir apskritai, ar Jūs pati asmeniškai esate susidūrusi su patyčiomis darbe? Esate atėjusi iš akademinės bendruomenės..

- Patyčios yra milžiniška mūsų piktžaizdė. Nemačiau paskutinių duomenų, bet kažkada, kai tyrinėjau tą problemą, mes pirmavome. Mokyklose mūsų mokiniai pirmavo ES pagal patyčių skaičių. Tai reiškia, kad ateina žmonių, kuriems tai – priimtina bendravimo forma. Nors bet kokios patyčios yra agresija kito žmogaus atžvilgiu.

Mokyklose mūsų mokiniai pirmavo ES pagal patyčių skaičių. Tai reiškia, kad ateina žmonės, kuriems tai yra priimtina bendravimo forma. Nors bet kokia patyčia tai yra agresija kito žmogaus atžvilgiu.

Mes labai puikiai suprantame, kas yra fizinė agresija. Bet, kai susiduriame su psichologine agresija, su nepagarba žmogui, labai dažnai tai priimame tarsi normą. To neturėtų būti. Tai yra visuomeninis standartas.

Čia būtų svarbus žiniasklaidos indėlis, nes ta terpė, kurioje mes visuomeninį standartą užkoduojame, yra mūsų viešoji erdvė. Jeigu mes viešojoje erdvėje užkoduojame patyčių standartą, jeigu mes, suaugusieji, patys tyčiojamės, skleidžiame tokį bendravimo būdą ir nematome žalos, tai sulaukiame tam tikrų pasekmių. (…)

- Grįžtant prie praktinio pavyzdžio, įsivaizduokime – darbinė aplinka, Jūs esate jauna dėstytoja (…) ir ponas profesorius Jus nuolatos sistemingai žemina. Kaip elgtumėtės? Čia yra ta problema, su kuria susiduria daugybė jaunų gydytojų.

- Tai yra žmogaus, kuris žemina kitą, problema. Turėtų būti akivaizdus bendruomeninis nepakantumas. Jeigu kolegos ir didžioji bendruomenės dalis parodytų, kad toks elgesys yra nepriimtinas, aš manau, kad tokių pavyzdžių tiesiog nebūtų. Nepakantumas patyčioms ateina iš visuomenės, visuomeninės kultūros ir visuomeninio kultūrinio standarto.

Kad jis atsirastų, reikia šviečiamosios veiklos, terpės ir suvokimo, kad normalus standartas yra nesityčioti. Kad kiekvienas mūsų piktas žodis, nepagarba žmogui yra dvasinis veiksmas, toks pat žalojantis kaip ir fizinis smūgis arba smūgis peiliu, nes mūsų dvasios žaizdos kraujuoja dar labiau.

Mūsų rodikliai, jei žiūrėtume statistiką, tai aiškiai byloja. Mums reikėtų pasigilinti į mūsų statistinių rodiklių priežastis. Labai stokojame kokybinių tyrimų šitoje srityje. (…) Manyčiau, kad šiuo klausimu reikia labai stipriai padirbėti.

Diana Nausėdienė: kodėl mes išskiriame moteris – pakalbėkime, ką patiria vyrai
© DELFI / Domantas Pipas


- Pereinant prie sisteminių temų, Vyriausybės apklausoje iš keturių temų dvi buvo susijusios su problemomis sveikatos apsaugos srityje. Kodėl, Jūsų manymu, šita sritis tokia problemiška? Kaip Jūs pati vertinate pono Verygos darbą?

- Susilaikyčiau nuo politinių vertinimų. Manau, kad ta sistema turi sisteminių struktūrinių problemų, palikime jas spręsti specialistams. Šitas darbas reikalauja didelio išmanymo ir labai rimtų pokyčių, bet tai yra Vyriausybės ir institucijų darbas. Šiuo atveju aš susilaikysiu nuo komentarų.

- Pereikime prie kitų Jūsų vaidmens aspektų. Turbūt labiausiai aptarinėjama tema viešojoje erdvėje yra susijusi su protokolu ir Jūsų aprangos pasirinkimais. Gal ne visi žmonės žino, kad Jūs turite išsilavinimą šitoje srityje ir čia net gal Prezidentūros protokolo specialistai nelabai galėtų prie Jūsų prikibti. Kodėl, Jūsų nuomone, ta kritika gimsta? Kaip Jūs pati grindžiate kiekvieną savo aprangos pasirinkimą?

- Kritika turėtų gimti iš išmanymo. Aš manyčiau, kad kritikuoti turėtų ekspertai, turėtų išsakyti konstruktyvias ir pagrįstas nuomones. Tokia kritika būtų naudinga ir laukiama. Visa kita yra asmeninės, subjektyvios nuomonės, išsakomos pagal to žmogaus įsivaizdavimą. Konstruktyvioji dalis mane domina, o, jeigu kritika būna nekonstruktyvi, tada į ją nereaguoju.

Konstruktyvioji dalis mane domina, o jeigu kritika būna nekonstruktyvi, tada į ją nereaguoju.

- Klausimas, kas yra ekspertai? Į tą diskusiją dažnai įsijungia įvairūs dizaineriai, turintys skirtingas nuomones.

- Visą laiką su savo studentais juokauju: „Jeigu jau pasirinkote tarptautinio protokolo studijas, tai yra darbas visam gyvenimui.“ Aš tai sakau pirmų paskaitų metu. Jie gana skeptiškai sureaguoja, ypač tie, kurie dalyvavo moksleivių arba kokiose nors nevyriausybinėse organizacijose. Jie ateina tikėdami, kad puikiai žino protokolinius reikalavimus ir visas taisykles. (…) Bet po mūsų paskaitų kurso, pabaigoje, ateina studentai ir sako: „Žinote, dėstytoja, dabar aš supratau, ką Jūs turėjote mintyje, sakydama šituos žodžius.“

Iš tikrųjų tarptautinis protokolas yra milžiniškas mokslas, apimantis absoliučiai viską, – istoriją, politologiją, elgesio taisykles, tarptautinius santykius, galybę pačių įvairiausių tarpkultūrinės komunikacijos aspektų, kultūrų skirtumus. Tai yra fantastiškai įdomi sritis. Todėl aš ir sakau, kad kokybinis vertinimas turi atsirasti iš ekspertų.

- Tikriausiai tuomet neturėtume aikčioti, kai pamatome pirmąją ponią, prisidengusią galvą ir apsirengusią juodai, einančią pas Popiežių, arba per vizitą Japonijoje – irgi su kažkokiomis tos kultūros aprangos detalėmis. Suprantu, kad tai tikriausiai nėra tik koks nors grožio atributo pasirinkimas.

- Be abejo, tai yra protokolinis reikalavimas. Tarkime, einant pas Popiežių, kadangi popiežius yra Dievo vietininkas žemėje, jis simboliškai vilki baltai, tai ta spalva tarsi rezervuojama tik popiežiui.

Akcentuočiau, kad popiežius yra tas žmogus, kuris visą savo gyvenimą ir buvimo esmę paskiria dvasiniams apmąstymams ir diskusijoms etinių normų klausimais visuomenėje. Tai yra žmogus, atliekantis didžiulį dvasinį darbą. Tas simbolinis baltumas ir yra ta švaros vėliava.

Kiekvienas žmogus yra nuodėmingas. Jeigu mes su tuo sutinkame, tuomet nėra jokios problemos pripažinti, kad tu nesi dvasios etalonas, ir atitikti tą protokolinį kanoną, kurio laikosi viso pasaulio valstybių vadovai, išskyrus pavienius atvejus, kai deklaruojamos kitokios specifinės žinutės. (…)

- Žmonės vis klausinėja, kas Jums siuva drabužius. Pavyzdžiui, prezidentė Dalia Grybauskaitė neatsakinėdavo į šitą klausimą, ji nėra to sakiusi. Ar Jūs taip pat sąmoningai to neviešinate?

- Kiekvienas autorius, kuris nori būti paviešintas, jis būtų paviešintas, bet renkasi tie žmonės, kurie kuria. Jie kol kas nenori. (…)

- Daugiausia įžvalgų apie Jūsų drabužius pasigirdo po Jūsų vizitų užsienyje. Norėtųsi sužinoti šiek tiek daugiau apie tuos vizitus. Kaip planuojama jų programa? Kaip derinate vizitus su kitų šalių pirmosiomis poniomis? Tikriausiai ir tas vietas, kurias aplankyti planuojate, renkatės pagal savo interesų sritis? (…)

- Galiu pasidalyti patirtimi, ką jau nuveikėme. Sakykime, kai viešėjome Niujorke, lankiausi dvikalbėje mokykloje, kurioje buvo integruojami dvikalbiai, dviejų ar daugiau kultūrų vaikai. Dalijomės patirtimi, mokomąja medžiaga, nes tai yra aktualu ir įdomu. Švietimo reforma yra viena iš reformų, kurios reikalausiu didelio dėmesio, ir ta tarpkultūrinė patirtis yra reikalinga.

Pastarojo vizito metu lankiausi Raudonajame Kryžiuje, domėjausi pabėgėlių problemomis, apskritai organizacijos veikla. Raudonasis Kryžius buvo įsteigtas Italijoje, tai ir susipažinimo, ir bendradarbiavimo prasme (svarbus vizitas). Įvykus stichinei nelaimei, tai yra didžiulė jėga, kuri gali stipriai pagelbėti. Tarptautinės patirties perėmimas labai svarbus.

Užsienio vizitų metu stengiamės nuveikti kiek įmanoma daugiau dalykų, kurie užmegztų diplomatinius santykius tarp pirmųjų ponių arba valstybės vadovų, taip pat ieškome ir organizacijų, kurios padėtų įgauti tarptautinės patirties, pasidalyti, padiskutuoti. Tai yra įdomi ir daug galimybių teikianti veikla.

- Apskritai tikriausiai tapusi pirmąja ponia susidūrėte su daug iššūkių, ir ne tik Jūs, bet ir Jūsų vaikai. Viešojoje erdvėje buvo daug diskusijų, kodėl grįždami iš Japonijos Jūs aplankėte savo dukrą Pietų Korėjoje? Ką galėtumėte atsakyti kritikams ir kaip planuojate išlaikyti ryšius su savo vaikais užimdami šias svarbias pareigas?

Nuo pat kelionės planavimo pradžios mes kalbėjome, kad už ją bus sumokėta mūsų lėšomis. Buvo šeštadienis ir sekmadienis, kai buvome išvykę.

Nežinau, ar kokioje nors kitoje valstybėje šitas klausimas iškiltų. Žmogiškąja prasme tai yra sudėtingas klausimas. Kiekvienas sau, jei paklaustumėte, kuo tas veiksme blogas, turbūt nerastumėte atsakymo, kodėl taip atsitiko, kaip atsitiko?

- Dar vienas Jūsų laukiantis didelis iššūkis bus susijęs su tuo, kad teks kraustytis iš savo namų (…). Kada planuojate kraustytis? Ir vėl visuomenei kyla aibė klausimų, kodėl ten (skiriamos) tokios lėšos? Ką ten bandote perkurti?

- Šitas klausimas sudėtingas, jis yra sprendžiamas, ir kol kas nelabai turėčiau ką pakomentuoti. Galutiniai sprendimai Prezidentūroje, kiek suprantu, dar nėra priimti.

- Ar Jūs pati lankėtės Turniškėse? Koks jausmas būti toje erdvėje?

- Jeigu trumpai – tai yra nereprezentatyvios patalpos.

- Minėjote, kad keliaujate po Lietuvą, tai tikriausiai ir toliau tęsite kelionių ciklą. Kokia bus pagrindinė žinia, kurią nešite per Lietuvą jau po prezidento rinkimų?

- Tą patį kaip ir anksčiau – pokalbiai su tyliąja Lietuva, aktualių diskusijų kėlimas. Tarkime, visai neseniai susitikome su maltiečių organizacija, kuri planuoja savo „Maltiečių sriubos“ akciją gruodžio pradžioje. Mes kalbėjomės apie tai, kad labai aktualu diskutuoti viešojoje erdvėje savanorystės klausimais. Jie akcentuoja, kad net savanorystės sąvoka dar nėra aiški, ir skirtingos nevyriausybinės organizacijos skirtingai įsivaizduoja savanorystės veiklą.

Vienas iš galimų mūsų būsimų forumų galėtų būti būtent savanorystės ir jos sampratos analizavimas, kad skirtingos nevyriausybinės organizacijos galėtų pristatyti savo vizijas, kaip tai galėtų būti realizuojama. Kartu galėtume padiskutuoti, kodėl savanorystė yra svarbi. (…) Aš manau, kad tai yra viena aktualiausių sferų, ir ji labai puikiai papildo visuomeninę iniciatyvą įtraukti kuo daugiau bendruomenės. Aš manau, kad (…) kiekvienas mūsų galime padaryti milžinišką indėlį į vientiso šalies audinio sukūrimą. (…)

- Netikite ta plačiai paplitusia mintimi, kad Lietuvoje kaimynas kaimynui – kaimynas, ir tik džiaugiasi, kai kaimyno troba dega...

- Vienas iš maloniausių dalykų, kad ir kur mes keliautume, ar Lietuvoje, ar užsienyje, lietuviai yra fantastiški. Aš nesutikau blogo žmogaus. Kai susitinku su žmogumi akis į akį, mes spinduliuojame šiluma, bendryste, vyksta dalijimasis idėjomis. Tai yra tikroji Lietuva. Ar aš būčiau mažame kaimelyje, ar dideliame mieste, mane supa fantastiški žmonės ir aš juos be galo myliu. Tai yra nuostabus jausmas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(106 žmonės įvertino)
3.7264

Top naujienos

Praėjo 3 metai, kol Kornelija išdrįso pasakyti, kas su ja vyksta: simptomai tokie baisūs, kad gyvenimui vietos nebelieka (5)

Dvigubas gyvenimas: vienas – išoriniame pasaulyje, kitas – kai lieki vienas su savimi. Daugybė...

Staigmena Vilniaus vairuotojams: greičio matuokliai Vakariniame aplinkkelyje ėmė veikti kitaip (49)

Prie Vilniaus Vakarinio aplinkkelio eismo tvarkos įpratę vairuotojai sulaukė staigmenos. Trys...

Slaptos policijos operacijos užkulisiai – kaip buvo sulaikytas ginkluotas narkotikų prekeivis (45)

Ką jaučia pareigūnai, kurie privalo sulaikyti ginkluotą ir nelabai ką prarasti turintį...

Po įspūdingo mūšio Adomaitis priekaištavo LKL: suprantu, tai verslas, bet kur tada prioritetai (17)

Vilniaus „Rytas“ (4/5) antradienį vakare ne tik įveikė Bursos „Tofaš“ komandą (4/5),...

Giedrius Drukteinis

29 Volstryto maklerio taisyklės (1)

„Tas, kas žino, nesako. Tas, kas sako, nežino“, – mėgo kartoti ilgametis legendinio Volstryto...

Dėl vieno įspūdingiausių gamtos objektų skambina pavojaus varpais: vaizdas graudus (4)

Viktorijos krioklys , kur Pietų Afrikos Zambezės upė 100 metrų krinta žemyn į plyšį...

Favoritai pastatė Čempionų lygos triukšmadarius į kampą įvarčiais prapliupo dar vienas lenkas

UEFA Čempionų lygos grupių etapą antradienį pirmosios užbaigė E grupės komandos. Paskutiniame...

5 kavinių ir restoranų gudrybės, kurios kenkia mūsų organizmui

Absoliutus sąžiningumas verslo pasaulyje – reiškinys retesnis, nei norėtųsi. Dauguma...

Gimtadienį švenčianti telenovelių žvaigždė Gabriela Spanic pasidalijo jautria žinute: dėkoja už svarbiausią dovaną (2)

Antradienį 46-ąjį gimtadienį švenčianti telenovelių žvaigždė Gabriela Spanic pasidalijo...