Apie tai buvo kalbama antradienį, „Žinių radijo“ laidoje „Dienos klausimas“.
Teigia, kad istorijoje yra kitų sektinų asmenybių
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Teisės fakulteto dekano prof. Dainiaus Žalimo nuomone, paminklo A. Smetonai statyti nereikia.
„Niekas neneigia jo nuopelnų, bet vis dėlto mes kalbame apie paminklą dabar – 2023 metais, kada Lietuva yra save pateikianti ir save deklaruojanti kaip tą, kurioje gerbiama teisės viršenybė, demokratija, žmogaus teisės“, – sakė teisininkas.
Tad, pasak jo, prieš statant paminklą pirmajam Lietuvos prezidentui, reikėtų gerai pagalvoti.
„Jis iš esmės šias vertybes yra paneigęs. Kad ir ką kas besakytų, kad mes europiniame kontekste labai ypatingai neišsiskyrėme, bet buvo Europoje ir išlikusių demokratijų“, – akcentavo D. Žalimas.
Jo teigimu, A. Smetona įtvirtino nacionalinį autoritarinį režimą.
„Statyti paminklą žmogui, kuris tegul buvo savotiškai aksominis diktatorius, bet vis dėlto buvo tituluojamas tautos vadus, tikrai yra nesusipratimas 21 a. Deja, viso to palikimą mes ir dabar matome Lietuvoje, kada politika pas mus per daug suvedama į asmenybes, kada visiškai atmetamas bet kokis pliuralizmas ir dialogas, ir viską stengiamasi personifikuoti – viską spręsti per gerą ar blogą asmenybę. Tai aš manau, kad yra didžiulė žala padaryta nuo Smetonos laikų“, – teigė VDU Teisės fakulteto dekanas.
D. Žalimas akcentavo nekalbantis apie jau egzistuojančių paminklų griovimą.
„Manau, kad istorijoje reikia semtis pavyzdžių iš kitų personažų ir asmenų. Jau nekalbu, kad apskritai Smetonos valdymas be įvairių pasiekimų gali būti tapatinamas ir su nesėkmėmis“, – sakė pašnekovas.
Ragina laikytis pamatinio istorizmo principo
Vis dėlto 20 a. istorikas dr. Algimantas Kasparavičius laikėsi visiškai kitokios nuomonės. Jo teigimu, panašių argumentų į tuos, kuriuos vardijo D. Žalimas, 1940 m. laikėsi ir Stalino emisaras Vladimiras Dekanozovas, kuris organizavo Lietuvos sovietizaciją.
„1993-1994 metais teko laimė klausyti kito prpfesoriaus – Vytauto Kavoliaus – paskaitų dar tik besikuriančiame VDU. Jis labai pagarbiai kalbėjo apie Smetoną, negailėdamas kritikos, įvardijo jį kaip dešinįjį liberalą ir eilę visų kitų dalykų. Manau, kad kalbant apie vieno ar kito asmens įpaminklinimą, istorija reikalauja vieno paprasto pamatinio principo: istorinius įvykius, tapatybinius įvykius, reiškinius ir asmenybes vertinti prisilaikant istorizmo principą.
Mes negalime išplėsti iš istorijos kokio Vinstono Čerčilio, kuris sudarė sąjungą su Stalinu, sakė jam ditirambus, dovanojo jam auksinį kalaviją ir sakyti, kad Londone turime Čerčiliui nuversti paminklą“, – pateikė pavyzdį A. Kasparavičius.
Jo teigimu, jei nebūtų buvę A. Smetonos, sunku įsivaizduoti, ar mes dabar kalbėtume apskritai apie Lietuvos sostinę Vilnių.
„1926 m. gruodžio 17 d. perversmą įvykdė Povilas Plechavičius – krikščionių demokratų žmogus. Kas išrinko Smetoną prezidentu? – Seimas, į kurį susirinko krikščionys demokratai, kuriam pirmininkavo kitas krikščionis demokratas – Aleksandras Stulginskis“, – teigė istorikas.
Diskusija audringa
Vis dėlto D. Žalimas teigė, kad mokslinis lygmuo šioje diskusijoje yra žemas.
„Diskusija apie vertybes yra tapatinama su kažkokiu pritarimu Dekanozovams arba Žiugždoms, dėl to šių absurdų net komentuoti nenoriu, nes yra labai apmaudu iš istorikų girdėti tokias nesąmones“, – replikavo teisininkas.
Jis pakartojo, kad A. Smetonos valdymo stilius yra nesuderinamas su dabartinėmis 21 a. vertybėmis, kada ir svarstoma dėl paminklo jam statymo.
„Oponentų tapatinimas su Žiugždomis yra daugiau nei kvailystė, nes jei ponas Kasparavičius nors kartą gyvenime pasiskaitytų, ką aš esu parašęs, turbūt praeitų noras mane tapatinti su Žiugdžomis. Tokia dialogo kultūra iš dalies yra tokių režimų kaip Smetonos palikimas“, – teigė D. Žalimas.
„Niekas nekalba apie paminklų griovimus, to asmens indėlio sumenkinimą, bet aš manau, kad yra daugiau ir gerokai labiau gerbtinų asmenybių. Manau, kad prezidentas Kazys Grinius daugiau nusipelno dėmesio“, – tęsė VDU Teisės fakulteto dekanas.
Vis dėlto A. Kasparavičius teigė, kad visuomenėje A. Smetona ir šiaip nėra garbinimas.
„Mes kalbame apie prezidentą, kuris pradėjo savo politinę veiklą sostinėje ir kova dėl sostinės susigrąžinimo buvo jo visos politinės veiklos kredo. Kaip mes bežiūrėtume, ta kova baigėsi sėkmingai, nors opozicija buvo didžiulė.
Man keista, kad žmonės, kalbėdami prieš prezidento įpaminklinimą, kartoja argumentus, kurie jau buvo kažkieno pasakyti ir nesusimąsto, kodėl taip atsitinka, ką tai reiškia“, – sakė istorikas.
Jis atkreipė dėmesį į paminklus kitose valstybėse.
„Mes turime nebijoti savo istorijos. Mums nereikia perrašyti savo istorijos, jos kažkaip iškraipyti. Mes turime tiesiog atiduoti istorinę duoklę toms epochoms ir asmenybėms, kurios tada veikė. Mes negalime reikalauti Vytauto Didžiojo liberalizmo arba dar kažko iš Smetonos – taip niekas nesielgia“, – teigė A. Kasparavičius.
Jis sureagavo į D. Žalimo kritiką.
„Man keista, kad Žalimas norėtų, jog Smetona spręstų šiandien konservatorių problemas, kurių yra apstu. Šiandien to spręsti“, – tvirtino istorikas.
„Prie ko čia konservatoriai? Ką jūs čia kvailystes kalbate? Realiai tai, ką jūs kalbate, yra visiškos kvailystės. Niekas čia Vytautu Didžiuoju, su Viduramžiais nieko nelygina“, – replikavo D. Žalimas.
Oponentai susiginčijo dėl prieštaravimo savo anksčiau išsakytoms mintims ir etikečių klijavimo.
A. Kasparavičius nesutiko su mintimi, kad A. Smetona nieko bendro neturėjo su demokratija.
„Smetona organizavo Steigiamojo Seimo rinkimus. (…) Tai buvo pirmi laisvi, išties demokratiški Seimo rinkimai visoje Lietuvos istorijoje – būtent Steigiamojo Seimo rinkimams jokia politinė opozicija nereiškė pretenzijų dėl rinkimų organizavimo“, – teigė istorikas.
Partijų draudimas, pasak jo, nebuvo absoliutus ir buvo įvykdytas vėliau.
„Paskaitykime istoriją, nebandykime būti visažiniais ir teigti žinias iš anksto, klaidinti visuomenę“, – sakė A. Kasparavičius.
D. Žalimas oponento žodžius įvardijo kaip mėginimą „pateisinti demokratijos sunaikinimą 1926 metais“.
Visą „Žinių radijo“ laidą apie paminklą A. Smetonai Vilniuje klausykite čia:
