Visais laikais moterys visų pirma buvo vertinamos kaip gimdančios, auginančios ir auklėjančios savo vaikus. Tradicinė moteris įvardijama kaip švelni, pasiaukojanti šeimai, puoselėjanti papročius ir tradicijas. Visos kultūros teikė didelę reikšmę moters vaisingumui, bet ilgainiui jis pradėtas tapatinti su moters kaip motinos ribotumu ar socialiniu neveiksmingumu.
Buvo suprasta, kad dažnai gimdanti moteris priversta apriboti nemažai savo visuomeninių galimybių ir būti tarsi bendrojo socialinio lauko pašalėje. Bet kai kurios moterys ir šiandien nenorėtų išsižadėti gajos tradicinės moters gimdytojos sampratos ir nenorėtų pripažinti, kad didelės šeimos suvaržo ir apriboja.
Jurgitos Pocienės, Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ vadovės, požiūriu, anais laikais mūsų promočiutės būtų tikrai atrodžiusios keistai, jei būtų turėjusios tik vieną du vaikus. Didelės šeimos buvo normalu, ir dėl to nekildavo nė klausimas: „Senovėje vaikai buvo Dievo dovana, o jau kaip išgyventi, buvo kitas klausimas. O dabar svarbiausia susikurti patogų gyvenimą, o tik paskui pagalvoti apie vaikus. Beje, sovietiniais laikais daugiavaikė šeima turėjo lengvatų. Pati esu iš nedidelės šeimos (turiu vieną seserį), bet turėjome kaimynus, kurie augino keturis vaikus. Tai jie tais laikais iš karto gavo keturių kambarių butą. Dabar turbūt apie tai būtų galima tik pasvajoti.
Nesakau, kad sovietiniais laikais buvo geriau, tačiau mūsų valdžiai ne pro šalį būtų suprasti, kad tėvai, auginantys daugiau vaikučių, iš tiesų dirba sunkų darbą. Tai yra pats atsakingiausias ir svarbiausias darbas, koks tik gali būti. Mes auginame, ugdome ir auklėjame žmones, kurie vėliau taps tais pačiais mokesčių mokėtojais, profesoriais ar valdžios atstovais.“
Daugiavaikės mamos pamokos
Lietuvoje įkurtos Daugiavaikių šeimų asociacijos „Mes“ tikslas – pakeisti visuomenės požiūrį į daugiavaikes šeimas. Vaikai yra ne našta, ne vargas, o lobis, didžiausias mūsų turtas. Todėl asociacija siekia atkreipti valdžios instancijų, verslininkų, kultūros veikėjų ir visų įtakingų ir turtingų žmonių dėmesį į daugiavaikes šeimas. Gausi šeima – tai toks socialinis vienetas, kuris reikalauja dėmesio, pagarbos ir paramos.
J.Pocienės teigimu, šiais laikais didelė šeima – tai prabanga: „Taip pasakys ne vienas ir iš dalies jis bus teisus. Kiekvienai šeimai finansinis stabilumas yra labai svarbus. Tačiau sukūrus šeimą, atsiranda ir kitų dalykų. Kartais pamąstau, kad ne tėvai planuoja vaikus, o vaikai renkasi tėvus. Juk būna, deja, labai dažnai, kai planuoja planuoja, o kaip nėra, taip nėra. Tada atsiverčia kita medalio pusė, kai labai nori, bet nebegali turėti vaikų. O jei Dievas mus apdovanoja vaikais, tai yra pati didžiausia laimė. Pvz., aš iš savo vaikų išmokstu tyro džiaugsmo. Tik vaikai sugeba džiaugtis ir stebėtis nemeluodami. Visi vaikai gimsta geri, tik vėliau netinkamas auklėjimas juos pakeičia. Dar vienas labai svarbus dalykas, kurio suaugusieji galėtų pasimokyti iš savo vaikų, – tai kantrybė. Ji tampa geležinė, kai reikia tūkstančius kartų atsakinėti į tuos pačius klausimus. Be to, kiekviena mama turi sudėlioti prioritetus ir nebedaryti tų darbų, kurie nėra būtini. Taigi ji išmoksta organizuotumo.“
J.Pocienės požiūriu, šeimų gyvenimas tampa tiek kartų prasmingesnis, kiek toje šeimoje yra vaikų. Ji pasidžiaugė, kad auginti vaikus padeda ir seneliai, nors jie šiais laikais irgi keičiasi: „Yra tokių, kurie mielai pagelbėja, bet yra ir tokių, kuriems tikrai negalėtum užkrauti tokio atsakingo darbo.“ Pašnekovės šeimai seneliai pagelbėja savaitgaliais, kai reikia kur nors išvykti be vaikų, tačiau tuo piktnaudžiauti nelabai galima.
Neišgyvensi – negimdyk
Moteris pripažįsta, kad tėvų požiūrį, ar jie nori susilaukti daugiau vaikų, nulemia skirtingi faktoriai:
„Vis dėlto daug kas remiasi į materialinį pagrindą. Būna baisu, kai negali tinkamai pasirūpinti materialinėmis gėrybėmis, tačiau kas gali atsakyti, ar tvirtas materialinis pagrindas ir visiškas apsirūpinimas yra geriau nei dvasinės vertybės? Kas palygins, kiek geresnis, atsakingesnis ir dvasingesnis užauga vaikas, kuris moka dalytis su kitais, kuris žino, kad ne jis vienintelis yra pats svarbiausias? Tai turi didelį pranašumą svarstant, ar geriau vienas vaikas, bet aprūpintas ir išlepintas, ar daugiau vaikų, kurie jaus dalijimosi skonį. Pvz., jei palygintume negausių ir daugiavaikių šeimų vyriausiuosius vaikus, tai pamatytume, kad gausiose šeimose vyriausiasis vaikas suauga daug greičiau nei kiti jo bendraamžiai, kurie neturi mažų broliukų ir sesučių. Nežinau, ar tai yra geriau, ar blogiau. Tiesiog taip yra. Gyvenime jis visada bus atsakingiausias visose srityse.“
J.Pocienė prasitarė, kad, kai laukėsi ketvirto vaikelio, pojūtis buvo keistas. Pirmiausia ji pastebėjo, kad „tokia“ yra ne viena. Paskui ją pradėjo stebinti aplinkinių požiūris. Moteris susilaukdavo klausimų iš giminių ir artimų pažįstamų.
„Kam tau reikia? Ar nežinai, kaip apsisaugoti?“ – stebėdavosi jie. Supratimas buvo toks, kad šita vargšė dabar turės tiek vargo.
„Ar daugiavaikė šeima šiais laikais jaučiasi stabili, reikalinga ir gerbiama? Atsakysiu – ne. Labai gaila, tačiau valstybės požiūris yra toks: jei manai, kad neišgyvensi – negimdyk. Tačiau šis požiūris yra labai trumparegiškas. Juk iš tiesų Lietuvoje gyventojų mažėja, šalis sensta. Ir čia jau reikėtų susirūpinti valdžios atstovams, kaip skatinti gimstamumą, kad tauta ne nyktų, o bent jau stabiliai laikytųsi, nekalbant apie augimą. Jei kalbėtume apie šeimos socialinę padėtį, tai pasidžiaugti nelabai kuo turime. Lengvatų beveik nėra, o valstybės skiriama materialinė parama yra daugiau nei juokinga (vaikui skiriama 50 Lt per mėnesį). Vaikų ugdymas – pagrindinis dalykas, kuris turėtų būti remiamas valstybės bet kokia kaina. Todėl mūsų asociacija stengiasi bent šiek tiek pagerinti daugiavaikių šeimų gyvenimą. Ieškome būdų, kaip gauti lengvatų, nemokamų kvietimų į kultūrinius renginius ir t. t.“, – kalbėjo J.Pocienė.
Daugiavaikės šeimos kuria savo verslus
Paklausta, kaip daugiavaikėms mamoms pavyksta derinti darbą ir šeimą, J.Pocienė pabrėžė, kad jai samdomas darbas tapo nelabai įmanomas: „Vaikai serga, o jei suserga vienas, tai, žiūrėk, ir kitas pradeda sirguliuoti. Pradėjau mąstyti apie tokią veiklą, kuri leistų dirbti namuose ir nesulaukčiau priekaištų, kad turiu per daug vaikų. Deja, šis požiūris yra labai gajus.“ Moteriai teko išgirsti ne vieną istoriją, kai motina, turinti tris vaikus, niekaip negalėdavo susirasti darbo. Jai būdavo labai paprastai paaiškinama, kad „tavo vaikai sirgs ir tu būsi mums nenaudinga“.
Tokia liūdna tikrovė, todėl J.Pocienė kviečia visas mamas pamąstyti, kaip kurti kažką savo, pradedant mažais verslais, rankdarbiais, ir baigiant privačių darželių, tokių, kaip Austėjos Landsbergienės, kūrimu. Apie tai derėtų pagalvoti ir dėl to, kad auginti daugiau vaikų yra sunkiau: „Daugiavaikės šeimos turi sukurti materialinę bazę, užimti savo atžalas veiklomis ir sugebėti jais pasirūpinti visapusiškai. Todėl ir sakau, kad vaikų auginimas – labai atsakingas darbas, kurį reikia įvertinti. Mūsų asociacijai priklausančios šeimos yra pavyzdinės. Labai dažnai daugiavaikės mamos, kurios mus susiranda, arba turi savo veiklas ir dirba individualiai, arba net turi savo verslą. Čia yra ir vertėjų, ir žurnalisčių, ir gydytojų. Moterų, dirbančių samdomą darbą, nėra daug, nes, kaip ir minėjau, darbdaviai negali, o gal nenori suteikti lankstaus darbo grafiko mamoms, turinčioms, tarkim, keturis vaikučius.“
Pašnekovė savo senatvę įsivaizduojanti kaip labai gražų laiką, kai suvažiuos visi vaikai su savo šeimomis. Todėl iki to laiko reikėtų susikurti erdvę, kurioje visiems užtektų vietos.
Statistika
Lietuvos 2011 m. visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenys rodo, kad du trečdaliai pagimdžiusių moterų pagimdė vieną arba du vaikus. Miesto moterys dažniausiai buvo pagimdžiusios vieną arba du vaikus – atitinkamai 34,0 ir 50,8 proc. Tik kas penkta kaimo moteris pagimdė vieną vaiką, 42,7 proc. – du vaikus. Kaimo moterų, pagimdžiusių keturis ir daugiau vaikų, buvo 1,9 karto daugiau negu miesto moterų. Statistika rodo, kad šalyje gausių šeimų mažėjo. Pvz., 1979 m. buvo 79 943 moterys, pagimdžiusios keturis vaikus, 1989 m. – 71 588, 2001 m. – 58 203, o 2011 m. – 46 604.