Pasak paprastu budistų vienuoliu save vadinančio Nobelio taikos premijos laureato, visos religijos teigia tas pačias bendražmogiškas vertybes, tačiau tos pačios religijos skaldo žmoniją ir gimdo visus didžiausius nesutarimus, karus ir žudynes. Todėl jis nesiūlo eiti šiuo siauru keliu. DELFI pateikia ištraukas iš viešos paskaitos Lietuvos žmonėms – taip, kaip jos skambėjo Dalai Lamos lūpose.
Ką mes iš tiesų turime omenyje, kai sakome „aš“ ir „mes“
Man labai malonu sugrįžti į Lietuvą. Kai lankiausi čia paskutinį, tiek Lietuva, tiek kitos Baltijos šalys (savo kova už nepriklausomybę – DELFI) paliko man labai gilų įspūdį. Svarbiausia mūsų gyvenime – teisingumas ir drąsa, nesvarbu, koks stiprus būtų oponentas. Mes patys nesiekiame Tibeto nepriklausomybės. Mūsų noras ir tikslas – sugyventi su Kinija darniai ir gražiai. Žinoma, mes turime savo kultūrą, savo kalbą, budizmą ir trapią Tibeto aplinką. Mums svarbu tai išlaikyti. Mano manymu, tai galima padaryti sukuriant prasmingą autonomiją, bet žmonės, kurie gyvena Tibete, žino, kuo gyvena ta žemė, ir jiems turėtų būti leista joje tvarkytis. Šiuo metu aš optimistiškai žiūriu į ateitį, nes daug žmonių Kinijoje – intelektualai ir tiesiog šviesūs žmonės – solidarūs su Tibetu. Keičiasi požiūris ir valdžioje – Kinijos lyderiai bando rasti dialogą su Tibetu.
Būtent todėl žmogui yra labai svarbi vienio, vienovės, vienybės sąvoka. Visi mes esame vienodi, visi mes esame žmonės. Kai buvau jaunas, dažniau galvodavau apie formalius dalykus, nes atrodė labai svarbu sudaryti apie save tą tikrąjį įspūdį. Praėjo daug metų, aš pats esu, vadinkime, Jo Šventenybė Dalai Lama, tačiau visi šie titulai ir formalumai kartais kuria bereikalingų rūpesčių. Jie mus priverčia rūpintis formaliais dalykais ir mes tampame nervingi, neramūs, tampame savo formalių titulų kaliniai. Galiausiai nerimas transformuojasi į tam tikrą dviveidiškumą.
Žmonės per daug galvoja apie tai, kokiai grupei jie priklauso. Jie sako „mes“, bet omenyje turi labai siaurą ratą. Į pasaulį turėtume žvelgti plačiau ir kartais tą „mes“ lyginti su savimi, daugiau mąstyti apie tai, koks aš esu toje grupėje. Paprastai žmogus būna labai orientuotas į save – „aš“, „mano“, „mūsų grupė“. Ir kai tariame tokius žodžius, kaip „aš“, „mes“, „jie“, sukuriame barjerą tarp savęs ir kitų žmonių. O kai atsiranda barjeras tarp mūsų ir kitų žmonių, atsiranda ir prielaidos įvairiems negeriems dalykams – smurtui, prievartai, išnaudojimui, patyčioms. Jei žmonės labiau gerbtų vieni kitus, įsivaizduotų esą vienos grupės nariai, galvotų apie save kaip apie didžiulį „mes“, tokie dalykai tiesiog išnyktų.
Iš tiesų visos pasaulio religijos kalba apie tą patį – kad žmonės kilę iš vieno šaltinio, todėl visi jie vienodi. Mes visi turime vienodas teises būti laimingi, vienodas teises įgyvendinti savo troškimus. Tai ir yra vienybės pagrindas.
Globaliame pasaulyje esame visi vieni su kitais susiję
Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje žmonės susiduria su tomis pačiomis problemomis. Problemų kelia ekologija, pasaulinis atšilimas, kiti dalykai ir nė viena tauta nepajėgia jų spręsti savarankiškai. Netgi ekonomika, atrodytų, toks nacionalinis dalykas, šiuo metu neturi sienų, neturi religinių apribojimų, apskritai neturi jokių apribojimų. Taigi šių modernių laikų realybė yra pakitusi. Ji nebėra kaip senovėje, kai žmonės aprūpindavo patys save ir iš tiesų buvo nepriklausomi. Dabar mes visi esame susiję tarpusavyje ir geriausias būdas pasirūpinti savo interesais – pirmiausiai pasirūpinti kitų interesais. 7 mlrd. žmonių, kurie šiuo metu gyvena Žemėje, atskirai po vieną didžiųjų problemų negali išspręsti. Be to, norint spręsti šias problemas, būtina teisinga savivoka, reikia atsisakyti koncepcijos, kuri remiasi vieno atskiro žmogaus svarbumu.
Tai nereiškia, kad žmogaus teisės nėra svarbios. Atvirkščiai, būtent tuomet atsiras pagarba kiekvieno žmogaus teisėms. Štai ir aš dabar pasinaudosiu vieno prancūzų teisininko patarimu. Vienos konferencijos metu jis paprašė, kad būtų šiek tik sumažinta į jo akis plieskianti šviesa. Jis pasakė: „Tokia yra mano, kaip žmogaus, teisė“. Štai ir aš dabar paprašysiu sumažinti man į galvą šviečiančias šviesas, nes ir mano, kaip žmogaus teisė yra neperkaisti ir nenualpti. Aš atvykau į Lietuvą kalbėti, tad svarbiausia, kad būtų geras garsas, o apšvietimas – antraeilis dalykas.
Religijos – ir žmonijos išsigelbėjimas, ir pragaištis
Tikra, patvari taika pasaulyje atsiras tik tada, kai žmonės pradės gerbti vieni kitus. Tuomet dings pagrindas smurtui, patyčioms ir kitiems negeriems dalykams. Tačiau ši pagarba ir dvasinė ramybė neatsiras nei vien tik iš maldos, nei iš meditacijų. Tam reikia tikrų veiksmų. Tikri veiksmai paprastai atsiranda iš motyvacijos, o ir ramybei reikia motyvacijos, nes ramybė atsiranda iš širdies. Kai žmogus bus ramus savo vidumi, jis neturės pagrindo smurtui. Taigi ramybė ir pagarba aplinkiniams turi sklisti iš žmogaus vidaus. Kiekvienas žmogus turi sugebėjimą šypsotis, net kai kurie gyvūnai tą, regis, sugeba. Tai prigimtiniai dalykai, kurie daro žmogų švelnesne, atjautos kupina būtybe. Šią atjautą, švelnumą, meilę mes atsinešame su motinos pienu. 7 mlrd. žmonių gyvena vien todėl, kad jais kažkas rūpinosi, teikė jiems šilumą, paramą. Tai buvo mūsų mamos.
Be jokios abejonės, tie žmonės, kurie meilės, atjautos ir supratingumo vaikystėje patyrė daugiausiai, yra patys laimingiausi. Jų širdyse baimės yra mažiausiai. Ir atvirkščiai. Jei žmonės visų šių dalykų gavo mažiau, nepriklausomai nuo to, kokia yra jų materialinė padėtis, kiek jie gyvenime yra pasiekę, giliai jų širdyse glūdi baimė. Tokiems žmonėms gyventi daug sunkiau. Taip pat žinoma, kad ramus protas lemia ir gerą kūno sveikatą. Teko susipažinti su tyrimais, kurių metu padaryta išvada, kad ugdydami atjautą, jautrumą, meilę artimui, žmonės sugeba pagerinti savo sveikatą. Mokslininkai išmatavo žmonių kraujospūdį ir kitus rodiklius, tuomet jiems buvo pasakojama apie atjautos ir meilės svarbą, jie buvo paraginti skleisti šiuos jausmus aplinkiniams. Po trijų savaičių tie žmonės, kurie paklausė patarimo, sugebėjo sumažinti streso ir įtampos lygį.
Dvasinės ramybės pagrindas – proto ramybė, kurią galime ugdyti kiekvienas, nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, nes tai bendražmogiška vertybė. Turėdami ramų protą, mes turėsime sveiką kūną, sveikus santykius ir sveiką bendruomenę.
Žinoma, šių laikų pasaulio realybė tokia, kad ne visi žmonės yra religingi. Iš visų 7 mlrd. pasaulyje gyvenančių žmonių apie vieną milijardą laiko save netikinčiaisiais. Tačiau nepriklausomai nuo religinių įsitikinimų, visi žmonės nori gero gyvenimo ir jie turi teisę išreikšti savo nuomonę. Pasaulietinėje visuomenėje turi būti gerbiamos visos religijos ir lygiai taip pat gerbiami žmonės, kurie netiki. Be jokios abejonės, mes norime, kad ir netikintieji būtų susipažinę su dvasinėmis vertybėmis, tačiau religiniai mokymai tokių žmonių neįtikina. Kaip šiuos žmones pasiekti? Manau, svarbiausias dalykas – ne pamokslavimas, o švietimas. Aš tai vadinu pasaulietine etika. Šiuo metu su kolegomis – mokslininkais iš JAV ir Indijos – mes dirbame prie programos, kaip patraukliai pasauliečiams pristatyti moralinę etiką nereliginiu būdu.
Kokia yra yra laimės formulė
Taip pat žmogaus gyvenime labai svarbi laimė. Tai tam tikra pasitenkinimo forma. Kalbu ne apie fizinę laimę, bet apie dvasinę ramybę, kuri gali suteikti pasitenkinimą dvasine prasme. Be jokios abejonės, materialiniai dalykai taip pat yra svarbūs – mums reikalingas tam tikras komforto lygis, gera sveikata. Tačiau žmogus niekada nebus laimingas, jei neatras savo esmės. Geras skonis, geras maistas, malonūs prisilietimai, t. y. visi pasitenkinimą teikiantys pojūčiai, būdingi tiek žmonėms, tiek gyvūnams, taigi esame visiškai tokie patys, bet mes, žmonės, turime tokį nuostabų dalyką kaip smegenys. Jos gimdo idėjas, suteikia mums vilties, bet kita jų pusė kartais mus verčia nerimauti, dvejoti, nepasitikėti savimi. Todėl labai svarbu išlaikyti gerą protinę, dvasinę būseną, nes geri dvasiniai potyriai, tinkamas nusiteikimas nugali fizinius nepriteklius ir blogus fizinius pojūčius. Šių dalykų reikia mokyti, nes be jų visos materialinės gėrybės yra tik paviršutiniški dalykai.
Visos religijos kalba apie tikėjimą, apie meilę ir atjautą. Šie jausmai – visų religijų dvasinis pagrindas. Mano manymu, norint juos išsiugdyti, reikalingi trys dalykai. Pirmiausiai svarbi mūsų pačių patirtis, kurią atsinešame su motinos pienu. Žmoguje atjautos sėkla pasėjama labai anksti. Antras dalykas – mes patys, mūsų santykiai su mus supančia aplinka – kaimynais, draugais, pažįstamais. Jeigu šie santykiai yra tvarkingi, geri, būsime laimingi ir mes. Neturtai svarbiausi. Esame girdėję apie daugybę turtingų šeimų, kurios nesugebėjo susikurti darnios atmosferos ir, deja, yra nelaimingos. Trečias dalykas – moksliniai tyrimai ir įrodymai. Mokslininkai tiria fizinio kūno savybes, proto sugebėjimus ir tereikia pasinaudoti jų pasiekimais treniruojant savo mentalinius sugebėjimus.
Kodėl būtina mylėti savo priešą
Kaip jausti atjautą ir meilę žmogui, kuris yra esminė gamtos nykimo priežastis? Čia reikėtų paliesti meilę ir atjautą, susijusią su prisirišimu. Žmonės dažnai jaučia siaurą meilę, kuri ir yra nelaimių bei nesėkmių priežastis. Faktiškai reikia kalbėti apie du svarbiausius meilės ir atjautos būdus. Reikia suvokti, kad yra žmonių, kurie elgiasi ne taip, kaip mums priimtina, tačiau dvasine prasme mes galime jiems dovanoti savo meilę ar bent jau vertinti juos su atjauta. Antra, su jais bendrauti kaip su žmonėmis. Taigi kartais galima mylėti ir savo priešus.
Dėl technologinės pažangos pasiekimų žmogus tapo labai pasitikintis savimi, bet reikia suprasti, kad gamtos valdyti negalima. Prie jos reikia prisitaikyti. Iš visų tūkstančių milijonų gyvybės rūšių Žemėje žmogus yra daugiausiai problemų kelianti rūšis – tiek sau, tiek kitiems. Mes esame atsakingi ir už ozono sluoksnio mažėjimą, ir už daugybę kitų dalykų, taigi būtina mąstyti plačiau, suprasti, kad gyvename globaliame pasaulyje, kurį būtina saugoti, nes tai vieninteliai mūsų namai.
Būdamas 30-ties, labai domėjausi įvairiomis mokslo sritimis – kosmologija, fizika, ypač kvantine, psichologija, neurologija. Šios žinios man buvo labai naudingos. Reikia suprasti, kad mes negalime kontroliuoti Visatos. Mokslininkai sako, kad Visata juda, vėliau su kažkuo susidurs, išnyks, bus tikra nelaimė, įvyks didysis sprogimas, kuris jau buvo kažkada įvykęs. Taigi nėra nei pradžios, nei pabaigos, yra tik viena didelė Visata, kuri tokių sprogimų metu atsiranda, vėliau išnyksta ir vėl atsiranda. Lygiai taip pat ir žmogus yra atsiradęs iš kosminės energijos, kuri susikuria sprogimo metu ir kažkada išnyks.