Tačiau DELFI A. Smetonos gimtadienio proga siūlo pažvelgti į karo cenzūros nugludintą A. Smetonos įvaizdį. Ar šiais laikais mums būtų priimtina, jeigu taip teigiamai atsilieptume apie prezidentę Dalią Grybauskaitę?

„A. Smetonos tariami nuopelnai tampa tokiais tik po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Nuo tada ta mintis imama diegti visuomenei. Tiek 1918 m. tiek 1990 m. nepriklausomybės yra visų laisvės siekusių žmonių ir politikų nuopelnas. Be abejo, sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės irgi tam pasitarnavo. Tačiau bet koks istorinių įvykių suasmeninimas demokratijos sąlygomis sunkiai atlaiko kiek rimtesnę kritiką. XX a. Lietuvos istorija – ne senovės Egipto faraonų istorija“, - apie autoritarinių lyderių polinkį „susidievinti“ atsiliepia Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Šarūnas Liekis.

Panegirika A. Smetonai

1929 m. išleistoje knygoje apie A. Smetoną pagyros prezidentui liejasi taip laisvai, kad šiais laikais tokį tekstą galėtume supainioti su Šiaurės Korėjos valdinių pagyromis vadui Kim Jong Unui (Kim Čen Unui).

A. Smetona vadinamas „tautos vadu“, Vasario 16-osios „akto tėvu“, „mūsų Moze“, „kertiniu akmeniu, kuriuo tvirtai paremtas mūsų valstybiškumas“, „tautos garbe ir pasididžiavimu“, „vidaus tvirtybės ir šventos mūsų kovos dėl pavergtosios sostinės simboliu“.

„Kas prieš tą žmogų kelia šventvagiškai ranką, tas velka mums atgal mūsų savanorių sutraukytus vergijos pančius“, - patetiškai rašoma skyriuje apie A. Smetoną, 1919-1920 m. ir 1926-1940 m. ėjusį prezidento pareigas.

Atitinkamai pateikiama ir A. Smetonos biografija, o prezidentas net vadinamas Antanuku. Šio politiko nuopelnams priskiriama 1917 m. Vilniuje sušaukta lietuvių konferencija.

„Būdamas šios aukščiausiosi lietuvių įstaigos priešaky ir tai tuo momentu, kada dar labiau apsiniaukė Lietuvos dangus, kada geidė šio krašto ne vienas caras, bet ir raudonieji, ir lenkų legionai, ir vokiečių pakrikusios dalys „bermontininkai“, ir buv. rusų caro generolai, A. Smetona įstengė pašalinti visus pavojus ir kaip Mesijas išvedė tautą į laimingą rytojų“, - rašoma tarpukario laikų knygoje apie A. Smetoną.

„1926 m. gruodžio mėn. 17 d. įvyksta perversmas. Aptemo Lietuvos dangus. Vėl šauktasis į Lietuvos laisvės pranašą ir vėl kviečiamas A. Smetona vesti tautą į gersnę ateitį“, - priduriama knygoje, kurioje karinis perversmas itin teisinamas.

Atskleidžiama neapykanta partijoms

Lietuvoje 1926 m. gruodžio mėn. įvykęs perversmas po trejų metų buvo aprašomas kaip visiška neišvengiamybė, o politinė padėtis apibūdinama kaip parlamentarizmo krachas. Tiesa, kai kurie skundai dėl politinių partijų gausos gali būti lengvai pritaikomi ir šiandienai.

„Lietuvoj priviso vis daugiau ir daugiau politinių partijų. Prieš kiekvienus Seimo rinkimus išdygdavo vis daugiau partijų ir atsirasdavo daugiau politinių platformų. Iš šalies atrodė, jog mūsų atstovai reiškia nedidžiausią politinių minčių skirtumą“, - sakoma apie politinę padėtį 1923-1926 m.

„Vyriausybės koalicijos platforma visada būdavo dirbtinė, o pati dauguma visada būdavo pavojuje iširti, kai tik iš jos išeis kad ir visai negausinga grupė, atstovaujama viena, dviejų arba trijų atstovų. Tokia padėtis vedė prie nenumatomų, neišsemiamų ir didelių vyriausybės krizių ir buvo didžiausiu Seimo įstatymų leidimo darbo tormozas. Nuolatinė partijų kova Seimo rinkimų metu sukėlė politines aistras visame krašte, atsitraukė žmones nuo naudingo darbo ir įvėlė juos į be galo sunkią ir painią politiką“, - priduriama 1929 m. išleistoje knygoje.

Knygoje rašoma, esą 1918-1920 m., kai „valstybės pryšaky“ stovėjo A. Smetona, „visus jungė tėvynės meilė, tikyba, savi papročiai“. Kaip vienas teigiamiausių dalykų pateikiama, kad šiuos dvejus metus nebuvo Seimo ir partijų – esą dėl to nebuvo ir rietenų.

Toliau pasakojama, kaip įsivyraviusios partijos „paniekino ir atstūmė“ A. Smetoną, o nuo 1920 m. iki 1926 m. partijos esą būtų galutinai pražudžiusios Lietuvą, jeigu ne 1926 m. įvykęs perversmas.

Knygoje A. Smetona vaizduojamas kaip išvaduotojas bei lyginamas su karaliumi Mindaugu, kuris „savo valia bei energija įstengė palaužti kunigaikščių sauvališkumą, priversdamas juos klausyti jo įstatymų“.

Tuo tarpu parlamentarizmas pristatomas kaip didžiausia baisybė ir siejamas su Liublino unija – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) ir Lenkijos sutartimi, kuria buvo sudaryta bendra lietuvių ir lenkų valstybė.

„Štai, prie ko privedė Lietuvą partijos ir parlamentarizmas. Jie ją keliems šimtmečiams pražudė“, - teigiama knygoje apie A. Smetoną.

A. Smetona savo klaidų nematė

Pats A. Smetona 1928 m. gruodžio 17 d. rašte kariuomenei perversmą taip pat aiškino kaip neišvengiamybę. Esą „kiekvieno laisvė ruošė visos Lietuvos nelaisvę“, „valstybės iždas tuštėjo“, „ūkininkų reikalai pamiršti“, „tamsios minios, vedamos surusėjusių vadoklių, rodėsi aikštėn iš visų pakampių ir svojo valdžion bolševizmą“.

Nepaisant gąsdinimo bolševizmu, iki 1926 m. perversmo tautininkai savo spaudos leidybą finansavo iš sovietų gautais pinigais. Dokumentais šį faktą įrodė Vilniaus universiteto profesorius, istorikas Zenonas Butkus.

„Lietuvių partijos seime, užuot iš vieno dirbusios rimtą darbą, nuolat riejosi ir leido tautinėms mažumoms kaip tinkamoms kraipyti mūsų valstybės vairą“, - rašė A. Smetona.

Jo teigimu, visuomenė laukė, kol ją kas išgelbės iš šito „pavojaus“, o įvykus perversmui „stojo Lietuvai kita gadynė“.

Pateisinti perversmui A. Smetona pasitelkia ir kunigaikščių istoriją – esą kai Jaunutis nesugebėjo valdyti Vilniaus, paveldėto iš tėvo Gedimino, tai jo broliai – Algirdas ir Kęstutis – „pašalino jį iš tenai ir tuo žygiu pradėjo garbingą Lietuvai gadynę“.

Po perversmo, A. Smetonos nuomone, Lietuvoje viskas stebėtinai pagerėjo: neva buvo pataisyti santykiai su šv. Sostu, pasaulio bendruomenė sužinojo, kad Lietuva niekada neatsižadės Vilniaus krašto, padidėjo valstybės iždo pajamos, todėl ūkininkams buvo teikiamos paskolos prieinamomis palūkanomis.

Tuometinio prezidento nuomone, per dvejus jo vadovavimo valstybei metus nusausinta daugiau žemės, baigiamos anksčiau pradėtosios statybos, imtasi naujų, susitvarkyta su Anglijos skola, geležinkeliai ėmė duoti pelno, sustiprinta kariuomenė.

Š. Liekis: XX a. Lietuvos istorija – ne Egipto faraonų istorija

Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, istorikas ir politologas Š. Liekis primena, kad A. Smetonos nuopelnai staiga pradėjo „lįsti“ po 1926 m. karinio perversmo – kaip tik nuo tada visuomenei imta diegti mintis, esą prezidentas daro gerus darbus. Tačiau istorikas teigia, kad XX a. Lietuvos istorija nėra ir neturi būti panaši į senovės Egipto faraonų istoriją, o visos nepriklausomybės buvo daugelio laisvės siekusių žmonių bei politikų nuopelnas.

- Pirmasis faktinis Lietuvos valstybės vadovas, europarlamentaras Vytautas Landsbergis yra pasiūlęs A. Smetonos palaikus perlaidoti Katedroje. Kaip jūs vertinate tokį siūlymą, ar tai nėra perdėtas A. Smetonos sudievinimas?

Šarūnas Liekis
- Gal ne tiek sudievinimas, kiek bandymas įsprausti ši autoritarinį Lietuvos valdovą į gerbtinų ir dievinamų asmenų panteoną. Nežinau, ar šiam žingsniui pritartų A. Smetonos autoritarinio režimo persekiotų katalikiškų organizacijų atstovai ir šiuolaikiniai krikščioniškos demokratijos tradicijos tęsėjai. Neaiški ir pati Romos katalikų bažnyčios hierarchijos Lietuvoje laikysena šiuo klausimu. Panašu į tai, kad V. Landsbergis dalija laidojimo vietas ne savo pastatuose

- Ar pastebite panašumų dėl dešiniųjų požiūrio į A. Smetoną ir V. Landsbergį? Tai yra, ar jums kyla jausmas, jog pirmajam „priklauso“ ana nepriklausomybė, o V. Landsbergiui – šioji?

- Politikos ar jos idėjos suasmeninimas ir sutapatinimas su konkrečiu veikėju yra būdinga dešiniosios-konservatyvios ideologijos šalininkams. Tapę autoritariniais lyderiais, jeigu pasiseka, jie savo asmens kultą patys vėliau ir sukuria. A. Smetonos tariami nuopelnai tampa tokiais tik po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Nuo tada ta mintis imama diegti visuomenei. Tiek 1918 m., tiek 1990 m. nepriklausomybės yra visų laisvės siekusių žmonių ir politikų nuopelnas. Be abejo, sėkmingai susiklosčiusios aplinkybės irgi tam pasitarnavo. Tačiau bet koks istorinių įvykių suasmeninimas demokratijos sąlygomis sunkiai atlaiko kiek rimtesnę kritiką. XX a. Lietuvos istorija, ne senovės Egipto faraonų istorija.

- Būdamas istorikas ir politologas, ką galite papasakoti apie A. Smetoną kaip politiką iš jo amžininkų pasakojimų, įvairių istorinių tyrimų?

- Pakankamai daug rašyta tiek amžininkų, tiek dabarties Lietuvos tyrėjų: A. Eidinto, L. Truskos, V. Žalio, D. Mačiulio, Z. Butkaus darbuose. Jie plačiai aptaria A. Smetonos vidaus ir užsienio politiką. Vienareikšmiškai įvertinti yra sudėtinga. Būta skirtingų laikotarpių. Be kita ko, daug dėmesio skiriama dažnai žalingam jo vaidmeniui visuose politikos plotuose.

Jis, aišku ambicingas, iš esmės carinės Rusijos kultūrinis produktas. Po 1926 m. puoselėta politika labai taikliai yra apibūdinama švogerių valdžia. Įtakos A. Smetonai nestokojo žmona, žmonos sesuo, svainis-premjeras Juozas Tūbelis, Sovietų Sąjungos ambasadorius, leidęs laiką su A. Smetona 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo naktį. Tokie ir panašūs asmenys darė įtaką jo sprendimams ir kūrė silpno bei priklausomo diktatoriaus įvaizdį. Tada tikrai nereikėjo vykti į Lotynų Ameriką norint pamatyti dažnai sukarikatūrintą „Tautos vadą“ amžininkų pasakojimuose.

- Kaip įvertintumėte, kad A. Smetona traktuojamas kaip tautos šauklys, nors jis prisidėjo prie karinio perversmo, bei, galima sakyti, juo pasinaudojo, kad įtvirtintų savo valdžią, nors per rinkimus jo vadovaujami tautininkai nelaimėdavo? Perversmo organizatoriai ir rėmėjai savo veiksmus tuomet grindė tuo, kad partijos buvo įsivėlusios į tarpusavio konfliktus, vyravo chaosas ir panašiai, tačiau vertinimas galimas žvelgiant ir iš tuometinės, ir iš dabartinės perspektyvos. Be to, demokratijai dažnai prikaišiojamas chaosas...

- Autoritarinis režimas buvo viena valstybingumo pabaigos 1939-1940 m. priežasčių. Be geopolitinių klaidų (pavyzdžiui, prosovietinės orientacijos) ir tiesiog nesėkmingų aplinkybių, nemažą vaidmenį suvaidino ir autoritarinis režimas.

Lietuva 1918-1920 m. buvo kuriama kaip demokratinė, tokia ir įtvirtinto savo nepriklausomybę. Tačiau dienas baigė kaip autoritarinė valstybė, su dešimtmečiais besitęsiančia karine padėtimi bei užgniaužta piliečių iniciatyva.

Demokratinės Suomijos ir autoritarinės Lietuvos laikysenos skirtumai pavojaus akimirką daugiau nei akivaizdūs. Demokratinė Suomija negalėjo nesipriešinti. Tuo tarpu autoritarinis režimas galėjo išdarinėti, ką norėjo. Lietuvos likimas 1939-1940 m. yra savotiška pamoka ateičiai ir įspėjimas tvirtos rankos ir autoritarizmo garbintojams.

- Treji metai po 1926 m. perversmo išleistoje knygoje A. Smetona vadinamas tautos vadu, tautos garbe ir pasididžiavimu, Mesijumi, išvedusiu tautą į laimingą rytojų. Knyga išleista leidus karo cenzūrai. Jūsų nuomone, dėl kokios priežasties pirmasis valstybės asmuo taip sudievinamas? Ir ką tai liudija?

- Matyt, kitaip sunku buvo valdžią gerbti. Iš Carinės Rusijos paveldėta politinė kultūra ir estetika darė savo. Ir tai vienareikšmiai liudijo apie autoritarizmą, užgniaužtą kritiką, baimę ir pataikūnų būrius – tiek valstybės tarnyboje, tiek kariuomenėje.

- Toje pat knygoje absoliučiu blogiu įvardijamos politinės partijos, pasitelkiamos paralelės su Liublino unija: esą po šios unijos atsirado seimas ir partijos, jos išaugino barnius, neapykantą, pešėsi, barėsi ir taip „pražudė valstybę" daugiau nei šimtui metų. Gal regite kokių nors paralelių dėl požiūrio į partijas šiandien?

- Su rimta akademine analize, juo labiau su istorijos mokslu, šie vaizdiniai neturi nieko bendro. Pasak Algio Davidavičiaus, tai parodo santykinio socialinio egalitarizmo, solidarumo trūkumą, taip pat asmens autonomijos vertybėmis paremtų pasitikėjimo ir patvarių tarpasmeninių bei tarpgrupinių ryšių stoką mūsų politinėje tradicijoje. Šios ydos buvo ir yra perkeliamos į politinės vaizduotės lygmenį.

Verta paminėti ir nuolat minimus sociologinių stebėjimų apibendrinimus. Pasak Ainės Ramonaitės, lietuviai tarp Europos Sąjungos naujokų labiausiai trokšta „kietos rankos“, „autoritetinės“ lyderystės. Vienu metu Lietuva iš tikro buvo ant neliberalios demokratijos raidos slenksčio. Dalis piliečių tiki „kietos rankos“ politika, o kai kurie aukšti pareigūnai ar politikai pataikauja toms tendencijoms. Ir tai, be abejonės, silpnina konsoliduotą demokratiją, daro ją pažeidžiamą šiuolaikinių iššūkių akivaizdoje. Autoritarinių tendencijų raiška, partijų dergimas ir silpninimas yra ir demokratijos Lietuvoje bei jos piliečių 1990 m. padaryto pasirinkimo kompromitavimas ir silpninimas.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (742)