„Jei ties dabartinėmis priemonėmis bus sustota, tai sergančiųjų dar šiek tiek sumažės, o tuo pat metu bus žlugdomi verslai ir žmonių gyvenimai. Kita vertus, atlaisvinus karantino suvaržymus, vėl bus tas pats. Nebent tikimasi, kad daug žmonių bus paskiepyta. Taip, tokiu atveju nebus labai didelio krūvio sveikatos priežiūros įstaigoms, bet virusas toliau plis. Vien tokiomis priemonėmis epidemijos tikrai nesuvaldysime“, – tvirtina epidemiologas.
Jo žodžiais, šiuo metu skleidžiamas naratyvas „laikykimės karantino, kol labai smarkiai sumažės viruso plitimas, o tada jau skiepai mus išgelbės“, gali būti labai klaidinantis.
„Ekspertai, kurių patarimais dabar remiamasi, yra geri savo sričių specialistai, bet praktiškai nė vienas neturi užkrečiamųjų ligų valdymo patirties. Ir tie, kurie, tarkime, bando biochemijos žiniomis grįsti užkrečiamųjų ligų epidemiologiją ar laboratorinę diagnostiką, net patys nesupranta, kad „pjauna grybą“, – mano Čaplinskas.
– Optimizmą, atsiradusį pasirodžius vakcinai ir pradėjus skiepijimo procesą, keičia nerimas dėl skiepų stygiaus ir karantino ribojimų trukmės. Britanijoje kalbama apie ribojimų išlaikymą iki pavasario pabaigos. Gal ir Lietuvoje bus – arba turėtų būti – panašiai kaip Britanijoje?
– Perdėtą optimizmą paskatino tai, kad sunku buvo tikėtis, jog vakcina atsiras taip greitai ir bus tokia efektyvi. Tas optimistinis naratyvas galėjo veikti daugelį žmonių – bet ne specialistus. O specialistai iškart sakė, kad vien vakcina problemos kol kas neišspręs.
Dabar matome, kad vakcinos gali neužtekti. Bet turėtų kilti klausimų ir apie tai, kaip žmonės skiepysis, ir tai, kaip vakcina prisidės prie viruso plitimo mažinimo. Klinikiniai tyrimai rodo tik tiek, kad ši vakcina efektyviai, net kur kas efektyviau nei gripo vakcina, apsaugo nuo sunkios klinikinės ligos formos ir mirčių.
Vadinasi, ji apsaugo sveikatos sistemą nuo didelio krūvio, perdegimo, kolapso. Bet nėra mokslinių duomenų apie tai, kiek ji efektyvi stabdant infekcijos plitimą tarp žmonių.
Maža to, šiuo virusu persirgę žmonės gali vėl užsikrėsti. Tai jau buvo įrodyta. Nes po 3–4 mėnesiu imunitetas šiam virusui ima silpti. Panašu, kad Lietuoje kai kurie pirmosios bangos metu persirgę medikai antikūnių turi labai mažai. Tiesa, jų organizme yra likę imuninės atminties ląstelių. Tyrimai, rodantys, kiek jos gali apsaugoti, – daug sudėtingesni.
Viena aišku: imuninės atminties ląstelės saugos žmogų, kuris vėl susidurs su koronavirusu. Kitaip tariant, tikėtina, kad persirgęs arba pasiskiepijęs žmogus neturėtų susirgti vėl, o jei vis dėlto susirgtų, tai sirgtų lengvesne forma. Nors galimos išimtys, ir kai kurie užsikrėtusieji gali sirgti net sunkiau. Tai priklauso nuo daugelio kitų faktorių, ir apie tai kalbėti dar anksti.
– Bet vis tiek tai greičiausiai būtų tik išimtys?
– Greičiausiai – taip. Bet iki galo neaišku, kiek veiksmingai pakartotinai užsikrėtęs žmogus gali platinti virusą ir būti infekcijos šaltiniu. Kolektyvinis imunitetas turėtų susiformuoti, jei 70 proc. žmonių – persirgę arba paskiepyti. Tokiu atveju virusas turėtų nebeplisti. Tačiau, kaip jau minėjau, paskiepytų ar persirgusių žmonių imunitetai ilgainiui silpsta.
Taigi dabar skleidžiamas naratyvas „laikykimės karantino, kol labai smarkiai sumažės viruso plitimas, o tada jau skiepai mus išgelbės“, gali būti labai klaidinantis.
Pirmiausia – toli gražu ne akivaizdu, kad iki rudens pavyks paskiepyti 70 proc. žmonių. Antras dalykas – turint omenyje išsitęsusį skiepijimo laikotarpį, kyla klausimas, ar, prasidėjus šaltajam laikotarpiui, Lietuvoje tikrai bus 70 proc. žmonių, turinčių imunitetą nuo COVID-19. Nes imunitetas tų, kurie bus anksčiau paskiepyti, iki to laiko jau bus išblėsęs.
Kiek žmonių Lietuvoje turi imunitetą? Kiek yra persirgusiųjų? Kadangi prevenciniai tyrimai Lietuvoje iki šiol neatliekami, ir panašu, kad iki šiol mažai kas suvokia, kaip juos reikėtų atlikti ir kodėl, iniciatyvos ėmėsi kai kurie universitetai ir, svarbiausia, darbdaviai – įvairios įmonės.
Kiek man žinoma, vienoje [iš maistu prekiaujančių įmonių] nustatyta 30 proc. antikūnių turinčių darbuotojų. Daugiausia – tų, kurie dirba gamyboje, o ne parduotuvės salėje. Tai perša mintį, kad ne taip paprasta užsikrėsti einant į prekybos centrą, kai dėvima kaukė ir laikomasi atstumo. O tiems, kurie dirba gamybods ceche, situacija susiklosto kitokia.
Globos namuose – apie 40 proc. žmonių su antikūniais. Tai irgi parodo, kad infekcijos kontrolės priemonės veikia prastai arba visai neveikia. Kai kurie kiti tyrimai rodo, kad antikūnius jau turi apie 20 proc. žmonių Lietuvoje.
– Vadinasi, COVID-19 – ypatinga infekcija, ir kolektyviniam imunitetui susiformuoti nepakanka, kad 70 proc. populiacijos turėtų antikūnius?
– Ji ypatinga tuo, kuo įgytas imunitetas pamažu silpsta, nesiformuoja toks tvarus, kaip, tarkime, tymų atveju. Susiformuoja toks pat neilgalaikis imunitetas, kaip ir persirgus gripu, nuo kurio reikia skiepytis kasmet.
– Lietuvoje kol kas kovojama su infekcijos plitimu tęsiant griežtus karantino ribojimus. Planuojama iki vasario mėnesio pabaigos išlaikyti draudimą laisvai judėti tarp savivaldybių, verslai taip pat lieka uždaryti. Galbūt tokie sprendimai pasiteisina? Britai juk kalba apie lockdowną net iki vasaros.
– Pirmiausia reiktų mokytis iš viruso. Galima matyti daug paralelių su ŽIV. Kaip ir COVID-19, tai – zoonozė, t.y. virusas, kuriam žmonės sudarė sąlygas peršokti rūšinį barjerą tarp gyvūno ir žmogaus bei vėliau plisti užsikrečiant nuo žmonių. ŽIV infekcija atėjo iš beždžionių, koronavirusas – iš šikšnosparnių. ŽIV atveju pirmiausia buvo pastebėtos keistos mirtys nuo plaučių uždegimo Amerikoje, koronaviruso atveju – keistos pneumonijos ir mirtys nuo jų Kinijoje.
Dabar daug kam atrodo, kad kovoje su koronavirusu svarbiausia – karantinas ir skiepai. Bet pagrindinis uždavinys turėtų būti – rasti infekcijos šaltinį ir jį likviduoti. Taip buvo naikinamas maras, juodligė. Ir ŽIV infekcijos atveju buvo aišku, kad reikia kuo greičiau diagnozuoti ligą ir asmens kontaktus, siekti, kad tas asmuo keistų savo elgesį, neplatintų viruso, gautų gydymą.
Kovoje su ŽIV dabar jau pasiekta tiek, kad gydomas žmogus tampa nebeužkrečiamas lytiniu keliu, gali pagimdyti ir užauginti sveikus vaikus. Taigi pagrindinis uždavinys – diagnozuoti ir neleisti infekcijai toliau plisti. Koronaviruso atveju turėtų būti lygiai tas pats.
Dėl ŽIV infekcijos Lietuvoje tai iškart buvo suprasta – ir visi suvokė, kad reiktų žinoti asmens ŽIV statusą, koreguoti elgseną. Ir todėl pasiekta gerų rezultatų. Suprantama, kad lytinio gyvenimo žmogus neatsisakys, bet reikia pasiekti, kad jis būtų kiek įmanoma saugesnis. Jei žmogus tiek įnikęs į narkotikus, kad negali jų iškart atsisakyti, tai reikia stengtis, kad jis bent jau neužsikrėstų ŽIV ar hepatitu ir neplatintų infekcijos.
Dabar vėl iškyla tas pats uždavinys sužinojus, kad virusas mutavo ir atsirado naujų štamų: tikrinti atvykstančius žmones, užuot vien blokavus kelius tarp Lietuvos savivaldybių. Blokuodami susisiekimą tarp savivaldybių, mutavusio štamo nesustabdysime.
– Kai kurie virusologai sako, kad tas ypač greitai plintantis štamas iš Britanijos greičiausiai jau kurį laiką gyvuoja Lietuvoje, ir jo nebesustabdysime, tikrindami atvykstančiuosius.
– Labai tikėtina. Ir reikia atlikti tyrimus, kad sužinotume apie naujas viruso atmainas. Tirti reikia ne mokslo tikslais, kad kas nors parašytų gražų moksinį straipsnį, ir atrinkti mėginius ne atsitiktinės atrankos būdu, o pagal epidemiologinius kriterijus. Jei siekiame išsiaiškinti, kas ką užkrėtė, tada atsiranda ir kitų atrankos kriterijų, etc.
Tą patį tyrimo metodą galima naudoti skirtingais tikslais. Mokslininkai gali siekti savo tikslų, kurie taip pat svarbūs, bet epidemijos suvaldymo praktikai gali būti svarbūs visai kiti tikslai.
– Kodėl, kalbant apie epidemiologinius tyrimus, atvykstančiųjų testavimą, nebuvo daroma tai, kas, jūsų teigimu, taip svarbu?
– Klausimas – ne man. Aš tik galiu daryti prielaidą, kad žmonėms paprasčiauisai neužtenka žinių ir patirties. Tokios patirties, kokią turi Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras (ULAC).
Prevencinio testavimo sąvoką, atrodo, kai kas išgirdo tik dabar, nors vis tiek nelabai gerai ją supranta ir neturi patirties, kaip organizuoti užkrečiamųjų ligų signalinę stebėseną. Tų žinių ir patirties turi tik užkrečiamųjų ligų srities epidemiologai, o jų niekur kitur nėra, išskyrus ULAC.
Antai Lietuvoje buvo atliekami populiaciniai tyrimai, ir kokie rezultatai? Nuliniai. Kažkas parašė mokslinį straipsnį. Ir dar prieš atliekant tuos tyrimus aš žiniasklaidoje sakiau, kad rezultato nebus, nes mačiau, kokios daromos metodologinės klaidos.
Dabar turėtume pripažinti, kad virusas artimiausiu metu neužges – jis tapo endeminis, cirkuliuoja visuose žemynuose ir ne tik tarp žmonių, bet ir tarp gyvūnų, peršokdamas iš gyvūno į žmogų ir atvirkščiai. Su šiuo virusu turėsime gyventi.
Vadinasi, atitinkamai turėtų kisti mūsų mąstymas ir požiūris: vien diagnozuodami ligą konkrečiam simptomus pajutusiam žmogui ir karantinuodami visą visuomenę pasieksime tik trumpalaikį efektą. Tiksliau – net ne efektą pasieksime, o atitolinsime problemos sprendimą, nes ji niekur nedingsta.
Reikia kalbėti apie COVID-19 pasus. Užkrečiamas žmogus gali išbūti užkrečiamas, jei neturi simptomų, daugiausia 14 dienų. O jei žmogus suserga sunkiai, guli ligoninėje, tai jis niekur nekeliaus. Vadinasi, tas, kuriam dar nepraėjo tas dviejų savaičių periodas, turėtų karantinuotis ir pasigydyti – arba savo namuose, arba, jei yra kur nors išvykęs, tai – tose patalpose, kur jam būtų sudarytos sąlygos karantinuotis. Ir viskas: galima turistauti ar dirbti darbą užsienyje.
Buvo taip pat aišku, kad persirgę žmonės, turintys antikūnių, beveik nepatiria pavojaus būti iškrėsti ir kelia mažiau pavojaus kitems. Taigi buvo aišku, kad prieisime prie to, kad žmonės galėtų laisviau judėti, kad būtų galima sudaryti vadinamuosius saugumo burbulus. Kad nebūtų žlugdomi žmonių gyvenimai, ekonomika.
Šimtaprocentinio saugumo medicinoje apskritai niekada nebūna. Bet galima pasiekti kuo didesnį saugumą ir kuo labiau sumažinti galimą žalą. Tai, kas buvo gerai išmokta ir pritaikyta suvaldant ŽIV, ebolą, SARS, MERS, reikėjo taikyti iš pat pradžių. Vienos šalys taikė sėkmingiau, kitos – ne taip sėkmingai.
Bet juk Lietuva – maža, išsilavinusi šalis, besididžiuojanti savo IT. Jei iš pat pradžių būtume elgęsi vadovaudamiesi užkrečiamųjų lygų protrūkių valdymo abėcėle, galėjome pasiekti geresnių rezultatų. Ir visi šitie uždaviniai niekur nedingo – reikia daryti tai dabar.
– Naujoji politinė valdžia, panašu, neskuba imtis jūsų siūlomų priemonių?
– Nenorėčiau komentuoti politinių sprendimų – ypač dabar. Galiu pasakyti tik tai, kad tie ekspertai, kurių patarimais dabar remiamasi, yra geri savo sričių specialistai, bet praktiškai nė vienas neturi užkrečiamųjų ligų valdymo patirties. Ir tie, kurie, tarkime, bando biochemijos žiniomis grįsti užkrečiamųjų ligų epidemiologiją ar laboratorinę diagnostiką, net patys nesupranta, kad „pjauna grybą“.
– Tai kodėl, jūsų nuomone, patarimo ir ekspertizės nesikreipiama į ULAC?
– Tai klausimas ne man. Dabar mėginama valdyti situaciją draudimais ir veikti reaktyviai, medikalizuotomis priemonėmis, diagnozuoti užsikrėtusius žmones. O šalia to turėtų būti ir proaktyvus veikimas. Reikalingas profilaktinis testavimas siekiant užbėgti įvykiams už akių – signalinės stebėsenos tyrimai.
O tie visi skaičiavimai, matematinės kreivės, yra papildoma svarbi priemonė planuojant resursus – tarkime, lovų skaičių. Ką matome dabar? Užimta tik apie pusę „COVIDinių“ lovų. Vadinasi, situacija gerėja, mažiau žmonių patenka į ligonines.
Bet jei ties dabartinėmis priemonėmis bus sustota, tai sergančiųjų dar šiek tiek sumažės, o tuo pat metu bus žlugdomi verslai ir žmonių gyvenimai. Kita vertus, atlaisvinus karantino suvaržymus, vėl bus tas pats. Nebent tikimasi, kad daug žmonių bus paskiepyta. Taip, tokiu atveju nebus labai didelio krūvio sveikatos priežiūros įstaigoms, bet virusas toliau plis. Vien tokiomis priemonėmis epidemijos tikrai nesuvaldysime.
Pagrindinis uždavinys – sudaryti sąlygas žmonėms žinoti savo COVID statusą. Kaip kažkada dėjome visas pastangas, kad žmonės suprastų ir norėtų žinoti savo ŽIV statusą, taip dabar reikia, kad jie norėtų žinoti savo COVID statusą. O tam reikia, kad diagnostika būtų operatvi ir prieinama.
Kitos patirtys rodo, kad 9 žmonės iš 10, sužinoję apie tai, kad yra užsikrėtę, elgsis teisingai – padarys viską, kad neužkrėstų savo artimųjų, bendradarbių, etc. Šita linkme ir turėtume eiti.
