S. Čaplinsko teigimu, efektyviausia strategija, kuri seniai yra įrodyta, yra testavimas epidemiologiniais ir visuomenės sveikatos priežiūros tikslais.
„Keista, kad iki šiol į šią strategiją yra visiškai neatsigręžta. Tai, ką dabar girdžiu iš viešosios erdvės, kad siūloma naudoti kriminalistikos metodus, reikia tada šnekėti atvirai. Kriminalistikos metodais nebuvo įveikta nei Ebola, nei MERS, nei ŽIV infekcija. Taip pat mes neįveiksime ir koronaviruso.
Tuos metodus, kai yra tiriami paviršiai, Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) aiškiai rekomenduoja netgi ne kaip antraeilę, o trečiaeilę priemonę. Tačiau dažniausiai ten, kur paplitimas yra mažas ir neaišku, ar virusas pateko į tą šalį, į tą bendruomenę, į tą miestą, į tą kolektyvą.“
Eksperto teigimu, jeigu tokiu būdu dabar tirsime Seimą, Vyriausybę, Pentagoną, Kapitolijų ar parduotuvę, labai tikėtina, kad bus rasta koronaviruso dalelių.
„Bet paskleisime klaidingą žinią, kad žmonės gali užsikrėsti nuo paviršių. Noriu pabrėžti, kad bent man neteko skaityti nei vieno mokslinio straipsnio, kuriame būtų įrodyta, kad galima užsikrėsti nuo paviršių.“
Paklaustas, kokia koronaviruso diagnostikos strategija pasaulyje labiausiai pasiteisino, S. Čaplinskas akcentavo, kad norint suvaldyti pandemiją plačiąja prasme, turėtų būti taikomas visas kompleksas priemonių.
„Didelė klaida galvoti, kad mes greitai paskiepysime didelę dalį populiacijos, bus sukurtas kolektyvinis imunitetas ir pandemija bus nugalėta. Dabar aišku, kad pirmiausia greitai nepaskiepysime daug žmonių. Antras dalykas, kad iki šiol dar neaišku, kiek efektyviai paskiepyti žmonės gali platinti virusą, kiek ne.
Skiepai yra labai svarbūs, kad būtų kuo mažiau sunkių atvejų ir mirčių. Kitas svarbus komponentas yra kuo greičiau išsiaiškinti infekcijos šaltinį ir jį izoliuoti. Šiuo atveju ir kalbame apie tas testavimo strategijas. Praktiškai jau praėjo metai, o Lietuvoje diagnozuojama tik diagnostikos tikslais t. y. tam, kad būtų pasakyta, ar konkretus žmogus yra infekuotas, ar ne. Faktiškai nėra atliekami testai visuomenės sveikatos tikslu t. y. vadinama signalinė stebėsena.“
Profesorius paaiškino, kuo galėtų padėti tokia stebėsena.
„Išsiaiškintume kokioje teritorijoje, aišku, dabar visoje Lietuvoje, bet kokiuose kolektyvuose ir dėl kokių priežasčių vyksta užsikrėtimas. Trečias būdas yra užkirsti plitimui kelią t. y., kad žmogus nesusidurtų su kitu ir neprikvėpuotų to paties oro.
Pavyzdžiui, kas atsitiko su tais kalniukais. Vadinasi, matome tik karantino ir draudimo priemones. Jos gali būti tik trumpalaikės, kad pasiruoštume kitoms dviems strategijoms. Sakykime, ir skiepų, ir testavimo. Dabar, vietoje to, kad išmokytume vaikus, kaip maksimaliai saugiai reiktų čiuožti nuo to kalniuko, mes to nedarome, o sakome, kad uždarysime tą kalniuką ir jūs nebečiuožinėkite.“
Jo nuomone, tie vaikai po kažkiek laiko susiras kitą kalniuką. Pasiteiravus profesoriaus, kokią iš tikrųjų grėsmę kelia čiuožinėjimas nuo kalniukų, jis įvardijo pagrindinį rizikos veiksnį.
„Pagrindinė bėda, kad mums vis dar sunku suvokti, jog gyvename tokioje realybėje, kurioje yra kitokios normos. Reikia su tuo susitaikyti ir, kitaip sakant, maksimaliai visiems kartu žiūrėti, ką galime padaryti, kad toje naujoje realybėje, kurioje grėsmė išliks dar ilgai, galėtume saugiai gyventi.
Kalbant apie atvirą orą ir buvimą lauke, tai būti lauke yra nepalyginamai mažiau pavojinga negu uždarose, prastai vėdinamose patalpose. Vis dėlto vaikučiai gali perduoti infekciją vienas kitam, gali ją perduoti suaugusiems, bet ne taip efektyviai, kaip tai daro suaugę.“
S. Čaplinkso teigimu, suaugusieji, pirmiausia, turėtų patys saugotis ir saugoti senjorus tėvus. Taip pat mokyti vaikus, kaip jiems patiems reikia apsisaugoti nuo viruso.
Ar verta testuoti greitaisiais testais?
Profesorius piktinosi, kad tie žmonės, kurie visiškai nesupranta epidemiologijos, vėliau viešojoje erdvėje skleidžia klaidingą informaciją.
„Nėra nei vieno testo, kuris atsakytų į visus klausimus. Tiek greitieji antigeno, tiek greitieji antikūnų testai yra labai reikalingi, bet, savaime aišku, jie ir yra greitieji, kad juos galimai greitai ir lengvai atlikti, bet šiek tiek nukenčia jų tikslumas.
Šis aspektas ir atsako į pirmąjį klausimą, kad Lietuvoje nesuvokiama, jog testavimas visuomenės sveikatos ir epidemiologiniais tikslais padėtų vykdyti signalinę stebėseną.“
