Jau ketvirtus metus jo mama Eugenija negali rasti atsakymo į klausimą, kas nutiko tą 2012 m. rugpjūčio naktį, kariūnų pratybų Kazlų Rudoje metu, po kurios jos sūnaus gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.
Sunegalavo staiga
„Vėliau draugai man pasakojo: „Tą vakarą jam labai skaudėjo galvą, Ignas vėmė“. Pirminė versija – apsinuodijo nuo šprotų. Po kelių dienų toks pat sutrikimas jam pasikartojo vėl: traukuliai, prarasta sąmonė. „Galvojome, kad mirs“, – man sakė tada jį matę, bet pats Ignas nieko neatsimena“, – sunkiai rinkdama žodžius pasakojo E. Jonkuvienė.
Dabar jos dvidešimt ketverių metų sūnus visiškai nekalba, sunkiai pasikelia iš lovos, jam kartais dingsta regėjimas, vaikinas sunkiai gali nuryti maistą, nuolat jaučia nuovargį.
Tačiau Karo akademijos atstovai savo kaltės dėl I. Jonkaus būklės neįžvelgia. Priešingai – tikina padarę viską, kas buvo jų jėgose.
Šiuo metu E. Jonkuvienė renka paramą tam, kad sūnų būtų galima gydyti Vokietijoje. Norintys padėti gali tai padaryti pervesdami pinigų į sąskaitą, kuri atidaryta Igno Jonkaus vardu: LT737044060008066662
Ėmė rašyti kaire ranka, šlubuoti, skundėsi dešinės pusės silpnumu
„Po tų pratybų jis mokėsi dar dvi savaites, tuomet prasidėjo atostogos, kurias Ignas nusprendė praleisti namuose. Sakė, kad yra labai pavargęs. Kai grįžo mokytis po jų, rašyti pradėjo kaire ranka, nors visą gyvenimą buvo dešiniarankis. Esą jam taip dabar lengviau. Rugsėjo 9 dieną jis grįžo namo, nes, kaip pat sakė, nežmoniškai skaudėjo dešinę akį ir galvą toje pusėje“, – viską smulkiai pamena moteris.
Nuėjus pas akių gydytoją ši pasakė, kad vaikino akis – smulkiai išberta giliai viduje. Pirmoji diagnozė – keratitas.
„Po to jis grįžo atgal į akademiją. Spalio 11-ąją Igno brolis sulaukė skambučio iš jo draugų, kurie pasakė, kad jam nuo vakar vakaro sutrikusi kalba, o ryte jis skundėsi dešinės pusės silpnumu. Tą išgirdusi pati skambinau jiems, bet susisiekti nepavyko. Kaip vėliau paaiškėjo, tie draugai buvo užsiėmę, perskambino tik apie 16 val. ir pasakė, kad Igną nuvežė į ligoninę. Dėkojau Dievui už tai, galvojau, gydytojai padės. Bet po poros valandų gavau žinutę, kad jį grąžino atgal į akademiją. Mums buvo liepa ryt atvažiuoti jį pasiimti. Nuvažiavome su vyru tą patį vakarą, 22 val. jau buvome ten. Igną atlydėjo trys kariūnai ir budintis karininkas. Mano sūnus viską, kas vyko, suprato, bet šlubavo, skundėsi dešinės pusės silpnumu, jėgų trūkumu“, – pasakojo mama.
Iš karto apsilankė pas gydytojus
Jau kitą dieną sūnų ji palydėjo ir pas neurologą, ir pas psichiatrą – apsilankymams pas šių sričių specialistus buvo išduoti siuntimai.
„Kai iš ryto nuėjome pas psichiatrę, ji neatmetė galimybės, kad problemos gali būti šios srities, bet patarė apsilankyti ir pas neurologą. Pastarasis liepė pasidaryti magnetinį rezonansą. Abu medikus suklaidino akies išbėrimas, įtarė, gal erkinis encefalitas“, – dar vieną diagnozę atsiminė E. Jonkuvienė.
Tačiau vos išėjus iš kabineto, kur Ignui buvo atliktas magnetinis rezonansas, jis susmuko žemyn.
„Su kolege pamatavome, jo pulsas buvo 33. Parą laiko toks laikėsi, lašinome lašines, o jis vis skundėsi, kad skauda vieną kūno pusę. Kad jo dešinė akis buvo žemiau už kairiąją, pastebėjo ir neurologė. Turiu prieš akis jos įrašą: „Viską supranta, vyzdžiai maksimaliai platūs. Ryškėja židininė neurologija, simptomatika. Tikslinga kartoti magnetą“. Tuomet jam atliko magnetinį rezonansą su kontrastu ir pamatė temporalinėje srityje židinį. Oficiali diagnozė – virusinis encefalitas. Buvo pradėtas gydymas “, – pasakojo moteris.
Nustačius diagnozę – įtartinas skambutis
Ji pati – bendrosios praktikos slaugytoja, tad tuo metu, kai jos sūnus gulėjo ligoninėje, kaip tik dirbo reanimacijoje.
Netrukus po to, kai buvo nustatyta diagnozė, E. Jonkuvienė tikino pastebėjusi, kad gydytoja su kažkuo koridoriuje šneka telefonu.
„Vėliau ji man pasakojo, kad jai skambino kažkoks žmogus iš Karo akademijos, kuris klausė, ar ji tikrai nustatė tokią diagnozę. Tuomet ji jam atkirto, kad jei jie medikais Panevėžyje nepasitikti, tegu pasiima Igną, jį patys paguldo ir pagydo, klausė, kodėl to nedarė anksčiau. Kitame laido gale kalbėjęs žmogus esą pasimetė, taip tą kartą pokalbis ir baigėsi“, – perpasakojo moteris.
Pablogėjus sveikatai išsigando, todėl nuvežė į Vilnių
Pradėjus gydymą nuo encefalito jos sūnaus sveikata tai gerėjo, tai blogėjo, tačiau vieną naktį padėtis pasidarė tokia bloga, kad E. Jonkuvienė nusprendė jį nuvežti į Santariškių klinikas.
„Kaip dabar pamenu, Panevėžio gydytoja sakė: „Nedarykite tokios klaidos“. Vėliau įsitikinau, kad jos žodžiai buvo tiesa. Santariškių klinikose Ignui vėl pakartojo visus tyrimus. Patvirtino, kad jo būklė prasta, ir parašė, kad frontalineje dalyje galima įtarti hipotenzinį židinį. Santariškėse jis gulėjo tik 5 paras, po vienos nakties pamatėme psichiatro išvadą: „Būklė – sunki, nesąmoningas. Gali būti šizofrenija. Spręsti klausimą dėl karinės tarnybos“, tačiau paklausus, kas buvo, mums tik pasakė, kad sūnus naktį nusikeikė. Buvo patarta Igną paguldyti į psichiatrinę ligoninę ir stebėti, ar šizofrenijos diagnozė pasitvirtins“, – sakė ji.
Gydytojams prieštarauti ilgus metus medicinos srityje dirbančiai E. Jonkuvienei nekilo minčių, tad Ignas buvo paguldytas į Panevėžio ligoninės psichiatrijos skyrių. Deja, ten jam pasidarė dar blogiau.
Po gydymo psichiatrijoje būklė visiškai suprastėjo
„Ėmus su juo kalbėti, Ignas tiesiog nutoldavo, dingdavo kontaktas. Jam buvo paskirtos vandens procedūros, kurių metu jis kartą prarado sąmonę (vėliau pirmoji gydytoja, kuriai Igną parodėme, sakė, kad tai – išgalvota, visiška nesąmonė), vos vonioje neprigėrė. Kitą dieną ėjo koridoriumi, nugriuvo, todėl buvo paskirtas gydyti psichiatrinėje ligoninėje Vilniuje, esančioje Vasaros g.“, – toliau pasakojo moteris.
Nuvykęs ten Ignas medikams toliau skundėsi dešinės pusės kūno, galvos skausmais. Jam prasidėjo priepuoliai, kurių metu pulsas krisdavo iki 40 dūžių per minutę. Jų metu kairę kūno pusę pradėdavo krėsti krituliai.
„Vasaros g. jį paguldė į skyrių, kuriame gydomi sunkiausios būklės ligoniai. Klausiau gydytojos, kas yra mano sūnui. Po kelių dienų gydymo ten jo būklė stipriai suprastėjo: galva, akys persisuko į šoną, jis nesugebėjo net vaikščioti. Gydytoja atkirto, kad šizofrenija ir rekomendavo elektrošoką. Nesutikau nė už ką. Gal būčiau sutikusi, nes tikrai nesigyniau diagnozės – gal psichika, gal „pavažiavo“, bet, lyg tyčia, tuo metu ligoninėje sutiktas 30 metų ten dirbantis asmuo patarė sūnų nuvežti pas kitus psichiatrus“, – gelbėtoją prisiminė E. Jonkuvienė.
Psichiatrinėje praleidęs 142 dienas buvo išsiųstas namo
Tuomet ji nusprendė apsilankyti pas psichiatrą, kuris dirbo toje pačioje ligoninėje, bet ne ūmių atvejų skyriuje. Išklausęs mamos pasakojimą padėti jis neatsisakė. Tik patikino, kad, visų pirma, pacientą jam reikia pamatyti, tad E. Jonkuvienė sūnų užrašė į minėto gydytojo vadovaujamą grupę.
„Sūnų tuomet gydžiusi medikė atkirto, kad jei pati sūnų ten vedžiosiu, tegu eina. Nors atstumas tarp pastatų – vos kokie 300 metrų, kiekvieną antradienį ir ketvirtadienį važiuodavau į Vilnių ir juos eidavau kartu su sūnumi. Po kelių savaičių tas gydytojas mane patikino, kad sūnui – tikrai ne šizofrenija, kad jo psichikai – viskas gerai, todėl perkėlė jį į savo vadovaujamą skyrių. Kai Ignui nustojo duoti psichiką veikiančius vaistus, jo būklė pagerėjo, bet tas silpnumo jausmas dešinėje pusėje nedingo“, – sakė moteris.
Po šio gydytojo žingsnio sušaukta psichiatrų konferencija nusprendė, kad šizofrenijos diagnozė Ignui nustatyta per anksti. Vaikinui buvo diagnozuotas ūmus psichozės sindromas, kuris esą atsirado po patirto didelio streso. Psichiatrinėje ligoninėje praleidęs 142 dienas Ignas buvo paleistas gydytis namuose.
Karo akademijoje tiesos nesužinojo
„Tuomet nuvykome į Karo akademiją, kur mus iš karto nusiuntė į medicinos punktą. Iš jo – į komisiją. Kortelėje jie nematė to, kad Ignas gulėjo psichiatrinėje ligoninėje ir kad atsiųstas pas juos tuo tikslu. Iš psichologinę būklę tikrinančio testo jis surinko 9 balus, tačiau pamačiusi išrašus iš ligoninės gydytoja man atvirai pasakė: „Nesvarbu, kad komisiją praėjo, niekur neužkliuvo, bet gulėjo psichiatrinėje ligoninėje, mes negalime jo praleisti“, – ją citavo mama.
Iš medikų kabineto ji pasuko tiesiai pas vadovybę. Norėjo vieno – išsiaiškinti, kas pratybų metu nutiko jos sūnui.
„Kariuomenės vado tuo metu nebuvo, todėl galiausiai susitikau su jo pavaduotoju. Klausiau, ir to, kas nutiko, ir kodėl mano sūnui nebuvo suteikta pagalba. Tik praėjus 2 mėnesiams nuo pirmojo sąmonės praradimo papuolėme pas gydytojus. Galiausiai jis visą dieną po to praleido vienas, galėjo ir numirti. Tačiau vado pavaduotojas tik pasišaipė, esą nenusiminkite, Jums už mokslą pinigų nereikės grąžinti. Jie mano sūnui visą gyvenimą sugadino, o dar iš mūsų pinigų norėjo“, – nuostabos neslėpė moteris.
Situacija pasitaisė, kol vieną vakarą neprasidėjo traukuliai
Kai po šio pokalbio iš Vilniaus su sūnumi vyko namo, E. Jonkuvienė prisimena paklaususi jo, ką šis dabar planuoja daryti. Buvo 2013 m. kovas.
„Ignas dalinosi planais, kad kiek paatostogaus, padirbs, o po to stos mokytis kitur. Po maždaug mėnesio jis man pasakė, kad jam atsibodo namuose „vegetuoti“ ir įsidarbino per Darbo biržą konstruktoriumi, apdirbdavo metalą. Maždaug mėnesį laiko jis į darbą važinėjo su mašina, po darbo užsukdavo į sporto klubą. Viskas buvo gerai. Tik kartą, kai abu grįžome namo ir ėjome koridoriumi, pastebėjau, kad jo galva trūkčioja. Klausiau, kas yra. Sakė, kad labai pavargo, namuose nerado vietos – tai į vonią, tai prie kompiuterio. Turėjau raminamųjų, ampulę, sugirdžiau ją“, – pamena moteris.
Ji sūnų vėl nuvedė pas neurologą, tačiau šis Igno priimti nesutiko, kadangi šis gulėjęs psichiatrinėje ligoninėje, patarė eiti pas psichiatrus. Tačiau nuėjus pas psichiatrę, ji liepė eiti pas neurologus. Ir taip gydytojai vieni pas kitus moterį siuntė net kelis kartus.
Kai pradėjo gydyti savarankiškai, sulaukė keisto skambučio
Todėl E. Jonkuvienė nusprendė kreiptis pas pažįstamą neurologę, su kuria kažkada dirbo kartu. Savarankiškai atlikusi encefalogramą ši gydytoja pamatė galimą problemos židinį galvoje, paskyrė vaistų – ir pažadėjo, kad sūnų pagydys.
„Kai nuėjau į vaistinę, galima buvo tų vaistų pirkti po vieną miligramą arba po 500. Po kelių dienų užsukau paklausti, ką mano minėta gydytoja turėjo omenyje, tačiau išgirdau tik: „Žinai, aš tau negalėsiu padėti“. Klausiau, kodėl, nes mes tikrai gerai sutarėme, juk dirbome kartu. O ji pripažino, kad sulaukė skambučio, grasinančio nekišti nosies, kur nepriklauso. Jai buvo priminta, kad neturi licencijos gydyti suaugusiuosius ir pasakyta, kad jei nori dirbti toliau, nelįstų ne į savo reikalus“, – šokiruoti galinčio pokalbio ištrauką pateikė E. Jonkuvienė.
Tačiau rankų nuleisti ji tikrai neketino. Kito pažįstamo neurologo paklausė, kokiomis dozėmis suaugusiam žmogų šiuos vaistus reikia gerti ir pradėjo sūnų jais girdyti.
Gydytojos elgesys pasikeitė: nusiuntė pas kolegą, bet jo rekomendacijų patarė neklausyti
„Sakiau Ignui, kad kol geria vaistus, nebedirbtų, bet jis visą gyvenimą buvo užsispyręs, žinojo, ko nori, tad man tik pasakė, kad turi sutartį, tą laiką ir atidirbs. Dar mėnesį jis tiesiog važinėjo į darbą, bet į sporto klubą jau nevaikščiojo, laisvą laiką leisdavo pasyviai. Atėjo rugsėjis, jis išvažiavo mokytis į Vilniaus Gedimino technikos universitetą. Rugsėjį grįžo savaitgaliui namo, matau, kad kažko paniuręs. Spalį pats pasakė, kas yra. Sako: „Mama, aš gal tikrai durnas. Nieko nebeatsimenu, nesuprantu“. Nors anksčiau buvo tikrai gabus vaikas. Kaip jo draugai iš Karo akademijos pasakojo – per naktį pasiruošdavo dviems atsiskaitymams. Patariau jam pasiimti akademines atostogas ir vėl iš naujo išsitirti sveikatą“, – sakė moteris.
Prasidėjo vėl ta pati rutina – neurologai siunčia pas psichiatrus, psichiatrai pas neurologus.
„Vienas gydytojas prasitarė, kad galbūt mano sūnui – epilepsija. Ėmėme tikrinti šią diagnozę – užregistravau jį pas epileptologę. Ji užrašė Igną encefalogramos tyrimams, patvirtino, kad bėdos nesusijusios su psichika, sako, atvažiuosit, ištirsim, pagydysim. Atvažiuojame už 3 savaičių, kaip paskirta, gydytoja nuo stalo nepakelia galvos. Sako: „Gal aš psichiatrui parodysiu“. Sutikau. Psichiatras išklausinėjo, ištyrė, bet sakė nieko neradęs. Tik patikino galintis užrašyti nerimo sutrikimą. Tikrai tikėjau, kad tai gali būti, nerimo tai išgyveno daug, užrašė diagnozę, paskyrė vaistų. Grįžtam pas epileptologę, o ši tyliai mykdama sako: „Gal Jūs tų vaistų jam negirdykit“. Grįžtu namo, Ignui vėl pablogėjo. Nusprendžiau duoti tų vaistų, kuriuos paskyrė psichiatras. Galvojau, specialistas, gi negali tyčia kenkti, bet sūnui pasidarė dar blogiau. Jų išgėręs jis susiimdavo už galvos, liepdavo uždaryti duris, jį pradėjo erzinti garsai, šviesos. Kai nustojo gerti vaistus, vėl pradėjo elgtis normaliai“, – prisiminė moteris.
Nepasiduoti stengėsi, kiek galėjo
Tuomet Ignas vėl pradėjo vaikščioti į sporto klubą, vairuoti automobilį, tačiau kartą grįžo namo ir pasakė, kad tėvai gali jį parduoti – valdyti transporto priemonę jam darėsi per sunku.
„Ignas stengėsi tiek, kiek galėjo. Kai nebeturėjo jėgų vaikščioti į sporto klubą, eidavo į greta esantį mokyklos stadioną. Sportuodavo, mankštindavosi ten, tačiau vėl pradėjo kartotis traukuliai“, – dar vieną smūgį prisiminė mama.
Traukuliai nebūdavo labai dažni, tad gydytojai nieko nepastebėjo, nors vaikiną ligoninėje stebėjo tris dienas. Neradus diagnozės Igną patarta paguldyti į psichiatrinę ligoninę, kur medikams priepuolius užfiksuoti pavyko. Juos pamačius buvo nuspręsta pasikonsultuoti su epileptologu.
Epileptologė iš Panevėžio: aš į tą mėšlą nesivelsiu
„Ignas tuo metu buvo ligoninėje, tačiau medikai atsisakė patys iškviesti epileptologą. Kai paskambinau gydytojai epileptologei, kuri mus konsultavo anksčiau, ji atsisakė vėl tai padaryti. Pradėjau kone maldauti, sakiau, kad sumokėsiu, kiek reikia, prašiau, kad priimtų kaip privati specialistė, tačiau ji tik atsiduso: „Jūs nepykite, bet aš Igno negaliu konsultuoti“. Kai paklausiau, kodėl, ji labai piktai atsakė „Jūs kažkuo susiję su Karo akademija. Aš į tą mėšlą nesivelsiu“, – gydytojos žodžius ir šiandien atsimena E. Jonkuvienė.
Tuomet ji paskambino į Santariškių klinikas, tačiau iš jų pavaduotojos išgirdo tik klausimus, ko ši iš jų norinti, esą ir taip sūnui buvo užrašyta labai palanki diagnozė.
„Bet kaip suprasti „palanki“, jei ji nėra teisinga? Reikalavau tiesos ir gydymo. Ji mane informavo, kad jei pasirinksiu šizofreniją, sūnus gaus antrą neįgalumo grupę, jei epilepsiją – trečią. Nesustojau sakyti, kad noriu teisybės, todėl ji paskambino gydytojui, pas kurį buvome susitarę apsilankyti ir sušaukė psichiatrus pasitarimui. Aprašiau jiems priepuolius, surinkau dokumentus. Sėdėjome su Ignu ir laukėme, kol mus pakvies. Dar juokavau, ką jis darys, jei gaus „baltą bilietą“, o jis su šypsena atsakė, kad eis gatvių šluoti – niekam netrukdys, bet ir gerą darys. Tačiau staiga susiėmė už galvos. Jam prasidėjo priepuolis“, – paskutines minutes prieš susitikimą su gydytojų komisija apibūdino moteris.
Su komisijos diagnoze Igną prižiūrėjęs medikas nesutiko
Igno priepuoliai jau buvo evoliucionavę – juos pakelti buvo vis sunkiau. Kurį laiką po jų vaikinas net neįstengdavo kalbėti. Taip nutiko ir šį kartą – suprato E. Jonkuvientė, pamačiusi, kaip jos sūnus iš susitikimo su medikais grįžta su ašaromis akyse.
„Supratau, kad jam „užstrigo“ kalba ir jis nieko nepasakė. Tada pakvietė mane, paklausė, ką noriu sužinoti. Atsakiau, kad sūnaus diagnozę. Buvo praėję dveji metai nuo to, kai jis neteko sąmonės. Atšovė, kad tam per anksti. „Antras klausimas“, – išgirdau, tačiau man net nespėjusi paaiškinti, kad dar prieš kelias minutes Igną ištiko priepuolis, komisijai vadovavęs medikas ėmė šaukti, kad sugaišome per daug laiko ir mane išvarė. Išėjau nieko nesužinojusi“, – graužėsi moteris.
Kai grįžo į skyrių, kuriame Ignas buvo gydomas, jį prižiūrėjęs medikas moterį informavo, komisija nusprendė, kad jos sūnui – nediferencijuota šizofrenija, tačiau kartu patikino, kad jis, Igną gydantis medikas, to patvirtinti negali, todėl vaikiną išleido namo.
Sveikata pradėjo gerėti, bet gydymą teko nutraukti
„Grįžome pas apylinkės gydytoją, ji patarė mums nuvažiuoti į Kauną. Kai apsilankėme pas ten dirbančią rekomenduotą neurologę, ji pasakė, kad Igno sveikatos sutrikimas su psichika nesutrikęs. Gydytoja liepė nustoti gerti paskirtus vaistus, pakoregavo gydymą, vėl paskyrė vartoti depadiną, tačiau nurodė gerti po gramą. Vos po kelių dienų Ignas pasijuto labai gerai. Pamenu, sakė man: „Mama, turbūt geriau aš niekada nebesijausiu“. Paprašiau jo papasakoti, ką atsimena. Sakė, iš pradžių – didelį šoką, paskui – pyktį, dabar – liūdesį. „Jis klausė, kodėl jam taip nutiko tuo metu, kai, atrodo, viskas sekėsi“, – graudinosi moteris.
Nors sūnaus sveikata gerėjo, ji nusprendė neignoruoti Santariškių klinikų medikų patarimo. Dar iš anksto buvo nutarta, kad birželio pabaigoje vaikino sveikata bus stebima.
„Tačiau prieš tai reikėjo nutraukti bet kokių vaistų vartojimą. Kai Ignas nustojo vartoti tuos vaistus, jo būklė labai pablogėjo, traukuliai padažnėjo. Jam atliko magnetinį rezonansą su kontrastine medžiaga, bet nieko nerado. 8 dienas zyziau, kad pakartotų tyrimą be kontrasto. Sutiko, gavo išvadas, jų žiūrėti sulindo visi gydytojai. Išėjusi iš kabineto seselė man pasakė, kad jie visko mato daug, bet neaišku, dėl kurio objekto Ignas jaučiasi taip blogai. Galiausiai buvo nuspręsta, kad tai – kas rasta, įtakos sutrikimams turėti negali, todėl mus perkėlė į Krizių centrą“, – apie naują gydymo įstaigą prabilo E. Jonkuvienė.
Nusviro rankos: nusprendė važiuoti į užsienį
Moters teigimu, ten dirbo nuostabus gydytojas, pamatęs, kas iš tiesų nutinka Ignui, tačiau į jo žodžius įsiklausyta nebuvo.
„Jis gydė pacientą, kuris su Ignu gulėjo vienoje palatoje, tačiau nemažai laiko leido su mano sūnumi. Tas gydytojas tvirtino matęs, kas jam yra. Jaučiausi gerai, pasitikėjau medikais, bet kartą atvažiuoju, ateinu į palatą, žiūriu, mano sūnus – kaip apmiręs, į nieką nereaguoja. Nubėgu iki jo gydytojos, pasikviečiu ją, sakau: „Mano sūnaus smegenys miršta“, o ši tik pasijuokė, kad tai – konversiniai sutrikimai. Žinokite, nebeturėjau, ką jai sakyti. Išėjau iš kabineto ir paskambinau į Sveikatos apsaugos ministeriją klausdama, kaip galiu išvežti sūnų gydyti į užsienį“, – pripažino moteris.
Jai buvo pasakyta atsiųsti oficialų kreipimąsi. Į šį E. Jonkuvienė sulaukė atsakymo, kad išsiųsti į užsienį gali ligoninė, o jei patvirtinimo iš jos nebus, vykti reikės už savo pinigus.
E. Jonkuvienė grįžo į Kauno klinikas pas gydytoją prašydama siuntimo, tačiau ši tik atšovė, kad priepuoliai Ignui užeina iš per didelės jos meilės.
„Sako: „Jūs nelankykite savaitę laiko, nevažiuokite, jis bus sveikas“. Gerai, nevažiavau, lankė jį vyras. Grįžta sutrikęs – Ignui stipriai nusileido vienas petys, jis nebepaeina. Kai paklausiau medikų, kodėl, jie tik atsakė, kad kai grįšime į Panevėžį, kreiptumėmės pas neurologus. Nustebau, negi Kauno klinikose nėra neurologų? Tuomet jie buvo iškviesti, bet atėjo, apžiūrėjo, esą nieko nerado ir išrašė namo“, – toliau išgyvenimais dalijosi moteris.
Nuo tinkamų vaistų sutvirtėjo vos per tris dienas
Grįžęs į Panevėžį Ignas visiškai nesiorientavo aplinkoje, negalėjo parodyti, ir kur yra jo namai.
„Kai vėliau nuėjome paprašyti ligos istorijos iš Kauno klinikų, jis nesugebėjo pats net parašo padėti. Pasirašiau aš.
Vėl pradėjau jam duoti tuos pačius vaistus „Depadin“. Kai išeidavau į darbą, prašydavau jo bent pakelti telefono ragelį, kai skambinu, kad suprasčiau, kad jam viskas gerai. Tuo metu jis jau sunkiai galėjo kalbėti. Praėjo trys dienos, paskambinau jam, atsiliepia, sako, picą kepa. Jis tris dienas pagėrė tuos vaistus, o taip stipriai atsigavo.
Po kelių dienų man perskambino, kad mano parašas netinka, nes mano sūnus – suaugęs žmogus, turi ligos istorijos paprašyti pats. Supratau, kad reikia grįžti atgal į Kauną ir viską iki galo susitvarkyti. Kai nuvykome į Kauno linikas, Igną pamačiusios seselės griebėsi už galvos. Jos negalėjo patikėti, klausinėjo, ką padarėme, kaip ant kojų pastatėme“, – su šypsena tą metą atsimena moteris.
Tačiau šypsotis jai teko neilgai. Kai po mėnesio ji sulaukė ligos istorijos, ši buvo perrašyta.
„Surašyta ne taip, kaip viskas buvo, o kaip jiems atrodo, kad turėjo būti“, – pamatytus išrašus pakomentavo E. Jonkuvienė.
Rygoje paklausė: kur jūs buvote trejus metus
Tada ji tikino nebeištvėrusi – nusprendė su Ignu vykti į privačią kliniką Rygoje. Ten nusivežė ir visus turėtus dokumentus.
„Kai atvykome, gydytojas mums pasakė vieną frazę „Kur Jūs buvote trejus metus?“ Skyrė tuos pačius vaistus, kuriuos girdė ir Santariškių klinikose prieš stebuklingai dėl prastos sveikatos apkaltindami psichiką. Manęs perklausė, gal turiu aprašus iš ligoninių. Duodama juos, dabar suprantu, padariau antrą klaidą šioje istorijoje. Užmetęs akį gydytojas man atsakė: „Mūsų šeimos draugauja. Jūs nepykite ant Lietuvos medikų“. Mums paskyrė encefalogramą, nusiuntė į kitą polikliniką. Po tyrimo gydytoja manęs paklausė, ar mano sūnus nevartoja narkotikų, toksinių medžiagų, galiausiai – gal gėrė kokius medikamentus. Kai atsakiau, kad jį pusę metų gydė neuroleptikais, ši tik atsiduso, kad viskas tuomet aišku“,– sakė moteris.
Nuo neuroleptinių vaistų Ignui buvo užslopintos tam tikros smegenų skiltys (atsakingos už mąstymą, regą), kurios, perspėjo medikė, niekada visiškai neatsigaus.
Užčiuopė naują diagnozę, tačiau pripažino: parašiau, ką vedėjas leido
„Vėl grįžus į privačią kliniką mums paskyrė vaistą, tą patį, nuo kurio sūnui buvo pagerėję, kitų vaistų. Tačiau diagnozės Lietuvoje vis tiek reikėjo. Vėl pradėjau eiti pas gydytojus. Vienas jų pamatė, kad viena vena smegenyse krauju užsipildo greitai, kita – labai lėtai. Paskyrė papildomus tyrimus.
Dar pasiguodžiau jam, kad vyksta visokios nesąmonės, kad gydytojai sako vieną, o rašo kitą. Jis numojo ranka, esą taip niekas šiais laikais nebesielgia.
Po tyrimų žiūriu, gydytojas nuo manęs gręžiasi į kitą pusę. Pasivijau jį, sakau, kas yra. O jis man: „Vis dėlto tu buvai teisi. Ką vedėjas leido, tą ir parašiau“. Žiūriu į išvadas – tą nustatyti neužtenka duomenų, kitą irgi, esą reikia Igną pastoviai stebėti neurologams koreguojant prieštraukulinį gydymą. Galutinės diagnozės nėra“, – su skausmu tą metą pamena E. Jonkuvienė.
Pamatė senos galvos traumos užuomazgas
Tada moteris kreipėsi į Varšuvos medikus. Lenkijoje ją informavo, kad Igno kūne mato kelis židinius (žandikaulyje, plaučiuose, tiesiojoje žarnoje), esą išdidėję ir kaklo limfmazgiai, problemos matyti ir tiesiojoje žarnoje.
„Ten mums pasakė, kad reikalingas „labai kietas“ neurologas, kuris gydyti Igną apsiimtų bent eksperimentiniu būdu. Be to, mums nurodė, kad dėl šių sutrikimų kalta galvos trauma, esą mato seno likučio pakraujavimą“, – nauja diagnozė moteriai suteikė vilties.
Tačiau detalesniems tyrimams reikia medikų iš Lietuvos siuntimo arba pinigų. Kai E. Jonkuvienė vėl kreipėsi į Lietuvos medikus, ir Vilniaus, ir Kauno, ir Panevėžio, ir Klaipėdos specialistai sakė nematantys reikalo Igną gydyti užsienyje.
„Dabar neturime nieko: nei diagnozės, nei gydymo. Nieko. Vėl girdžiu tik siūlymus pripažinti jam šizofreniją, tačiau Ignui tikrai ne ši liga. Jei taip būtų, viskas gerai, aš susitaikyčiau. Pati esu susijusi su medicina, tai man tikrai nebūtų naujiena, bet bandant Igną gydyti nuo šizofrenijos, darosi tik blogiau. Jie užmušė mano vaiką ir dar nori „pripiešti“ viską psichikai“, – medikų ir kariškių elgesiu stebėjosi moteris.
Kreipėsi ir į teismą, bet iki galo eiti neišdrįso
Dėl sutrikusios sūnaus sveikatos jį anksčiau kreipėsi ir į teisininkus. Norėjo išsiaiškinti, ar tikrai tam įtakos neturėjo išgyvenimai Karo akademijoje. Tačiau vėliau ją pasiekė išvada, kad „nėra jokio priežastinio ryšio dėl Igno Jonkaus sveikatos sutrikimo“.
Pats vaikinas su tuo nenorėjo sutikti, tačiau dėl suprastėjusios sūnaus sveikatos būklės E. Jonkuvienė nusprendė daugiau dėmesio skirti jo sveikatai, o ne teisėms.
Dabar didžiausias moters troškimas jau trejus metus – sužinoti, kas yra jos sūnui.
Prašo padėti surinkti pinigų gydymui
„Nenoriu turėti jokių teisinių reikalų, tai nieko nepakeis ir nesugrąžins. Tenoriu sužinoti, kas yra mano vaikui, ir gauti tinkamą gydymą. Noriu pagalbos“, – sakė ji.
Tolumoje šviečiasi ir vilties krislelis. Vokietijos medikai žada apsiimti Igno gydymu, tačiau, kadangi moteris neturi siuntimo iš Lietuvos, medikams turėtų mokėti iš savo kišenės. Sąmata – 22 tūkst. eurų.
Tokie pinigai E. Jonkuvienei – sunkiai įkandamas iššūkis.
„Žmonės jau surinko mums 3,5 tūkst. eurų. Esu labai dėkinga, bet kartu labai bijau, kad tos dienos, kai surinksime visus pinigus, Ignas nesulauks. Jo būklė vis prastėja, priepuoliai kartojasi“, – guodėsi moteris.
Informuoti artimuosius nematė prasmės
DELFI susisiekė ir Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademija. Jos atstovai pateikė atsakymus, kaip jie mato šią situaciją.
„Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad kariūnas Ignas Jonkus rimčiau sunegalavo 2012 m. spalio mėn. 11 d. Tuo metu jis jau buvo trečiojo kurso kariūnas. Tą dieną buvo inicijuotas kariūno medicininis patikrinimas ir I. Jonkus buvo nukreiptas pas savo šeimos gydytoją. Atlikus įvairius sveikatos medicininius tyrimus, kariūnas I. Jonkus buvo nukreiptas į Centrinę medicinos ekspertinę komisiją, kuri pripažino jį esant netinkamą tolesnėms studijoms Lietuvos karo akademijoje. Kariūnas I. Jonkus iš Akademijos kariūnų sąrašų buvo išbrauktas 2013 m. kovo 25 d.“, – rašoma akademijos atsakyme, kuriame cituojamas štabo viršininkas plk. ltn. Darius Baranauskas.
Jo teigimu, įprasta Karo akademijos praktika yra ta, kad apie nesunkius negalavimus kario artimiesiems paprastai nepranešama. Artimieji informuojami tik dėl rimtų sveikatos sutrikimų, kurių tądien, kai sunegalavo Ignas, esą nepastebėta.
Pabrėžia – ir po sveikatos sutrikimo antrą kursą kariūnas baigė
D. Baranauskas patvirtino, kad pirmojo sunegalavimo metu Ignas mokėsi antrame kurse ir pagal karinio rengimo programą 2012 m. birželio 18 d.– rugpjūčio 3 d. dalyvavo Seržanto pėstininko kurse. Tačiau pabrėžė – jokių išskirtinių sveikatos sutrikimų kariūnui kurso metu nebuvo fiksuota.
„Išskyrus tai, kad šių pratybų metu jis buvo sunegalavęs – įtariama, kad apsinuodijo iš namų atsivežtu maistu. Kariūnui buvo suteikta pirmoji medicininė pagalba ir vieną dieną jis praleido kareivinėse. Vėliau I. Jonkus tęsė pratybas, jas sėkmingai baigė, buvo įvertintas teigiamai ir buvo perkeltas į trečiąjį kursą. Po pratybų kariūnas išvyko į namus atostogų. Į Karo akademiją I. Jonkus grižo 2012 m. rugpjūčio 29 d. ir toliau tęsė mokslus.
Noriu atkreipti dėmesį į tai, kad per kiekvienas pratybas ar kursus kariūnams skiriamas kvalifikuotas medicinos personalas, kuris prireikus kariui suteikia pirmąją medicinos pagalbą ar jį nusiunčia į gydymo įstaigą“, – teigiama D. Baranausko atsakyme.
Informacijos pateikti negali dėl Lietuvos įstatymų
Į DELFI siųstą klausimą, kokia pagalba tą kartą Ignui buvo suteikta ir kokią išvadą dėl vaikino sveikatos pateikė karinės medicinos ekspertizės komisija, buvo atsiųstas Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Vilniaus Medicininės paramos vieneto vadas mjr. Vidmanto Kontrausko atsakymas.
„Apgailestauju, tačiau išsamų atsakymą į Jūsų pateiktus klausimus viešoje erdvėje riboja medicininės informacijos konfidencialumas, griežtai reglamentuotas įstatymais.
Neminėdamas diagnozės, jos nustatymo sekos bei paskirto gydymo galiu pasakyti, kad jau ketvirtus metus I. Jonkus gydomas nuo rimtos lėtinės ligos įvairiose Lietuvos sveikatos priežiūros įstaigose. Nustatytos ligos diagnozė iš esmės nesikeitė. Medicinos mokslui iki šiol nėra aišku, kas tiksliai sukelia šią ligą. Kai kurios teorijos teigia, kad jai įtakos gali turėti paveldimumas (genetika), biocheminių reakcijų organizme nukrypimai nuo normos ir imuninės sistemos sutrikimai, gimimo metu patirtos problemos bei smegenų vystymosi sutrikimai. Jūsų klausimuose minimas sveikatos sutrikimo epizodas galėjo būti pradinis ligos pasireiškimas, bet dabar to nei įrodyti, nei paneigti negalima“, – rašoma jo atsakyme.
Įtarimus griežtai neigia: padėti Ignui bando ir patys
Paklaustas, ar gali būti tiesa motinos įtarimai, kad Karo akademijos atstovai galėjo daryti įtaką medikams, bandantiems nustatyti Igno diagnozę, V. Kontrauskas griežtai su tuo nesutiko.
„Atvirai ir nuoširdžiai patikinu, kad nuo pirmųjų ligos simptomų iki I. Jonkaus pasitraukimo iš Lietuvos karo akademijos karo medikai tinkamai vykdė savo pareigas, aktyviai ir skaidriai bendravo su civilių sveikatos priežiūros įstaigų gydytojais ir su visais kariūno vadais Lietuvos karo akademijoje, stengėsi geranoriškai ir laiku pateikti objektyvią informaciją šeimos nariams“, – rašoma jo pateiktame atsakyme.
Savo ruožtu D. Baranauskas dar pridūrė norintis atkreipti dėmesį į tai, kad E. Jonkuvienei kreipųsis į Krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisiją, buvo konstatuota, kad nėra jokio priežastinio ryšio dėl jos sūnaus sveikatos sutrikimo.
„Taip pat buvo atliktas ir Lietuvos karo akademijos tarnybinis tyrimas, kurio metu nustatyta, kad pratybų metu kariūnas buvo trumpam sunegalavęs, tačiau nebuvo rasta jokių svarių priežasčių, dėl kurių jis turėtų būti atšauktas iš Seržanto pėstininko kurso. Kiek mums žinoma, p. E. Jonkuvienė privataus kaltinimo tvarka kreipėsi į teismą, skųsdama Krašto apsaugos ministerijos tarnybinio tyrimo komisijos išvadas, tačiau nesulaukusi teismo nagrinėjimo savo pareiškimą atsiėmė.
Nepaisant susidariusios sudėtingos situacijos, Akademijos bendruomenė neužmiršta Igno ir nori jam padėti. Kaip tik šiuo metu Kariūnų tarybos iniciatyva renkamos lėšos vaikino gydymui. „Esame viena šeima, o liga gali pasireikšti bet kuriam iš mūsų ir bet kada. Norime ir privalome padėti Ignui,“, – kariūnus tikino cituojantis jis.
Savo ruožtu medikai tikino negalintys komentuoti šios situacijos dėl pacientų sveikatos informacijos konfidencialumo užtikrinimo ir asmens duomenų apsaugos įstatymo.