Epochinis lūžis, pati didžiausia JAV valdžios klaida, didžiulis smūgis ne tik Amerikos, bet ir visų Vakarų įvaizdžiui, naujos globalios geopolitinės krizės, užgriebsiančios net ir Lietuvą, pradžia ar tiesiog natūrali seniai vykstančių lėtinių procesų tąsa, bent kol kas negresianti tektoniniais sukrėtimais, – kaip reikėtų vertinti tai, kas įvyko?
Reikalingas kompleksinis sprendimas – karinės priemonės nepadės
„Delfi TV“ laidoje „Iš esmės“ „Avia Solutions Group“ valdybos narys, ilgametis diplomatas Vygaudas Ušackas sako, kad į šį konfliktą galima žvelgti iš mažiausiai dviejų perspektyvų.
„Viena vertus, be abejonės, labai apmaudu ir gaila dėl afganų likimo, JAV, NATO ir Vakarų reputacijos pasaulio akyse, nes, jeigu pažiūrėtume iš esmės, išėjo taip, kad Amerika ir Vakarai paliko demokratiškai išrinktą Vyriausybę, ji nugriuvo ir jos prezidentas pasišalino iš šalies.
Kita vertus, reikia įvertinti, kad nieko nėra amžino, ypač kariniai konfliktai turi savo epogėjų ir piką, jau buvo akivaizdu prieš dešimt metų, kad turi baigtis karinis konfliktas Afganistane. Didžiausia problema ta, kad kai kurie Vakarų karvedžiai ir mano artimi draugai generolai nuo pat pradžių puoselėjo viltį, jog karinį konfliktą Afganistane galima užbaigti tik karinėmis priemonėmis.
To nepadarysi, nes turi būti kompleksinis sprendimas, kuris apimtų ir ekonominę dimensiją, viešojo administravimo kūrimą, gebėjimų kūrimą, ir derybas tiek su priešininku, talibais, tiek su regiono valstybėmis, kurios padėtų pasiekti susitaikymą ir taiką. Reikia pripažinti, kad iki pat 2018 metų ir čia Trumpą galima kritikuoti bei jo nemėgti, bet jis buvo vienintelis Amerikos prezidentas, kuris per tuos aštuoniolika metų priėmė sprendimą pradėti derybas su talibais dėl susitaikymo“, – sako V. Ušackas.
Svarbiausia valdžia – genčių lyderiams
Buvęs specialiųjų pajėgų Afganistane karys, VU istorikas Kęstutis Kilinskas svarsto galimas priežastis, kurios iš dalies galėjo nulemti dabartinę krizę. Anot jo, Afganistano visuomenė yra gentinė ir joje didelį autoritetą turi būtent genčių klanų lyderiai.
„Manau, kad esminė priežastis yra mėginimas modernizuoti Afganistaną Vakarų valstybių pagrindu, sukuriant valstybės mechanizmą, modernios valstybės mechanizmą, kuris turi ministerijas, edukaciją, švietimą, stiprių karinių pajėgų. Sukūrus šią struktūrą ignoruojama arba neatsižvelgiama į tam tikrus civilizacinius Afganistano visuomenės parametrus. Pirmiausia, turiu omenyje, kad Afganistano visuomenė yra gentinė, yra tam tikra prasme genčių klanų struktūra, kur pagrindinę valdžią laiko genčių lyderiai arba religiniai lyderiai.
Kitas dalykas tas, kad Afganistano visuomenė nėra edukuota, ir būtent autoriteto, lyderių galia ten išliko lemiamu veiksniu ir tada, kai Afganistanas mėgino modernizuotis, tai yra XX amžiaus pradžioje, viduryje; Afganistanas visada pasižymėjo labai decentralizuota valdžia, kuri pirmiausia sudarė sąlygas tų klanų veiklai, netgi Afganistano nacionalinėje asamblėjoje buvo remtasi pirmiausia tokia struktūra, kai genčių vadovai sueina ir nutaria, kaip gyvena valstybė. O dabar, ką daro intervencija į Afganistaną, tai 2004 metų Afganistano Konstitucija kuria gana stiprią valdžią su prezidento asmeniu ir mėgina formuoti struktūrą. Man atrodo, kad čia yra klaidingų priemonių, kuriomis paremta strategija, pasekmė“, – kalba istorikas.
Paklausus, koks tuomet galėjo būti kitas taktinis žingsnis, pašnekovas tikino, kad diplomatiniai kontaktai ir kalbos su Talibanu prasidėjo Obamos administracijos metu.
„Jeigu būtų labai aiškus atsakymas, turbūt dabar nereikėtų trauktis iš Afganistano, bet aš dar noriu akcentuoti, kad šiandien kritika JAV požiūriu yra statoma ant dviejų polių. Iš vienos pusės kalba karininkija ir karo strategai, jie sako, kad iš principo karinėmis priemonėmis nepavyko rasti atsakymo turint omeny Talibano stiprėjimą, o iš kitos pusės politikai teigia, kad nepavyko sukurti vienos strategijos ir pasiekti rimtos pažangos Afganistane, bet man atrodo, kad šalia šio civilizacinio aspekto mums reikia atsižvelgti į Talibaną. Pats Talibanas pradėjo stiprėti maždaug 2003–2004 metais, todėl būtent 2021 metai praktiškai yra procesų pasekmė. Diplomatiniai kontaktai ir kalbos su Talibanu prasidėjo Obamos administracijos metu. Dėl įkalinimų, sankcijų klausimų jos vyko sunkiai, vėliau talibai nepripažino Afganistano Vyriausybės ir nepripažįsta iki šiol, bet Talibanas, nors Vakaruose pripažįstamas kaip teroristinė organizacija, iš esmės yra protovalstybinis veikėjas, kuris turi ir propagandos struktūrą, ir municipalitetą, regioninius karo vadus. Tai yra alternatyvi valstybė“, – kalba istorikas.
V. Ušackas priminė ir pirmuosius talibų vadų išsakytus pareiškimus. Taip pat pašnekovas sako, kad Amerikos generolai ir karininkai dažnai skųsdavosi, jog visada buvo labai ribotos ir griežtai aprašytos ginklo naudojimo taisyklės.
„Pirmiausia, misijos tikslai keitėsi. Iš pradžių tikslas buvo nušalinti Talibano režimą, o tą amerikiečiai padarė per porą savaičių. Kai kalbu su Amerikos generolais ar karininkais, jie skundžiasi, kad visada buvo labai ribotos ir griežtai aprašytos taisyklės, kaip ir kada galima naudoti ginklą, kovoti.
Tuo metu, 2002 metais, jau buvo manoma, kad teritorija kontroliuojama, dabar pradėkime kurti demokratiją, ir tada nebuvo įvertinti gentinės bendruomenės niuansai, skirtingi tautiniai interesai ir poveikiai, nebuvo įvertinta tai, kad ne kariškiai privalo (su visa pagarba kariškiams) kurti ir įgyvendinti strategiją, tai turi būti daug platesnio paketo dalis. Jeigu, tarkime, yra padaryta pažanga per tuos dvidešimt metų, mes juk to negalime nurašyti; buvo aštuoniasdešimt procentų needukuotų žmonių, kurie negalėjo rašyti, skaityti.
Pirmieji oficialūs Talibano vadovės pareiškimai nuo savaitgalio iki pirmadienio ryto gana sofistifikuoti. Pirmas – moterys turės teisių, bus leidžiama išeiti į viešąjį gyvenimą ir burkos neprivalomos. Antras – amnestija bus suteikiama visiems, taip pat ir Vyriausybės klerkams, kurie dirbo, net ir policininkams bei kariškiams, jeigu jie prisiduos. Trečias dalykas – leidžiama visiems, kurie nori, išvykti. Žurnalistai taip pat gali likti, bet turi užsiregistruoti pas naują spaudos atstovą“, – sako V. Ušackas.
Kas laukia Afganistano?
Laidoje taip pat paklausta, kas toliau gali vykti Afganistane. Istorikas pateikia galimas priežastis, kodėl griūtis įvyko taip greitai.
„Aš norėčiau pradėti nuo to, kodėl įvyko tokia staigi griūtis. JAV planas po sutarties buvo išvesti pajėgas per keturiolika mėnesių, vėliau prezidentas pratęsė dar keliems mėnesiams, greičiausiai buvo galvojama, kad talibų puolimą sugebės atremti Afganistano nacionalinės pajėgos, kurios buvo sukurtos, finansuojamos ir treniruojamos daugiausia Jungtinių Amerikos Valstijų, taip pat ir kitų sąjungininkų. O atsitiko taip, kad šios pajėgos neatliko to, ko iš jų buvo tikimasi, ir įvyko kolapsas. Aš šį kolapsą vertinčiau iš dviejų perspektyvų. Neatmesčiau galimybės, kad Talibanui pavyko susitarti su pagrindiniais genčių lyderiais ir tai lėmė karinių pajėgų kolapsą, nes karinės pajėgos – kaip struktūra, ir tai neatsiejama nuo asmenybių, o asmenybės siejamos su klanais. Čia yra problema, apie kurią aš ir kalbėjau. Šią mintį tarsi pagrindžia labai greitas Šiaurės Afganistano kritimas, ten visada dominavo uzbekai.
Dar norėčiau pakomentuoti dėl moterų įvaizdžio. Afganistano kare, kalbant apie jo legitimaciją, bandymus įtikinti visuomenę, labai didelį vaidmenį turėjo moterų klausimai. Šia prasme moterų klausimas taip pat yra civilizacinis susidūrimas. Kabule, kas jau buvo ne kartą pastebėta, galima pamatyti moterų, kurios tikrai išsigandusios būsimo Talibano režimo, nesudėtinga prisiminti, kas buvo prieš 2001 metus, bet Afganistane turime ir tradicinę struktūrą, kai moterys taip negalvoja. Taigi šį aspektą reikia turėti omenyje suvokiant Afganistano realijas“, – sako istorikas K. Kilinskas.
Talibano judėjimas sugebėjo sutelkti labai daug aukštų figūrų Afganistane
Anot jo, Talibano judėjimas sugebėjo struktūrinti arba sutelkti labai daug aukštų figūrų Afganistane.
„O dėl galimos ateities – man atrodo, Talibano judėjimas sugebėjo struktūrinti arba sutelkti labai daug aukštų figūrų Afganistane. Mes tai galime matyti iš dabartinės vadinamosios valdžios perdavimo ir iš to, kokios pajėgos sudarė Talibaną, taigi aš prognozuočiau, kad Talibanas šiandien mėgina formaliai remtis pagrindiniais vasario 29 dienos sutarties punktais ir mėgina parodyti jėgą, kas čia šeimininkauja. Tai reiškia, kad jie užima teritorijas – Kabulas užimtas, apsupus pagrindines ambasadas, karinius objektus, tam tikra prasme Krymo scenarijaus būdu, vadinasi, yra apsupti, eismas paralyžiuotas“, – sako istorikas K. Kilinskas.
Paklausus V. Ušacko, koks šiuo atveju yra Rusijos vaidmuo, pašnekovas tikino, kad daug kas priklausys nuo to, ką sutars JAV, Rusija, Kinija, Britanija ir Prancūzija.
„Geopolitinės svarbos visa tai turės daug. Svarbu pažymėti, kad nei Kinija, nei Rusija nesitikėjo, jog amerikiečiai visiškai išeis iš Afganistano. Jie visą laiką turėjo įtarimų, kad jau tokią Bagramo bazę pasistatė. Vienu metu Kabule buvo didžiausia ambasada pasaulyje, ir amerikiečiams žvalgybine prasme, strategine logistikos prasme labai svarbu įsitvirtinti Vidurio Azijoje. Aš manau, kad itin svarbu, koks bus atsakas iš Niujorko, kur vyks Saugumo Tarybos posėdis, ir kaip JAV, Rusija, Kinija, Britanija, Prancūzija elgsis, – ar pasieks bendrą sutarimą pripažinti ar nepripažinti Talibano režimo, laikinos Vyriausybės“, – kalbėjo V. Ušackas.
„Talibanas nėra patogus niekam. Aišku, kad Rusija dabar džiaugiasi, jog Amerikos tarptautinė reputacija žmogaus teisių gynėjų akyse ganėtinai smuks, bet, kita vertus, nei Rusija ar Kinija vienos pačios tokio klausimo neišspręs, tos karštos bulvės nenorės ir atsakomybės prisiimti taip pat nenorės“, – sako pašnekovas.
Kilinskas: Rusijai tai būtų tikrąja to žodžio prasme košmaras
K. Kilinsko teigimu, vienas iš scenarijų galėtų labai nepatikti Rusijai, nepaisant to, kad ji ir bando tarsi koketuoti su Talibanu.
„Man atrodo, kad Afganistano visuomenė šiomis dienomis vis tiek išgyveno tam tikrą nervinę įtampą, kaip ir vyksta kiekvieno karo pradžios metu; Kabule, kiek žinau, kyla kainos, atsiimami pinigai iš bankomatų, visuomenė išgyvena nerimą. Dalis žmonių galbūt buvo vakarietiškesni arba buvo JAV, kitų sąjungininkų atrama, jie siekia evakuotis, taip pat evakuojamas ir personalas.
Tam tikra prasme ta drama gali atrodyti labai momentinė, bet nurimus reikia kalbėti apie pragmatinius žingsnius. Mano galva, Talibanas, suvokdamas, kad JAV nepripažįsta jų Vyriausybės, nes sutartis nurodo, kad turi prasidėti taikos procesai, atitraukiant visas grupes, sieks save legitimuoti kaip Afganistano valdytoją tarptautiniu lygmeniu. Čia iškyla klausimas, į ką jis remsis. Dėl Rusijos aš tikrai pritarčiau, Rusijai tai yra košmaras tikrąja to žodžio prasme.
Rusijos pajėgos buvo sėkmingai išvestos iš Afganistano tik todėl, kad buvo susitarta su pačiais vadais ir kartu tai buvo labai reikšminga propagandinė akcija – baigiamas karas Afganistane. To, aišku, dabar nepavyko padaryti JAV. Kitas svarbus dalykas, kad liepos mėnesį talibų delegacija nuvyko į Maskvą. Kas buvo kalbama, nėra aišku. Manau, kad mes greitai sužinosime, viskas turėtų išaiškėti“, – sako istorikas.
Laidoje pašnekovo paprašyta patikslinti, kodėl toks scenarijus būtų košmaras Rusijai.
„Žinoma, pirmiausia Rusijoje viešasis diskursas tai išnaudoja kaip Rusijos galią, kaip eilinę jos galios demonstraciją ir Amerikos silpnumo ženklą. Kitas svarbus aspektas, kad tolimesni veiksniai mums leis įsitikinti, ar šitas galvojimas, kad dėl labai nesėkmingo Afganistano karo Rusija bus labai rezervuota situacija Afganistane, visgi gali būti, kad žaidžiant antiamerikietiškumo korta bus mėginama šitą patirtį nutrinti. <...> Čia gali prasidėti žaidimai su Talibano pripažinimu, kai viena pusė pripažins, kita nepripažins, ir tai sudarys galimybes Talibanui stiprinti pozicijas tarptautinėje erdvėje“, – sako jis.
