Politikos senbuvis dar teigė, kad bent jam būnant premjeru nebuvo tokios postų dalijimo matematikos, kuria dabar savo galimybes skaičiuoja „tvarkiečiai“ – kad keturi frakcijos nariai lygu vienas ministro postas. Interviu DELFI jis taip pat papasakojo, kaip paprastai renkamas asmuo į Europos Komisijos nario postą bei nesėkmingus pabandymus vėl suvienyti dalį socialdemokratų.
- Jūs esate buvęs premjero pozicijoje, tad Jums yra gerai žinoma politinė virtuvė, kaip vyksta procesai pasibaigus prezidento rinkimams. Kaip Jūs interpretuotumėte dabartinę situaciją, kurioje atsidūrė valdančioji dauguma? Ir kiek sėkmingos gali būti derybos dėl koalicijos?
- Dabar politinė situacija yra truputį įkaitusi. Tas įkaitimo laipsnis dažniausiai priklauso nuo to, ar Ministras Pirmininkas dalyvauja prezidento rinkimuose. Kadangi Saulius Skvernelis juose dalyvavo, tai puikiai suprantame, kad visi jo oponentai daugiausiai ietis ir nukreipė į Ministrą Pirmininką.
Aš puikiai jį suprantu, kaip jam buvo sudėtinga dalyvauti rinkimų kampanijoje, nes jo ir darbas – su darbotvarke nuo ryto iki vakaro – yra atsakingas, ir dar, kaip kandidatui į prezidentus, reikia įtikinėti visuomenę, kodėl esi pranašesnis už kitus.
Dabartinėje situacijoje reikia vėl iš naujo galvoti apie valdančią daugumą, nes skaičiumi ji tapo jau nebe dauguma. Tikiu, kad emocijoms nurimus bus sėkmingai sudaryta nauja valdančioji dauguma. Kiek girdisi, Ministras Pirmininkas teiks naują Kabinetą.
- Kiek klausau Premjero pareiškimų, negirdžiu labai aiškaus jo pasakymo, kad jis iš tiesų nori likti savo pozicijoje. Išrinktasis prezidentas jau jam išreiškė palaikymą, valstiečiai-žalieji – irgi, o jis pats nepasako galutinio žodžio. Kaip Jūs suprantate, kodėl taip yra?
- Aš puikiai suprantu Ministrą Pirmininką dėl dviejų aspektų: vienas aspektas buvo tai, kad kai kurie žmonės jį delegavusioje partijoje dar prieš pirmą prezidento rinkimų turą, artėjant balsavimui, pradėjo kalbėti, kad, „jei mūsų Ministras Pirmininkas nebus išrinktas prezidentu, tai mes išeiname iš valdžios“. Tie žodžiai skambėjo ne iš Ministro Pirmininko lūpų. Faktiškai jį jo komandos nariai pastatė į tam tikrą padėtį, kur, „jei nelaimi, tada, būk malonus, pagalvok, ar gali toliau būti Ministru Pirmininku“.
Kiek man asmeniškai teko su juo bendrauti, tai esu įsitikinęs, kad jis toliau liks Ministru Pirmininku. Kiek žinau, dabar jis atostogauja. Pailsėjęs jis kibs į darbus su atnaujinta komanda, įgijęs didelę patirtį būnant Ministru Pirmininku, ir sėkmingai užbaigs šitą kadenciją.
- Kartais spekuliuojama, kad jis gal galėtų būti ir tarp galimų kandidatų į eurokomisarus. Ten daug tų galimų pavardžių yra minima. Manote, kad jis liks čia, o ne taikys į europines pozicijas?
- Aš manau, kad kalbos apie vietą Europos Komisijoje yra spekuliacija. Aš manau, kad jis tikrai liks Ministru Pirmininku, ir sėkmingai užbaigs šitą kadenciją.
Reikia turėti mintyje, kad bus naujas prezidentas, vėl bus nauji pasitarimai, diskusijos – be kitų dalykų ir apie tai, kaip galima įgyvendinti prezidento duotus pažadus visuomenei. O jų įgyvendinimas galimas tik per Vyriausybę. Prezidentas gali pateikti kai kuriuos įstatymo projektus, bet vis tiek turi būti sutarimas dėl jų su valdančiąja dauguma.
Pirmiausia, turi būti geranoriškumas tarp prezidento ir Ministro Pirmininko, taip pat ir sudėliojant naujus prioritetus, kurie nėra numatyti dabartinėje Vyriausybės programoje. Išrinktasis prezidentas daug kalbėjo apie gerovės valstybė sukūrimą. Visa ta idėja gali būti realizuoti tik per Vyriausybės kabinetą.
Tos idėjos yra geros. Reikia turėti mintyje, kad artėja Seimo rinkimai. Manau, kad sėkmingas prezidento ir Ministro Pirmininko darbas, išryškinant prioritetus ir juos įgyvendinant iki 2020 m. rudens, suteiktų pliusų ir prezidentui, ir Ministrui Pirmininkui.
- Išrinktasis Prezidentas savo retorika rodo norą bendradarbiauti su politikais. O gal tai – tik retorikos elementas..
- Išrinktąjį prezidentą pažįstu jau daug metų. Mes turėdavome rytinius pusryčius. Jo norai tikrai nepasikeis nuo jo veiksmų. Charakterį pakeisti nėra taip lengva. Kartais pareigos kai kuriuos žmones pakeičia, bet nemanau, kad jis yra iš tų žmonių grupės.
Jis yra inteligentiškas žmogus, mokantis paprastai bendrauti. Linkėčiau jam tokiu išlikti. Manau, kad jis, reprezentuodamas mūsų šalį, galėtų tapti vienu iš naujų Europos Vadovų Tarybos lyderių – veikti viename lygyje su Emmanueliu Macronu, Angela Merkel, toks buvo Davidas Cameronas.
- Ar manote, kad skirsis bendravimo kokybė tarp politinių partijų ir Prezidentūros pasikeitus lyderiams?
- Labai stipriai. Manau, kad dabartinė prezidentė buvo padariusi didelę politinę klaidą, kada buvo pasakiusi, kad politinėmis partijomis ji nepasitiki. Nuo politinių partijų priklauso mūsų valstybės demokratijos pagrindai.
- Grįžtant prie Ministrų Kabineto formavimo. Kiek čia premjero žodis būna lemiamas, o kiek premjeras yra įvairių politinių procesų įkaitas? Žinome, kad politinės partijos turi savo ambicijų.
- Tai yra iššūkis, kaip suderinti pozicijas – ypač tokiais atvejais kaip valstiečių-žaliųjų frakcijoje, kur yra daug narių. Esu Seime nuo 1996 m., žinau, kad tokiais atvejais atsiranda politikų, kuriems dar trūksta patirties, bet jie jau save įsivaizduoja labai aukštose pozicijose.
Lemiamas žodis visada yra premjero, nes jam reikia įgyvendinti Vyriausybės programą. Todėl svarbu yra ne tik stipri kompetencija, bet ir įvertinti, ar tas žmogus bus jam lojalus, geranoriškas, kad neatsirastų asmeninės ambicijos, užėmus tam tikrą postą.
Žinoma, nebūna taip, kad neatsižvelgtum į partijų lyderių arba jų narių pasiūlymus. Bet, kaip rodo politinio gyvenimo praktika, 90 proc. lemia premjero žodis. Per mano karjerą yra buvęs net balsavimas dėl vieno ar kito ministro. Žinote, dėl ko būdavo daugiausiai (diskusijų)? Kad moterų reikia Vyriausybėje.
Bet bendrai – premjero žodis yra lemiamas, po to kalbiesi su prezidentu. Mano praktikoje yra buvę – kai jau buvo aišku, kad būsiu premjeru, kad užsienio reikalų ministras – jos, ir, dėl to, kad koalicija buvo su tokiomis partijomis, kurios turėjo reikalų teismuose, buvo pareikalauta, kad iš tų partijų nebūtų vidaus reikalų, teisingumo ministrų.
- To reikalavo D. Grybauskaitė?
- Taip. Ji nepasakė, kad čia turi būti jos žmonės, bet pasakė, kad „mes tas kandidatūras labai stipriai svarstysime ir aptarinėsime“. Visos kitos kandidatūros buvo pristatomos, buvo kalbamasi, bet pasiūlymų nebuvo.
Esu šiek tiek nustebęs dėl kalbų, kurios yra susijusios su krašto apsaugos ministru (kad jis gali keistis). Tai yra tikrai kompetentingas žmogus (turimas mintyje Raimundas Karoblis – DELFI). Kai dirbo Briuselyje, Lietuvos atstovybėje, tada reikėjo spręsti ne vieną problemą. Jis pasižymi nepaprasta kompetencija, ryžtingumu, atsakomybe. Jis visą laiką buvo žmogumi, kuris išgyvendavo dėl Lietuvos. Manau, kad tokiu išliko ir užimdamas šitas pareigas.
- Ar Jums yra kas nors žinoma apie pokyčius būsimame Ministrų Kabinete?
- Nedalyvauju toje grupėje, kur yra kalbama apie galimus ministrų pakeitimus. Man, kaip buvusiam premjerui, gal būtų ir nekorektiška ten dalyvauti. Bet su Ministru Pirmininku palaikau gerus ryšius, pasikalbame, Seimo salėje pasidaliname nuomonėmis.
Matote, aš nesu Lietuvos socialdemokratų darbo partijos narys, ir nedalyvauju koalicinėje taryboje, kur jie aptarinėja tuos klausimus.
(…)
- Jeigu išsakytumėte savo asmeninę nuomonę, pagal tai, kaip sekasi ministrams, kurioms sritims labiausiai kliūtų kritikos?
- Man atrodo, kad gal kartais mes nesame pakankamai politiškai subrendę, kai kalbame, kad profesionalų Vyriausybėje gali būti ir ne politikų. Įsivaizduokite, ką reiškia, kai ministras yra ne partijos narys? Jis, nebūdamas partijos nariu, atsiskaito tik premjerui, o, kai ateina į Seimą, dažnai nesulaukia palaikymo pateikiamiems įstatymo projektams.
Kitas dalykas, jis yra neatskaitingas jokiai partijai. Jis gali būti vos ne antras premjeras tam tikroje veiklos srityje, ir rodyti save, „koks aš esu protingas, išmintingas, ir, matote, net kai kurių pozicijų nederinu su premjeru“. Kai esi ministras, tave gali pasikviesti frakcija. Jei esi partijos narys, privalai dalyvauti partijos Tarybos posėdžiuose, jei reikia, tave pasikviečia partijos vadovybė, ir turi greitai atsakyti, kodėl yra priimtas koks nors konkretus sprendimas, kuris yra nesusijęs su partijos programa ir visuomenės lūkesčiais, ką partija yra pažadėjusi įgyvendinti.
- Tai manote, kad ministrai turi priklausyti politinėms partijoms?
- Absoliučiai – taip. Vienas kitas – gali būti išimtis. Pavyzdžiui, krašto apsaugos ministras galėtų būti užaugęs kariuomenės sistemoje.
- O kaip tokiu atveju, kaip, pavyzdžiui, yra su Roku Masiuliu, kuris yra vertinamas gerai visuomenės nuomonės apklausose. Mokytojai buvo juo susižavėję, kaip jis suvaldė krizę. Bet, Jūsų nuomone, pagal politinę logiką, tokie atvejai nepasiteisina?
- Kai kada pasiteisina, bet tai būna vienetiniai atvejai. Jei kalbėtume apie situaciją su mokytojais, pažiūrėkime, kuriuo metu jis atėjo ir susitiko su mokytojais? Tada, kai jie jau buvo pavargę. Jiems reikėjo sprendimo.
O kitas dalykas – atėjo kitas žmogus. Jis gražiai pakalbėjo ir prižadėjo. Iš dalies truputį dalykų įgyvendino, bet kitus dalykus paliko kitiems padaryti. Psichologiškai streikuojantiems žmonėms tiesiog reikėjo paaiškinimo sau, kad „mums jau šitos sąlygos tinka“.
Aš nesakau, kad R. Masiulis yra blogas darbuotojas. Jis dirbo ir su manimi, mes pastatėme terminalą per labai trumpą laikotarpį. Mano laikotarpiu, kai buvau premjeru, jis buvo paskirtas energetikos ministru. Neturėjau jokių priekaištų.
Jis, jau būdamas „Klaipėdos naftos“ direktoriumi, žinojo politikos virtuvę. Mes turėjome pasitarimus kartą per mėnesį, o terminalo statybai einant į pabaigą – ir du kartus per mėnesį. Jis turėjo paruošti daugybę teisės aktų projektų, kurie skubos tvarka buvo priimami ir Vyriausybėje, ir Seime. Negalėčiau pasakyti, kad jis neturi politinės gyslelės.
- Lieka klausimas – ar jis turi politinį užnugarį?
- Taip, yra toks klausimas. Matau, kad jam trūksta politinio užnugario. Bet jis būtų galėjęs tai greitai įgyti, jei būtų geranoriškai atėjęs į vieną ar kitą frakciją. Kartais naujos idėjos visuomenei yra nepriimtinos. Tyrimai rodo, kad tik 16 proc. žmonių naujoves priima iš karto, kitus reikia įtikinti. Manau, kad jis tos savybės neišnaudoja, bet manau, kad turi ją.
- Kartais derybų fone pasigirsti įvairių skaičiavimų, kad keturi frakcijos nariai yra lygu vienas ministro postas, ar egzistuoja tokia politinė matematika, ar čia – tik derybinės pozicijos?
- Man būnant premjeru, tokios logikos nebuvo. Mano pozicija yra tokia, kad ministras nėra vienetas, kuris galėtų užimti postą tik todėl, kad jis nuo keturių asmenų yra deleguojamas. Reikia elgtis labai atsakingai.
Pirmiausia, turi būti žiūrima, kad tai būtų politikas, bet – politikas su kompetencija. Tai reiškia, kad jis turi ne tik išmanyti tą sritį, bet ir mokėti bendrauti su politikais. Yra labai blogai, jei ministras yra uždaro būdo. Gal jis daug žino ir išmano, bet kartais nesupranti, ką jis galvoja ir ruošiasi įgyvendinti.
- Kalbant apie Seimo pirmininko situaciją, kas, Jūsų manymu, čia yra teisus – ar Viktoras Pranckietis, ar kita Seimo dalis, kuri sako, kad žmogus gal nelabai supranta politinės logikos, kaip vyksta procesai politikoje, formuojasi valdančiosios daugumos ir keičiasi pozicijos?
- Seimo pirmininkas turi suprasti vieną dalyką – kad jo pareigos yra praktiškai numatomos valdančiosios daugumos susitarimo dokumentuose. Kartais iškyla kuriozinių atvejų, ypač tuo metu, kai valdančioji dauguma keičiasi. Politinis gyvenimas rodo, kad dažniausiai kitos frakcijos, nepriklausomai nuo to, kokio jos yra dydžio, ima peržiūrėti, kokias pozicijas turi asmenys. Visą laiką iškyla klausimas dėl Seimo pirmininko.
Atsimenate, mes turėjome Vydą Gedvilą? Tada patys Darbo partijos vadovybės nariai atėjo pas mus, į socialdemokratų frakciją, ir pasakė, kad jie priėmė partijoje sprendimą pakeisti V. Gedvilą į Loretą Graužinienę. Mes bandėme kalbėtis. Vieną dieną pasakėme, kad neturime jam priekaištų, bendradarbiavimas vyksta geranoriškai, bet jie pasakė, kad „čia yra partijos politinis sprendimas. Jeigu mes esame koalicijoje, ir mūsų nuomonė yra svarbi, turite su ta nuomone susitaikyti“. Jei V. Gedvilas tuo metu būtų pasakęs: „aš neatsistatydinu. Teikit mano nuėmimą“. Tada jo tikrai nebūtų nuėmę, bet būtų kilusi politinė krizė valdančiojoje daugumoje.
Šitą problemą siūlyčiau spręsti per derybinės grupės susitikimą, pasikviečiant ir patį Seimo pirmininką. Manau, kad nėra korektiška spręsti šitą klausimą jam už akių. Tai yra, pirmiausia, nepagarba žmogui. Tada ir visuomenėje kyla klausimų – „kodėl sąžiningą, tvarkingą, niekiam neužkliūnantį žmogų nori nuimti“? Reikia turėti drąsos, kad kartu su juo susėstum už bendro stalo. O gal bus rastas sutarimas, kad jis toliau liks savo pozicijoje, bet nedidins įtampos valdančiojoje daugumoje?
- Juk yra logikos kalbose, kad, jei jis toliau laikysis savo pozicijos, ir bus prieita iki to, kad jį reiks atstatydinti slaptu balsavimu – tai nėra garantijos, kad tų balsų ir užteks.
- Kai kurie politikai, esantys opozicijoje, supranta, kad, jei yra susitarimas daugumoje, tai jie patys turėtų tą klausimą išspręsti. Bet nors opozicijoje politikai ir supranta tuos dalykus, jei bus balsavimas, jie balsuos, kad jis išliktų tose pareigose, dėl puikiai mums suprantamų priežasčių. Frakcijoje visą laiką atsiras žmonių, kurie slaptame balsavime jį irgi palaikys. Mano nuomone, jei dabar būtų teikiamas nepasitikėjimas V. Pranckiečiu, yra 80 proc. tikimybė, kad jis nebūtų atstatydintas.
- Nesate partijos narys, bet tai frakcijai priklausote, kiek, Jūsų žiniomis, tai yra kritinis klausimas socialdarbiečiams? Iš R. Karbauskio pareiškimų galima suprasti, kad koalicija nesusiformuos, jei šitas klausimas neišsispręs.
- Aš nedalyvauju socialdarbiečių vadovybės pasitarimuose. Šitą naujieną išgirdau ne frakcijoje. Tą dieną, kai R. Karbauskis, G. Kirkilas ir R. Žemaitaitis buvo nuėję pas premjerą, vakare tai išgirdau per visuomenės informavimo priemones.
- Tai nesate girdėjęs iš G. Kirkilo anksčiau, kad jis būtų labai norėjęs tapti Seimo pirmininku?
- Ne. Matote, taip sutapo, kad vieną savaitę buvau Astanoje, Pasaulio ekonomikos forume, grįžau šeštadienį, o ketvirtadienį skridau į Paryžių – į Europos Tarybos komiteto posėdį. Turbūt, jie tai partijos vadovybės lygiu svarstė, bet frakcijoje bent tuo metu, kai aš buvau, tas tikrai nebuvo svarstoma.
- Tai, ar tikrai manote, kad tai yra toks kritiškai svarbus klausimas, kaip tai bandoma pateikti, kurio neišsprendus valdančioji koalicija nesusiformuos?
- Žiūrėkite, aš nebūčiau toks kategoriškas. Man tokie spontaniški pareiškimai arba reikalavimai kartais parodo – nenorėčiau sakyti nebrandą, bet negalima taip. Galbūt tai gali būti vienas iš keliamų klausimų. Bet kodėl susėdus už stalo nebuvo galima pasakyti: „gal Jūs, Seimo pirmininke, tapsite žemės ūkio ministru“? Jis yra dirbęs žemės ūkio – Aleksandro Stulginskio universitete, buvęs Agronomijos fakulteto dekanas, žmogus turi daug teorinių žinių. Tokie būna pokalbiai. Tai gali būti vienas iš klausimų, kuris gali būti įtrauktas be tokio kategoriškumo.
Antras dalykas, kas man, kaip politikui, rėžia ausį, kad (klausimas buvo svarstomas) nesant jam net gal ir Lietuvoje. Tai išdrįskime, jei jau keliame klausimą, pasikviesti ir pasikalbėti.
- Dar yra daug diskusijų apie kandidatą į Europos Komisiją. Gandų lygmenyje skamba daug pavardžių, kas galėtų būti siūlomas. Kaip politiškai sprendžiasi šitas klausimas?
- Galutinis sprendimas yra priimamas Vyriausybės nutarimu.
- Tai čia – S. Skvernelio žodis paskutinis?
- Taip. Žinoma, įstatymuose parašyta, kad tai turi būti suderinta su prezidentu ir Seimu, bet tai yra daugiau rekomendacinio pobūdžio suderinimai. Nėra griežtai aprašyta, kas būtų, jei Seimo Europos reikalų arba Užsienio reikalų komitetas nepritartų, bet Vyriausybė pasakytų, kad vis tiek pasirinko tą žmogų, derinimo procedūros įvykusios. Galutinis žodis yra premjero.
Bet, žinoma, visada yra derinama, pirmiausia, tarp premjero ir prezidento. Kai buvo pasirinktas Vytenis Povilas Andriukaitis, tuo metu buvo dvi kandidatūros – Lino Linkevičiaus ir V. P. Andriukaičio. Su prezidente pradėtas pokalbis dėl šių dviejų kandidatūrų, ir po to liko V. P. Andriukaitis.
- Nežinau, kiek tai dabar jau yra paslaptis, bet galiausiai Jūs tai nusprendėte, ar D. Grybauskaitė?
- Čia jokios paslapties nėra. V. P. Andriukaitis turi ir turėjo didelę patirtį dar prieš stojimą į Europos Sąjungą. Prezidentė pasakė, kad „užsienio reikalų ministras dar turėtų čia padirbėti, nes yra daug iškilusių tarptautinių, užsienio politikos klausimų, kurių sprendime gali aktyviai dalyvauti L. Linkevičius, ir ministro pakeitimas būtų tikrai nesavalaikis“.
- O kaip politiškai tokie dalykai sprendžiami, nes atrodo, kad to nori gal ne vienas žmogus, susijęs su ne viena politine jėga, kaip galiausiai atsirenkama?
- Pirmiausia, atsiminkime, kad, jei nori suvaidinti svarbų vaidmenį Europos Komisijoje, ten žiūrima, kokio lygio politiku buvai nacionaliniame lygyje. Jei buvai tik Seimo nariu, tada – kiek kadencijų buvai Parlamente, ir kokias užėmei pareigas?
Antra kategorija – ar esi dirbęs Vyriausybėje? Ir, jei esi dirbęs Vyriausybėje, ar buvai ministru, kiek laiko? Jei buvau premjeru, ir pakliuvai į Europos Komisiją, tada tavo statusas yra Europos Komisijos prezidento pavaduotojas. Įsivaizduokite, Latvija ir Estija yra dvi mažos Europos valstybės, abu buvę premjerai iškart tapo viceprezidentais. Kitas faktorius yra tavo žinomumas tarptautiniame lygyje. (…)
- Kas paaiškėja pirma – ar pozicija, kuri teks šaliai Europos Komisijoje, ar pasirenkamas asmuo? Pavyzdžiui, Jūs pirma žinojote, kad Lietuvai reikės ieškoti sveikatos eurokomisaro, ir tada siūlėte V. P. Andriukaitį, ar atvirkščiai – pirma pasiūlėte V. P. Andriukaitį, ir tada jau jam teko tos srities komisaro pareigos?
- (…) Pirma yra žinomos pavardės, ir tik tada jau skirstomi portfeliai. Atsiminkite, kad dar reikia Europos Parlamente praeiti visą mėsmalę, ir kuo toliau, tuo Europos Parlamento nariai didesnius reikalavimus dėl kompetencijos kelia kandidatui.
- Kalbant apie socialdarbiečių ir Jūsų paties politinę ateitį, kaip Jūs ją matytumėte po Seimo rinkimų?
- Aš nieko neslėpsiu, Jūs tikriausiai žinote, kai socialdemokratų partija buvo nesuskilusi, tai dabartinį Ministrą Pirmininką, kaip buvusį ministrą mano Kabinete, aš jau pažinojau. Mūsų darbiniai santykiai (su S. Skverneliu) buvo geri. Po rinkimų palaikėme ryšį. Matėme, kad, jeigu jie su konservatoriais neturi galimybės sudaryti koalicijos, tai prasidėjo pokalbiai tarp mūsų dviejų. Mano, kaip tuomet dar ėjusio partijos pirmininko pareigas, tikslas buvo užtikrinti politinį stabilumą mūsų valstybėje, ir atsižvelgti į rinkėjų lūkesčius. Jie pasitikėjo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, ir atidavė jai savo balsus.
Man tai primena ir 2012 m. rinkimus, kada vos ne buvo bandoma pripažinti neteisėtais rinkimais dėl papirkinėjimo. Žinau, kad kai kas dėjo nemažas pastangas, kad rinkimai būtų anuliuojami.
Kai partijos pirmininku tapo Gintautas Paluckas, mes prezidiumo posėdyje kalbėjomės apie tai, kad, atėjus naujam partijos lyderiui, reikėtų peržiūrėti pasirašytą koalicijos sutartį. Kai kurių tuometinių socialdemokratų požiūriu, mes turėjome išsikovoję per mažai galių, kad galėtume parodyti koalicijoje, kad esame veiklūs, patyrę ir galintys daug nuveikti.
Bet turbūt buvo tam tikras paslėptas momentas, kuris nebuvo atskleistas per prezidiumo posėdį – kai buvo priimtas sprendimas, kad skyriai turi susipažinti su sutartimi, tai skyriams buvo paskleista informacija, kad jie turi balsuoti už tai, kad būtų išeita iš valdančiosios daugumos. Čia ir įvyko pagrindinis lūžis dėl atsiskyrimo.
Aš galvojau, kad negalima taip elgtis, pirmiausia, su visuomene, taip pat – ir su Parlamentu ir Vyriausybe, sukeliant chaosą, dėl to, kad gal kai kas norėtų, kad greitai įvyktų rinkimai ir pakliūtų į Seimą. Aš tuo metu pasakiau savo kolegoms, kad mes vis tiek pasiliekame užtikrinant politinį stabilumą. Bet aš buvau už tai, kad neskubėtume kurti jokios kitos partijos. Nes aš tikėjausi, kad socialdemokratai atsikvošės. Apačioje buvo daug kalbų, kad mes turime susijungti ir būti vienalytė partija.
- Ar galvojate, kad vis dar tai yra įmanoma? Nes dabar atrodo, kad Jūs vis toliau vienas nuo kito dreifuojate – G. Palucko socialdemokratai – vis labiau į opoziciją valstiečiams-žaliesiems, o Jūs – su valdžia.
- Mane truputį nustebino G. Palucko elgesys, nes mes jau buvome pradėję tą dreifavimą artinti vieni su kitais. Mes – aš su G. Palucku – kalbėjomės gal kovo pradžioje. Aš sakiau, kad reikėtų galvoti apie ateinančius Seimo rinkimus, apie tai, kad gal būtų galima pagalvoti apie tai, kad vyktų vienijimasis per skyrius. Nors mes tikrai nesiruošiame bėgti iš valdančiosios daugumos, bet gal būtų galima pagalvoti, kaip partiją sustiprinti nepagilinant chaoso, nes vyko rinkimų kampanija. Viskas, atrodė, buvo suderinta.
Mane balandžio 27 d. socialdemokratai pakvietė į Vilkaviškio rajono skyriaus konferenciją. Su socialdemokratų skyriumi Vilkaviškyje ir toliau bendradarbiavau ir bendradarbiauju, ir tikiuosi, kad bendradarbiausiu. Pirmininkas konferencijoje pasakė, kad apie mane kalbėjo su G. Palucku, ir, kad jis gerbs bet kokį sprendimą, kurį jie priims. O po to, kai konferencija manęs paklausę, ar dalyvausiu rinkimuose, tai pasakiau, kad bet kokia kaina juose dalyvausiu Vilkaviškio rajono apygardoje. (…) Tai jie paėmė ir nubalsavo, kad Vilkaviškio skyrius kelia kandidatu Seimo rinkimuose vienmandatėje apygardoje A. Butkevičių.
Manęs vis klausdavo, kada grįšiu į partiją. Aš pasakiau, kad turiu turėti užtikrintumą iš partijos vadovybės. Artėjant prezidiumo posėdžiui, aš jo paprašiau, kad priimtų sprendimą, kaip elgsis ne tik su manimi, bet ir su kitais žmonėmis, kurie yra išėję iš partijos, bet nėra Seimo nariai, kažkur dirba. Nes tas pageidavimas kilo ne tik iš manęs – įvairių miestų, rajonų skyriai man skambindavo.
Buvo Prezidiumo posėdis, ir jis vėl visiškai kitaip pakalbėjo, negu buvo kalbama iki tol su manimi. Dabar yra aišku, kad su socialdemokratų partija aš rinkimuose dalyvauti negalėsiu. Jie per Prezidiumo posėdį priėmė sprendimą, kad Vilkaviškio rajono skyriaus Taryba turi atšaukti priimtą ankstesnį sprendimą dėl A. Butkevičiaus iškėlimo vienmandatėje apygardoje.
- Tai, kaip iš Jūsų suprantu, G. Paluckas jūsų visų, kurie norėtumėt grįžti, neprisileidžia?
- Yra dvi nuomonės. Anksčiau G. Paluckas lyg ir sakė – taip, tada labai suaktyvėjo – prieš J. Sabatauskas, A. Sysas ir, kaip bebūtų keista, R. Budbergytė. Žinote, konkurencija irgi yra labai svarbi..
- Yra dar vienas variantas, kurio neatmeta G. Kirkilas, kad galbūt būtų galima prašytis į bendrą sąrašą su valstiečiais-žaliaisiais..
- Stotumėte į valstiečių-žaliųjų partiją?
- Aš dabar laukiu, kol bus suformuota nauja valdančioji dauguma, kol bus suformuota nauja Vyriausybė. Dabar yra kilę keli klausimai, ir tik po to galėsiu atsakyti, koks bus pasirinktas variantas. Aš taip kalbu tik tuo atveju, jei liks Ministru Pirmininku S. Skvernelis. Jei prieš tai daviau žodį, kad eisiu į koaliciją, tai, jei jis toliau bus premjeru, tai pabūsiu iki galo, kol baigs kadenciją.
- Kartais diskutuojama apie tai, kas yra R. Karbauskio flango žmonės, o kas priklauso S. Skvernelio flangui. Tai, kuriame esate Jūs?
- Kada buvo išrinkta valstiečių-žaliųjų dauguma, ir mes pradėjome dirbti koalicinėje taryboje, aš aiškiai už stalo pasakiau: „Ramūnai ir kiti, jei suprasite, kad, jei stiprių politikų komanda bus vieninga, ir kartu galėsime dirbti pasikeičiant nuomonėmis, pasitikėjimas išliks ilgam laikui, ir visi rinkimai, kurie artėja, bus sėkmingi“. Bet jis pasirinko vieną ar kitą, kuo gali pasitikėti. Tai mano darbas, tiek, kiek reikia, vyksta pagrinde su S. Skverneliu.
- O kiek esate artimas G. Kirkilo ir A. Palionio frakcijai, ir jų politiniams tikslams?
- Aš su jais esu tik tiek, kad esu frakcijoje. Bet jokioje jų politinėje veikloje nedalyvauju. Kaip matėte nedalyvavau Europos Parlamento rinkimuose, jų partijos programos formavimuose. Esu tik statistinis skaičius jų frakcijose.