Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesorė, politologė J. Novagrockienė mano, kad būsimojo šalies vadovo, kurį rinksime kitų metų pavasarį, ir dabartinės Seimo daugumos santykiai priklausys, pirmiausia, nuo to, kokia visuomenės dalis išreikš savo pasitikėjimą prezidentu.

„Daug kas priklauso nuo to, kiek gyventojų balsuos už išrinktą prezidentą, nes balsavimo procentas rodys paramą – kokia visuomenės dalis remia šalies vadovą, kokį mandatą jam suteikia piliečiai. [...] Tas visuomenė palaikymas tampa kreditu užimti tam tikrą poziciją.

Kokia bebūtų Seimo dauguma, labai svarbu, kiek tvirtas bus prezidentas, kokį valstybės matymą jis turi, kaip moka argumentuoti savo sprendimus, poziciją. Nuo to priklausys, ar jo pozicija yra stipri ir ar ją reikia gerbti“, – LRT.lt sakė politologė.

Vis dėlto J. Novagrockienė neslėpė esanti įsitikinusi, kad kokios partijos atstovu bebūtų naujasis prezidentas, jam su dabartine Seimo valdančiąja dauguma su „valstiečiais“ priešakyje bendradarbiauti nebus lengva.

„Kad ir koks prezidentas bebūtų išrinktas – konservatorius, „valstietis“ ar neutralus – visais atvejais su Seimu, su Seimo dauguma jo santykis bus nelengvas. Nemanau, kad net „valstiečių“ prezidentas gautų raudoną kilimą ir jie lengvai susitartų, nes atsidūrus valstybės vadovo pozicijoje, iš karto formuojami kiti uždaviniai ir kitas matymas.

Kokia tai bebūtų asmenybė ar žmogus, jis gali susidurti su labai siauru šios Seimo daugumos matymu, nes Seimo daugumos akiratis bent dabartiniu laikotarpiu nėra platus ir valstybinis. [...] Nebus paprasta prezidentui ir Seimui surasti bendrą vardiklį, kadangi ši Seimo dauguma yra labai tiesmukiškai žiūrinti, nesugebanti lanksčiau įvertinti vieną ar kitą klausimą.

Be to, suprastėjo teisėkūros kokybė, nes yra taisoma labai daug įstatymų. [...] O kadangi prezidentas neatsiejamai susijęs su teisėkūros procesu, tai galima matyti užprogramuotą įtampą, jei prezidentas ir Seimas nesusitars“, – pažymėjo pašnekovė.

J. Novagrockienės manymu, Lietuvos politinė sistema turi ir pusiau prezidentinės respublikos bruožų, tad šalies vadovui privalu eiti į kompromisus su Seimu. Kadangi, kaip teigia profesorė, valdantieji elgiasi savanaudiškai ir jiems stinga valstybinio mąstymo, valstybės vadovas gali pakliūti į nepavydėtiną situaciją.

„Norint, kad sistema funkcionuotų, reikia eiti į kompromisus tarp visų trijų institucijų, tai yra dviejų vykdomųjų ir vienos įstatymų leidžiamosios. Tai sudaro prielaidas, kad, jei bus konfliktas, nebus įmanoma priimti sprendimų, tai galima prieiti iki politinės aklavietės“, – teigė politologė.

Ingrida Šimonytė ir Vygaudas Ušackas

Prezidentas – konservatorių atstovas

Konservatoriai vidiniuose partijos rinkimuose nusprendė, kad šalies vadovo rinkimuose rems buvusios finansų ministrės, parlamentarės Ingridos Šimonytės kandidatūrą.

LRT.lt kalbintas ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas, politologas Vincentas Vobolevičius teigė, kad, jei prezidentu būtų išrinktas Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) atstovas, šalies vadovas būtų aktyvus, tačiau jis, kaip mano pašnekovas, būtų kritiškas Seimo atžvilgiu.

„Jeigu būtų konservatorių prezidentas, matytume aktyvų šalies vadovą, tačiau ne teisės aktų iniciatyvų gausa, o daugiau viešosios komunikacijos prasme – Seimas būtų kritikuojamas, būtų pabrėžiami parlamento ir vyriausybės veiklos trūkumai. TS-LKD prezidentas būtų aktyvus komunikacinėje plotmėje dėl to, kad konservatoriai turi savo rinkėjus, frakciją Seime, tai turi visas prielaidas būti garsūs, dar garsesni, bet neturi prielaidų priimti sprendimus Seime“, – dėstė V. Vobolevičius.

Panašiomis įžvalgomis pasidalijo ir politologė J. Novagrockienė. Anot jos, konservatorių atstovo išrinkimas prezidentu galėtų net padidinti šiuo metu tvyrančią įtampą tarp valdančiųjų ir opozicijos parlamente.

„Oponuojančių konservatorių ir „valstiečių“ daugumos santykiuose vis atsiranda įtampų, tai, konservatorių atstovui laimėjus prezidento rinkimus, galimas Seimo daugumos priešiškas nusistatymas šalies vadovo atžvilgiu.

Jeigu, prezidentu išrenka konservatorių atstovą, natūralu, kad Seimo opozicija rems konservatorių prezidentą. Tada įtampa Seime didėtų, sprendimus ne visada lengva būtų priimti, nors „valstiečiai“ su koalicijos partneriais turi daugumą. Ne taip paprasta būtų priimti kertinius sprendimus, kur reikia kvalifikuotos, o ne paprastos daugumos, o „valstiečių“ ambicijos yra nemažos, tarkime, keisti Konstituciją“, – svarstė pašnekovė.

Tuo metu Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentas, politologas Bernaras Ivanovas LRT.lt tvirtino, kad konservatorių atstovui įsitaisius Daukanto aikštės rūmuose, opozicija ryšys su prezidentūra itin sustiprėtų. Politologo manymu, TS-LKD prezidentas galėtų tapti partijos įrankiu, siekiant pergalės 2020 m. Seimo rinkimuose.

„Konservatorių prezidentas tandeme su Seimo opozicija bandytų maksimaliai skandinti R. Karbauskį su kompanija, o priežasčių tam ieškoti daug nereikia, jų apsčiai yra, problemos byra kaip iš gėrybių rago.

Jeigu į prezidentus bus išrinkta konservatorių atstovė, tai iš esmės prezidentas bandys padėti konservatorius laimėti Seimo rinkimus. Negatyvi agitacinė kampanija „valstiečių“ atžvilgiu stiprės, bus maksimaliai viešinamos jų nuodėmės. Prezidentas juk vis dėlto turi galių saugumo, teisėsaugos sferoje“, – komentavo B. Ivanovas.

Tiesa, politologo manymu, atsižvelgus į tai, kas TS-LKD santykiai su ilgamečiais partneriais Liberalų sąjūdžiu yra pašliję, konservatorių šansai laimėti parlamento rinkimus, net ir pasitelkus prezidento galias, nėra dideli.

„Konservatoriai, manau, turi pakankamai didelius šansus laimėti prezidento rinkimus, tačiau, net ir turėdami šalies vadovo poziciją, laimėti Seimo rinkimus, paimti valdžią nesugebėtų“, – mano B. Ivanovas.

Prezidentas – „valstiečių“ atstovas

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS) savo kandidatą į prezidentus žada įvardinti tik kitąmet, tačiau neoficialiai kalbama, kad tuo turėtų būti premjeras Saulius Skvernelis.

Generolo Jono Žemaičio karo akademijos profesorės J. Novagrockienės manymu, „valstiečių“ prezidentas dar negarantuotų, kad Daukantų rūmų ir parlamento daugumos bendradarbiavimas būtų rožėmis kloti. Anot jos, tai rodo ir šalies politinė istorija.

„Kai Algirdas Brazauskas buvo išrinktas prezidentu ir kai Seime buvo socialdemokratų dauguma, jis suspendavo savo narystę partijoje, bet prezidentas toli gražu ne visada sulaukdavo parlamento daugumos paramos ir net prieita iki tokio atvejo, kad A. Brazauskas privertė premjerą Adolfą Šleževičių atsistatydinti, nors abu buvo tos pačios politinės partijos nariai. Tai lygiai taip pat gali nutikti ir su „valstiečių“ prezidentu“, – perspėjo J. Novagrockienė.

Politologas B. Ivanovas, paklaustas, ko laukti, jei šalies vadovu būtų kitąmet būtų išrinktas „valstiečių“ atstovas, pritaikė analogiją. Jo teigimu, jei konservatorių prezidentas padėtų prieš Seimo rinkimus auginti raumenis TS-LKD, tai „valstiečių“ šalies vadovas padėtų LVŽS dar labiau įsitvirtinti politinėje arenoje.

„Jeigu prezidentu bus išrinktas „valstiečių“ atstovas, šalies vadovas ir Seimas absoliučiai dirbs išvien, bandys skandinti konservatorius, galbūt keis jėgos struktūrų vadovus arba bandys juos palenkti į savo pusę.

Sunaikinus konservatorius, „valstiečiams“ neliktų konkurentų, nes, tarkime, socdemų nelabai matyti – jie partijos skilimu patys sau didžiulę žalą padarė“, – aiškino pašnekovas.

Politologas V. Vobolevičius atkreipė dėmesį į tai, kad LVŽS atstovui laimėjus prezidento rinkimus, „valstiečių“ rankose atsidurtų visų trys pagrindiniai valstybės vadovų postai – prezidento, Seimo pirmininko ir premjero.

„Valstiečių“ prezidentas būtų žymiai aktyvesnis ir, panašu, kad ne tik komunikacine prasme, bet ir sprendimų siūlymo ar priėmimo prasme. Kai kas sakytų, kad tai yra labai pavojinga, nes turime visišką vienos partijos valdžios šakų kontrolę, bet efektyvumas iš to plauktų“, – svarstė V. Vobolevičius.

Prezidentas – neutralus ar nepartinis politikas

Šiuo metu apie dalyvavimą prezidento rinkimuose pranešė keturi partijų užnugario kol kas neturinti asmenys: parlamentarė Aušra Maldeikienė, europarlamentaras Valentinas Mazuronis, Sąjūdžio aktyvistas Arvydas Juozaitis, ekonomistas Gitanas Nausėda.

Politologės J. Novagrockienės manymu, prezidento nepriklausymas jokiai politinei partijai dar nereiškia, kad toks šalies vadovas neturės konkrečių politinių pažiūrų. Todėl, pašnekovės teigimu, prezidento politinė kryptis gali lemti jo šiltesnius ar šaltesnius santykius su parlamentinėmis partijomis.

„Natūralu, kad prezidentas nebus neutralus. Jeigu prisimintume Valdą Adamkų ar Dalią Grybauskaitę, tai jie buvo siejami su politinėmis pažiūromis, buvo matoma, kad, tarkime, V. Adamkus yra liberalus, o D. Grybauskaitė siejama su centro, gal labiau konservatorių pažiūromis“, – kalbėjo J. Novagrockienė.

ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto docentas V. Vobolevičius tvirtino, kad, visų pirma, nepartinis prezidentas, tikėtina, būtų mažiau aktyvus negu tas šalies vadovas, už kurio nugaros stovėtų jį rėmusi partija.

„Jei po kurio laiko, jeigu tokiam prezidentui susiklostytų geri darbiniai santykiai su Seimo pozicija ar opozicija, pamatytumėte didesnį prezidento aktyvumą. Galima tikėtis iš jo aktyvumo viešųjų ryšių prasme, kai prezidentas kritikuoja, pasisako įvairiais klausimais, bet jis vis tiek jaučia, ar jo veto Seime bus atmestas, ar ne. Jei prezidentas jaučia, kad veto bus atmestas, natūraliai jis nenori pasirodyti kaip silpnas prezidentas ir tam tikrų iniciatyvų atsisako“, – apie nepartinio prezidento atsargumą santykiuose su valdančiaisiais kalbėjo V. Vobolevičius.

Politologas svarstė, kad nepartinio kandidatui politinės jėgos ir drąsos galėtų suteikti didelis visuomenės pasitikėjimas, išreikštas prezidento rinkimų metu. Tokiu atveju, pasak V. Vobolevičiaus, šalies vadovo užnugariu taptų stiprus tautos mandatas.

„Tačiau šiuo metu nematome jokio masinio judėjimo, kuris galėtų iškelti nepartinį kandidatą, galintį turėti didelį pasitikėjimą visuomenėje, kokį turėjo D. Grybauskaitė“, – pridūrė politologas.

Vincentas Vobolevičius

Šalies vadovas tampa įrankiu partijoms

LRT.lt kalbinti politologai sutaria, kad Lietuvos prezidento situacija gali tapti kebli dėl to, jog šalies vadovą rėmusios politinės partijos stengiamasi jį išnaudoti kaip įrankį, siekiant papildyti politinių rėmėjų gretas ar įtvirtinti savo įtaką. Kita vertus, pašnekovų teigimu, pats prezidentas tokiais atvejais gali ir pats vienokiu ar kitokiu būdu prisidėti prie partijų paramos.

„Mūsų partijos valstybę, mus visus traktuoja kaip finansinį resursą, kaip išteklius. Patekimą į valdžią partijos supranta kaip prizą, kurį reikia kažkaip įsisavinti. Tam yra įvairūs projektai, įvairios žinybos, europiniai pinigai. Šiuo atveju partijų pastatytas lojalus prezidentas – dar vienas įrankis, kaip atsuktuvas, plaktukas, su kuriuo galima išlindusius vinis užkalti arba kažką atsukti, pareguliuoti“, – komentavo VDU docentas B. Ivanovas.

Politologo V. Vobolevičiaus teigimu, pavyzdžių, kai prezidentas padeda arba pakenkia partijoms prieš Seimo rinkimus, toli ieškoti nereikia.

„Prezidento institucija, ypač, jei prezidentas populiarus, yra įtakinga, formuojant nuomonę. Mes matėme tą įtaką – nebūtinai „už“ partiją, bet „prieš“ partiją – 2016 metų Seimo rinkimuose, kai tuometinio premjero Algirdo Butkevičiaus santykiai su prezidentūra buvo itin komplikuoti ir manau, kad prezidentės D. Grybauskaitės kritiška laikysena socialdemokratų vyriausybės atžvilgiu prisidėjo prie rinkimų baigties“, – priminė politologas.