Būsimi kandidatai ignoruoja rinkėjus

Kaip šiuo metu rinkėjus veikia tai, kad nėra konkrečiai įvardyti kandidatai į prezidentus?

Daugelis pasimetę. Gali būti ir taip, kad jei partijos dels iškelti kandidatus ar nebus tinkamų, žmonės pasipiktins ir gali išreikšti poziciją „balsuoju prieš visus“. O gali ir išvis neateiti balsuoti. Žmonėms svarbiausia, kaip tas renkamas žmogus žada spręsti mūsų kasdienius reikalus. Tokios savybės būtų labai svarbios prezidento rinkimuose. Kad tik nebūtų pajuokavimų kaip su dabartiniais Seimo rinkimais.

Kodėl potencialūs kandidatai tyli ir neišsako aiškios savo pozicijos?

Lengviausia būtų pasakyti, jog dabartinėje ekonominėje padėtyje kandidatuoti ir po to spręsti problemas yra sunku, o gal neapsimoka. Bet nesu tikras, kad ekonominė padėtis kalta dėl tokio pasyvumo. Lietuvoje per pastaruosius porą metų susiformavo, galima sakyti, politinis štilis. Be to, nėra ryškių įkvepiančių asmenybių, kurios norėtų su užsidegimu kažką daryti dėl Lietuvos. Tokia šio laikotarpio dvasia.

Kai buvo pradėta kalbėti apie priešlaikinius Seimo rinkimus – tuomet buvo pati geriausia situacija Lietuvoje, optimizmas didžiulis – jau matėsi, kad ateis tie patys. Anksčiau būdavo kitaip. Tarkim, 2000 metais Artūras Paulauskas ėjo su Naująja sąjunga, liberalai – su Rolandu Paksu, kituose rinkimuose Viktoras Uspaskichas su darbiečiais šturmavo valdžios viršūnes. Dabartinis laikas – netipinis.

Ką tyrimai liudija apie Dalios Grybauskaitės perspektyvas rinkimuose, jei ji kandidatuotų?

Nors ji dar nėra pasakiusi aiškios savo pozicijos – nei taip, nei ne, bet jei kandidatuotų, žinoma, būtų be konkurencijos – ji būtų išrinkta pirmame ture. Apskritai, jei atsirastų tvirtas žmogus, kuris turėtų energijos, minčių, tikrai nesunkiai užimtų pirmąsias vietas rinkimuose. Kita vertus, žmogus, kuris iškyla sunkmečiu, rizikuoja būti pavadintas populistu.

Nesuprantu dabartinės mūsų valdžios situacijos – ar ji yra arogantiška, ar jai nepavyksta parodyti, kad yra kitokia. Valdininkai atrodo atitrūkę, esantys aukščiau visuomenės. Šiame fone nesunku laimėti žmonių simpatijas, jei aiškiai išsakysi savo mintis ir būsi pasiryžęs daryti viską dėl žmonių. Į kandidatus prezidento rinkimuose, pavyzdžiui, galėtų balotiruotis Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka. Jį nesunkiai išrinktų, nes atrodo sąžiningas, išmanantis žmogus. Jo aplinka – profesoriai, o ne kokie sukčiai. Tik jam reikėtų save daugiau pristatyti. Tai būtų netikėtas variantas, apie kurį žmonės pagalvotų, naujas veidas.

Kaip būtų galima apibendrinti pastaruosius Valdo Adamkaus prezidentavimo metus, koks jo įvaizdis gyventojų akyse?

Aukščiausias V. Adamkaus pasiekimas, populiarumas buvo 1999 metais. Po „Mažeikių naftos“ pardavimo „Williams‘ui“ jo populiarumas šiek tiek sumažėjo. Nepaisant to, visos kadencijos metu jis išlaikė pačias aukščiausias populiarumo pozicijas. Jis sudaro inteligentiško, sąžiningo žmogaus įvaizdį. Jei kai kam ir nepatinka, kaip jis sprendžia kai kuriuos klausimus, tai gal, reikia suprasti, kalti patarėjai. Žodžiu, lyginant su kitais Lietuvos politikais, Adamkus labai išsiskiria kaip savo šalies patriotas ir nesavanaudis žmogus.

Koks tikėtinas rinkėjų aktyvumas Lietuvos prezidento bei rinkimuose į Europos Parlamentą?

Aktyvumą labai sunku prognozuoti. Jei žmogus pasako, kad ateis balsuoti, tai nereiškia, kad taip ir bus. Paprastai bet kuriuose rinkimuose apie 70 proc. žmonių tikina eisiantys balsuoti, bet dažniausiai ateina daug mažiau. Europos Parlamento (EP) rinkimai visose šalyse žymiai pasyvesni nei vietos rinkimai – parlamento, savivaldybių ar prezidento. Bendraeuropiniai reikalai žmogui yra gerokai tolesni nei „jo kieme“ vykstantys.

Apskritai rinkėjų aktyvumas mažėja visoje Europoje: 1999 metais balsavo 49 proc. rinkėjų, 2004 metais – 45 proc. Mažėja skirtumai tarp partijų. Kažkada būdavo viena išskirtinė partija ir žmogus žinodavo, už kurią balsuos. O dabar, tarkime, ir vieni pasisako, kad reikia geriau gyventi, ir kiti. Ta pati logika, todėl žmonėms sunku atsirinkti, nebėra antagonizmo. O kai nėra tos savotiškos įtampos, nebesvarbu, vieni ar kiti laimės.

Pas mus irgi nėra didelių partinių skirtumų. Gerai, kad tuo pačiu metu bus ir prezidento rinkimai. Tai, be abejo, padidins rinkėjų aktyvumą ir per EP rinkimus. Rinkėjų aktyvumas gali padidėti ir tuo atveju, jei didės socialinė įtampa, augs nedarbas. Prognozuojama, kad balsuoti ateis apie 50 proc. visų rinkėjų.

Ar Lietuvos rinkėjai apskritai suvokia, kodėl renka europarlamentarus, t. y. ar žino, kokios europarlamentarų funkcijos, ką jie gali nuveikti Lietuvos naudai?

Nepasakysi, kad žmonėms trūksta informacijos, jie viskuo po truputį domisi. Tiesą sakant, požiūris į ES yra gana palankus. Viena to priežasčių – tai, kad atsivėrė sienos dirbti ir užsidirbti užsienyje. Lietuvių pasitikėjimas EP ir Europos Komisija gana aukštas. Palyginti su kitomis ES šalimis, Lietuvoje yra daugiau nei vidutinis pasitikėjimo vidurkis. Anksčiau apskritai būdavome pirmose vietose pagal eurooptimizmą ir pasitikėjimą.

Kita vertus, „Eurobarometro“ tyrimai parodė, kad prieš metus net 84 proc. žmonių nežinojo, kada bus EP rinkimai. Lietuva pagal šį rodiklį užima vieną iš paskutiniųjų vietų Europoje. Į klausimą, kas svarbiausia renkant europarlamentarą, pirmoje vietoje iš daugelio kriterijų lietuviai nurodė kandidatų savybes, asmenybę. Vadinasi, svarbu ne tai, ką kandidatas žada, bet ką sako jo akys, ar jis sąžiningas. Toks parametras kaip kandidato partijos pozicija Europos reikaluose užima tik 27-ą vietą.