aA
„Šiandien raganos vaizduojamos kaip visiems gero linkinčios mielos būrėjos, o jų teismai – kaip „blogų krikščionių“ susidorojimas su geromis vaistažolių specialistėmis. Tai naivokas požiūris", – DELFI teigia teologas Benas Ulevičius, pats lankęsis Afrikos kaimuose ir bendravę su vietinių genčių žmonėmis, kurie net dabar šiurpsta nuo žodžių „ragana“ ar „raganius“.
© Shutterstock nuotr.

Pasakodamas, kaip keitėsi Bažnyčios požiūris į nusidėjėlius ir nuodėmes, Vytauto Didžiojo universiteto Katalikų filologijos fakulteto dekanas nevengė nepatogių temų: inkvizicijos, Bažnyčios smerkiamų nesantuokinių lytinių santykių ar už pinigus bei nuopelnus Bažnyčios dalytų indulgencijų – raštu patvirtintų nuodėmių atleidimų, kurių pardavinėjimas XII-XIII a. buvo tapęs kone pagrindiniu katalikų bažnyčios ir dvasininkų pajamų šaltiniu.

- Ar nuodėmės Katalikų bažnyčioje tebėra skirstomos į sunkias ir lengvas?

- Taip, nuodėmių gradacija pagal sunkumą katalikiškoje tradicijoje tebėra. Ją nesunku paaiškinti, supratus nuodėmės esmę. Graikų kalboje, kuria parašytas Naujasis Testamentas, nuodėmei nusakyti skirtas žodis „hamartia“. Šis žodis reiškia „nepataikymą į taikinį“.

Lotynų kalboje nuodėmę nusako žodis „pecata“ – „dėmė“. Taigi nuodėmė yra visi mūsų veiksmai ir mintys, kuriais „nepataikome“ į meilės standartą, kurie temdo lyg „dėmė“ mumyse gebėjimą elgtis pagal meilės reikalavimus.

Lietuvių kalbos žodis „nuodėmė“ taip pat prasmingas. „Nu-si-dėti“ paraidžiui reiškia „nudėti save šalin“ nuo tikro žmoniškumo, nuo gebėjimo būti palaiminimu sau ir kitiems. „Nuodėmė“ yra visa, kas „nudeda mus šalin“ nuo Dievo, mūsų pačių ir aplinkinių. „Nusidedantis“ žmogus palaipsniui praranda ryšį su savo tikruoju „aš“, kitais žmonėmis. Jis atitraukia save ir nuo viso stikrovės bei gėrio šaltinio – Dievo.

Dievas yra tikrovės kūrėjas. Taigi būtent jis „sumanė“ meilės taisyklę, jo mintyje gimė ir žmogiškumo receptas. Todėl darydami nuodėmę sulaužome ne kažkokias taisykles, bet savo ryšį su Dievo mintimi ir savo žmogiškumu. Katalikų Bažnyčios katekizmas teigia, kad nuodėmė yra „iki Dievo paniekinimo vedanti savimeilė“.

Toliau jau galima kalbėti apie „sunkias“ ir „lengvas“ nuodėmes. Katalikų Bažnyčios katekizmas sunkiomis nuodėmėmis vadina tas, kurios smarkiai neatitinka Dievo minties ir „žmogaus širdyje naikina meilę“.

„Lengvos“ nuodėmės „meilės nenutraukia, bet ją užgauna ir sužeidžia“. Nuodėmė laikoma sunkia, jei meilei priešingas veiksmas padaromas svarbiame dalyke, aiškiai suprantant ir sąmoningai pritariant tam veiksmui.

Nuodėmės nelengvina „nežinojimas dėl savo kaltės“ bei „širdies kietumas“. Tuo pasakoma, jog kiekvienas žmogus privalo meilės ir tikrojo žmogiškumo klausimą laikyti svarbiu bei budriai stebėti savo širdies nuostatas. Širdis kietėja, jei nuolatos ignoruojame sąžinės balsą, kuris visad skatina rinktis meilę ir teisingumą.

Taigi nuodėmės sunkumą ar lengvumą lemia ne pats veiksmas. Mes natūraliai linkę kūno nuodėmes laikyti sunkiomis, tuo tarpu nepaisome mumyse kylančių meilę naikinančių paskatų ar prisirišimų. Galbūt taip yra todėl, kad kūno nuodėmes patiriame akivaizdžiau, jas sunkiau paslėpti. Alkoholizmas ar seksualinės nuodėmės kaip mat bado akis, jas greičiausiai pastebime ir lengviausiai pasmerkiame.

Vis dėlto nuodėmės sunkumą lemia širdies nuostatos. Pavydus, išpuikęs ar godus žmogus, karjeristas ir sukčius negriuvinėja gatvėse lyg koks girtuoklis, jam įėjus į kambarį netvoskia smarvė, jis gali ilgai slėpti nuo kitų savo sielos degradaciją. Tačiau šios vidinės nuostatos nemažiau griaunančios nei išoriniai nuodėmingi veiksmai.

Štai kodėl krikščionybė mus nuolat įspėja susilaikyti nuo smerkimo ir atleisti nusidedančiam. Nuodėmės tikrą sunkumą geriausiai regi Dievas. Tuo tarpu išpažinties praktika pagelbėja pačiam žmogui atlikti savo sielos nuostatų savianalizę ir atskleisti ją Dievui.

- Kokio nuodėmės buvo laikomos sunkiomis anksčiau, kokios dabar?

- Iš tiesų visais laikais požiūris į sunkias ir lengvas nuodėmes buvo tas pats. Sunkios nuodėmės buvo vadinamos „mirtinomis“, pabrėžiant jų pavojingumą sielos gyvenimui. Buvo raginama nedelsiant atlikti „sąžinės patikrinimą“, suvokti savo veiksmo pasekmes, pripažinti kaltę. Po to imtis „sielos išgydymo“, t.y. atlikti išpažintį ir pasiryžti kreipti savo gyvenimą kita linkme, sekti Jėzų – tikrąjį žmogiškumo mokytoją.

Galbūt galime pastebėti skirtumų pačių tikinčiųjų nuostatose. Bažnyčią visad sudaro tam tikro laiko žmonės. O laikai turi savo mąstymo ypatumus. Šie polinkiai savaip atsispindi ir Bažnyčios gyvenime. Pvz., dar ne taip seniai gyvenome modernizmo laikotarpyje, kuris pabrėžė racionalumą, žavėjosi mokslo pasiekimais, tikėjo nesugriaunama visuomenės ir mokslo tvarka.

Modernizmo epochos tikintieji ir įvairūs dvasiniai vadovai taip pat turėjo polinkį į racionalias schemas, mėgino tikėjimo dalykus kuo aiškiausiai apibrėžti, sudėti į sąrašus, grupes, sunumeruoti ir apskaičiuoti. Visi norėjo žinoti, kokios konkrečiai nuodėmės ir kokiais atvejais yra „sunkios“ arba „lengvos“, kiek kartų jas reikia atlikti, kad daugiau ar mažiau pakenktum savo sielai.

Šiandien toks matematinis požiūris į nuodėmę mums atrodo svetimas ir dirbtinis. Bažnyčia labiau atkreipia dėmesį į pačią nuodėmės esmę ir pabrėžia kiekvieno iš mūsų sąmoningumą. Ji ragina žmogų nepasitenkinti tiksliais nuodėmių sąrašais, bet rimtai tirti savo sąžinę, įsigilinti į meilės taisyklę ir siekti didesnio ryšio su savimi ir Dievu.

Šio darbo už mus neatliks parapijos klebonas, net ir pats popiežius. Esame patys atsakingi už savo sielos pažinimą ir sveikatą, tuo tarpu Bažnyčioje randame gydymo priemones ir bendražygių palaikymą. Lygindamas praeities požiūrį su dabartiniu, matau būtent šiuos skirtumus.

-Kaip keitėsi požiūris į nuodėmę?

- Krikščionių bendruomenėje visais laikais buvo žinoma, kad sąmoningai atlikti Dievo minčiai ir meilei priešingi veiksmai griauna žmogaus ir aplinkinių gyvenimą. Panašiai visais laikais buvo tikima, kad nuodėmingais veiksmais žmogus kelia pavojų savo pomirtiniam likimui. Detalės būdavo aiškinamos skirtingai, tačiau pagrindinius tikėjimo teiginius apie „dangų“ ir „pragarą“ ir šiandien randame nepakitusius.

Suprimityvinti dangaus ir pragaro paveikslai su debesimis ir liepsnomis labiau plaukė iš skirtingų epochų visuomenės vaizduotės. Pvz., Dantės „Dieviškoji komedija“ darė įtaką tuometiniams bažnytinio meno kūriniams. Tuo tarpu oficialiuose Bažnyčios raštuose apie pomirtinį žmogaus likimą kalbama kalba, kurios nesigėdintų ir šiandienos teologai. Apaštalui Jonui taip pat buvo aišku, kad „pragaras“ yra visiška meilės stoka. Jis rašė: „kas nemyli, tas pasilieka mirties glėbyje“ (1 Jn 3,14).

Taigi esminis požiūris į nuodėmę nekito. Iš esmės nesikeitė ir nuodėmingų veiksmų sąrašas. Tačiau keitėsi požiūris į tai, kaip konkrečiai turi pasireikšti žmogaus atsakomybė už savo veiksmus.
- Ką turite omenyje?

- Keitėsi požiūris į nuodėmės viešą išpažinimą. Šiandien žinoma, jog pirmaisiais krikščionybės amžiais dažniausia išpažinties forma buvo vieša išpažintis bendruomenės akivaizdoje. Norintieji dalyvauti duonos laužymo apeigose viešai išpažindavo savo konkrečias nuodėmes bendruomenei. Bendruomenės dalyvavimas procese buvo labai akivaizdus.

Atgaila dažniausiai buvo vieša ir visiems gerai matoma. Pvz., visą atgailos laiką Mišių metu praleisti bažnyčios prieangyje, meldžiantis ir atgailaujant. Tokią atgailą matydavo visi bažnyčios lankytojai. Jie buvo raginami melstis už atgailaujantįjį, o pastarasis žadėdavo prisiminti juos savo maldose.

Šiandien mus stebina ir tuometinių atgailų sunkumas. Atgaila galėjo trukti ne vienerius metus. Buvo pabrėžiamas asketizmas, atgailautojas turėjo praktikuoti susivaldymą įvairiose gyvenimo srityse.

Šiandieninė asmeninė išpažintis yra viešos išpažinties pakaitalas. Galime tai laikyti dideliu palengvinimu. Nereikalaujama, kad tikintysis išpažintų nuodėmes bendruomenės akivaizdoje, užtenka vien Bažnyčią atstovaujančio kunigo.

Atgailos praktikos sutrumpintos. Tačiau išliko reikalavimas savo poelgius rimtai įvertinti, nuodėmes išpažinti, atlyginti skriaudą ir stengtis išvengti nuodėmių ateityje. Kaip minėjau, pabrėžiama, jog nuodėmė nėra kažkokių išorinių taisyklių nesilaikymas, bet meilės taisyklės pažeidimas, atitolinantis nuo Dievo, savęs ir kitų.

Iš dalies toks atsakomybės perkėlimas ant paties tikinčiojo susijęs su laikmečio pokyčiais. Turime suprasti, kad mūsų visuomenė tik palyginti neseniai tapo raštinga. Šiandien kiekvienas tikintysis gali nesunkiai susipažinti su krikščionybės mokymu skaitydamas knygas, naudodamas interneto šaltinius ir pan. Tai leidžia tikinčiajam pačiam geriau pažinti savo sielos dalykus, pastebėti savo ydas, pasirinkti tobulėjimo metodus ir kelius.

Kadangi kiekvienas gali pats skaityti krikščioniškas knygas (pvz., Katalikų Bažnyčios katekizmą), šiandien atlaidžiau žvelgiama ir į domėjimąsi kitomis religijomis bei pasaulėžiūromis.

- Gal galime paliesti ir aštresnę istorinę tikrovę. Pradėkime nuo raganų deginimo.

- Krikščionybė gyvuoja daugiau nei du tūkstančius metų. Ji aprėpia nesuskaičiuojamas tautas, kalbas, pačias įvairiausias visuomenes. Nenuostabu, kad per tokią ilgą istoriją joje pasitaikė keistenybių, sumaišties bei krizių. Ne visada ir ne visiems krikščionims pavykdavo likti ištikimiems Jėzaus mokymui.

Bažnyčios atstovų dalyvavimas kai kuriuose raganų teismuose prieštaravo tiek Evangelijai, tiek pačiai Bažnyčios tradicijai. Tačiau, norint susidaryti pilnesnį vaizdą, privalu žvelgti į visą Bažnyčios istoriją. Negalime ištraukti iš konteksto vieną epochą ar šimtmetį ir paversti juos krikščioniškosios minties standartu.

Pastebime, jog jau pirmą savo gyvavimo tūkstantmetį Bažnyčia ne kartą oficialiai smerkė tikėjimą fantastiškomis raganų ir raganių galiomis. Tikėjimas magiškais užkeikimais, burtais laikyti prietarais. Tiesa, šėtono garbinimas laikytas nuodėme, jis dažniausiai minimas kartu su „vaikų aukojimu“.

Jau pirmųjų amžių vyskupai aiškiai suvokė, kad pagonybės šaknys yra gilios. Nekrikščioniškas mąstymas sugyveno kartu su krikščioniškuoju tam tikroje probleminėje darnoje iki pat reformacijos laikų. Ypač neišsilavinę žmonės visais laikais sugebėdavo kūrybingai derinti krikščioniškojo tikėjimo ir pagonybės elementus.

Kaip žinome, tikėjimas raganomis ir raganiais yra labai senas. Liudijimų apie jį yra Hamurapio teisyne ir kituose seniausiuose teisiniuose dokumentuose. Žmonės linkę suversti kaltę dėl gamtos nelaimių, ligų, savo ekonominių ir asmeninių nesėkmių raganoms bei būrėjams. Toks požiūris pasmerktas Bažnyčios dokumentuose, kur buvo raginama netikėti prietarais, o vadinamųjų „raganų“ žudikai patys laikyti vertais mirties bausmės.

Net ir XV a. garsusis raganų medžioklės vadovėlis „Raganų kūjis“ buvo Bažnyčios uždraustas vos po trejų metų nuo jo išleidimo. Šiuos duomenis nesunku rasti autoritetingų istorikų knygose ir netgi internete. Raganų medžioklės atveju bažnyčia paprastai stojo kaip civilizuota priemonė stabdyti siautėjančius linčo teismus. Bažnytinės bylos, keliamos raganoms arba raganiams veikiau priminė psichologo konsultacijų protokolus.

Be abejo, chaotiškame XV – XVII a. nemaža katalikų ir protestantų įsitraukė į vadinamąją „raganų karštinę“, kuri per kelis šimtus metų visoje Europoje ir JAV nužudė 40 000 – 80 000 raganų ir raganių. Visgi pirmieji raganų teismai buvo inicijuoti liaudies, kuri darė spaudimą civiliniams teismams, versdama juos pradėti konkrečias bylas.

Taigi svarbu pažymėti, kad raganų medžioklės pirmiausiai buvo ne krikščioniškas, bet visuomeninis reiškinys. Raganiai ir raganos persekioti bei žudyti senovės Romoje ir visame Antikos pasaulyje, Artimuosiuose Rytuose, Indijoje ir Azijoje, Amerikos indėnų gentyse ir Afrikoje.

Šiandien įprasta romantizuoti raganas, jos vaizduojamos kaip gerosios būrėjos, linkinčios visiems gero. Raganų teismai piešiami kaip „blogų krikščionių“ susidorojimas su geromis vaistažolių specialistėmis. Tai naivokas požiūris. Man pačiam teko lankytis Afrikos kaimuose, bendrauti su vietinių genčių žmonėmis. Apstulbau, pamatęs, kokią baimę išgyvena vietiniai gyventojai, vos paminėjus „raganas“ ar „raganius“.

Mat ten „raganos“ ir „raganiai“ – magijos specialistai, kurie nesuka galvos dėl moralinių principų. Paprastai į juos kreipiamasi, norint pasveikti, susidoroti su varžovu, numarinti įkyrėjusį kaimyną, pavilioti kieno nors sutuoktinį, ką nors susargdinti ar kam atkeršyti.

Tinkamai būrėjui atsilyginus, laukiama rezultato. Raganius pasitelkia net diktatoriai, siekdami savo nedidelėse šalyse savų tikslų. Pasak vietinių gyventojų, būrėjų magija veikia. Bėda ta, jog niekad nežinai, kada ji atsigręš prieš tave. Tenka bijoti, papirkinėti būrėjus dovanomis ar pačiam mokytis prakeikimų ir užkalbėjimų meno.

Įdomu tai, kad būtent iš Europos atvykę misionieriai atlaidžiau žvelgia į vietos raganius. Nelabai romantiškos ir Amerikos indėnų gentyse rengtos vietinių raganių medžioklės bei žiaurūs susidorojimai. Panašu, kad visais laikais nemaža žmonių tikėjo, jog raganiai nevengia pakenkti. Bažnyčia didžiąją savo istorijos dalį tvirtino, kad toks tikėjimas – naivus.

Turbūt ir mes raganų nemedžiojame vien todėl, kad jomis paprasčiausiai netikime. Tačiau kartais sveika į visuomeninius reiškinius pažvelgti antropologiniu žvilgsniu. Pvz., pamėginkite įsivaizduoti, jog esate pilietis, tikintis magijos galia. Jei sužinotumėte, kad gretimame bute apsigyveno būrėjas, kuris mielai priima su morale nesusijusius užsakymus, moka užkeikti ir „nužiūrėti“, ne juokais susirūpintumėte savo šeimos saugumu. Tuomet kraustytumėtės gyventi kitur. Arba kreiptumėtės į teismą. Štai jums ir „raganų medžioklės“ pradžia.

Šiandien priimta visuomenei kenkiančius žmones įkalinti iki gyvos galvos. Senovėje tokios galimybės nebuvo, tad paprastai buvo griebiamasi mirties bausmės. Būti raganiumi buvo pelninga, bet ir pavojinga. Beje, Amerikos indėnų genčių ir Afrikos raganiai patys tikėdavę (ir tebetiki), jog būtent dvasios verčia pasirinkti juos raganiaus kelią, tad daug laisvos valios raganius neturi. Pasipriešinus dvasioms, jos paprastai jam keršija.

Pažvelgę į raganų medžiokles religijotyros šviesoje, išvystame daugiasluoksnį paveikslą. Pamatome, kad Bažnyčios dalyvavimas raganų teismuose – tik maža reiškinio dalis, kurią galima aiškinti ne viena prasme.

Katalikų bažnyčios požiūrį galima apibendrinti taip: tikėjimas raganų ir raganių stebuklingomis galiomis yra naivus. Tad „nuodėme“ gali tapti jau vien tikėjimas raganų egzistavimu ar jų galių sureikšminimas. Šiuo atveju sukeliama baimė, nepasitikima Dievo galia, baimės ir viltys sudedamos į kažką mažiau nei Dievas. Tačiau jei yra raganių, turinčių magiškas galias ir laikančių šias galias aukštesniu dalyku už meilės taisyklę, jų veikimas yra nuodėmė, t.y. „nu-si-dėjimas“ šalin nuo Dievo, meilės ir tiesos. Juolab, kad dvasių pasaulis netarnauja žmogaus užgaidoms, o ir ne visos dvasios geros.

Ir vėl matome, jog Bažnyčios esminis požiūris į patį reiškinį nesikeičia. Keičiasi tik tikintieji, visuomenė. Keičiasi Bažnyčios kalbėjimo būdai, nes ji visad atsižvelgia į visuomenės mąstymo kaitą.

- O kaip dėl ikivedybinių lytinių santykių?

- Nesantuokiniai lytiniai santykiai tebėra ir visada bus suprantami kaip „nu-si-dėjimas“ šalin nuo meilės taisyklės.

Meilė nebijo save dovanoti. Lytiniai santykiai pilnai atitinka žmogaus orumą tik tuomet, kai išreiškia savęs dovanojimą kitam. Tikras savęs padovanojimas įvyksta tik santuokoje. Trumpalaikiai ryšiai ar gyvenimas kartu, „kol patogu ir kol vienas kitam neįkyrėsime“ tėra savęs paskolinimas. Tačiau tai – atskira gili tema, verta atskiro straipsnio.

- Kodėl nebeliko indulgencijų - galimybės gauti nuodėmių atleidimą už paramą ar nuopelnus Bažnyčiai?
- Pirmiausiai turiu paaiškinti, jog „atlaidai“ (t.y. indulgencijos) jokiu būdu nėra nuodėmių atleidimas.

Bažnyčios istorijoje niekada nuodėmių atleidimo nebuvo galima įsigyti savo pastangomis, už pinigus ar kažkokius atlikus darbus. Visais laikais buvo suprantama, kad nuodėmes atleidžia Dievas, jei žmogus jas pripažįsta, dėl jų gailisi ir jas išpažįsta. Tačiau taip pat buvo suprantama, kad nuodėmė žmoguje sukuria naujus įpročius, kurie savaime žmogaus nepalieka ir toliau griauna jo gyvenimą.

Siekiant sunaikinti nuodėmės sukurtus įpročius, pirmųjų amžių krikščionybėje po nuodėmių išpažinimo būdavo užduodamos „atgailos“. „Atgailos“ tikslas buvo perkeisti žmogų, sunaikinti ydas, apvalyti mintis ir širdį, padėti jam tapti vėl pajėgiu gyventi pagal Dievo ir žmonių meilę. Į šį procesą buvo žvelgiama labai rimtai. „Atgailos“ dažnai trukdavo ne vienerius metus, jų metu žmogus turėjo praktikuoti maldos gyvenimą, atlikti gailestingumo darbus, pažaboti savo destruktyvių įpročius.

Idėja buvo paprasta: neužtenka išpažinti nuodėmes ir pasitenkinti minimalia dvasine higiena. Būtina bendradarbiauti su Dievu, tapti tikru Jėzaus sekėju. Čia pirmą kartą ir susiduriame su „atlaidais“. Atgailos praktikų trukmę buvo galima sumažinti, jei atgailautojas atlikdavo kokį nors išskirtinį gailestingumo ar pamaldumo žygdarbį, tuo parodydamas, kad jo senosios ydos jau pažabotos.

Tokiu atveju likusias atgailos dienas buvo galima sumažinti arba jų visai atsisakyti (pvz., „šimtą atgailos dienų“ sutrumpinti iki penkiadešimties). Tai nebuvo laikoma „užtarnautu poilsiu“. Tiesiog tapdavo aišku, kad atgailos rezultatą – ydų nugalėjimą, dorybių įgijimą, gilų maldingumą – konkretus krikščionis pasiekė anksčiau nei buvo tikėtasi.

Vėliau krikščionybė plėtėsi ir teikė vis daugiau dvasinio tobulėjimo galimybių. Todėl ilgų atgailos praktikų po išpažinties buvo atsisakyta. Tačiau ir toliau buvo suprantama, kad po nuodėmių išpažinimo žmogų kurį laiką žlugdo konkrečios nuodėmės sukurti nesveiki prisirišimai, ydos, silpnybės. Šias nuodėmės pasekmes pradėta vadinti „laikinąja bausme“.

Čia nekalbama apie Dievo bausmę, bet žmogaus blogų pasirinkimų sukurtas destruktyvias pasekmes sau pačiam. Tad ir toliau buvo primygtinai patariama užsiimti savo dorybių ir ydų peržiūra bei imtis veiksmų. Dažniausiai tai buvo maldingos kelionės, tarnavimas vargšams, silpnųjų gynimas, savęs atsižadėjimas dėl Dievo ir žmonių.

Tradiciškai išliko senasis šių darbų vertinimas „dienomis“. Kartu buvo suprantama, kad ydų naikinimo ir dorybių įgijimo darbas prasideda žemėje, bet tęsiasi ir po mirties, kol žmoguje nelieka nieko, kas nederėtų su Dievo meile, tiesa ir gyvastimi. Tad, atlikus kokį nors kilniaširdišką ar pasiaukojimo darbą, buvo gaunama „tiek ir tiek dienų atlaidų“ – žemėje ar po mirties. Panašiai buvo galima solidarizuotis su jau amžinybėn iškeliavusiais mirusiaisiais, paremti jų pomirtinę kelionę dievop maldomis ir savo meilės darbais.

Benas Ulevičius
Benas Ulevičius
© DELFI (R.Achmedovo nuotr.)

Visas šis mokymas pabrėžia meilės standartą, žmogaus ir bendruomenės atsakomybę už savo sąžinės ir sielos sveikatą. Jis puikiai atitinka nuodėmės tikrovę, yra realistiškas, įvertina nuodėmės sukuriamą blogį, ragina jo neignoruoti ir atsiliepti į jį konkrečiais veiksmais.

„Atlaidai“ nėra nuodėmės atleidimas, juolab leidimas daryti nuodėmę ar nevykdyti kokių nors pareigų. Be abejo, visur surasime žmonių, kurie linkę santykį su Dievu ir aplinkiniais paversti „turgaus aikšte“. Visad bus ir tokių, kurie net geriausius dalykus panaudos siekdami pasipelnyti. To neįmanoma išvengti nei vienoje daugiatūkstantinėje bendruomenėje, kuri gyvuoja bent kiek ilgiau nei šimtas metų. Tačiau tokie požiūriai niekuo nesusiję nei su Evangelija, nei su Katalikų Bažnyčios mokymu.

Kartu galima paminėti, kad krikščionybė kiekviename laikmetyje savo pasaulėžiūrą išsaugo, bet ją perteikia kiek kitais žodžiais. Šiandien Katalikų Bažnyčia ir toliau ragina „gauti atlaidus“ (t.y. meilės darbais, maldingumu ir susivaldymu naikinti savyje nuodėmės pasekmes). Tačiau jau maždaug pusę šimto metų kaip atlaidų vertė nesiejama su dienų ar savaičių skaičiumi. Vietoje to pabrėžiama, kad atlaidų vertę sudaro atliktų dalykų gerumas ir meilės nuostata.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Pasipiktino internetinių parduotuvių „administraciniu mokesčiu“: gal greitai turėsime mokėti ir už orą? (8)

„Pastebėjau, kad „ Pigu.lt “ pradėjo taikyti mistinį „Administracinį mokestį“ (2.99...

Po Rasos Kazėnienės kritikos prokurorai sureagavo: tikrins, ar pagrįstai nutraukta byla dėl milijono eurų žalos Pravieniškėse (63)

Didelės visuomenės kritikos po nutraukto ikiteisminio tyrimo dėl valstybei galimai padaryto...

Gatvę perbraižė, kliūtį paliko – KET pažeidėjais tapo visi, važiavę pro šalį (17)

Vieną Vilniaus gatvę kelininkai perbraižė ir pakeitė jos žymėjimą. Tačiau ryškiomis...

Vijūnėlės dvaras jau pradėtas ardyti (2)

Savaitgaliais į Druskininkus suvažiuojantys poilsiautojai skuba gal jau paskutinį kartą pamatyti...

Vasara trumpam sugrįžta: vėl bus +29 (37)

Penktadienį mūsų regione stiprės aukštesnio slėgio sritis, bet rytinė šalies pusė dar jaus...

Dėl pagrindinės Rusijos vandens arterijos skambina pavojaus varpais: gresia sudėtingi scenarijai (46)

Rusijos centriniame Uljanovsko mieste vietinių itin pamėgto miesto paplūdimio lankytojai priversti...

„FaceApp“ skandalas: krašto apsaugos ministerija teigia, kad kūrėjai galimai naikina nelegalios veikos įrodymus (44)

Kaip perspėja už kibernetinį saugumą atsakingi Lietuvos Vyriausybės atstovai, visame pasaulyje...

Labai paprasti ir gardūs tofu ir daržovių iešmeliai

Šis receptas patiks naujų skonių ir įvairovės ieškantiems, tiems, kam pabodo šašlykai ir kiti...

Numato postūmį saulės energetikoje: tai, kiek sutaupysite, priklauso nuo vieno sprendimo

Atsinaujinančios energetikos specialistai neabejoja: Lietuvoje artimoje ateityje vis daugiau namų...