Europos komisijos atstovybės Lietuvoje vadovas Arnoldas Pranckevičius idėjų festivalyje „Laisvės piknikas“ išsamiai pristatė Europos Komisijos išanalizuotą situaciją Lietuvoje, kuri gana ryškiai rodo skaudžiausias Lietuvos problemas.
Anot jo, nors lietuvių pasitikėjimas ES per metus išsaugo 7 proc., tačiau iki šiol išliekame tauta, kuri mažiausiai pasitiki savo valstybe ir valstybės institucijomis. Pranešėjo teigimu, tai glaudžiai susiję su nelygybe ir socialine atskirtimi.
„Komisija kasmet pateikdama ataskaitą mums rodo tendenciją, kur juda valstybės ir kaip jos atrodo, ir Lietuva per tuos 15 metų tikrai išgyveno labai pozityvų ekonominį kilimą“, – pastebėjo A. Pranckevičius. Tai, jo teigimu, itin aiškiai pastebima pastaraisiais metais, kai ekonomikos augimas buvo nuo 3 iki 4 proc., mažėjo nedarbas. Kaip sako A. Pranckevičius, tai tarsi rodo, kad Lietuvos makroekonominė sveikata iš tiesų yra gera.
Vis dėlto, pranešėjo teigimu, gyvenimo gerėjimą jaučia toli gražu ne visi Lietuvos gyventojai.
Vilnius pasiekė Suomijos pragyvenimo lygį, o už jo vaizdas visai kitoks
A. Pranckevičius pasidalino ir duomenimis, kurie rodo, kad vienam Lietuvos gyventojui tenkantis BVP jau perkopė ES vidurkį.
„Jeigu mes pradėjome būdami 47 proc. ES vidurkio lygmenyje, kai įstojome į ES, tai šiuo metu jau esame pasiekę 78 proc. ES vidurkio, perėję tą magišką 75 proc. ribą, kuri skiria mažiau išsivysčiusius ir vidutiniškai išsivysčiusius ES regionus“, – duomenimis dalinosi pranešėjas.
Nepaisant gerų ekonominių rodiklių, anot EK atstovo Lietuvoje, tarp Vilniaus miesto ir kitų regionų pajamų santykis ir pragyvenimo lygis skiriasi net 2,5 karto. O 20 proc. turtingiausių Lietuvos gyventojų pajamos net 7 kartus viršija 20 proc. skurdžiausiųjų pajamas.
„ES dažniausiai vidurkis yra 5 kartai, o Lietuvoje 7. Tai akivaizdžiai yra daugiau nei daugelyje ES valstybių“, – dėmesį atkreipė A. Pranckevičius.
„Jeigu Vilniaus regionas jau iš esmės yra pasiekęs Suomijos pragyvenimo lygį, 109 proc. ES vidurkio, kai kurie regionai kaip Tauragė yra 42 proc. Tai iš esmės beveik 70 proc. skirtumas toje pačioje valstybėje tarp skirtingų regionų“, – itin ryškų dviejų Lietuvų paveikslą piešė A. Pranckevičius.
Pranešėjas svarstė, kad regionų augimas ir stabilumas taip pat susijęs su emigracija – EK duomenys rodo, kad tie regionai, kurie mažiausiai nukraujavo dėl emigracijos, auga daug sparčiau nei tie, iš kurių išvyko itin daug žmonių.
„Vilnius apskritis nukentėjusi mažiausiai, taip pat ir Kauno, Klaipėdos, tačiau Tauragės, Marijampolės, Alytaus, Telšių, Šiaulių, Panevėžio ir Utenos demografiniai rodikliai labai prasti, per pastaruosius 10 metų praradę 12-13 proc. savo gyventojų“, – duomenimis dalinosi A. Pranckevičius.
Kai kurie regionai nukraujavo dar gausiau, nei mato EK
Tuo tarpu ekonomistas, socialinių mokslų daktaras, profesorius Raimondas Kuodis festivalio diskusijoje „Socialinė atskirtis: spręsim ar tik kalbėsim?“ teigė, kad takoskyra tarp Vilniaus ir kitų šalies regionų yra dar didesnė, nei kalbama EK ataskaitoje.
„Pagrindinė skiriamoji grandis yra demografija. Demografija Lietuvoje yra pražiūrėtas dalykas, bet labai svarbus ekonomikoje. Mes turime kiekvieno rajono skaičius ir matome, kiek liko jaunų žmonių, kurie gali sudaryti šeimas, gimdyti vaikus. Jūs pamatytumėte, kas darosi regionuose. Mes suprantame, kad urbanizacija yra toks universalus reiškinys ir žmonės visame pasaulyje kraustosi į miestus, nes miestai yra materialinės gerovės kūrimo mašinos kartu su savo problemomis – kamščiais, užterštumais, smogais ir visa kita.
Kas darėsi Lietuvoje apimant ir vidinę migraciją? Vilnius iš principo yra vienintelis, kuris neprarado žmonių nuo sovietinio piko. Visi kiti smarkiai nukraujavo – po 30-40 proc. Iš principo ten niekas nebenori investuoti, nes darbo jėgos perspektyvos gali būti labai abejotinos“, – kalbėjo ekonomistas.
Jis priminė ir savo mintį apie 2,5 Lietuvos, kurią, kaip pats teigė, teko ginti ne vienoje diskusijoje. Ekonomisto manymu, Vilnius yra viena Lietuva, Kaunas – antra, o į pusę Lietuvos patenka tam tikri regionai.
„Lietuvoje mes irgi neturime pilno užimtumo, ypač regionuose. Ne vienam forume reikėjo ginti savo kontroversišką tezę apie dvi su puse ekonominės Lietuvos. Yra dvi Lietuvos – Vilnius, Kaunas, kurios sukasi gerame cikle, o kas bus ta kita pusė Lietuvos priklausys nuo pastangų, nuo tų likusių regionų sėkmės. Iš principo mes turime uždarą ratą, kai išvažiuoja jauni žmonės, krenta paklausa, paklausa mažina investicijas, mažėjanti paklausa ir investicijos mažina darbo našumą, didėja vidutiniai kaštai, infrastruktūros išlaikymas. Toks uždaras blogas ratas.
Tos dvi Lietuvos labai puikiai veikia. Ne paslaptis, Vilnius yra šiek tiek burbule, gyvenimo lygis ten yra jau pakankamai didelis, o regionuose mes turime tikrai rimtų problemų“, – pabrėžė R. Kuodis.
Įvardijo dvi kritines sritis, į kurias reikia koncentruotis
A. Pranckevičiaus teigimu, dar viena labai akivaizdi Lietuvos bėda – žmonių įtraukimas į darbo rinką, kas taip pat glaudžiai susiję didele socialine atskirtimi. EK ataskaita rodo, kad Lietuva į darbo rinką vis dar vangiai įtraukia šiuo metu nedirbančius žmones.
Kaip to priežastis A. Pranckevičius įvardijo negebėjimą ar negalėjimą persikvalifikuoti, neaktyvų dalyvavimą mokymosi visą gyvenimą programose.
„Labiausiai pažeidžiami žmonės būtent ir yra ne tik bedarbiai, bet ir neįgalieji, nepilnos šeimos, žmonės, turintys lėtines ligas ar gyvenantys regionuose“, – konstatavo pranešėjas.
A. Pranckevičius sveikatos ir švietimo sritis įvardijo kaip dvi kritines sritis, kurioms reikia skirti dėmesį norint spręsti socialinės nelygybės problemą.
„Švietimui skiriama BVP dalis yra didesnė nei ES vidurkis. Jeigu ES švietimui vidutiniškai skiriama apie 10 proc., Lietuvoje yra 14 proc., tačiau nepaisant to švietimo sistemos kokybė ir turinys daug ko netenkina, ir daug tų investicijų nukreipta ne į turinį, ne į ugdymo kokybę, bet į pastatų išlaikymą ir administraciją. Dėl to, be jokios abejonės, mokymosi rezultatai ES kontekste vis prastėja, net ir tų sričių kaip matematika, kur lietuviai anksčiau būdavo pakankamai stiprūs“, – aiškino pranešėjas.
Jo teigimu, sveikatos srityje situacija taip pat panaši – turime vienus kompetentingiausių gydytojų visame pasaulyje, tačiau Lietuva išlieka šalimi, kurioje vis dar itin daug mirčių, kurių buvo galima išvengti.
„Iš tikrųjų daug žmonių miršta darbingo amžiaus ir dėl priežasčių, dėl kurių jie neturėtų mirti. Sveikatos problemos mums yra puikiai žinomos, ypač Lietuvoje pažeidžiama yra vyrų lytis. Vyrai vidutiniškai gyvena dešimt metų trumpiau negu moterys ir tai didžiausias atotrūkis Europoje“, – problemas vardijo A. Pranckevičius.
Gyvenime startuoja su skirtingomis galimybėmis
Kad socialinės nelygybės problema itin glaudžiai susijusi su švietimu, antrino ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo direktorė Aistė Adomavičienė. Jos teigimu, kalbant apie socialinę atskirtį dažnai pamirštama galimybių nelygybės problema, kuri itin ryški žiūrint į Vilnių ir kitus regionus.
„Vaikai, kurie jau išeina iš mokyklos, neturi vienodo starto galimybių. Tie, kurie mokėsi geresnėse mokyklose, gavo papildomą mokymą, kai kuriems reikia korepetitorių, jie gali juos samdyti, žengia į priekį ir eina. Tačiau Lietuvoje yra didelė dalis vaikų, kurie yra užleisti mūsų sistemos – jie negauna adekvataus išsilavinimo, dažnai gyvena kaimiškose vietovėse, kur vaikus iš ryto nuveža, per pietus parveža, jie neturi jokio papildomo lavinimosi galimybių. Auga talentingi vaikai, bet jie negali niekur papildomai savęs lavinti.
Galimybių nelygybė yra labai didžiulė ir kai mes duodame labai nelygias starto galimybes, negalime tikėtis, kad tie vaikai išlips iš to“, – kalbėjo A. Adomavičienė.
Socialinės apsaugos ir darbo ministro Lino Kukuraičio teigimu, vadinamąsias nelygaus starto galimybes dažniausiai gauna tie vaikai, kurie nelanko darželių.
„Kai kalbame apie galimybių skurdą, mano galva, didžiausia problema yra ikimokyklinis amžius ir skirtumas tarp miestų ir regionų. Miestuose 90 proc. vaikų eina į darželius ir šeimos klykia, kad trūksta darželių. Regionuose į darželius eina 35 proc., 65 proc. neina į darželius ir niekur nėra problemos, kad neturime kur dėti savo vaikų. Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad, kai ateisime į pirmą klasę, ar aš būsiu Vilniuje, ar regione, yra praktiškai be šansų, kad per 12 klasių aš pasivysiu tą kitą vaiką, o ypač jeigu skiriasi kokybė mokykloje. Reiškia, aš atėjęs į startinę poziciją jau esu visiškai nepasiruošęs“, – sakė ministras.
Šią problemą, anot L. Kukuraičio, sukūrė tai, jog mokyklos lankymas Lietuvoje yra privalomas, o darželio ne. Ministro įsitikinimu, dėl to savivaldybės neskuba sudaryti palankių sąlygų ikimokykliniam ugdymui – nesirūpina, kad darželiai būtų steigiami arti gyvenamosios vietos arba transportu, skirtu vaikus nuvežti į šias ugdymo įstaigas.
Tuo tarpu R. Kuodis teigė, kad regioninė politika Lietuvoje apskritai yra imituojama ir dėl šios priežasties politikai toliau stengiasi išlaikyti pustuštes mokyklas, kuriose, ekonomisto žodžiais, vaikų yra tiek pat, kiek mokytojų.
„Kokį išsilavinimą jie gaus tose mokyklose? Gal juos geriau pavežti 20 kilometrų iki regiono centro, kur bus pilna mokykla, kur jie socializuosis? Bet jiems (politikams – DELFI) tai nesvarbu, jiems reikia išlaikyti veidus, regionines partijas ir panašiai. Ką sėkmingai ir daro mūsų ateities sąskaita“, – kritikos negailėjo socialinių mokslų daktaras.
9 kaulai ir 10 šunų
R. Kuodis taip pat atkreipė dėmesį, kad nors pastaruoju metu Lietuvoje daug kalbama apie gerovės valstybę, ši sąvoka suprantama ne visai teisingai.
„Gerovės valstybė nėra tai, ką valstybė tau daro. Gerovės valstybė yra klaidinantis terminas, ten yra daug aktorių, kurie privačiai kažką daro – šeima, bendruomenė, nevyriausybinės organizacijos. Tai tiesiog valstybė, kurioje gera gyventi. Ko reikia geram gyvenimui? Netgi liberalas Reaganas suvokė, kad geriausia socialinė sistema tai yra geras darbas. Dėl to būtų galima sutarti. Problema ta, kad pasaulyje pastaruosius keliasdešimt metų vyrauja nepilno užimtumo paradigma. Reiškia – jeigu jūs neužimtas, jūs pats kaltas. Čia visokie užkalniai dar parašinėja tokiomis temomis. Na, jie viską žino, jiems atleistina“, – ironizavo R. Kuodis.
„Problema kame? Jeigu jūs užkasite 9 kaulus ir paleisite 10 šunų, tai vienas iš šunų bus „tinginys“, nes nesusirado kaulo, bet kaulo nėra. Kas tą kaulą duoda? Duoda makroekonominė politika“, – aiškino jis.
Kaip pavyzdį jis pateikė Anglijos modelį ir pabrėžė, kad kalbėti apie kvalifikacijos keitimą ar žmogaus nenorą dirbti galima tik tuomet, kai šalis sukuria pakankamai darbo vietų.
„Williamas Beveridgas, kuris kūrė gerovės valstybės pamatus pokarinėje Anglijoje, pilną užimtumą apibrėžė kaip situaciją, kai laisvų darbo vietų yra daugiau negu neužimtų žmonių. Va tada tu gali sakyti, kad yra problema – ar žmogus tingi, ar jo kvalifikacijos prastos“, – kalbėjo ekonomistas.
Jo teigimu, analitikai jau ne vienerius metus kalba apie mažą biudžetą, kas lemia, jog socialinėms problemoms spręsti taip pat atseikėjama per mažai lėšų.
„Prieš beveik 20 metų pradėjau transliuoti tą žinią, kad mūsų biudžetas yra per mažas palyginus su šalies išsivystymu. Kas reiškia, kad ir valstybės galios padėti tiems žmonėms, kurie nesusirado to kaulo, nes negali susirasti, atitinkamai yra per mažos“, – priminė R. Kuodis.
Jo teigimu, šiuo metu Lietuva pensijoms skiria kone dvigubai mažiau procentų nuo BVP negu išsivysčiusios Europos valstybės: „Ką tai reiškia? Iškart 600 tūkst. daugiau žmonių yra skurdo spąstuose. Čia yra visiškai mūsų pačių rankomis susikurta problema. Kodėl tas biudžetas mažas? Todėl, kad yra gyvulių ūkis.“
Įspėja dėl pasekmių
Kad pagrindinė bėda, trukdanti spręsti socialinės nelygybės problemą, yra finansų trūkumas diskusijoje tikino ir L. Kukuraitis.
„Tai iš tiesų yra stuktūrinė problema. Radom ir vis dar turime mažą biudžetą lyginant su BVP. Biudžetas auga tokiu pačiu tempu kaip BVP ir ne greičiau. Jeigu mes norime turėti panašią valstybę arba socialinę apsaugą kaip Europoje, tai ta biudžeto dalis irgi turėtų būti panaši kaip Europos vidurkis. Nuo BVP mes surenkame 5 proc. mažiau negu Europos vidurkis, ką surenka estai“, – kalbėjo ministras.
Anot jo, jeigu pasiektume Estijos lygį, į biudžetą būtų surenkama 2 mlrd. eurų daugiau. L. Kukuraičio teigimu, būtent tiek ir trūksta socialinei sričiai. Ministras tikino, kad tokį trūkumą ši Vyriausybė jau rado atėjusi ir tokia situacija Lietuvoje esą yra jau ne vienerius metus.
„Tai greičiausiai susiję su tomis liberaliomis nuostatomis, kad žmogus yra pats kaltas. Ekonomiką auginsime ir naudą pasiimsime tie, kurie sugeba ją pasiimti. Iš to atsiranda nelygybė, kad pasiima tie, kurie arčiau galimybių pasinaudoti ekonomikos augimu – tiek verslas, tiek politikai, tiek politikų aplinka“, – teigė L. Kukuraitis.
Jo teigimu, per trijų metų laikotarpį, kai jis vadovauja Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai Lietuvai pavyko sumažinti vaikų skurdą šalyje ir šiuo klausimu priartėti prie ES vidurkio. Ministro įsitikinimu, tai lėmė įvesti universalūs vaiko pinigai.
Diskusiją moderavusiam Liudui Dapkui pastebėjus, kad yra nuomonių, jog nemažėjanti socialinė nelygybė turi ir pliusų, esą žmones priverčia stengtis, A. Pranckevičius pastebėjo, kad šios problemos ignoravimas gali turėti labai didelę kainą.
„Nesprendžiama socialinės atskirties problema gali grėsti pačios valstybės pamatams ir politinių sistemų pamatams. Čia kalbu ir globaliai, apie tokius pavyzdžius kaip „Brexit“, Donaldo Trumpo pergalė Amerikos rinkimuose. 2016 m. tiek JK, tiek JAV buvo viena didžiausių nelygybių tarp visų EBPO valstybių. Pažiūrėkite tu metų nelygybės indeksą – Amerika pirmavo, antroje vietoje buvo Meksika, trečioje vietoje Čilė, ketvirtoje JK. Ir nelygybė buvo ne tik tarp didmiesčių ir mažesnių miestelių, nelygybė, ką pastebime ir Lietuvoje, buvo tarp geriausių ir prasčiausių universitetų pasaulyje, tarp labai gerų mokyklų ir be galo prastų ir tarp tų žmonių, kurie, ypač Amerikoje, turi sveikatos apsaugą ir neturi visai jokios sveikatos apsaugos, todėl gali mirti netgi dėl labai banalių priežasčių.
Tokiose galingose, tokio išsivystymo valstybėse mes matėme didžiulę atskirtį ir tarp centro bei periferijos. Jeigu pažiūrėsite į balsavimo rezultatus, visi didieji miestai Britanijoje pasisakė už likimą ES, visa likusi provincija, ypač Anglijoje, balsavo prieš. Amerikoje Hilary Clinton palaikė visi didieji miestai – Niujorkas, Bostonas, Čikaga, San Franciskas, Los Andželas ir kiti, visa likusi Amerika palaikė Donaldą Trumpą. Jeigu tos problemos nespręsime kiekvienoje Vakarų visuomenėje, politikai savęs tikrai nebeišsaugos“, – įspėjo A. Pranckevičius.
