Žinia, kad JAV Valstybės departamentas leido už numanomą 495 mln. dolerių (apie 493 mln. eurų) sumą Lietuvai įsigyti raketinės artilerijos HIMARS sistemas, ketvirtadienį galėjo nuskambėti kaip staigmena. Bet tai tėra ilgalaikių Lietuvos ir JAV pareigūnų pokalbių derybų ir bendro darbo rezultatas – apie HIMARS įsigijimą Lietuvoje kalbama jau ne vienerius metus. Karas Ukrainoje šį procesą tik paspartino – skyrus papildomą finansavimą Krašto apsaugai dabar numanomas pristatymo laikas yra 2025-2026 metai, o ne 2030-ieji, kaip planuota anksčiau.
Be to, įvardyta rekordinė suma, kuri teoriškai viršija ligšiolinius Lietuvos kariuomenės pirkinius – Pėstininkų kovos mašinas „Vilkas“, priešlėktuvinės gynybos sistemas NASAMS, kol kas tėra formalumas, apie kurį pranešė amerikiečių Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūra.
Tai, kad minėta agentūra suteikia tokį leidimą už maksimalią sumą sąjungininkams įsigyti konkrečią ginkluotės sistemą, susijusią įrangą, šaudmenis, mokymų ir logistinę paramą, t.y. visą reikiamą paketą, dar nereiškia, kad būtent tokia suma ir bus numatyta sutarties metu, kuri turėtų būti pasirašyta iki gruodžio.
Tikėtina, kad tikroji suma gali būti mažesnė, mat nurodytos įsigijimų lubos tėra JAV pasiūlymas. Žinoma tik tai, kad Lietuva siekia įsigyti 8 sistemas M142 HIMARS, o kiek ir kokių šaudmenų bus įsigyta, kokiomis sąlygomis, pristatymo terminais – visa tai dar yra derybų ir Lietuvos finansinių bei kitų galimybių objektas. Bet vien šis pats žingsnis į priekį judant link sutarties pasirašymo yra reikšmingas, nes galima detaliau pažvelgti į tai, ką planuoja turėti Lietuva ir ką tai keičia.
Karinė pusiausvyra jau pakito
Pirmas dalykas, į kurį galima atkreipti dėmesį yra lakoniškas ir JAV Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūros pastebėjimas standartiniame pranešime, kad „siūlomas karinės įrangos ir paramos pardavimas nepakeis karinės pusiausvyros regione“.
Ironiška, kad tai nėra visai tiesa. Karas Ukrainoje jau parodė, ką gali pakeisti keliolika sistemų HIMARS, kurių sulaukė ukrainiečiai. Nepaisant Rusijos pastangų saugotis nuo HIMARS leidžiamų raketų, medžioti tiek jas, tiek paleidimo įrenginius, rusai jau nesyk susimovė šioje medžioklėje, apsikvailino su pateikiamais įrašais, mat nesyk taikėsi ir į medinius muliažus, o iš tikrųjų taip ir nesugebėjo sunaikinti nė vienos HIMARS sistemos.
Tuo metu ukrainiečiai sugebėjo šiomis salvinėmis ugnies sistemomis ypač sėkmingai atakuoti Rusijos pajėgų vadavietes, priešlėktuvinės gynybos, radarų sistemas, tiltus, o riebiausiais taikiniais tapo amunicijos sandėliai, kurių vien vasarą sunaikinta per 50. Būtent amunicijos ir šaudmenų trūkumas sustabdė rusų puolimą, privertė Rusijos pajėgas trauktis iš Chersono.
Neatsitiktinai HIMARS šaudmenų įsigijimai Rusiją baugina ir erzina, nesvarbu, ar tokią ginkluotę bei amuniciją įsigyja Ukraina, ar Suomija, kuri jau sukėlė rusų pasipiktinimą.
Ir nors HIMARS nėra vienintelis ar stebuklingas pajėgumas, jo galimybės, sumanus bei ypač sėkmingas net ir nedidelio sistemų skaičiaus panaudojimas, gebėjimas išvengti atsakomosios ugnies HIMARS pavertė ne šiaip žvaigžde. Tai išties tapo pusiausvyrą regione keičiančia ginkluotės sistema, kurios paklausa išaugo keleriopai.
Jei dar prieš kelerius metus amerikiečiai reklamavo HIMARS, kaip mobilią, lengvai perdislokuojamą salvinės ugnies sistemą, tai netrūko skeptikų balsų: esą ką gali padaryti kelios sistemos, kurias dar ir galima nesunkiai sunaikinti. Net ir po to, kai Baltijos šalyse pratyboms – tiek imitaciniams, tiek koviniams šaudymams buvo nesyk permestos šios sistemos, abejojančių jų galimybėmis netrūko.
Vis dėlto būtent realus karas parodė, kad rusų gebėjimai realiuoju laiku aptikti HIMARS leidžiamas raketas ar net pačias sistemas, sparčiai reaguoti ir naikinti šiuos didelę žalą darančius pajėgumus yra smarkiai riboti. Ir atvirkščiai, deklaruotas 70 km įprastinių M30A2 ir M31A2 raketų šūvio nuotolis pasirodė esantis didesnis – taikinius ukrainiečiai naikino 85 km atstumais.
Tai, kad Lietuva gali įsigyti HIMARS su palydovais valdomomis raketomis GMLRS, tarp jų ir padidinto nuotolio XM403 bei XM404 reiškia, jog arti Lietuvos sienos jokia šalis agresorė – ar tai būtų Rusija Kaliningrado srityje, ar Rusija bei jos išlaikomas Aliaksandras Lukašenka su savo režimu Baltarusijoje negalės sutelkti atakai parengtų pajėgumų ir rizikuoti jų netekti per vieną HIMARS salvę.
Vienas HIMARS paleidimo įrenginys gali paleisti 6 įprastas raketas, tad teoriškai 48 raketų salvė iš 8 Lietuvos įsigytų sistemų gali nuo žemės paviršiaus nušluoti kelias rusų pajėgų bazes, vadavietes, šaudmenų sandėlius ar sutelktas pajėgas per keliolika minučių.
Karas Ukrainoje parodė, kad rusų gebėjimai saugotis ir ginti nuo tokių atakų dažniausiai yra nevykę – išgirtos rusiškos oro gynybos sistemos nesugeba perimti visų ar daugumos HIMARS paleistų raketų, o tada dangų jau nušviečia sprogimų pašvaistė ir pasipila juokeliai apie neatsargų rūkymą.
Bus galima pasiekti Rusijos gilumą
Dar svarbiau yra tai, kad Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūros dokumente nurodomas ir galimas taktinių raketų ATACMS įsigijimas. Šios 300 km šūvio nuotolio raketos su kelių šimtų kg kovine galvute gali naikinti didelės vertės taikinius ir neatsitiktinai yra Ukrainos pageidavimų sąraše.
Tiesa, kol kas ukrainiečiai šių raketų oficialiai negavo. O tuo metu Lietuvai suteikta galimybė įsigyti 18 tokių raketų, kurios, paleidus jas iš HIMARS sistemų, dislokuotų skirtinguose šalies kampeliuose, gali pasiekti tiek bet kurį tašką Kalininrgado srityje, didžiąją dalį Baltarusijos teritorijos, kur įkurti rusų kariniai objektai, tiek netgi Pskovo srityje esančius karinius objektus. Paskutinį kartą Lietuvos karinių pajėgų gebėjimai sėkmingai atakuoti Pskovo sritį buvo realūs XVII a.
Dar daugiau, Lietuva nėra vienintelė šalis regione, kuriai Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūra suteikė leidimą įsigyti HIMARS sistemas su įprastomis bei ATACMS raketomis. Dar 2018-siais Lenkija užsisakė 20 tokių sistemų, o šiemet pasipylę lenkų užsakymai didinti raketų įsigijimus 500 vienetų Lietuvos kaimynę pavers tikru šių salvinės ugnies sistemų bastionu.
Kol kas daugiausiai HIMARS sistemų Europoje be pačių amerikiečių turi Rumunija, įsigijusi 54 tokias sistemas, tačiau Lietuva HIMARS įsigijimą derino su kitomis Baltijos šalimis – Latvija ir Estija, kurios planuoja įsigyti po šešias tokias sistemas.
Procedūra išties yra tokia pati: anksčiau šiais metais, tiksliau liepą Estijai JAV Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūra suteikė tokį pat leidimą įsigyti HIMARS sistemas, o sąraše nurodytos tos pačios raketų lubos – estai taip pat gali turėti iki 18 raketų ATACMS.
Ne tik su jomis, bet ir netgi įprastomis raketomis estai galėtų apšaudyti tiek Pskovo sritį, ten esančius raketinius dalinius, tiek Sankt Peterburgą, čia esančią laivyno vadavietę, kitus svarbius ar simbolinius objektus, pavyzdžiui, Putino rūmus. Bet ar estai išties turės galimybę įsigyti 18 ATACMS raketų – dar neatsakytas klausimas.
Viena aišku yra tai, kad turėdamos tokius pajėgumus, kad ir iš pirmo žvilgsnio simbolinį jų skaičių, Baltijos šalys galės geriau atgrasyti Rusiją ne vienerius metus.
Juo labiau, kad HIMARS turi ir dar vieną Rusijos baimes keliančią potencialią funkciją, kuri nėra numatyta JAV Gynybos saugumo bendradarbiavimo agentūros dokumentuose, tačiau vėliau, pagal poreikius ir galimybes, teoriškai gali būti pridėta.
HIMARS nėra vien salvinės ugnies platforma – ji yra numatyta būsimajai ir jau išbandytai Lockheed Martin raketai „PrSM“, kurios nominalus šūvio nuotolis siekia „daugiau nei 499 km“, realus – apie 800 km, tačiau spėjamas ir trokštamas – apie 1,5 tūkst. km.
41-oji JAV artilerijos brigada vos prieš kelerius metus buvo sugrąžinta į Europą ir yra numatyta tapti amerikiečių kuriamų daugiasričių dalinių – Multi-Domain Task Force, arba MDTF branduoliu Europoje. Daugiasrites operacijas (angl. Multi Domain Operations) ne tik sausumoje, jūrose ar ore, bet ir informacinėje, kibernetinėje erdvėje, netgi kosmose JAV kaip koncepciją vysto ne vienerius metus.
Vienu metu vykstantys kariniai veiksmai turi būti koordinuojami, kontroliuojami procesai, o tai užtikrinančios ryšių technologijos leidžia žaibiškai keistis informacija tarp skirtingų pajėgų rūšių.
Tokia idėja pamažu įgauna kūną: iš pradžių kalbėta apie specialius pilotinius dalinius – konkrečias užduotis atlikti sukurtus nedidelius, bataliono dydžio vienetus iki 500 kariškių, kurie būtų greitai ir nesudėtingai perdislokuojami į norimą tašką pasaulyje.
MDTF jau veikia Europoje, tad vieningos sistemos naudojimas – šiuo atveju HIMARS, kaip platformos, iš kurios galima leisti tiek įprastas raketas, tiek PrSM yra potencialiai galios pusiausvyrą keičiantis veiksnys.
Kaip atsipirks papildomas poreikis?
Bet tik tuo atveju, jei jo prireiktų. Mat net jei Baltijos šalys ir netrokšta tokių raketų, kaip PrSM – įsigyti vien pačias HIMARS sistemas, išmokti jomis naudotis, integruoti į nacionalines pajėgas, koordinuoti su sąjungininkų pajėgomis prireiks laiko, finansinių, žmogiškųjų ir kitų išteklių.
Neretai pamirštama, jog HIMARS, kaip ir bet kuris kitas didelę ugnies galią bei įspūdingą šūvio nuotolį turintis pajėgumas tėra efektyvus tiek, kiek yra gebančių naudotis juo pačiu bei jį apsaugoti. Tai reiškia, kad be pačių HIMARS reikės ir papildomų pajėgumų.
„Tai yra ginkluotė, kuri vers Lietuvos kariuomenę savo kitus pajėgumus kilstelti į kitą lygį – ir elektroninės kovos, ir kovos su dronais, ir žvalgybinius pajėgumus be jokios abejonės, nes šios ginkluotės efektyvumas, taiklumas priklauso būtent nuo reikalingos žvalgybinės informacijos“, – sakė Krašto apsaugos ministras Arvydas Anušauskas.
Šio lakoniško pastebėjimo esmė ir yra būtent apie papildomus pajėgumus, jų sąveiką, integraciją, gebėjimą naudoti HIMARS kuo efektyviau – taikinius raketoms turi kažkas nurodyti, pačias sistemas reikia apsaugoti nuo kontrugnies ar oro antpuolių.
O jų brangumas išties bus matuojamas ne vien eurais – tai gali būti brangiausias pirkinys Lietuvos istorijoje ne tiek finansine išraiška savaime už įsigijimą pagal sutartį, o pagal susijusius kaštus. Lietuvos kariuomenei (kaip ir Estijos ar Latvijos) HIMARS taps vertingiausiu pajėgumu, kuris suteikia iki šiol neturėtas galimybes, todėl jis bus toks unikalus.
Bet tuo pačiu ir brangintinas, t.y. saugotinas, kurį norint išlaikyti bei efektyviausiai panaudoti pagal paskirtį, reikės skirti daugiau, nei įprastam įsigijimui. Ukraina įrodė, kad gali tai padaryti netgi intensyvaus karo metu.
Sąjungininkų paramą – politinę, karinę, logistinę ir kitą turinti Lietuva su kitomis Baltijos šalimis HIMARS brangumą gali prilyginti strateginio pajėgumo vertei bei matuoti atgrasymo poveikį, o blogiausiu atveju – keleriopą žalą potencialiam priešininkui, kuris taip ir nerado vaistų nuo HIMARS.
