Apie nieką, išskyrus pergalę, ukrainiečiams šiandien, suprantama, sunku kalbėti, nes nuotaikos yra pakilios, viltingos, laukiant didžiojo kontrpuolimo, o žinios apie pralaužtus ledus derybose dėl naikintuvų F-16 tiekimo, regis, pakurstė lūkesčių, kad pergalė išties pasiekiama.
Tai, kas daug kam atrodė nerealu prieš metus, – tiek Rusijos, tariamai antrosios pasaulio armijos įveikimas mūšio lauke, tiek pažangių vakarietiškų ginkluotės ir technikos priemonių perdavimas ukrainiečiams, dabar yra realybė.
Jei prieš metus atrėmę Rusijos invaziją iš kelių krypčių, išstūmę bent jau iš dalies savo teritorijų Ukraina ruošėsi 2022-ųjų vasaros mūšiams vien tik su viltimi, kad galbūt gaus ginkluotės, technikos ir amunicijos iš Vakarų, tai po metų ukrainiečiai jau yra patyrę specialistai ir veteranai, kurie gerai žino, kaip panaudoti amerikietiškas haubicas M777, salvinės ugnies sistemas HIMARS.
Kai pernai tuo pačiu metu Ukraina meldė Vakarų šalių perduoti tankų, tolimojo nuotolio raketų, uždaryti dangų arba perduoti naikintuvų, sulaukta dvejonių arba atviro „ne“: esą dar per anksti, per sudėtinga technika, pernelyg ilgai ukrainiečiams užtruks ja išmokti naudotis, Maskva tai įvertins kaip provokaciją, peržengtą raudoną liniją, o tada tai jau bus.
Bet pamažu Ukrainą pasiekė ir naujausi tankai „Leopard 2“, ir modernios kruizinės raketos „Storm Shadow“, o naikintuvų F-16 perdavimui priešinęsi Baltieji rūmai galiausiai uždegė žalią šviesą.
Tiesa, tam dar yra tiek papildomų sąlygų, t. y. nesmūgiuoti taikiniams Rusijos teritorijoje, tiek laiko ir kitų objektyvių kriterijų, pavyzdžiui, techninė priežiūra, aprūpinimas, apginklavimas, mokymai, taktiniai dalykai – visa tai užtruks.
Bet visa tai nublanksta vien prieš viltį, ką su naujausia karine parama gali pasiekti Ukraina. Tiesa, patys ukrainiečiai, o ir jų sąjungininkai Vakaruose įspėja, kad džiugesys gali būti laikinas, jei išsipildys blogiausias scenarijus, apie kurį dabar, regis, sunku pagalvoti, o ir įsivaizdavimas, kas tai būtų yra visiškai skirtingas.
Ką ir kam reiškia pralaimėjimas
„Mes esame čia tam, kad pakalbėtume apie pralaimėjimo tikimybę“, – Vilniuje be užuolankų pareiškė viena Tarptautinio centro Ukrainos pergalei (ICUV) įkūrėjų Daria Kaleniuk. Išgirsti apie pralaimėjimą iš ukrainiečių, kurie važinėja po pasaulį, telkia paramą Ukrainai, bando įtikinti toliau, gausiau ir nuosekliau remti jų šalį gali pasirodyti keista. Bet tai tik pirmas įspūdis.
Pralaimėjimas yra žodis, kuris dar galėjo būti siejamas su realybe artėjant 2022-ųjų vasarai, kai Ukrainos turėti rezervai išseko, šalis tapo priklausoma nuo Vakarų karinės paramos, o dabar nuotaikos neatsitiktinai visai priešingos.
„Pralaimėjimas“ dabar labiau yra žodis, kuris skirtas įtikinti Vakarus, kad nebereikia baimintis Rusijos karinio pralaimėjimo – ne Ukrainos, telkiančios pajėgas kontrpuolimui, kuris, galimai, jau prasidėjęs, o būtent Rusijos – šalies, kuri pradėjo šį karą prisidengdama branduoliniu skėčiu ir juo šantažuodama, o dabar nežino, ką daryti toliau.
„Vakaruose vis dar yra Rusijos pralaimėjimo baimė. O mes norime pakalbėti apie tai, kas bus, jei Ukraina bus įstumta į derybas. Ukrainai tai būtų pralaimėjimas. Ar tai būtų Tretieji Minsko susitarimai arba Stambulo pirmieji susitarimai – nesvarbu, nes tai privestų prie naujo, dar didesnio karo“, – teigė viena ICUV lyderių.
Šio centro analitikai rengia ataskaitą, kurią oficialiai pristatys birželį. Bet jau dabar aiškios kelios esminės žinutės. Dėliojamuose scenarijuose tiek NATO, tiek Rusijai pristatomos situacijos, prie ko gali privesti vienokie ar kitokie veiksmai.
Pavyzdžiui, jei abi pusės tęsia tai, ką daro dabar, t. y. Rusija toliau vykdo savo „trijų dienų specialią karinę operaciją“, tarsi nebūtų praėję beveik pusantrų metų ir tarsi nebūtų patirta milžiniškų nuostolių, o Vakarų šalių karinė parama išsektų arba liktų tokio paties, ukrainiečių akimis, nepakankamo lygio, tai galiausiai Ukraina bus išsekinta ir priversta derėtis dėl paliaubų.
O tai reiškia ne vien tikėtiną susitaikymą su teritorijų praradimu, viešai deklaruojamo siekio išlaisvinti dar 2014-aisiais rusų užgrobtus Krymą, Donbasą palaidojimą, bet nesibaigiantį karą arba jo laikiną įšaldymą. Karo veiksmų smarkiai paveikta Ukrainos visuomenė liktų nusivylusi, nesaugi, šalies ekonomika – apdaužyta, nustekenta, pažeidžiama, be aiškių ilgalaikės paramos garantijų.
Tai dabar Vakarai remia Ukrainą, žada ne tik ginklus, bet ir pinigus, tačiau derybomis įšaldžius konfliktą, formaliai pasibaigus karo veiksmams dėmesys Ukrainai, anot D. Kaleniuk, gali nuslopti – ar tai būtų nauji rinkimai JAV, Europoje, ar nauja krizė kitoje pasaulio pusėje, pavyzdžiui, Taivane, pažadai labiau ir ilgiau įsipareigoti dėl paramos Ukrainai būtų nepopuliarūs. O kas tada?
O tada Rusija gali prisikelti antram raundui – atkurti savo apdaužytas pajėgas, pasimokyti iš klaidų ir vėl pulti Ukrainą arba mėginti ją palaužti iš vidaus. Kelioms ukrainiečių kartoms tai būtų nepakeliamas krūvis – jau dabar milijonai pabėgėlių glaudžiasi Vakarų šalyse ir norėtų grįžti, bet kai nėra kur grįžti ar nėra saugu, o ir nesimato ekonominių perspektyvų nuolat Rusijos grėsmės šešėlyje gyvenančiai Ukrainai, tai ko verta tokia taika, tokios paliaubos?
Bet koks Korėjos karo paliaubų scenarijus dabar ukrainiečiams atrodo tik kaip pralaimėjimas, kaip ir korėjiečiams atrodė 1951-aisiais.
Tada buvo praėję metai permainingų kovų Korėjos kare. Komunistinei Šiaurės Korėjai užpuolus JAV palaikomą Pietų Korėją, vos nekilo branduolinis karas – įsitraukė Kinija, netiesiogiai – Sovietų sąjunga, tačiau kovos fronte įstrigo, kaip ir derybos dėl paliaubų. Jos truko net du metus, nes Pietų Korėja nė už ką nenorėjo susitaikyti su teritorijų praradimu, o Šiaurės Korėja ir Kinija dar vylėsi laimėti karą, reikalavo atiduoti karo belaisvius, kurie patys nenorėjo grįžti į „komunistinį rojų“.
Tai dabar Pietų Korėja yra moderni, ekonomiškai išsivysčiusi, daugelį pasaulio valstybių savo galia, laisvėmis, gerove lenkianti šalis – 6-ajame dešimtmetyje, karo metais ir pokariu tai buvo nustekenta, atsilikusi, nuo užsienio paramos priklausoma autoritarinė valstybė, kurios ateitis neatrodė šviesi ir garantuota net ir pasiekus paliaubas. Tad kodėl ukrainiečiai turėtų norėti paliaubų?
Jų argumentas, anot D. Kaleniuk, yra ne šiaip svarus dėl pačios Ukrainos ateities, nes tariamai saugesnis scenarijus, kuris paremtas kuo greitesnėmis derybomis dėl paliaubų reikštų ne tik papildomus dešimtis tūkstančių ukrainiečių aukų, bet ir atsilieptų Vakarų šalims artimiausioje ateityje.
Kainą tektų mokėti ne tik Ukrainai
„Kokia yra Ukrainos pralaimėjimo kaina? Ką tai reiškia Baltijos šalims po 3-5 metų? Mes norime kelti šiuos klausimus ir skatinti sąžiningą diskusiją jau dabar“, – teigė D. Kaleniuk. Ir ukrainiečiai į tokias diskusijas eina jau pasiruošę, ne šiaip kartodami nugludintas frazes, jog jei Ukraina pralaimės, tada ateis Baltijos šalių eilė.
Net jei tai nebūtinai išsipildys iškart, nes užkariauti visą Ukrainą – tai ne pusę metų bandyti užimti Bachmutą, tiek ukrainiečiai, tiek lietuviai neslepia, kad iš Rusijos galima tikėtis dar vieno karo artimiausioje ateityje.
Ukrainieičiai Vakarų šalyse tokią teoriją pristato pasitelkdami paskaičiavimus, kurie gali sutapti su tų pačių Vakarų šalių analitikų prognozėmis, analizėmis, sprendimų priėmėjų išvadomis.
Minėtame ICUV tyrime jau keliamos matematiniais moduliais paremtos prielaidos, kas labiausiai tikėtina ir kokia būtų to kaina. Pavyzdžiui, jei pagal pirmą scenarijų Ukraina paliekama numirti, Vladimiras Putinas ar jo įpėdinis tęsia valdymą, visi Rusijos kaimynai gali patirti Kremliaus kerštą.
Juk reikia nepamiršti, kad Baltijos šalis, Lenkija, kaip ir kai kurios kitos Vakarų valstybės buvo ir tebėra vienos aktyviausių Ukrainos rėmėjų – ginklais, technika, visomis išgalėmis, oficialiu lygiu ir visuomenių parama aktyviai padeda ukrainiečiams. Rusija to nepamirš ir pasitaikius progai keršys.
Jei paliaubos primetamos jau dabar, tai vėliausiai 2027-aisiais galima tikėtis naujos Kremliaus avantiūros prieš Baltijos valstybes, kurios, taip, yra NATO šalys, bet Aljanso pajėgumus Letuvoje, Latvijoje ir Estijoje norima stiprinti neatsitiktinai.
Neabejotinai gali kilti pagundų šaipytis iš Rusijos, skeptiškai vertinti jos galią, esą ką ji gali su sena, iš sandėlių velkama ginkluote, technika, su patirtais nuostoliais ir nesugebėjimais pasigaminti karui su NATO būtinų priemonių dideliais kiekiais ir per trumpą laiką. Tačiau karo pamokas išmokusi kerštinga Rusija gali būti ir labai pavojinga priešininkė.
Ir jei tik Vakarus užgriūtų kiti rūpesčiai, kitos krizės kituose pasaulio kampeliuose, į JAV Baltuosius rūmus grįžtų Donaldas Trumpas ar dar blogesnis, Rusijai palankesnis kandidatas, kuris būtų linkęs iš viso nusiplauti rankas nuo Ukrainos, nuo bendrai Europos, Ukrainos pralaimėjimo kaina staiga taptu Europos šalių ar net visų Vakarų pralaimėjimo kaina, jei tektų ginti jau ne ukrainiečius, bet lietuvius, latvius, estus, lenkus ar dar kitą šalį kare, kuris dabar dar net neįsivaizduojamas.
Raudonosios linijos blunka
Karas Ukrainoje irgi daug kam buvo neįsivaizduojamas, mažai tikėtinas. Juk net jei iki 2022-ųjų vasario 24-osios karas vyko 8 metus, prasidėjusi atvira invazija daugeliui tapo šoku, netikėtumu, kuriam kelią esą turėjo užkirsti Vakarų šalių diplomatija, įspėjimai Rusijai, kad ši smarkiai pasigailės, jei tik puls Ukrainą.
Nepadėjo jokie žodiniai perspėjimai, įspūdžio nedarė sankcijos ar lengvosios ginkluotės perdavimas ukrainiečiams – Rusija buvo sustabdyta tik Ukrainos gynėjų, o atstumta ir toliau stumiama su vis reikšmingesne Vakarų karine parama.
Jei ji tęstųsi be trikdžių, dvejonių, politinių sąlygų ir užlaikymų, t. y. jei, pavyzdžiui, naikintuvų F-16 klausimas būtų buvęs išspręstas dar 2022-ųjų pavasarį arba vasarą, tai dabar ukrainiečių pilotai su pažangiais orlaiviais jau galėtų kilti į dangų ir vykdyti pirmąsias misijas.
Vis dėlto pilotų, net ir turinčių įspūdingos kovinės patirties asų rengimas, supažindinimas su jiems nauja įranga, procedūromis, taktiniai niuansais užtrunka, o dar daugiau trunka aptarnavimo įgulų parengimas, atsarginių dalių, kitų logistinių klausimų sprendimai, dislokavimas, operaciniai niuansai – dabar jau aišku, kad visi šie klausimai gali būti išspręsti, o vien tai, kad Ukraina ir jos sąjungininkai prispaudė vakarus tiekti naikintuvus reiškia, kad ir spaudimas veikia. Tai, kaip Vakarų šalis pavyko įtikinti dėl tankų, dabar pavyko dėl naikintuvų.
Įsivaizduojamos rusų raudonosios linijos vis labiau blunka, o Kremliaus atsaku, kurį vis žada Dmitrijus Peskovas ar nuolatiniais grasinimais besišvaistantis buvęs Rusijos prezidento kėdės šildytojas Dmitrijus Medvedevas, vis mažiau tikima ar į tai mažiau kreipiamas dėmesys.
Bent jau to siekia ukrainiečiai: būtina įtikinti Vakarus, kad Rusija gali pralaimėti, kad ji gali leisti sau pralaimėti, o to nereikia bijoti.
Kuo daugiau nesėkmių V. Putinas ir jo režimas patiria fronte, tuo silpnesni jie tampa, tuo mažiau galios turi. O silpnesnis režimas gali reikšti kelis dalykus: ukrainiečių manymu, tai yra signalas konkurentams, kurie mano, jog karas buvo klaida ir norėtų pakeisti padėtį, t.y. nuversti V. Putino režimą – Rusijos elitas esą jau susitaikė netgi su galimu pralaimėjimu.
Kodėl (ne)reikia bijoti branduolinio šantažo
Vis dėlto yra ir kita medalio pusė: Kremliaus režimui pralaimėjimas reiškia žlugimą, todėl atrodo neįsivaizduojamas, kol neišnaudotos visos kortos. O į kampą įspraustas desperatiškas režimas dar tikrai neišnaudojo visų turimų kortų, viena kurių susijusi su didžiausia baime.
Ši baimė labai gerai rezonuoja ir Vakaruose, kur ji bent jau kol kas, regis, paremta vienu veiksniu – Rusijos branduoliniu arsenalu. Nuo pat karo pradžios Kremlius branduolinę kortą naudoja tiek kaip šantažo priemonę prieš Vakarus, tiek laidydamas užuominas dėl realaus jo panaudojimo, kurio iki šiol nebuvo.
Tai, kad branduolinis ginklas Ukrainoje, aplink ją arba poligonuose, kaip įspėjamoji, bauginimo priemonė iki šiol nepanaudota gali sudaryti dvejopą įspūdį. Pavyzdžiui, atsargos generolas, buvęs JAV gynybos atašė Maskvoje Kevinas Ryanas, kuris dabar užsiima analitine veikla, savo naujausiame straipsnyje neslėpė pesimizmo.
„Kodėl Putinas panaudos branduolinius ginklus Ukrainoje“, – taip pavadintame straipsnyje jis argumentavo, kad esą daugėja įrodymų dėl neišvengiamo branduolinio smūgio.
„Kas paskatins Putiną to griebtis? Labiausiai tikėtina, kad tai bus Rusijos karinių pajėgų nesugebėjimas eskaluoti karo veiksmų konvencinėmis priemonėmis. Pavyzdžiui, jei Ukrainos kontrpuolimas kels grėsmę Krymo praradimui, Putinas reikalaus eskalacijos, kuri priverstų užkirsti tam kelią. Jei konvencinės pajėgos nesugebės reaguoti, branduolinis smūgis prieš Ukrainos pajėgas gali būti vienintelė išeitis“, – tikino K. Ryanas.
Tai, kad Vakaruose branduolinis smūgis laikomas mažai tikėtinu scenarijumi, anot jo, yra klaida, nes galiausiai V. Putinas nebeturės erdvės nuolat blefuoti ir vien tik grasinti – jei režimas nori išgyventi, galiausiai teks įgyvendinti ne kartą išsakytus grasinimus.
Tiesa, pats K. Ryano straipsnis sulaukė nemažai kritikos dėl esą nepagrįstų prielaidų, silpnų argumentų, o autoriaus, kaip tariamo Rusijos eksperto žiniomis suabejota – jis gynybos atašė pareigas ėjo 2001–2003 metais, kai vidaus bei tarptautinės aplinkybės buvo visai kitos, o ir pats V. Putinas dar tik stiprino savo autoritarinę valdžią, jo vidaus konkurentai buvo kitokie, nei dabar.
Tad net jei dabar jis viešai vis dažniau kalba, kad Rusijos, kaip valstybės egzistavimo klausimui kilęs pavojus, jei branduolinių ginklų panaudojimo klausimas nebėra tabu, tai dar nereiškia, kad V. Putinas eilinį sykį nepabūgs, nebus priverstas atsitraukti.
Galiausiai pasikėsinimo ar nuvertimo baimė ypač dabar, nesisekant karui Ukrainoje ir privedus šalį prie galimo branduolinio konflikto sukuria neužtikrintumo atmosferą – o kas jei įsakymas panaudoti tokius ginklus bus duotas, bet nebus įgyvendintas?
Jei Rusijos valdantysis karinis ir politinis elitas, kuris tiek metų buvo formuotas, puoselėtas ir patikrintas dėl lojalumo galiausiai pasakys „ne“ norui šokti į neprognozuojamą branduolinio ginklo panaudojimo pelkę.
Niekas nežino, kas nutiktų tokiu atveju. Ir jei Vakaruose tai kelia pagrįstą nerimą, kursto baimes, pirmiausiai todėl, kad branduolinio ginklo panaudojimas atveria kelius kitoms valstybėms elgtis panašiai, t.y. normalizuoti šios atgrasymui skirtos ginkluotės naudojimą kare, tai ukrainiečiai ragina nebijoti – branduolinis scenarijus esą įmanomas, bet labai mažai tikėtinas.
Ukrainiečiai mano, kad Rusijos elito psichologija, prioritetai, analizuojant tiek atvirus šaltinius, tiek stebinti Rusijos saugumo tarybos ir kitų sprendimo priėmėjų veiksmų dinamiką, šaltinių informaciją, pasak ukrainiečių, leidžia kalbėti apie „Kremliaus galios matricą“. Dauguma esą neparemtų branduolinio smūgio, nes tai yra pernelyg rizikinga ir kertasi su noru vienaip ir išlikti valdžios vertikalėje.
Vis dėlto branduolinio ginklo panaudojimo scenarijuose slypi ir paradoksas: jei Ukraina pagal savo įsivaizdavimą patirtų pralaimėjimą, o Rusija po kelerių metų bandytų atsigauti ir pagal planą keršyti ukrainiečiams padėjusioms šalims, pirmiausiai Baltijos valstybėms, kurias minėtas D. Medvedevas jau atvirai įvardijo nežinia kieno „laikinai okupuotomis teritorijomis“, branduolinio ginklo korta būtų dar labiau tikėtina pagal galimybę ją panaudoti.
Jei dabar Rusijos branduolinis ginklas tenaudojamas kaip šantažo priemonė – ir prieš Vakarus, kurie nežinia ką darytų realios atakos atveju, ir branduolinių ginklų neturinčią Ukrainą, kuri taip pat neaišku kaip reaguoti branduolinės atakos, tai konflikto su NATO šalimis atveju šantažo neužtektų.
Ir net jei su Rusija nenorima veltis į gūdžiausius ir pavojingiausius Šaltojo karo laikus, kai buvo išties kilusi reali branduolinių ginklų panaudojimo grėsmė – 1962-siais Kubos krizės metu ir 1983-siais, naujos konfrontacijos metu Vakarų šalims nori jos to ar nenori, tektų prisiminti, kad NATO vis dar yra ir branduolinis Aljansas. O kai dvi branduolinės galios blefuoja, tokios situacijos kontrolė gali būti labai greitai prarasta ir viskas priklauso nuo menkiausių detalių – aplinkybių, asmenybių.
Būtent tai iš tikrųjų yra blogiausias karo Ukrainoje scenarijus Vakarams – ne tiek ukrainiečių pralaimėjimas, kiek tai, kas bus po to. Nesustabdytas Rusijos režimas ir jo atvirai imperinės ambicijos yra pavojingesnis, nei rizika suduoti triuškinančių smūgių seriją Kremliui jau dabar, net ir rizikuojant branduoliniu atsaku.
Tokia ukrainiečių nuomonė, regis, sulaukia vis daugiau palaikymo Vakaruose, būtent todėl Ukrainos pergale patikinčios šalys plačiau atveria savo arsenalus ir pasirengusios suteikti daugiau ir pažangesnių ginklų bei technikos, kad Ukraina pasiektų pergalę ir tik tada sau naudingomis sąlygomis galėtų derėtis dėl paliaubų ar taikos su Rusija, kokia ji bebūtų.
