Apie savo požiūrį į dabartinio Seimo veiklą, LSDP problemas, buvusius kolegas socialdarbiečius ir artėjančius rinkimus V. Blinkevičiūtė papasakojo interviu DELFI.

– Kitais metais turėsite daug rinkimų – trejus nacionalinius ir dar LSDP pirmininko. Jūs esate ne kartą sakiusi, kad į prezidento rinkimus neisite, nepaisant to Jūs esate įtraukiama į reitingus, užimate juose gana aukštą vietą. Politologai mini Jūsų pavardę tarp tų žmonių, kurie galėtų tapti rimtu centro kairės kandidatu. Be to, Ingrida Šimonytė irgi sakė, kad į prezidento rinkimus neis, bet eina. Gal visgi apsigalvojote?

– Kiti metai bus didžiulis išbandymas politinėms partijoms. Bet tai dar kartą parodys mūsų žmonių požiūrį į jas. Tikiuosi, kad jis išliks parankus, nes būtų blogai, jeigu žmonės pasitikėtų daugiau komitetais ar judėjimais, kurie labai dažnai būna vienadieniai ar vienam tikslui sukuriami, ir po to kažkaip išplaukia ir nebelieka atsakomybės.

Jau ne vienerius metus esu politikoje ir ten, kur dirbu, atiduodu visą save, nes kitaip nemoku. Šiuo požiūriu aš visiškai nenoriu žaisti politinių žaidimų ir kaip nors veidmainiauti, apgaudinėti žmones ir sakyti, kad aš galbūt pagalvosiu, galbūt „iššausiu“, pasimaivyti kaip nors. Ne vieną kartą esu pasakiusi, kad kiekvienas žmogus turi būti savo vietoje. Todėl aš dirbu antrą kadenciją EP, eina dešimti metai, ir tikrai prašau mūsų žmonių mandato ir pasitikėjimo tęsti ten darbą.

Dėl prezidentų, dėl jų kandidatūrų, manau, turime ganėtinai platų spektrą kandidatų ir tikrai tai yra ne galutinis sąrašas, jis pasipildys. Manau, kad mūsų žmonės turės galimybę rinktis iš įvairių kandidatų. Kada mes kalbame apie prezidentą, apie jo galias ir atsakomybę, būtų gerai, kad to skirstymo nebūtų – ar čia kairė, ar čia dešinė, ar liberalus, ar žaliasis. Prezidentas turi atstovauti visiems žmonėms vienodai teisingai, nepriklausomai nuo jokios politinės krypties. Tačiau praktikoje dažnai būna ir kitaip. (…)

– Kaip suprantu iš to, ką Jūs sakote, Jūs rengiatės kandidatuoti į Europos Parlamentą. Bet šie rinkiminiai metai Jūsų partijai bus gana rizikingi. Pavyzdžiui, dėl to, kad, kaip ir minėjote, kuriasi įvairūs komitetai – Algirdas Butkevičius žada į rinkimus eiti su komitetu „Junkis“, dar yra dvi socialdemokratų partijos. Be to, Jūsų partija dėl pažeidimų gali netekti dotacijos, tuomet bus mažiau pinigų rinkimams. Nebijote, kad žmonės šį kartą Jūsų neišrinks?

– (…) Mano supratimu, mes Lietuvoje turime vieną socialdemokratų partiją – LSDP, vadovaujamą mūsų pirmininko, išrinkto pirmą kartą visos socialdemokratų partijos, Gintauto Palucko. Kitų socialdemokratų partijų kol kas nėra. Ar yra kairiosios krypties partijų – kol kas man sunku pasakyti, nes tai turi apspręsti tam tikros ideologinės vertybės, tam tikri sprendimai, tam tikros nuostatos, kurios negali išsiplauti. Neužtenka pasivadinti, kad dabar aš toks esu, tavo darbai turi parodyti tavo politinį įsitikinimą.

Atvirai pasakysiu – nebijau (būti neišrinkta – DELFI). Aš tikiu žmonėmis, aš labai daug bendrauju, daug susitikinėju su žmonėmis, ir labai tikiuosi palaikymo. Nebūtinai dėl savęs asmeniškai. Dėl mano socialdemokratų partijos. (…)

Aš žmonių labai prašau nepasiduoti tam pigiam populizmui, tokiam išskaidymui ir juodinimui. Žmonės labai užsikabina ant to, neva visos partijos blogos, išrinksime naujus, ir iškart gyvenimas pagerės. Nepagerėja, žinokit. Bet čia negalima kaltint žmonių, čia reikia prisiimti atsakomybę ir mums, politikams. Todėl, kad eidami į rinkimus mes žmonėms duodame labai daug lūkesčių, pažadų, ir labai gaila, bet jų neįgyvendiname. Ir žmonės taip nusivilia. (…)

Mes pagaliau atsigręžėme ir pasakėme, kad reikalinga socialinė Europa, kad neužtenka laisvo asmenų, prekių, kapitalo judėjimo, reikia ir socialinio ramsčio. Pasižiūrėkite, kaip įvyko „Brexit“ ir kiti panašūs dalykai, nepasitikėjimas auga. Kodėl atsiranda radikalai, nacionalistai ir taip toliau? Nes jie manipuliuoja žmonėmis, kurie neturi darbo arba turi nekokybišką darbą, nepakankamai apmokamą darbą, be socialinių garantijų. Kada jie negali tinkamai išlaikyti savo šeimos, savo vaikų, tada tais žmonėms labai lengva manipuliuoti.

– Paminėjote „Brexit“, kad taip atsitiko, nes yra daug nusivylusių žmonių, kuriems sunku gyventi, galbūt valdžia jų nemato. Ar galima sakyti, kad Lietuvoje kažkas panašaus įvyko 2016 metais, nes po socialdemokratų Vyriausybės atėjo „valstiečiai“, kurie užėmė būtent Jūsų vietą. Ar jie irgi kažkaip sugebėjo manipuliuoti, ar visgi ir socialdemokratų kaltės čia yra?

– Jeigu mes grįžtumėme porą metų atgal, į 2016 metų rinkimus, kodėl socialdemokratams tiesiog nepasisekė, būsiu labai atvira: galvoju, kad tuo metu, deja, Vyriausybė nevykdė pakankamos socialdemokratinės pakraipos politikos. Tą reikia pripažinti. Aš jau tuomet sakiau, kad mes labai rimtai įvertinkime situaciją. Taip, iš tikrųjų buvo globalinės, ekonominės, socialinės krizės, žmonių gyvenimo kokybė smuko ganėtinai žemyn ir žmonės tiesiog patikėjo mumis, socialdemokratais, kad būtent mes būsime tie, kurie galėsime žmonių gyvenimo kokybę grąžinti į prieškrizinį lygį – kalbu apie pensijas, apie atlyginimus, vaiko pinigus, vaikų maitinimą. (...)

Taip, mūsų tuometė Vyriausybė turėjo dirbti daug, kad valstybės kišenė prisipildytų, kad atsigautų verslas. Tačiau ar galime mes kiekvieną kartą skaičiuoti visokius BVP, kur žmonės net nesupranta, kas tai yra, dėstyti visokius skaičius, o kaip esame treti nuo galo, taip ir esame treti nuo galo (Europos Sąjungoje - DELFI). Tik rumunai ir bulgarai dar blogesnėje situacijoje nei Lietuvos žmonės. Vadinasi, per ilgai užsibuvome toje trečioje vietoje nuo galo. Žmonės pavargo laukti ir juos reikia suprasti, nes žmonėms labai sunku išgyventi – kai kurie ir toliau klimpsta į skurdą, kaip pensinio amžiaus žmones, žmonės, auginantys vaikus, ypatingai vieniši tėvai, neįgalieji. Kiti, jaunimas – jie tiesiog protestuodami migruoja. Tai yra didžiulis praradimas. (…) Mūsų politika neatsiliepia į žmonių lūkesčius, iš to mes turime daryti išvadas.

Tuo pasinaudojo, be abejo, labai gudriai, su Naisių teatrais, Naisių filmais ir įvairiais kitais pažadais, labai sumanipuliavo „valstiečiai“ su savo vedliu. Iš kitos pusės, galbūt buvo irgi kaip protesto balsai prieš konservatorius, kad jie neateitų į valdžią. Visa tai susidėjo, o jie yra kaip ir naujieji „gelbėtojai“. (…)

Aš labai dėl to išgyvenu, nes matau tam tikra prasme Lietuvoje atsirandančių neraminančių požymių dėl žodžio laisvės varžymo, dėl žmogaus teisių, dėl per didelio manipuliavimo visokiomis pažymomis iš teisėsaugos institucijų, įvairių komisijų steigimo Seime, jau nebeaišku, kokia yra pagal Konstituciją Seimo priedermė. Toks vaizdas, kad kurti komisijas ir nagrinėti, kas buvo prieš 10 metų, prieš 15 metų. Pasirinktas toks įrankis visus menkinti, niekinti, kaltinti. Tai skaldo žmones, valstybę, menkina pasitikėjimą. Jeigu galvojama, kad aš kitą sumenkinsiu, apspjaudysiu ir ant to išjosiu – niekada. Lazda turi du galus, visą laiką gausi atgal. (…) Žmonės palaipsniui susivokia, palaipsniui tai mato.

– Akivaizdu, kad Jūs labai sekate Lietuvos socialinę sritį ir komentarus nuolat rašote ta tema. Turbūt sutiksite, kad kritikuoti yra lengviau nei daryti. Ar buvo kilęs noras viską mesti ir atvažiuoti į Lietuvą gelbėti padėties?

– Sutinku, kad kritikuoti yra lengviausia. Pati išdirbau aštuonerius metus ministre, buvo visokių laikotarpių, visokių dienų. (…) Bet tu niekada negali lipti į tą patį vandenį, situacija keičiasi, žmonės keičiasi, keičiasi prioritetai. Aš visą laiką vertinu tuos žmones, politikus, kurie priima sveiką kritiką arba patarimus. Mes turime girdėti, nesupykti, neįsižeisti, nestoti piestu gintis arba juodinti tą kitą, kuris kitaip pasakė (…)

Atsimenu, kai dirbau ministre, pas mane visą laiką ateidavo buvusi ilgametė ministrė, amžiną atilsį Janina Pacevičienė, kuri mane kažkada priėmė į darbą ministerijoje. Ji ateidavo man kaip mama ir visą laiką labai draugiškai, globėjiškai patardavo. Ir aš visą laiką išklausydavau. Lygiai taip pat, kai išvažiuoji į Lietuvą, vieni žmonės pabučiuoja, kiti išbara, treti palinki sėkmės, dar kiti sako: tu daugiau čia neatvažiuok. Natūralu. Kiekvienam žmogui jo gyvenime skauda ir jo problema yra jam pati didžiausia problema. (…)

Koks ministras beužimtų postą, jis visada save visą atiduoda. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas ministras stengiasi. Bet vienas tu nieko nepadarysi, tu turi turėti gerą komandą. Turėtų dirbti geri specialistai, tikri profesionalai, o ne taip kaip dabar „profesionalų Vyriausybė“ – nesąmonė. Čia tik gražiai skamba, vėlgi žmonėms dūmai paleisti.

– Tai jeigu Jums ponas Karbauskis paskambintų, sakytų: ateikite pas mus ministre dirbti, ką atsakytumėte jam?

– Čia iš utopijos srities (juokiasi). Nemanau, kad taip gali atsitikti.

– Paminėjote rietenas Seime, bet ir Jūsų partija yra įtraukiama į rietenas – kalbu apie Jūsų buvusių kolegų, dabar socdarbiečių, pareiškimus. Kad ir paskutinis pavyzdys, kai iš kažkur atsirado duomenų, kad Jūsų partija rinkiminei kampanijai išleido daugiau pinigų nei galima, todėl dabar gali netekti valstybės dotacijos. Tai socdarbiečių kerštas?

– Aš nesivelsiu į tai, kieno čia kerštas. Jeigu mes padarėme klaidas, mes iš jų turime pasimokyti ir jas taisyti, mes tą tikrai darome. Tai buvo seniai, prieš daugiau nei dvejus metus. Nepriklausomai nuo to, kad pasikeitė ir vadovybė mūsų partijos, įvyko daug visų kitų dalykų, svarbu iš klaidų pasimokyti.

Dėl to, kas čia inspiravo – nežinau, pavadinkime taip. Bet dar kartą sakau: lazda turi du galus. Nekask duobės kitam, nes pats į ją įkrisi (...)

Dėl to, kad dalis žmonių Seime išėjo iš socialdemokratų, nes jiems turbūt atrodė, kad jie geriau sutaria su „valstiečiais“ – tokia buvo jų valia. Gerbiu jų apsisprendimus ir jų valią, tik noriu paprašyti vieno dalyko: nejuodinti mūsų socialdemokratų partijos. Nekasti duobės socialdemokratų partijai ir jos žmonėms, su kuriais jie gyveno, dirbo ir ne vieną pūdą druskos suvalgė. Tai yra negarbinga ir negražu. Aš niekada nepasakiau nė vieno blogo žodžio apie tuos žmonės, kurie išėjo, ir nepasakysiu. Bet labai prašau jų irgi elgtis solidžiai, garbingai. Ir, tiesą sakant, nespjauti į šulinį, nes gali tekti išgerti dar.

– Socdarbiečių lyderiai dažniausiai puola poną Palucką, neva jis suskaldė partiją, neįsiklauso į kitokią nuomonę. Jūs jį kaip partijos lyderį palaikote?

Gintautas Paluckas, mūsų partijos pirmininkas, jis atsirado ne iš niekur – jį išrinko mūsų partijos bičiuliai ir bičiulės visoje Lietuvoje. Rinkimai buvo pirmą kartą organizuoti, ne suvažiavime rinko, ne partijos atstovai iš skyrių, o rinko visa mūsų socialdemokratų bendruomenė. Jis laimėjo, vadinasi, mes turime eiti su tuo žmogumi, kurį išrinko.

Vieni gali būti patenkinti, kiti gali būti nepatenkinti, ir tai natūralu. Ir nereikia, kad būtų viena nuomonė suabsoliutinta ir viena teisinga. Tai jau nebe demokratija. (…) Bet jeigu toks sprendimas yra partijos, tai gerbkime, padėkime jaunam žmogui, dirbkime kartu, parodykime klaidas, kai jas padaro iš nepatyrimo. Tai dirbkime kartu, o ne pasipustykime padus. Gi ne dėl to viskas įvyko. Ir man atrodo, kad netgi ir gailisi kai kurie žmonės. (...)

Jis (G. Paluckas – DELFI) gan demokratiškas, aš dabar matau. Visada atsiklausiama skyriuose, rajonuose nuomonės. Ne visada taip buvo anksčiau, reikia tą pripažinti. Buvo laikas, kai mes net Seimo narių sąrašo nereitingavome niekur.

– Užsiminėte apie klaidas, kad reikėtų padėti pirmininkui jų išvengti ar padėti ištaisyti. Politologai sako, kad G. Paluckas daro klaidą eidamas į Vilniaus mero rinkimus, nes jeigu jų nelaimės, o greičiausiai taip ir bus, kils klausimas, ar jis gali užimti partijos pirmininko postą?

– Dėl Gintauto sprendimo, aš kaip tik galvoju, kad jis elgiasi pakankamai drąsiai ir išmintingai. Nereikia to sumenkinti, juk ne kiekvienas išdrįstų, o geriau pasirinktų gyvenimą komforto zonoje. Todėl aš ta prasme jį labai vertinu, jis gi žino, kad lengva nebus. (...)

Aš irgi girdėjau, kažkas klausė iš žurnalistų, kad Jūs gi esate ne Seime, kaip galite vadovauti? Palaukite, tai už dviejų metų Seimo rinkimai, aš manau, kad viskas susiklostys teisingai ir, tiesą sakant, manau, kad jis pamatavo tą atsakomybę, kuri bus. Aš tik linkiu sėkmės ir net tam tikra prasme žaviuosi. Nes kiti būtų pasirinkę tokį saugesnį, komfortiškesnį žaidimą, kad tik kokia plunksna nenubyrėtų nuo kailiuko.

– O gal ir pati galvojate kandidatuoti į partijos pirmininkės poziciją?

– Ne, šiuo metu tikrai negalvoju. Turiu savo poziciją EP, kuriai, manau, esu tinkama, vadovauju komitetui, turiu daug darbo. Šiai dienai tikrai nesvarstau, o gyvenimas parodys, dar yra laiko.

– Grįžtant prie „valstiečių“, kritikavote kai kuriuos jų darbo metodus. Kalbant apie jų socialinę politiką, pavyzdžiui, vaiko pinigus, esate išsakiusi panašią idėją, kad reikėtų vaikams europinės „vaikų garantijos“. Kaip vertinate šį jų sprendimą ir ar jis pakankamas?

– Aš sveikinu, kad vaiko pinigai buvo sugrąžinti ir mokami visiems vaikams, nes taip buvo prie mūsų, socialdemokratų, kai dar dirbau ministre. Konservatorių Vyriausybėje tie vaiko pinigai buvo nuimti, ne visiems mokami, tai buvo klaida padaryta.

Tik man truputėlį neramu, kad tiek, kiek esu susipažinusi su ateinančių metų biudžetu, kad nėra pakankamai lėšų numatyta. Ministras Kukuraitis sakė Seime, kad jie ieškos. Taip neturi būti. Vienas dalykas, kai trūksta vieno milijono, bet kai trūksta dešimtimis milijonų... (…)

Tik man truputėlį neramu, kad tiek, kiek esu susipažinusi su ateinančių metų biudžetu, kad nėra pakankamai lėšų numatyta. Ministras Kukuraitis sakė Seime, kad jie ieškos. Taip neturi būti. Vienas dalykas, kai trūksta vieno milijono, bet kai trūksta dešimtimis milijonų...

Ar tai pakankama? Žinoma, kad ne. Kada mes sakome, koks didelis vaikų skurdas ES ir Lietuvoje, tai vien tik vaiko pinigai to neišspręs. Vaikas turi turėti ir normalų būstą, turi turėti galimybę į kokybišką švietimą, mokymąsi. Ar visi vaikai lanko mokyklas, ar visi gali turėti galimybes įvairiai užklausinei veiklai? Prieigos prie kokybiško švietimo mūsų vaikai dar, galiu konstatuoti, tikrai neturi. (…)

Bet grįžkime prie tėvų, nes vėlgi, vaikai paprastai gyvena šeimose, su tėvais. Ar tėvai turi pakankamas galimybes? Ar pakankami jų atlyginimai, socialinės garantijos? Čia turi būti visas kompleksas. Negalime ištraukti vieną komponentą ir sakyti, kad mes tai jau padarėme. Bet tai yra tik pirmas žingsnelis didelio kelio link ir gero rezultato link, to norėčiau linkėti.

– Dabartinė Vyriausybė, eidama į rinkimus, taikė būtent į tą skurdesnį sluoksnį. Karbauskis prabilo apie „apačių“ kandidatą prezidento rinkimuose. Tačiau žiūrint į tai, ką daro Vyriausybė, pavyzdžiui, į mokesčių reformą, ar Jums Skvernelio Vyriausybė atrodo kairioji? Ar ji orientuota į socialiai pažeidžiamą žmogų?

– Šita Vyriausybė tikrai nėra kairioji. Galiu tą vertinti, nes tikrai dirbu EP su socialdemokratų frakcija ir tos vertybės, kurios yra priskiriamos kairiosioms vertybėms, neatsispindi „valstiečių“ partijos visoje veikloje ir jų sprendimuose, ir požiūriuose. Žinoma, kai kurie sprendimai, kurie yra orientuoti į žmones, aš juos vertinu, ir galima pasakyti, kad tai turi kažką bendro su kairumu, bet taip pat ir su liberalizmu, su dešiniuoju sparnu.

Šita Vyriausybė tikrai nėra kairioji. Galiu tą vertinti, nes tikrai dirbu EP su socialdemokratų frakcija ir tos vertybės, kurios yra priskiriamos kairiosioms vertybėms, neatsispindi „valstiečių“ partijos visoje veikloje ir jų sprendimuose, ir požiūriuose.

Man rodos, jie dar kol kas „išplaukę“. Jie atėjo su ta banga, kad daug ką prižadėjome, kažką darysime, kažko ne. Nes, pavyzdžiui, vertybės žmogaus teisių srityje, tai akivaizdžiai nėra kairumas. Jokiu būdu.

Pavyzdžiui, dėl smurto prieš moteris, dėl Stambulo konvencijos. Lietuva iki šiol jos neratifikavo, ir aš girdėjau, kaip ponas Karbauskis sakė, kad Stambulo konvencija – smurto prieš moteris ir smurto artimoje aplinkoje konvencija, yra skirta toms valstybėms, kurios neturi tų mechanizmų, kaip kovoti su tuo smurtu. Aš apstulbau po tokio pasakymo. (…) Bet tai yra tarptautinis dokumentas. Mes turime pasakyti, kad Lietuvoje yra tiek daug smurto ir dar kiek jo nematomo, nes žmonės nesako, gėdijasi. Su vaikais pasižiūrėkite kas darosi, kiek smurtauja prieš juos.

Pastebiu labai, kad jeigu atsiranda ar kritika, ar kita nuomonė, tai geriau kažkaip uždrausti, išdraskyti, prikurti komisijų, neleisti. Čia labai panašu į Orbano Vengriją darosi, žinote. Tai susiję su žodžio laisve, žmogaus teisėmis. Šita prasme jie jokiu būdu ne kairieji.

– „Valstiečiai“ yra Seime, Vyriausybėje, kuria Jūsų paminėtas komisijas, vyksta rietenos, jeigu jie laimės prezidento rinkimus, kas vyks šitoje valstybėje?

– Dar yra laiko, matysime, kokia bus mūsų rinkėjų valia. Yra ne vienas kandidatas, taigi pamatysime.

Man labai norėtųsi, kad mūsų šalies prezidentas būtų toks žmogus, kuris ne žodžiais, o darbais žmonėmis rūpintųsi, kuriam valdant Lietuvoje skurdas ne augtų, o mažėtų. Mums reikia labai rimtai įveikti atskirtį didžiulę tarp turtingai gyvenančių ir skurdžiau gyvenančių, mums reikia įveikti smurtą, mums reikia susigrąžinti žmonių pasitikėjimą politinėmis partijomis, o ne griauti jas. Mes, žmonės, esame protingi, išmintingi, išsirinksime tą, kurio labiausiai reikia žmonėms.

– Vienas sociologas man pasakė labai įdomią mintį – jis palygino Jus su ponia Šimonyte. Kad Jūs abi esate labai nuoširdžios, paprastos, ir tai traukia žmones. Kažkas galėtų sakyti, kad skirtumas tarp Jūsų toks, kad Jūs pakėlėte pensijas, o Šimonytė jas nurėžė? Ar matote tų panašumų?

– Negalima taip susiaurintai vertinti. Tas pensijų pakėlimas buvo daugiau nei prieš 10 metų, buvo ir kitų darbų. Dėkinga esu žmonėms, kad jie mano tą darbą, veiklą įvertina. Galima vaidinti trumpą laikotarpį, žmonės labai greitai atsirenka, jie gi nekvaili, jie supranta, vertina, analizuoja. Tavo darbą, tavo veiklą vertina. Man atrodo, kad likimas taip susiklostė, kad aš tapau politike, tiesiog esu savo vietoje. Bus nekuklu, bet pasakysiu, kad jau dabar jaučiuosi profesionali politikė, su pakraipa į socialinę, lyčių lygybės, vaikų teisių, neįgaliųjų teisių apsaugos kryptį.

(…) Dėl to panašumo (su I. Šimonyte – DELFI), tai tikriausiai. Aš asmeniškai iš arti jos nepažįstu, todėl man būtų labai sunku tai vertinti. Žmonės iš šalies geriau mato.

– Viena iš tų komisijų Seime tiria krizę, jos priežastis ir t.t. Tai vėlgi visi prisimena, kad socialdemokratai prieš pat krizę padidino pensijas. Ar Jūs, kaip ministrė, žinojote apie artėjančią krizę?

– Labai didžiuojuosi ir manau, kad buvo priimtas teisingas sprendimas ir niekada jokiu būdu jo nekeisčiau. Todėl, kad vertinkime mes to meto kainų kilimą, infliacijos lygį, kaip tam žmogui iš 200 litų pensijos išgyventi? Kada kyla būsto išlaikymo kainos, šildymo kainos, vaistų kainos, maisto kainos – ne prabangos dalykai rūpi žmogui, bet kaip nemirti iš bado, kaip nesušalti žiemą. Ir mano sąžinė yra ant tiek rami, kaip niekada.

Ir jeigu tu pasakai: turim tą milijardą litų, bet lauksime krizės. Jūs ką juokaujate, jūs gyvenkite už tuos 200 ar 300 litų, nes mes dabar laukiame krizės? Tai Jūs įsivaizduojate, kad taip gali pasakyti ministras? Aš neįsivaizduoju. Mes priėmėme tokį sprendimą, jis buvo reikalingas.

Tik buvo kitas sprendimas, kuris nieko neišsprendė – nereikėjo sumažinti sumažinti tų pensijų, iš ubagų lazdos atimti. Tai buvo tikrai nepamatuotas sprendimas, nes kai mes vertinome krizės padarinius visose Europos valstybėse, tai tie, kas nuėmė pensijas, tai buvo Lietuva, mes graikų pensijų nelyginkime su lietuviais. Aš manau, kad tai buvo didžiulė klaida.