Kaliningrade vykusiame Franzo Kafkos ir George`o Orwello vardo forume jis aiškino, kad 90-ieji (laikotarpis maždaug nuo 1991 metų, kada prezidentu išrinktas Borisas Jelcinas, iki 1998 metų, kad prasidėjo Rusijos finansų krizė – DELFI) šiandien laikomi labai specifiniu ir mitologizuotu laikotarpiu. „Tai toks metas, kuris be galo baisus ir galima padaryti bet ką, kad tik jis nepasikartotų. Galima daryti viską: kęsti tuščias lentynas parduotuvėse, kiaurus stogus ir skilinėjančias sienas, nesąmonės televizoriuje, bet tik ne karo skausmą“, – dėstė žurnalistas.
J. Saprykinas pasakojo, kad vos tik prabyla apie kokias nors dabartines problemas, tuoj pat sulaukia reakcijų, kuriose yra kaltinamas turto grobstymu prieš 20 metų, o dabar mat pilsto purvu viską, ką tik Rusija turi gero.
„Legenda apie 90-uosius išsigrynino per pastaruosius 20 metų. Galima bet kurį rusą pažadinti vidury nakties ir paklausti, kas tada vyko ir jis atsakys: didžiausia amžiaus geopolitinė katastrofa. Vakarai parklupdė šalį, pramonė sugriauta, kariuomenė sugriauta, badas, vargas, banditizmas ir t.t. Žiūrint tokiu kampu, išties norisi daryti viską, kad tik tai nepasikartotų, net ir žąsis traktoriumi galima traiškyti“, – ironizavo jis.
Tezė propagandai
Rytų Europos studijų centro (RESC) Politikos analizės ir tyrimų skyriaus analitikas Linas Kojala pastebėjo, kad J. Saprykino retorika atitinka tai, ką kalba Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas.
„Jis dažnai tiesiogiai ir netiesiogiai B. Jelcino valdymą vadina chaotišku, lėmusiu šalies ekonomikos smukimą ir tai, kad buvo per daug bandoma keliaklupsčiauti Vakarams, paklūsta jų ekonominei programai, t. y. staigiai šoko terapijai ir liberalizavimui – planinės ekonomikos sugriovimui, o tuo pasinaudojo šalį užvaldę oligarchai ir kurį laiką nepaleido iš savo vadžių, o dėl to labiausiai kentėjo Rusijos žmonės“, – aiškino pašnekovas.
Rusija 90-aisias išties išgyveno sunkius laikus, smuko žmonių pajamos. „Tačiau turbūt kitaip ir negalėjo būti, kadangi tai buvo perėjimas iš esmingai kitokios ekonominės struktūros į atsivėrimą pasauliui“, – sakė L. Kojala.
Dabar tas dešimtmetis tapo propagandos sumetimais naudojama teze, kartu pabrėžiant, kad į valdžią atėjęs V. Putinas situaciją iš esmės pakeitė.
„Jis suvaldė oligarchus, nacionalizavo įmones, sugrąžino jas valstybei, lėmė ekonomikos augimą, kuris iš pradžių siekė po 7 proc. kasmet, suvaldė Čečėniją. Stabilizavęs padėtį jis įtvirtino, kad Rusijoje valdžios struktūra yra šiek tiek kitokia, nei Vakaruose, t. y. „suvereni“ demokratija, o ne liberali. Tai yra ateities kelias, kuriuo turi eiti Rusija. Be to, taip šalis yra priešpastatoma Vakarams, nes turi savo augimo viziją, o ne tiesiog perima viską iš kitų“, – pasakojo RESC analitikas.
Ar Vakarai padarė viską?
Kartais Vakarų valstybėms prikišama, kad jos nepakankamai padėjo po Sovietų sąjungos žlugimo reformas vykdžiusiai Rusijai, o todėl ji taip ir netapo normalia valstybe.
L. Kojala pastebėjo, kad Vakarai Rusijai padėjo stengdamiesi ją ideologiškai pasukti kita linkme, tačiau taip pat turėjo ir savų ekonominių interesų.
„Žlungant Sovietų sąjungai ir prasidedant Michailo Gorbačiovo „perestroikai“ jau buvo pastebėta, kad KGB bando iš šalies išsivežti komunistų partijos pinigus. Jie plaukė į Vakarus, vėliau buvo panaudojami atskirų interesų grupių arba oligarchų interesams. Vėliau prasidėjo privatizacija, kurios taip pat nepavyko suvaldyti, – kalbėjo pašnekovas. – Beje, B. Jelcinas tada ir pats samdė Vakarų bendrovės, kurios turėjo išsiaiškinti, kur dingsta tie Rusijos pinigai, kur buvęs komunistų partijos elitas bando atrasti naujų savo ekonominio augimo nišų, bet to tiesiog nepavyko padaryti, nes šalis per didelė ir per didelis buvo chaosas.“
Pamokos Ukrainai
Jei nepavyktų susitari dėl naujos paskolos, Ukrainos valdžia gali užsiminti, kad nebegrąžins skolų, nors Tarptautinis valiutos fondas (TVF) ir rekomendavo jai mažinti savo įsiskolinimus.
Toks scenarijus patiktų Rusijai, kuriai Ukraina gruodį turėtų grąžinti 3 mlrd. JAV dolerių. Rusijos propaganda jau kurį laiką stengiasi šalį pavaizduoti, kaip „žlugusią valstybę“.
L. Kojala sakė, kad Ukrainos padėtis šiandien ženkliai skiriasi nuo tos, kurioje prieš 20 metų buvo Rusija.
„Rusijos ekonomika buvo planinė ir visiškai uždara ir beveik nedalyvavo tarptautinėje prekyboje (išskyrus kelis sektorius). Ukrainoje bent kažkokie rinkos ekonomikos bruožai yra, bet jų pagrindinė problema – korupcija ir oligarchai“, – dėstė jis.
Būtent šios dvi problemos neleidžia šalies ekonomikai funkcionuoti taip, kaip ji natūraliai galėtų ir užtikrintų augimą visai visuomenei. Jas išspręsti bus įmanoma tik jeigu valdžiai pavyks išlaikyti Maidano metu ukrainiečių parodytą dvasią.
RESC analitikas taip pat priminė, jog žlugus Sovietų sąjungai Rusijai skirta parama tiesiog prasmego tam tikrose kišenėse, nes nebuvo struktūros, kuri užtikrintų, kad jie įsisavinami kokybiškai.
„Ukrainoje situacija kitokia, nes Europos Sąjunga, TVF ir JAV elgiasi kur kas labiau apgalvotai. Jų parama tiesiogiai susieta su reformomis. Pinigai duodami už įgyvendintus įstatymų paketus. Jeigu sprendimų nėra, tada nėra ir pinigų. Tai yra vienas iš variklių, kurie verčia Ukrainos valdžią priimti labai sudėtingus sprendimus, pavyzdžiui, energetikos sistemoje arba nutraukiant įvairias subsidijas namų ūkiams. Neturėdama paramos Ukraina bankrutuotų, o nevykdydama reformų, ji stagnuotų“, – sakė L. Kojala.