„Esu trylika kartų teista, šešis kartus sėdėjau pataisos namuose“, - taip savo istoriją pradeda buvusi narkomanė, kuri šiuo metu gydosi Vilniuje įsikūrusiame reabilitacijos centre „Nugalėtojų akademija“.
Reabilitacijos centras „Nugalėtojų akademija“, R.Juozapaitytės nuotr.

„Pirmą nusikaltimą padariau būdama 14-os metų, tai buvo sunkus kūno sužalojimas. Tuo metu narkotikų dar net nevartojau, iš prigimties buvau agresyvi, pikta, vis ieškojau kabliukų, dėl ko prie kitų prisikabinti. Kalėjau trejus metus, 17-os iš ten išėjau, - kiek drovėdamasi praeities toliau pasakoja dabar jau keturiasdešimtmetė moteris.

„Tikrai nebenorėjau ten sugrįžti. Mąsčiau apie šeimą ir vaikus“, – priduria ji.

Tačiau pasikeisti trukdė seni draugai ir gatvėje verdantis gyvenimas. Kai ji išėjo iš pataisos namų, buvo dar tik 1989-1990 metai, kadangi gerti alkoholio nenorėjo, pradėjo ieškoti kitokių pritapimo tarp draugų būdo. Ji pradėjo vartoti narkotikus.

„Kažkas išgirdo apie narkotikus, kitas sužinojo, kaip juos pasidaryti. Tuo metu buvo mažai narkomanų ir iš kažkur gauti „kaifo“ buvo sunku. Patys virėme aguonas. Tais laikais viskas vyko labai draugiškai – kažkas turi aguonų, kažkas žino laisvą vietą, visi susirenkame, išverdame... Tada nereikėjo pinigų. Nebuvo ir priemonių, su kuriomis reikia virti, tad eksperimentavome“, - savo narkotikų vartojimo pradžią prisimena moteris.

Lemtingas pusmetis

„Pusę metų aš nesupratau, kas vyksta. Po pusės metų, vasarą, pagalvojau, kad susirgau gripu. Nuvažiavau taksi pas tuos pačius draugus, kad paklausčiau, kas man yra. Jie ir pasakė, kad jau viskas. Žinoma, aš jiems liepiau taip nekalbėti, tikėjau, kad viską kontroliuoju, man viskas tvarkoje. Tačiau dabar suprantu, kad jau nuo tada tapau sistemingai priklausoma. Supratau tai tik po tiek metų reabilitacijos. Tai mano liga, aš iš tiesų nieko negaliu sukontroliuoti. Labai gaila, bet tai supratau tik po dvidešimties metų“, - atsidūsta besigydanti narkomanė.

Kuomet pasidarė sunku ištverti be narkotikų, ji ėmė ieškoti, iš kur gauti pinigų ir jų įsigyti. Tuo metu dar jauna mergina pradėjo vogti, už tai policijai įkliuvo dar 9 kartus. Kiti teistumai buvo už narkotikų platinimą.

„Platinti narkotikus pradėjau, nes vogti pasidarė labai sunku. Mane pažindavo ir žmonės, ir policininkai. Būdavo, vos įlipi į troleibusą ir jau atpažįsta tave. Nereikia nieko daryti. Reikėjo vartoti, iš kažkur gauti pinigų, todėl pradėjau platinti narkotikus“, - prisipažįsta pašnekovė.

Suprato, kad artėja gyvenimo pabaiga

Paskutinį kartą ji pataisos namuose sėdėjo 3,5 metų. Tada ir suprato, kad toliau taip gyventi nebenori.

„Kai pradėjau vartoti, viskas atrodė gražu ir gerai. Tikrai negalvojau, kad laikui bėgant prarasiu šeimą, vaikus, sveikatą, turėsiu problemų su policija. Svarbiausias lūžis būna tada, kai gyvenimas pradeda tavęs nebetenkinti nei su „kaifu“, nei be „kaifo“. Įsiduri – verki, neįsiduri – irgi verki. Nori nusižudyti, tačiau pritrūksta drąsos tai padaryti iki galo. Nesvarbu, ar diena, ar naktis. Pasaulis pasidaro nemielas, nežinai, nei kur eiti, nei ką daryti. Tiesiog nesuvoki, ką darai, - apie skaudžią gyvenimo patirtį pasakojo dabar puikiai atrodanti moteris. - Galvojau, kad geriausias variantas man bus, jei pakliūsiu į kalėjimą, tada gal 2-3 metus man skirto gyventi laiko pratempsiu. O jei ne, man nupjaus kojas ir atsisėsiu į invalido vežimėlį. Čia geriausiu atveju. Blogiausiu, Karveliškės (kaimas, kuriame yra vienos iš Vilniaus miesto kapinių – DELFI) ir net nebus kam palaidoti.“

Moteris trečią kartą nuėjo į organizmo valymo procedūras ir ten dirbančios vedėjos paprašė, kad ją kur nors paguldytų. Šiai pasakius, kad vietų trūksta ir patarus ateiti po savaitės, tuomet dar narkotikus vartojusi moteris nepasidavė, nes puikiai suprato, kad po savaitės jos jau gali nebebūti. Tuomet ji buvo nusiųsta pas socialinius darbuotojus, paguldyta pilnam organizmo valymui ir pakviesta į pokalbį reabilitacijos centre.

„Kad yra tokie reabilitacijos centrai, aš žinojau iš savo pažįstamų, tačiau maniau, kad jie ten gyvena blogiau nei aš. Galvojau, kad tai kažkokia sekta, kad juos tiesiog kažkaip kalbomis paveikė. Neturėjau jokio supratimo. Aš galvojau, kad man ten tik pasakys, kaip gyventi be narkotikų, o daugiau viską susitvarkysiu pati. Bet, pasirodo, būnant 40-ties metų, reikėjo pradėti gyventi nuo 18-kos. Visko mokiausi iš naujo. Ir kalbėti, ir jausti, ir kitokiomis akimis žiūrėti į pasaulį. Manyje buvo tik trys jausmai: gerai, blogai ir „man reikia įsidurti, reikia pinigų“. Kitokių jausmų aš nepažinojau“, - apie jausmus pirmą kartą susidūrus su reabilitacijos centro darbuotojais pasakojo pašnekovė.

Reabilitacijos centre – stebuklingi pasikeitimai

Ji gydosi jau aštuonis mėnesius, tačiau pradžia nebuvo lengva. Moteris pripažįsta, kad pirmus du mėnesius verkė į pagalvę ir buvo įsitikinusi, kad pasikeisti nepavyks. Tačiau jau po trijų mėnesių pripažino, kad tai – gražiausias jos gyvenimo etapas.

„Tereikia dirbti su savimi. Matai saulę ir taip gera. Dirbk, džiaukis gyvenimu. Aišku, buvo sunku. Man nepatikdavo, kad turiu daryti tai, ką man sako. Bet lipau per save, per savo kaprizus, ambicijas... Dabar man tai yra šventa vieta. Turiu motiną, tėvą, tačiau aš savo elgesiu, dar tuomet, kai vartojau, praradau jų pasitikėjimą. Jie manęs atsisakė, nors ir esu vienintelė dukra. Jie mane palaidojo gyvą. Dabar aš darbuotojų dėka palaikau ryšį su jais, buvau pirmą kartą pas juos nuvažiavusi. Ir net mama man pasakė: „Dukryte, pas tave kita akių spalva. Tu visai kitaip kalbi, tu nerėki, tu kitaip reaguoji, ką ten su tavimi padarė?“ - atvirai pokalbio nuotrupomis dalijosi moteris.

Ateityje ji žada tapti besigydančios bendruomenės prezidente ir pagaliau susitvarkyti savo gyvenimą: „Aš turiu gyventi taip, kaip man liepia programa, nenukreipti nei vienos dienos, nei vienos minutės. Turiu save stebėti kiekviename žingsnyje. Jeigu nors truputį sau nusileisiu, anksčiau ar vėliau grįšiu prie senojo gyvenimo, pradėsiu vartoti. Turiu įvykdyti teismo suteiktus įsipareigojimus, atiduoti žmonėms žalą, kurios pridariau, atstatyti santykius su tėvais, su vaikais. Žinau, kad reikės įdėti daug pastangų, ilgai ir kantriai stengtis, kad savo mažiuką galėčiau pasiimti iš vaikų namų. Ir svarbiausia – gyventi blaiviai. Todėl, kad nebus blaivybės, nebus nieko“, - ryžtu stebino pašnekovė.

Pasak jos, ant narkotikų teikiamų malonumų galima užkibti labai lengvai. Iš pradžių žolės rūkymas neatrodo pavojingas, tačiau beveik visi būsimi narkomanai būtent nuo to ir pradeda: „Liga visada progresuoja. Jei negydai peršalimo, jis išauga į chronišką susirgimą. Mūsų situacija dar blogesnė, šios ligos neišgydysi visiškai. Pradžia padaryta? Dugnas bus, o kada, tai tik laiko klausimas“, – kalbėjo moteris.

Dabar ji laiminga, kad sveiksta ir pradeda suprasti gyvenimo grožį. „Žinant mano gyvenimo būdą ir vartojimo stažą, belieka tik dėkoti Dievuliui, nes esu laimingas jo vaikas. Aš dar ir rankas, ir kojas turiu, galvoje irgi ne viskas tuščia. Man tik labai gaila, kad aš viską taip vėlai supratau, nes laikas sprogsta. Kiekvienos minutės gaila...“ - pasakojo bene dvidešimt metų su narkotikais kovojusi moteris.

Beje, paskutinio teismo metu, prokurorė pati paprašė, kad moteris nebūtų uždaryta į pataisos namus – buvo matyti jos tiek fiziniai, tiek psichologiniai pokyčiai. „Manęs tiesiog paklausė, ką su tavimi daro tame centre, stebuklus?“ - panašiai ir yra, nusišypsojo moteris.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Populiariausios nuomonės
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Teisėjavimu nusivylęs Jasikevičius: turime išmokti kentėti – kito kelio nėra specialiai Krepšinis.lt iš Pirėjo (65)

Kauno „Žalgirio“ vyriausiasis treneris Šarūnas Jasikevičius pasibaigus antroms Eurolygos...

„Atėjo Mindaugas“. Gydytojas išklojo darbo užkulisius: apie nepatogias situacijas ir kaip afrodiziakai veikiantį baltą chalatą (10)

Galiu persižegnoti – nesu girdėjęs, kad kažkas iš kolegų netinkamai atliko darbą, nes negavo...

Graikų trenerio atkirtis Šarui: „Žalgiris“ žaidė taip, kad turėjome mesti 45, o ne 24 baudas „Žalgiriui“ – PAO savininko palaikymas (2)

Į Kauno „Žalgirio“ trenerio Šarūno Jasikevičiaus išsakytą nuomonę dėl šališko...

Atvėrė vartus į „ateities kalėjimą“: „Agurkinių“ lyderiui – išskirtinės gyvenimo sąlygos (249)

Kameroje, kuri labiau primena dviejų ar trijų žvaiždučių viešbučio kambarį, pastatyti...

Darbas „Amazon“ sandėlyje prilygsta vergovei: darbuotojai priversti šlapintis į butelius (57)

„ Amazon “ sandėlio darbuotojai priversti šlapintis į butelius arba tiesiog atsisakyti...

Bręstanti sensacija: Sabonis ir „Pacers“ antrą kartą įveikė „Cavaliers“ (3)

Išankstines prognozes viso sezono metu paneiginėję Indianos „Pacers“ tęsia savo neįtikėtiną...

Jankūnas kreipėsi į „Žalgirio“ sirgalius: graikus turi pasitikti sausakimša arena specialiai Krepšinis.lt iš Pirėjo (65)

Eurolygos antrajame ketvirtfinalio mače Pirėjuje Kauno „Žalgiris“ antroje mačo pusėje...

Orai: per anksti šiluma apsidžiaugę turės nusivilti (4)

Savaitgalį šalyje pamažu vyks permainos: šiluma atslūgs, protarpiais palis. Dar didesni pokyčiai...

Charakterį rodęs „Žalgiris“ atsitiesė, tačiau to nepakako antrai pergalei Pirėjuje (646)

Penktadienį vakare Pirėjo „Taikos ir Draugystės“ arenoje Eurolygos ketvirtfinalio antrame mače...

Matijošaitis: skausmas dėl žmonos netekties dar tikrai nepraėjo (61)

Net ir pradėjus naują gyvenimo etapą su drauge Loreta, sunku užmiršti ypatingą ryšį, siejusį...