Tradiciškai, kaip ir kiekvieną Didįjį ketvirtadienį, kunigai Katedrose rinkosi į įspūdingas Krismos Mišias, kuriose vyskupai šventina visus metus per Krikštą, Sutvirtinimą bei Ligonių patepimą naudojamus aliejus.

Dalysis duona ir vynu

Pasirinkusiems pašvęstąjį gyvenimą Didysis ketvirtadienis– ypatinga Eucharistijos ir kunigystės įsteigimo diena.

Vakare bendruomenės minės Paskutinę vakarienę, dalysis duona ir vynu. Lietuvoje ne taip įprasta, tačiau kitose šalyse per Paskutinės vakarienės pamaldas vyresnieji Kristaus pavyzdžiu mažesniesiems plauna kojas.

Evangelijoje pagal Joną pasakojama, kaip per Paskutinę vakarienę Jis susijuosė, paėmė rankšluostį ir plovė kojas savo mokiniams, nors tai buvo laikoma ne mokytojui įprastu patarnavimu, o vergo pareiga šeimininkui.

Nutils varpai ir vargonai

Po iškilmingos vakarinių pamaldų liturgijos, visose bažnyčiose nutils varpai ir vargonai. Prieš Didįjį penktadienį - Kristaus kančios dieną - į specialų altorių bus pernešamas Švenčiausiasis sakramentas, prie kurio visą vakarą, o kai kur ir naktį, žmonės pasiliks maldai.

Didysis penktadienis - vienintelė metų diena, kai neaukojamos šventosios Mišios. Vakarinės pamaldos prasideda kryžiumi ant žemės puolančio kunigo malda.

Šventovėse skaitoma Kristaus kančios istorija, kurios akivaizdoje tikintieji kviečiami apmąstyti savo ir Pasaulio kančią bei pasirinkimus.
Kai kur išlikusi tradicija Didžiojo penktadienio vakarą bažnyčioje įrengti Kristaus kapą. Vienur paguldoma Jėzaus figūra, kitur pastatomas paveikslas, prie kurio žmonės pasilieka melstis ir budėti.

Didysis šeštadienis tikėjimo išpažinėjams – skaudžios tylos diena. Lietuvoje ji dar vadinama Marijos šeštadieniu. Kristus miręs, palaidotas, mokiniai išsibėgioję, išsislapstę ir vienintelė tokią dieną nepraradusi tikėjimo – Dievo motina.

Šventins ugnį

Velyknakčio apeigas krikščioniškas pasaulis pradeda šeštadienį, nusileidus saulei. iškilminga Jėzaus prisikėlimo liturgija prasideda lauke, ugnies pašventinimu. Nuo didžiosios ugnies tikintieji užsidega savo žvakutes, uždegama ir didžioji Velykų žvakė, kuri bažnyčiose per pamaldas bus uždegama visus metus, iki pat kitų Velykų.

Į tamsią bažnyčią nešdamas įžiebtą žvakę, kunigas gieda „Kristus mums šviečia“. Nušvitusiose erdvėse skamba visą išganymo istoriją apimantis Velykų šlovinimo himnas.

Velykų naktį skaitoma neįprastai daug Senojo testamento skaitinių, Naujojo testamento žinią apie Prisikėlimą lydi Aleliuja. Sugaudžia vargonai, suskamba varpai, tarsi norėdami visus tikinčiuosius išbudinti iš rimties, liūdesio ir švęsti Prisikėlimą.

Krikštys suaugusius

Per Velyknaktį nuo pirmųjų amžių šventinamas Krikšto vanduo. Dar nepakrikštyti – krikštijami, pakrikštyti atnaujina Krikšto pažadus – įsipareigojimą gyventi su Dievu.

Tuo, kad per Velyknaktį krikštijami ne vaikai, o suaugusieji, pabrėžiama, jog žmogus gali sąmoningai priimti tikėjimą.

Lietuvoje Velyknakčio pamaldose dalyvauja vis daugiau žmonių, tačiau dauguma, kaip įpratę sovietmečiu, į bažnyčias renkasi sekmadienio rytą, mielai aplink bažnyčią eina procesiją, kuri simbolizuoja Prisikėlimo žinią.

Sekmadienį Vatikane, Šv. Petro bazilikoje, popiežius aukoja įvairiausių šalių televizijų transliuojamas Mišias, po kurių suteikia palaiminimą miestui ir pasauliui, pasveikina žmones jų gimtosiomis kalbomis.

Nevalia bartis, skolintis ir pavydėti

Pagal liaudiškus papročius, Verbų sekmadienį prasidėjusią Didžiąją savaitę nevalia bartis, pavydėti, o ypač šeštadienį, ką nors skolintis ar skolinti. Tikima, jog tuomet „nesiseks gyventi“.

Anksčiau nuo Didžiojo ketvirtadienio iki Didžiojo šeštadienio žmonės laikėsi „juodojo pasninko", kai kurie tomis dienomis visai nevalgė, kiti tenkinosi duona ir vandeniu.

Didysis ketvirtadienis dar vadintas „čystuoju“. Iki penktadienio žmonės tvarkydavo sodybas, namus, krėsdavo kaminus, iš trobų išnešdavo nereikalingus daiktus.

Moterys šveisdavo aprūkusias lubas, iš kampų graibydavo voratinklius, švarino patalpas, šveitė stalus, lauke purendavo pagalves, antklodes, drabužius.

Didįjį ketvirtadienį šeimininkės skubėjo perplauti visus indus, viską išvalyti. Tikėta, jog tuomet visi metai bus švarūs.

Didįjį penktadienį žmonės mažiau dirbamo, laikėsi tylos, o Didįjį šeštadienį sunkesnius darbus baigdavo iki pietų, vakare iš bažnyčios parsinešdavo ugnies, kartais šventinto vandens ir pradėdavo ruošti velykinius valgius, marginti margučius, kai kur - įrengti sūpuokles.

Didįjį šeštadienį iš kiekvienų namų bent vienas žmogus stengdavosi pasimelsti bažnyčioje ir pabudėti prie Kristaus kapo. Likę namuose, taip pat nurimdavo tyloje ir laukdavo Velykų.