Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas ir Vilniaus universiteto profesorius Dainius Pūras teigia, kad, kitaip nei užsienio valstybėse, Lietuvoje Katalikų bažnyčia nelinkusi bendradarbiauti su žmogaus teisių gynėjais. Tuo metu katalikų teologo Beno Ulevičiaus nuomone, šiandien patys žmogaus teisių gynėjai jas naudoja politinei ideologijai skleisti.
Katalikų bažnyčia: žmogaus teisės griauna tradicinę šeimą
Savo pamoksle Šiluvoje Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius išreiškė susirūpinimą, kad žmogaus teisės šiandien yra skirtos palaidoti tradicinę krikščionišką šeimą.
„Kalbos apie žmonių teises, apie teisę į savo kūną, apie lyčių lygybę, apie pasirinkimo laisvę ir panašios dažniausiai yra skiriamos užmigdyti budrumą ir palaidoti tradicinę šeimą, pakeičiant ją partnerystėmis ar kitomis sugyvenimo formomis, kurios nereikalauja jokios atsakomybės“, – pamokslavo S. Tamkevičius.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas ir Vilniaus universiteto profesorius D. Pūras šias kalbas vadina neatsakingomis: „Manau, kad tai yra laikinas nesusipratimas, atspindintis Lietuvos visuomenės dvasinę krizę bei tam tikrą idėjinę kovą pačios Lietuvos Katalikų bažnyčios viduje, skirtingai interpretuojant Vatikano poziciją, galbūt ir tam tikrą bažnyčios atstovų pataikavimą ant savęs ir kitų supykusių žmonių nuotaikoms. Drįstu galvoti, kad tokiais neatsakingais pasisakymais, kad esą universalios žmogaus teisės sugriausiančios tradicinę šeimą, Katalikų bažnyčia pati padės Lietuvos žmonėms apsispręsti, kokios jie nori valstybės - klerikalinės ar vis tik pasaulietinės.“
Tuo metu Kauno Vytauto Didžiojo universiteto katalikų teologijos fakulteto dekanas B. Ulevičius paaiškina, kad Katalikų bažnyčia visada palaiko žmogaus teises, jei šios nėra naudojamos politinei ideologijai įtvirtinti.
„Manau, kad arkivyskupas S. Tamkevičius turėjo omenyje ne tikrąsias žmogaus teises, bet žmogaus teises kabutėse. Kitaip tariant, žmogaus teisės visais laikais turėjo ir politinį atspalvį. Kai tik kokia nors grupė nori paskleisti savo „agendą“, tuoj griebiamasi žmogaus teisių ir laisvių. Šiuo atveju taip yra ir su Europos Sąjunga. Man asmeniškai iškyla sąvokų vartojimo problema: mes visi žinome, kas yra šeima – vyras ir žmona – o Europos Sąjungoje bandoma įteigti, kad šeima yra kažkoks kitoks darinys, čia galima paminėti ir homoseksualumo klausimą, iš čia ir kyla sąvokų supainiojimas. Katalikų bažnyčia negali būti netolerantiška, ji visada palaiko žmogaus teisių gynimą, bet ne politinį ir ideologinį šantažą.“
Teologo B. Ulevičiaus teigimu, žmogaus teisės gali būti labai įvairios, tad ir bažnyčios požiūris į jas skirtingas. Pavyzdžiui, katalikų bažnyčia ir jos mokymas pripažįsta vyro ir moters lygybę, kitaip tariant, vienodą orumą, bet nelaiko jų vienodais. Šių lyčių skirtumų bažnyčia nesiima aiškinti, tačiau, B. Ulevičiaus nuomone, biologinis žmogaus organizmas veikia pagal darnią tvarką, kurią galima akivaizdžiai pamatyti vien pažvelgus į skirtingus lyties organus.
D. Pūras: Katalikų bažnyčia renkasi sovietinę retoriką ir neapykantos kurstytojus
D. Pūras susirūpinęs, kad Katalikų bažnyčia Lietuvoje ne tik renkasi sovietinę retoriką, bet ir vienija jėgas su netolerantiškai nusiteikusiais asmenimis.
Profesorius D. Pūras Lietuvos Katalikų bažnyčios prieš žmogaus teises nukreiptus pasisakymus laiko istorijos paradoksu.
Anot jo, tuos pačius gąsdinimus nebūtomis grėsmėmis šiandien girdime ir iš Rytų kaimynų, o tai tik didina šansus, kad Lietuvos visuomenė dar kartą pasuks nuo Vakarų demokratijos atskirtu keliu.
Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininkas Dainius Pūras įsitikinęs, kad Lietuvos Katalikų bažnyčia renkasi neapykantą skleidžiančių asmenų palaikymą, o ne žmogaus teisių gynėjus.
„Deja, galbūt to ir nenorėdama, pastarojo laikotarpio pasisakymais Katalikų bažnyčios atstovai ir jiems artimi ideologai įsijungia į labai prastai atrodančią koaliciją jėgų, skleidžiančių neapykantą savo bendrapiliečiams bei laisvajam pasauliui, žeminančių piliečių orumą ir Lietuvos vardą pasaulyje. Manau, kad šita koalicija šiuo metu kelia didžiausią grėsmę demokratijos plėtrai Lietuvoje. Todėl labai linkėčiau, kad LKB apsispręstų, ar jai pakeliui su žmonėmis, kurie kursto neapykantą kitokiems žmonėms ar, pavyzdžiui, naudoja maldą kaip motinos žeminimo būdą (turiu mintyje liūdną istoriją Garliavoje, kur pažeidžiant vaiko teises buvo pataikaujama tuometinei vaiko laikinajai globėjai)“, – sakė D. Pūras.
J.Panka: tai bažnyčios pareiga
„Manau, kad visų religijų pareiga saugoti esmines vertybes. Esminės vertybės tai yra tie dalykai be kurių negali išgyventi nė viena visuomenė, civilizacija ar Tauta. Šiuo atveju galėčiau įvardinti šeimos instituciją. Tai dalykas be kurio negali egzistuoti mūsų Tauta ir civilizacija. Jei sunaikinama šeima - sunaikinamas tas pagrindas, pamatas, kuris mus skiria nuo gyvūnų“, – teigė J. Panka.
Paklaustas, kaip žmogaus teisės griauna tradicinę šeimą, J. Panka taip pat įvardija jas kaip ideologijos marionetę.
„Žmogaus teisės teisėms nelygu. Pastaruoju metu blogis dengiasi gražiausiais terminais: lygios galimybės, tolerancija, nesmurto ideologija, žmogaus teisės ir t.t. Tačiau tai yra klasta. Iš tikro juk noras žudyti nėra žmogaus teisė, tai kodėl abortas vadinamas moters teise į savo kūną? Tai priedanga, kodėl mes turime toleruoti visokius iškrypėlius? Ar vaikščioti pusnuogiams paraduose ir laikyti plakatus su falo atvaizdais yra žmogaus teisė? O kaip tada su vaikų teise į vaikystę?“ – piktinosi J. Panka.
Problema, kai religija kišasi į valstybės valdymą
Anot Žmogaus teisių stebėjimo instituto valdybos pirmininko D. Pūro, demokratinėje valstybėje visi turi teisę reikšti savo įsitikinimus, todėl Katalikų bažnyčia taip pat turi teisę turėti savo nuostatas ir jas skleisti savo narių tarpe.
„Problema atsiranda tada, kai viena religija imasi nurodinėti valstybei ir visuomenei, kaip žmonės turi gyventi, ir kai bažnyčios hierarchai pradeda diktuoti politikams, kokius įstatymus ar Konstitucijos pataisas reikia priimti“, – sako D. Pūras.
Anot jo, katalikų bažnyčiai kaskart tenka priminti istorijos pamokas, kas nutikdavo katalikų bažnyčiai įgaunant pernelyg daug galios.
„Su visa pagarba Katalikų bažnyčiai, tenka vis tik prisiminti, kad istoriškai - kuo daugiau galių įgydavo bažnyčia ir kuo labiau ji, pamiršusi savo tikrąją misiją, kišdavosi į visos valstybės ir visuomenės gyvenimą, tuo daugiau tuomet įvykdavo skaudžių įvykių dėl piktnaudžiavimo šiomis galiomis. Juk būtent dėl tų įvykių bažnyčiai tenka iki šiol atgailauti“, – teigė D. Pūras.