aA
Triukšminga ir sausakimša Basanavičiaus gatvė, apsvaigę ir neadekvačiai besielgiantys poilsiautojai bei brangus, tačiau ne itin kokybiškas maistas – būtent tokį Palangos paveikslą buvo nusipiešęs 26-erių klaipėdietis Rokas Petrutis.
Rokas Petrutis
© DELFI / Gintarė Bakūnaitė

Palangoje Rokas dirba pirmus metus. Jo pareigos – baro vadovas.

„Mano darbas yra nuo A iki Z. Aš tikėjausi, kad bus tik baro ir tokie „ūkiniai“ reikalai, o yra pradedant buhalterija, baigiant užsakymais, organizavimu, tualeto valymu ar renginio marketingu “, – apie savo atsakomybes pasakoja jis.

Su Roku susitikome, ko gero, romantiškiausiai skambančioje Palangos vietoje – Meilės alėjoje. Būtent čia vaikinas ir dirba. Tiesa, kaip pats sako, gavęs šį darbo pasiūlymą sužavėtas nebuvo.

„Prieš tai man Palanga visiškai neegzistavo, man Palanga buvo Basanavičiaus gatvė. Turbūt mano galvoje buvo toks stereotipas. Aš labai negatyviai žiūrėjau į šį darbo pasiūlymą, nes Palanga, vėlgi Basanavičiaus gatvė, auditorija labai ne mano ir panašiai, bet atvažiavęs tikrai įsimylėjau tą „Meilės terasą“ – tas pušynėlis, tos lemputės, tas vaibas labai priduoda savo“, – sako R. Petrutis.

Rokas Petrutis
Rokas Petrutis
© DELFI / Gintarė Bakūnaitė

Mato dvi Palangas

Kaip sako pats Rokas, tik atvykęs į šį kurortą Palangą atrado iš naujo ir visai kitokią, nei įsivaizdavo: „Kai pažinau Palangą, tai supratau, kad jeigu čia atvarai , iš esmės nėra ko eiti į tą Basanavičiaus gatvę. Ten nieko naujo neatrasi, ten visos vietos tos pačios su vis blogėjančia produkcija ir vis blogesniu aptarnavimu. Kiek kalbuosi su vietiniais, kokius ketverius metus Palanga labai plečiasi į šonus. Mes turime labai puikių vietų.“

Paklaustas, ar dirbant visą vasarą čia jam pavyko išvengti populiariausios kurorto gatvės, vaikinas nusijuokia, kad įžengęs ten buvo vos porą kartų.

„Teko užeiti, bet per prievartą, kai reikia pinigų pasismulkinti“, – nusijuokia jis. Pasekti savo pavyzdžiu Rokas siūlo ir kitiems poilsiautojams. Gal tuomet, svarsto jis, Palangai taip dažnai nebus klijuojama marozų kurorto etiketė.

„Siūlymas žmogui atvažiavus į Palangą apeiti Basanavičiaus gatvę arba nueiti į ją, pamatyti tą kontrastą ir paskui apžiūrėti ir kitas vietas. Aš tikrai nekenčiau Palangos. Man vienintelis kurortas buvo Nida, visa Neringa, ten buvo kažkoks vaibas, kuris mane traukė, bet šiais metais aš tikrai pakeičiau savo nuomonę – Palanga tikrai verta dėmesio“, – gerų žodžių populiariam kurortui negaili jis.

Palanga
Palanga
© Kristina Pocytė


Kaip sako baro vadovas, būdamas čia jis įsitikino, kad yra dvi palangos. Vienoks šis kurortas Basanavičiaus gatvėje ir visai kitoks už jos ribų.

„Dirbdamas čia matau, kokie žmonės renkasi. Užeidamas į savo mėgstamas vietas matau, kokie žmonės renkasi ten. Eidamas pro Basanavičiaus gatvę suprantu, kad tai yra du skirtingi pasauliai. Basanavičiaus gatvė, kuri buvo, kai man buvo 10 metų, buvo labai fancy (prašmatni – DELFI) ir visi labai norėjo ten važiuoti. Dabar aš jos nematau, man ji iš esmės Palangoje neegzistuoja“, – be užuolankų kalba pašnekovas.

„Marozų yra visur, bet Basanavičiaus gatvėje daugiausia“

Vienas esminių kriterijų, pasak Roko, skiriančių dvi palangas yra aptarnavimo ir maisto kokybė.

„Visų pirma, Basanavičiaus gatvėje yra neapsakomas srautas žmonių, turbūt kiekvienas lietuvis yra buvęs toje gatvėje ir turbūt kokie 80 proc. ten ir tėra buvę. Dėl to aš ir siūlyčiau apeiti visą Palangą, apvažiuoti dviračiu, paspirtuku. Labai gerai, kad paspirtukų nebeleidžia į Basanavičiaus gatvę, nes tada mes galime iš ten išlįsti.

Kadangi žmonių srautas yra didelis, jie dirba „ant kiekybės“. Žmonės gal netgi fiziškai nebesugeba duoti kokybės. Aš nesakau, kad kiekvienas restoranas, kiekviena vieta, aš tikrai jų visų neaplankiau, bet kiek kalbuosi su žmonėmis, kurie turi savo verslus, dirba su kavinėmis, restoranais, barais ir panašiai, mes pakankamai gerai sutariame šiuo aspektu, kad Basanavičiaus gatvė tiesiog dirba „ant kiekybės“, nes realiai, jeigu žmogus, kurį aptarnauji, neliks patenkintas, tai eilėje bus dar labai daug kitų, kurie ateis“, – įsitikinęs pašnekovas.

Baro vadovu dirbantis vaikinas nupiešė Palangos poilsiautojo portretą: kartais pamatęs žmogaus vizitinę, labai nustembu
© DELFI / Justinas Auškelis


Paklaustas, ar gali patvirtinti, ar paneigti stereotipą, kad šis kurortas vasarą sutraukia daug alkoholio vartojančius, agresyvius, nemandagius poilsiautojus, kartais dar vadinamus marozais, Rokas šypteli, kad tokių pasitaiko visur.

„Jeigu imant visą Palangą, tai tikrai taip, bet Basanavičiaus gatvė ir nuo jos atitolę traukos objektai turbūt ir skiriasi tais marozais. Mes nuo Basanavičiaus gatvės esame atitolę maždaug 200 metrų, bet jų čia yra vienetai. Tikrai vienetai ir mes labai džiaugiamės savo auditorija. Per šventes jaučiasi, kad jų, žmonių iš provincijos, kažkiek padaugėja. Yra marozų, jų visur yra, bet Basanavičiaus gatvėje Palangoje daugiausiai“, – tikina R. Petrutis.

O kokį Palangos poilsiautojo portretą nupieštų jis pats?

„Tai būtų žmogus, pabėgęs iš didmiesčio, nusivilkęs kostiumą, užsidėjęs savo išeiginius treningus ir tiesiog besimėgaujantis savo vakaru, diena, naktimi ar kas tai bebūtų. Kas labai keista, kai čia bendrauji su žmogumi, jis atrodo visiškai paprastas, eilinis pilietis ir ne vieną kartą taip pasitaikė, kad, kai pokalbio gale gauni vizitinę, pasirodo, kad jis kažkokio koncerno savininkas ar tikrai daug pasiekęs žmogus.“

Rokas Petrutis
Rokas Petrutis
© DELFI / Gintarė Bakūnaitė


Metus dirbo Londone

Rokas pasakoja, kad šioje sferoje jis sukasi jau nebe pirmus metus. Kaip pats sako, yra dirbęs kone visuose prašmatniausiuose ir geriausiuose Klaipėdos viešbučiuose, elitiniame klube, ne viename bare. Be to, prasitaria pašnekovas, metus sukosi ir viename restorane Londone.

„Išvažiavau dėl to, kad Klaipėda pasidarė per maža, o Vilnius manęs niekada netraukė. Nežinau, kodėl. Baigiau studijas, sporto pramogų vadybą Klaipėdos valstybinėje kolegijoje ir išvažiavau“, – savo sprendimą aiškina baro vadovas.

Vaikinas pasakoja, kad visada turėjo svajonę pagyventi labai dideliame mieste, tad pasimatuoti tokią patirtį Londonas esą puikiai tiko.

„Kai gyvenau čia, dirbau tikrai labai geroje vietoje su labai gera kompanija. Beje, būtinai turi tai parašyti – linkėjimai jiems, – nusišypso vaikinas. – Aš čia jau lyg ir buvau žmogus, kuris pažįsta žmones, ir man jau buvo labai daug atidarytų durų, o jeigu reikia, buvo galima labai lengvai pasibelsti.

Nuvažiavęs ten aš supratau, kad aš tiesiog esu taškelis kažkur pievoje ir iš esmės aš esu visiškai niekam neįdomus. Buvo labai didelis kontrastas, kai čia dauguma klaipėdiečių yra pažįstami, o ten išvažiuoji ir realiai turi 2-3 draugus. Adaptuotis buvo pakankamai sunku, bet aš tai padariau pakankamai greitai – susiradau darbą, atsirado nauji žmonės, nauja kompanija.“

Rokas Petrutis
Rokas Petrutis
© DELFI / Gintarė Bakūnaitė


Vis dėlto, pripažįsta pašnekovas, svajonė būti didmiesčio gyventoju realybėje neatrodė taip žavingai. Kelias į darbą ir namo surydavo keturias valandas. Rokas pasakoja, kad tiek trukdavo kelionė metro.

„Galvojau – man reikia mašinos. Pasidomėjau ir sužinojau, kad mano kelias prailgės iki 3 valandų (į vieną pusę – DELFI), tada atsisakiau šios minties.

Jeigu tu dirbi 8 val. šiftą (pamainą – DELFI), iš esmės kelyje ir darbe išbūni 12 valandų. Nėra ta duona tokia lengva – atsikeli ryte, pavalgai pusryčius, išvažiuoji į darbą, grįždamas iš darbo užsuki į džymą (sporto klubą – DELFI), pasportuoji, grįžti namo, eini miegot. 11 mėnesių, – pirštais spragteli pašnekovas, – žiauriai greitai.“

Vos atvykus į Londoną – emigrantų muštynės ir kraujo klanai

Pats savęs, sako vaikinas, emigrantu niekada nelaikė. Jau važiuodamas į Londoną esą žinojo, kad gyventi ten nelis ir tikina, kad toks noras nekilo nei būnant ten, nei sugrįžus čia.

„Aš nelaikiau savęs emigrantu. Aš ten atvažiavau tiesiog patikrinti. Jeigu atvirai, aš parsivežiau nieko, – nusijuokia baro vadovas. – Bet turėjau labai gerą laiką. Aš manau, kad emigrantas yra tas jaunuolis, baigęs 12 klasių ar kažką baigęs, ar nebaigęs, ir išvažiavęs todėl, kad užsimanė naujo BMW ar kažko.

Aš emigrantu laikau žmogų, kuris tris kartus per dieną valgo avižinę košę, makaronus ir žiūri „Netflix“ namie, niekur nėra gyvenime išėjęs ir jo visi draugai yra jo kambariokai lietuviai, kurie nuėję į parduotuvę nemoka paprašyti pieno“, – ne itin šviesų emigrantų portretą piešia jis.

R. Petrutis tikina, kad su tokiais žmonėmis jam teko susipažinti vos atvykus į Londoną, tad pamatė ir muštynių, ir kraujo, ir verkiančių moterų.

Rokas Petrutis
Rokas Petrutis
© DELFI / Gintarė Bakūnaitė


„Kai mes atsikėlėme ir gyvenome su lietuviais, pirmasis mūsų vakaras atrodė taip: mes nusinešėme savo daiktus ir, kadangi nuo tos vietos iki Londono tilto pėsčiomis buvo 20 minučių, mes ten nuėjome, pasivaikščiojome, einame atgal ir priėję prie savo namų išgirstame labai daug klyksmų. Prieinam ir žiūrim, kad kažkas bėga, kažkas mušasi, visi, žinoma, lietuviai, netyčia taip pataikėm. Įėję į vidų radome ir šukių, ir verkiančių moterų, ir kraujo klanų, ir taip toliau. Tai toks buvo mano pirmasis įspūdis apie emigrantus.“

Paklaustas, ar iš tiesų svetur pinigai uždirbami lengviau, Rokas tikina, kad dirbti lengviau čia, Lietuvoje. Tiesa, šiek tiek daugiau uždirbti esą galima Londone, tačiau ir išlaidauti ten daugiau pagundų.

„Kaip manai, kodėl tuomet į Jungtinę Karalystę patraukia tiek daug žmonių?“ – klausiu pašnekovo.

„Visų pirma, dauguma emigrantų išvažiuoja dėl to, kad jie nesugeba čia susirasti gerai apmokamo darbo ir, aš manau, kad jiems šiek tiek trūksta fantazijos, norų ir svajonių. Jeigu žmogus čia dirbdamas uždirba minimumą ir nesugeba pakreipti savo gyvenimo atitinkama linkme, kad galėtų pasiekti kažko daugiau, jis išvažiavęs į Londoną, Ameriką ar dar kažkur gaus tą patį minimumą. Tiesiog tas minimumas bus didesnis. Jis dirbs viršvalandžius, jo atlyginimas išaugs ir tada jis gaus nuo 1200 iki 2000, bet tai nėra didelis atlyginimas Londone.“

„Tai juodas darbas“

Rokas pripažįsta, kad dirbdamas restorane Londone uždirbdavo kiek daugiau, nei sukdamasis čia, Lietuvoje. Vaikinas sako, kad vos pradėjęs dirbti gaudavo 7 svarų valandinį atlyginimą, vėliau kėlėsi kvalifikaciją ir kilo pareigose, tad ir valandinis atlygis išsaugo iki 10 eurų.

Paklaustas, ar galima padoriai užsidirbant vasarą dirbant Palangoje, Rokas tikina, kad jauni barmenai paprastai gauna kiek didesnį atlygį nei minimali alga, tačiau solidžiai gali prisidurti iš arbatpinigių.

Rokas Petrutis
Rokas Petrutis
© DELFI / Gintarė Bakūnaitė


„Kaip ir visur, barmeno atlyginimas priklauso nuo jo paties. Visur barmenai uždirba šiek tiek daugiau nei minimumą, bet tai nėra 6 eurai už valandą, tai yra mažesnis atlyginimas. Barmenas gali užsidirbti daug arbatpinigių, bet tai priklauso tik nuo jo. Tai nepriklauso nei nuo valdžios, nei nuo jo vadovų, tai priklauso nuo jo paties. Aš savo kolektyvui kartais parodau, kaip iš į barą atėjusio žmogaus gali 10 eurų paimti per 15 minučių. Tai iš esmės yra kažkoks menas.

Mano vienas direktorius, baro vadovas labai gerai pasakė ir aš tą frazę naudoju iki šiol. Tai buvo Londone. Jis sako – už blogą dieną barmenui niekas nemoka. Tai reiškia, kad nesvarbu, kas tau nutiko, ar tu nepavalgei pusryčių, ar tavo močiutė mirė, ar dar kažkas atsitiko, bet jeigu jau ateini į darbą, turi išspausti tą savo barmeno nuotaiką“, – tikina R. Petrutis.

Tiesa, anot jo, tai tikrai nėra lengvi pinigai. „Mano kolektyvas dirba labai daug valandų ir labai sąžiningai. Jie visi labai faini, labai jauni, jiems labai trūksta atsakomybių, bet mėginame tai visi kartu auginti. Taip, darbas juodas. Sako žmonės – aš nedirbsiu valytoju, bet barmenas dirba ir valytoju, jam tenka ir šiukšles išnešti, ir grindis išplauti, ir barą nusivalyti“, – darbo užkulisius pasakoja baro vadovas.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(132 žmonės įvertino)
3.5152

Top naujienos

Greitas poveikis, greita ir priklausomybė: šiais vaistais esame linkę smarkiai piktnaudžiauti (41)

Jei prieš jus stovėtų trys lietuvės moterys – bent viena iš jų savo gyvenime būtų vartojusi...

Auklė Šarūnė – apie darbo užkulisius: auklės yra sudariusios ir juoduosius tėvų sąrašus (62)

Auklė Šarūnė Jovaišaitė tvirtina, kad nenorėtų dirbti nuolatine aukle vienai šeimai, kur...

Vilnius ne jūsų, o mūsų: kas atbaido kaimynus nuo žygio „atsiimti“ Lietuvos sostinę (433)

Šiuolaikinė Lietuva neturi nieko bendro su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste. Tai ne lietuvių...

Naktinė prekyba Gariūnuose: mažiausios kainos, turistiniai autobusai ir besislepiantys prekeiviai (102)

Antradieniais didžiausias Lietuvos turgus darbą pradeda 2.30 val. nakties. Kol dauguma vilniečių...

Neišnaudojami žemės gelmių turtai: kasdien naudojama medžiaga slypi po mūsų kojomis

Skaičiuojama, kad po mūsų kojomis slypi 17 žemės gelmių išteklių rūšių. Tačiau ne visi...

Sekmadienio vakarą, daugybei žmonių grįžtant į Vilnių, prie sostinės susidūrė 4 automobiliai (44)

Sekmadienio vakarą šalia Vilniaus, netoli Gariūnų, magistralėje Klaipėda-Vilnius, susidūrė...

Vietovė aplink Kauną, kurią tarpukariu vadino pasiturinčių miestiečių meka: turėti čia ūkį tapo mados reikalu

Kalvoje apaugusioje šimtametėmis liepomis ir ąžuolais paskendę stovi raudoni rūmai. Iš vienos...

Gyvai / NBA milžinų akistata Atėnuose: Graikija – Serbija tiesioginė vaizdo transliacija

Graikijos sostinėje Atėnuose vykstantį prestižinį Akropolio taurės turnyrą sekmadienį...

Kodėl reikia kalbėti apie neištikimybę (10)

Esame linkę apie savo partnerius galvoti gerai, bet galbūt nereikėtų taip aklai jais pasitikėti.