Prisimenant Rusijos agresiją Ukrainoje, generolo M. Milley žodžiai tikrai neatrodo laužti iš piršto.
Kyla kitas klausimas, kiek jie tikslūs?
Deja, jis neklysta: beveik dvejus metus trukusios karinės simuliacijos ir analizė atskleidė, kad, jeigu be išankstinio perspėjimo Rusija sumąstytų surengti Baltijos valstybių ataką, Maskvos pajėgos Estijos sostinės Talino ir Latvijos sostinės Rygos prieigas pasiektų per maždaug 36-60 valandų. Išsipildžius tokiam scenarijui, Jungtinės Valstijos ir jų sąjungininkai turėtų pripažinti priešo pranašumą – tiek kokybine, tiek kiekybine prasme.
Kiekybine? Nors dabartinė Rusijos armija tesudaro nedidelę dalį pajėgų, kokias turėjo Sovietų Sąjunga, ir tikrai nėra labai gerai pasiruošusi skubiai imtis veiksmų, ekspertai išsiaiškino įdomų ir baugų dalyką: per maždaug 10 dienų ji galėtų sutelkti apie 27 pilnai veiksmams pasirengusius batalionus (30-50 tūkst. karių, kuriuos būtų galima lengvai paversti norimais strateginiais dariniais ), kurie atakuotų Baltijos valstybes, tačiau likimo valiai nepaliktų ir karinės kampanijos Ukrainoje.
Visi šie Rusijos kariuomenės daliniai būtų aprūpinti šarvuočiais – tankais, pėstininkų kovos mašinomis ir kitais. NATO savo ruožtu galėtų reaguoti pasitelkusi lengvąsias nešarvuotas arba lengvai šarvuotas pajėgas. Jas greičiausiai sudarytų pačių Baltijos valstybių ginkluotosios pajėgos ir tos, kurias Jungtinės Valstijos ir jų partneriai sugebėtų pagal galimybes kuo skubiau (per kelias dienas) sutelkti įvykių vietoje.
Kliaudamasis NATO itin greito reagavimo pajėgomis, Aljansas, remiantis optimistiniu scenarijumi, galėtų pasiųsti dalį pajėgų iš trijų oro desanto brigadų, vienos „Stryker“ brigados ir vienos JAV šarvuotosios brigados.
Rusija nedelsiant įgytų pranašumą tankų skaičiumi (santykiu 7 ir 1), pėstininkų kovos mašinų skaičiumi (santykiu 5 ir 1), atakos sraigtasparnių skaičiumi (santykiu 5 ir 1), artilerijos pabūklų skaičiumi (santykiu 4 ir 1), ilgojo nuotolio raketų artilerija (santykiu 16 ir 1), trumpojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemomis (santykiu 24 ir 1) ir ilgojo nuotolio priešlėktuvinės gynybos sistemomis (santykiu 17 ir 1).
Akivaizdus nuotolio pranašumas? Bėda ne tik skaičiai. Rusų turima pabūklų ir raketų artilerija be didesnių sunkumų šaudo didesniais nuotoliais nei amerikiečių turimoji.
JAV armijos turima artilerija gali šaudyti į taikinius, esančius nuo 14 iki 24 kilometrų atstumu. Deja, Rusijoje itin paplitusios savaeigės haubicos, su kuriomis NATO greičiausiai susidurs Baltijos valstybėse, šaudo į taikinius, esančius ir už 29 kilometrų. Atrodo, vos kelių kilometrų skirtumas, tačiau kovos lauke jis įgyja gyvybišką svarbą.
Dar svarbiau tai, kad šiuo metu Jungtinės Valstijos Europoje neturi dislokavusios reaktyvinių salvinės ugnies sistemų dalinių. Net ir tuo atveju, jeigu ir būtų, priklausomai nuo kovinio raketos užtaiso masės, raketa gali pasiekti taikinį, esantį už 40-70 kilometrų. Rusijos pajėgos kaip reikiant apsirūpinusios dviejų raketų artilerijos sistemomis, be problemų pasiekiančiomis ir už 90 kilometrų esantį taikinį.
Nors dalis dabartinių Rusijos tankų ir pėstininkų kovos mašinų vadinasi taip pat kaip ir tos, su kuriomis JAV pajėgoms teko 1991 ir 2003 metais susidurti Irake, iš tikrųjų pavadinimas bene vienintelis jų panašumas. Dabartiniai rusų tankai išsiskiria modernesniais šarvais, ginklais ir jutikliais. Neretai Vakarų turimi tankai ir šarvuočiai priversti pripažinti rusų pranašumą ir dėl aktyvių apsaugos sistemų, skirtų apsiginti nuo valdomųjų prieštankinių raketų.
Jeigu šiandien Baltijos valstybėse įsipliekstų karas, Rusijos ugnies paramos sraigtasparniai, pėstininkų kovos mašinos ir netgi kai kurie tankai galėtų pasinaudoti valdomosiomis prieštankinėmis raketomis, kurios be problemų įveiktų jeigu ne visus, tai beveik visus NATO kovos mašinų šarvus (įskaitant ir amerikiečių turimą "Abrams" tanką).
Atsižvelgiant į dabartinę Amerikos laikyseną, geriausiu atveju kovos lauke jų būtų vos kelios dešimtys – rusai pasiųstų mažiausiai 450. Baltijos valstybės savų sunkiųjų šarvuočių neturi, o mūsų atlikta analizė leidžia daryti išvadą, kad nė vienos Europos šalies sunkieji šarvuočiai laiku nespėtų atriedėti iki fronto linijos, tad laimingos netikėtos Rusijos atakos baigties lemti negalėtų.
Neskaitant Rusijos pajėgų kokybinio, kiekybinio ir karinės galios pranašumų, prie problemos masto prisideda ir kitos bėdos.
Pirmiausia NATO sąjungininkai ir JAV kariuomenė negalėtų laiku suteikti reikiamos pagalbos, tad atsvaros minėtiesiems trūkumams kaip ir nėra.
Sąjungininkai iš Europos pasekė amerikiečių pavyzdžiu ir tokiose operacijose kaip, pavyzdžiui, Afganistane, sumažino šarvuočių ir likusių pajėgų skaičių. Be to, Jungtinė Karalystė ir toliau rezga planą iš Vokietijos išvesti paskutinius karius, o pati Vokietija Šaltojo karo laikais turėtus 10 sunkiųjų šarvuočių divizionų sumažino iki dviejų.
Tačiau ne skaičiai svarbiausia. JAV ir jų partnerės pastoviai mažino infrastruktūrą, reikalingą remti bet kokią sulaikomojo pobūdžio ar gynybinio pobūdžio iniciatyvą Europoje.
Šiuo metu Europoje nėra JAV divizijos ar korpuso štabo, nėra karo aviacijos, inžinerijos ir kartu veikiančių logistikos brigadų. Mūsų analizėje, kurioje daryta prielaida, kad brigadas galima gauti, perkelti į frontą, vadovauti, kontroliuoti, o fronte remti, veikiausiai nepastebėtas nemažas deficitas visose dimensijose.
Dislokuoti brigadas negana. Be plano, be atitinkamos logistikos, be tvirto vadovavimo ir kontrolės geriau pasiruošęs priešas sutriuškintų NATO.
Antra – karinės oro pajėgos jau seniai yra JAV koziris. Armija remiasi oro pajėgomis, kurios remia ugnimi ir saugo draugiškas pajėgas nuo priešo antskrydžių. Toks armijos kliovimasis oro pajėgomis sumažino artilerijos vienetų skaičių ir paliko be priešlėktuvinės gynybos.
Toks pasirinkimas buvo išmintingas, kariaujant su Talibano, Irako karinėmis oro pajėgomis ir integruotąja oro gynyba, bet Rusija – visai kas kita. Rusija turi bene didžiausią priešlėktuvinių raketų rinkinį pasaulyje. Paleistos iš Rusijos teritorijos šios raketos stipriai lenkia NATO priemones, kurios skirtos sunaikinti priešlėktuvines sistemas.
Na ir trečia, rusai patys turi patikimas karines oro pajėgas. Mūsų analizė rodo, kad Maskva galėtų skirti šimtus naikintuvų, puolamųjų lėktuvų ir bombonešių Baltijos valstybių puolimui.
Nors tokios pajėgos yra kiekybiškai ir kokybiškai menkesnės už sąjungininkų karines oro pajėgas, suvienijus su Rusijos priešlėktuvinės gynybos sistemomis, jos gali kelti grėsmę JAV ir sąjungininkų sausumos pajėgoms, keliaujančiomis pastiprinimui arba į kontrataką. Be priešlėktuvinės gynybos, su ribota NATO karinių oro pajėgų apsauga iš oro, JAV armija gali pirmą kartą nuo Antrojo pasaulinio karo laikų stipriai nukentėti nuo priešo antskrydžių.
Be to, šiame scenarijuje negailestinga ponia yra geografija. Nuo Rusijos sienos iki Rygos – apie 200 km. Tokį atstumą modernios ginkluotosios pajėgos gali įveikti per kelias valandas.
Kaip rodo mūsų analizė, net norint atremti įnirtingą oro išpuolį, nepakaktų laiko, norint suduoti smūgį ir sustabdyti Rusijos puolimą, nesant pakankamai NATO sausumos pajėgų, kurios priverstų įsibrovėlius veikti taip, kad jie taptų pažeidžiamesni oro išpuoliams. Tai iš esmės jungtinė kova, ne tokia, kurią galima laimėti tik sausumoje arba tik ore.
Galiausiai prisiminkime faktą, kad George'o W. Busho administracija nusprendė, o Baracko Obamos administracija pritarė, kad nuo 2019 m. pradžios JAV nebenaudos kasetinės ginkluotės, kurios daugiau nei vienas procentas lieka žemėje nesprogęs.
Iš humanistinių paskatų, tai sveikintina, tačiau sprendimas (Rusija tokio sprendimo nepriėmė) gerokai sumažins JAV artilerijos ir oro pajėgų efektyvumą Rusijos artilerijos, oro gynybos ir mechanizuotųjų taikinių atžvilgiu. Turint omenyje NATO pozicijų silpnumą, tai nėra smulkmena.
Šiuo metu Rusija lenkia NATO Europoje skaičiumi ir karine jėga, be to, yra daugybė padėtį sunkinančių veiksnių. Įmanoma pradėti susigrąžinti griežtesnes, priešą bauginančias pozicijas, tai padaryti už kainą, regis, įkandamą aljansui, kurio bendras BVP – 35 trln. dolerių (31 trln. eurų).
Padidintą Europos saugumo užtikrinimo iniciatyva – žingsnis tinkama kryptimi, tačiau tai neužbaigtas sprendimas. NATO narės Europoje turėtų pradėti būtinas investicijas, kad įgyvendintų savo įsipareigojimus bendrai aljanso gynybai. Tai nėra vienos Amerikos problema.
Vargiai tikėtina, kad Vladimiras Putinas artimu metu nukreiptų ginklus į NATO. Tačiau jei jis taip pasielgtų, padariniai būtų skaudūs. Tokiu atveju geriausia (kad ir kaip keistai tai skambėtų) būtų naujas Šaltasis karas su visais padariniais. Karas su Rusija nuo pat pirmojo šūvio sparčiai plėstųsi, o branduolinio Armagedono šešėlio nemačiusios kartos staiga susidurtų su baimėmis, kurios, manyta, visiems laikams buvo pamirštos.
20 metų senumo padėties neišspręsi per naktį, be ginčų, politiškai lengvai. Aljansą sudaro 29 narės su skirtingais prioritetais ir suvokimu. Ir vis tik to nepadarius, pasekmės gali būti tokios skaudžios, kad išmintingos investicijos į apgalvotai, tinkamai modernizuotas jungtines pajėgas būtinos, norint apsaugoti sąjungininkes, esančias arčiausiai karingosios Rusijos, ir apsidrausti nuo potencialios katastrofos grėsmės.
Davidas A. Shlapakas yra vyresnysis tarptautinių tyrimų analitikas, o Michaelas W. Johnsonas yra vyresnysis gynybos tyrimų analitikas nevyriausybinėje, nepartinėje organizacijoje „RAND Corporation“.