aA
DELFI kviečia išrinkti septynis Lietuvos stebuklus – įspūdingiausius žmogaus rankų kūrinius. Pretendentai buvo atrinkti iš skaitytojų pasiūlytų bažnyčių, vienuolynų, pilių, dvarų, namų, bokštų, tiltų, kitų statinių, viešose vietose eksponuojamų skulptūrų ir kitų objektų.
Debesys
Debesys
© K.Šatūno nuotr.
Prašome balsuoti už statinį ar kitą objektą, unikalų kultūriniu, pažintiniu, estetiniu, moksliniu požiūriu, kuris, Jūsų manymu, labiausiai pretenduoja tapti vienu iš septynių Lietuvos stebuklų. Balsuoti galite puslapio apačioje.
Anykščių bažnyčia
© DELFI

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia. Tai – ne tik svarbiausias šio miesto panoramos akcentas, bet ir aukščiausia bažnyčia Lietuvoje (bokštai siekia 79 m). Anykščiuose dar nuo XV a. antrosios pusės stovėjo medinė, vėliau – mūrinė bažnyčia. XIX a. pab. nuspręsta, užuot plėtus esančius maldos namus, pastatyti naujus. Dabartinė bažnyčia iškilo 1899-1909 m. Per Pirmąjį pasaulinį karą vokiečiai susprogdino viršutines bokštų dalis, todėl netrukus buvo pastatyti mediniai bokštai. Bažnyčia yra neogotikinio stiliaus, bazilikinė, stačiakampio plano. Viduje esama nemažai meno kūrinių.

Aušros vartai, Šv. Mergelė Marija
© D.Tunkūno nuotr.

Aušros Vartų madonos paveikslas. Nuolankiai galvą nuleidusios Gailestingumo Motinos paveikslas yra pripažinta religinė ir istorinė relikvija. Tai – vienintelis iš penkių Lietuvoje esančių vainikuotų švč. Mergelės Marijos paveikslų, kuriame ji vaizduojama be kūdikio. Paveikslą ant ąžuolinių lentų skydo XVII a. pr. nutapė nežinomas dailininkas pagal Nyderlandų dailininko Martino de Voso sukurtą pavyzdį, veikiausiai remdamasis graverio Thomo de Leu raižiniu. Pagal Šiaurės Europos tapybos aliejumi technologiją sukurtas paveikslas vėliau ne sykį buvo perpieštas, pavyzdžiui, rankos – net aštuonis kartus. 1927 m. madona buvo vainikuota popiežiaus Pijaus XI palaimintomis auksinėmis karūnomis. Tokiu būdu paveikslas oficialiai pripažintas stebuklingu.

Biržų pilis
A. Krikščiūno nuotr.

Biržų pilis. Miesto centre, Širvenos ežero pietinėje pakrantėje stovinti pilis yra geriausiai šiaurės rytų Europoje išsilaikiusi bastioninio tipo tvirtovė ir vienintelė tokia Lietuvoje. Tokio tipo pilyse vietoj mūro sienų, kurios nepajėgdavo apginti nuo patrankų sviedinių, buvo daromi aukšti žemių pylimai su kampiniais bastionais – gynybos aikštelėmis, kuriose buvo išrikiuojamos patrankos. Pilis pastatyta XVI a. pabaigoje Kristupo Radvilos lėšomis švedų antpuoliams atremti. 1701 metais Augustas II ir Petras I pilyje pasirašė prieš švedus nukreiptą Biržų sutartį. Po trejų metų per Šiaurės karą švedai pilį susprogdino. Rūmai buvo atstatyti tik 1978-1986 m., juose įsikūrė kraštotyros muziejus.

Degučių bažnyčia
Laimos Putriuvienės („Pamarys“) nuotr.

Degučių Šv. Vincento Ferero bažnyčia. Vienintelė Lietuvoje medinė trikampė bažnyčia stovi Degučių kaime netoli Žemaičių Naumiesčio. Ją Mirglono (Šyšos dešiniojo intako) dešiniajame krante 1757 m. pastatė Vainuto seniūnas Tadas Bilevičius. Bažnyčia yra liaudies architektūros formų, viduje – gausiai puošta drožiniais, su 3 šoniniais priestatais, trišlaičiu stogu, joje įrengti 3 altoriai.

Dionizo Poškos Baubliai
Janinos Siliūnaitės nuotr.

Dionizo Poškos Baubliai. Tai yra pirmasis Lietuvos muziejus, kurį savo gimtinėje, Bijotės dvare, dviejų nukirstų ąžuolų išskobtuose kamienuose 1812 m. įsteigė poetas, kultūros veikėjas D. Poška. Nupjovęs džiūstantį tūkstantmetį ąžuolą, išskobęs kamieno storgalį, uždėjęs šiaudinį stogą, iškirtęs langus ir įstatęs duris, poetas viduje įsirengė altaną. Šiame kambarėlyje, kurį pavadino Baubliu, jis dirbo ir ilsėjosi, laikė savo biblioteką, istorinę, archeologinę ir etnografinę medžiagą, įvairias senienas (archeologinius radinius, ginklus, šarvus, monetas). Čia gimė „Mužikas Žemaičių ir Lietuvos". Vėliau atsirado mažesnis Baublio brolis, o galiausiai abu kamiengaliai pavirto muziejais. 1971 m. Baubliai buvo uždengti stikliniais gaubtais.

„LNK Infomedis“ Europos parke
Europos parko archyvo nuotr.

Europos parkas. Muziejų po atviru dangumi vadinamą skulptūrų parką 1991 metais įkūrė skulptorius Gintaras Karsokas. Jo tikslas buvo meno kalba įamžinti geografinį Europos centrą, kurį 1989 m. nustatė Prancūzijos Nacionalinis geografijos institutas. 55 ha plote tarp medžių, kalvelių ir nedidelių tvenkinių eksponuojama daugiau nei 90 skulptūrų, kurias sukūrė menininkai iš įvairių žemynų. 1999-aisiais parke G. Karosas iš 2,9 tūkst. televizorių 3 tūkst. kv m plote 135 pastatė medžio formos labirintą „LNK infomedį“, kuris buvo įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip didžiausias toks kūrinys pasaulyje.

Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčia
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Kauno Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčia. Seniausias mieste ankstyvosios gotikos paminklas. Manoma, kad Vytautas Didysis, dėkodamas Dievui už išsigelbėjimą Vorsklos mūšyje, apie 1400 m. pastatė bažnyčią pranciškonams. Tai buvo pirmoji katalikų šventovė mieste. Veikiausiai iš pradžių ji buvo laikina medinė arba mūrinė, bet vėliau iškilo išlikusioji iki šių dienų. Atokiau stovėjusi bažnyčia atsilaikė prieš gaisrus, tačiau ją nuolat siaubė potvyniai ir kitų šalių kariai. Per Pirmąjį pasaulinį karą šventovė net naudota kaip metalo ir bulvių sandėlis. Statinio restauravimo ėmėsi čia dirbęs kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas. Tarp Lietuvos gotikinių bažnyčių ji vienintelė, turinti kryžiaus formos planą. Teigiama, kad statinio kompozicija neturi analogų nei buvusioje LDK, nei gretimų šalių teritorijoje.

Prisikėlimo bažnyčia
A. Jarušaičio nuotr.

Kauno Kristaus prisikėlimo bažnyčia. Didžiausia monumentalios architektūros bazilikinė bažnyčia Baltijos šalyse. 1918 metais Lietuvai tapus nepriklausoma, laikinojoje sostinėje kilo idėja pastatyti bažnyčią – padėkos Dievui simbolį. Tam net buvo pradėtos rinkti aukos iš gyventojų, buvo patvirtintas inžinieriaus Karolio Reisino sukurtas modernus projektas – racionalus, stilistika artimas protestantų bažnyčioms. Tačiau sovietų okupacija nutraukė statybą, o konfiskuotame pastate po karo įkurdinta gamykla. Atkūrus nepriklausomybę statyba buvo baigta. Dabar į bažnyčią renkamasi ne tik melstis, bet ir pasigrožėti Kauno panorama nuo terasos ant stogo.

Kauno pilis
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Kauno pilis. Laikoma seniausia Lietuvos pilimi, nors kada ji pastatyta, neaišku. Kronikose rašoma, kad miestą ir pilį 1030 m. įkūrė legendinis Palemono sūnus kunigaikštis Kunas. Itin kruopščiai įtvirtintą pilį nuolat puldinėjo ir griovė kryžiuočiai, kartą ji net buvo sulyginti su žeme. Nauja pilis iškilo XIV a. pab., tačiau ji irgi buvo niokojama. Iki šiol išlikęs tik trečdalis buvusios pilies, sumūrytas vėlesniais laikais, visa kita nuardė Neris. Griuvėsiais imta rūpintis tik XX a. pr. Dabar čia veikia Kauno turizmo informacijos centras.

Kauno IX fortas
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Kauno tvirtovė Tai – poligoninio tipo gynybinė sistema iš devynių fortų, pastatyta XIX a. pab. (pirmieji aštuoni fortai) – XX a. pr. (devintasis), tačiau vėliau nuolat tobulinta. Buvo viena iš keturių stipriausių karinių tvirtovių Rusijos imperijoje ir pati moderniausia. Mūriniai fortai ir baterijos buvo išdėstyti apylygiais atstumais (kas 2-2,5 km), beveik teisingu ovalu, 0,5-2 km atstumu nuo miesto ribos. Juos ir dar beveik 500 karinės paskirties pastatų statė tūkstančiai darbininkų, o statybai išleista 11 mln. rublių. Kartu buvo pastatytas Įgulos soboras ir kelios cerkvės, įrengtos karių kapinės. Tvirtovės statiniai, keliai, geležinkeliai, želdynai formavo Kauno apylinkių kraštovaizdį, lėmė nemažos miesto dalies struktūrą, kelių tinklo išdėstymą. Per Antrąjį pasaulinį karą kai kurie fortai tapo koncentracijos stovyklomis, vėliau tvirtovė prarado karinę paskirtį, fortuose buvo įrengti butai varguomenei, kalėjimai, archyvas, dirbtuvės, dujų kamera. 1958 m. IX forte įrengtas muziejus, o Šančių kareivinės neseniai pradėtos rekonstruoti į gyvenamuosius namus.

Kernavės piliakalniai
© K.Šatūno nuotr.

Kernavės piliakalniai. Ši vietovė, menanti Lietuvos valstybės pradžią, yra unikalus paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos civilizacijos pavyzdys, atspindintis pagoniškos bendruomenės virsmą krikščioniška. Į beveik 200 ha ploto Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato teritoriją patenka slėnis, penki piliakalniai su senovės gyvenvietės bei kapinyno liekanomis, dalis viršutinės Neries terasos, kurioje išsidėsčiusi Kernavė. Piliakalnių Lietuvoje priskaičiuojama iki tūkstančio, tačiau niekur kitur nerasime penkių vienoje vietoje. Tai – istorinių gamtos procesų (pasitraukusio ledyno) ir žmogaus veiklos palikimas. Jau mūsų eros pradžioje Pajautos slėnyje formavosi stambios gyvenvietės, o XIII a. Kernavė tapo feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, kurio gynybinis branduolys buvo piliakalniuose. Aukuro kalne stovėjo kunigaikščio dvarvietė, kiti piliakalniai buvo priešpiliai, saugoję pilį ir miestą. Kernavės archeologinė vietovė, kurioje reprezentuojamos visos čia egzistavusios archeologinės kultūros ir visi apgyvendinimo etapai, yra UNESCO Pasaulio paveldo objektas.

Kryžių kalnas
© Corbis

Kryžių kalnas. Taip vadinamas netoli Šiaulių esantis Jurgaičių (Domantų) piliakalnis, dar kitaip – maldų, maldavimų, Pilies kalnas, Šventkalnis, Pilius. Manoma, kad čia buvusi pilis, kurią kartu su dar trimis pilimis 1348 m. užpuolę sudegino kalavijuočiai. Kryžiai ant kalno pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1850-aisiais, nors jų atsiradimas dažniausiai siejamas su 1831 m. sukilimo numalšinimu ir represijomis. XIX a. pab. ant kalno stovėjo 130 kryžių ir mūro koplytėlė. Praėjusio amžiaus pradžioje ši vieta ėmė traukti vis didesnes tikinčiųjų minias – žmonės statydavo kryžius tikėdamiesi malonės, čia pradėtos rengti pamaldos. Sovietmečiu Kryžių kalnas buvo naikinamas, tačiau Atgimimo metais jo reikšmė vėl išaugo. Teigiama, kad ant kalno yra maždaug 60 tūkst. kryžių, koplytstulpių, šventųjų statulėlių ir paveikslų. Stichinis kryžių statymas išlieka pagrindiniu kalno gyvybingumo faktoriumi. 1993 m. kalną aplankė popiežius Jonas Paulius II. Kryžių kalnas įkūnija lietuvių kryždirbystės tradiciją, kurią UNESCO yra įtraukusi į Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų sąrašą. Tradiciniai lietuvių kryžiai – tai unikalūs statiniai su architektūros, skulptūros, kalvystės, kartais netgi primityviosios tapybos elementais. Kryžiai geležinėmis viršūnėmis, ornamentuoti kryžiai, „saulutės“, įvairių siužetų medinės skulptūros – visa tai laikoma vertingiausiu lietuvių liaudies meno palikimu.

Lyduvėnų geležinkelio tiltas
AB "Panevėžio keliai" archyvo nuotr.

Lyduvėnų geležinkelio tiltas. Ilgiausias (599 m) ir aukščiausias (42 m) Lietuvos tiltas – ne tik tarp geležinkelių, bet ir tarp automobilių tiltų. Jis nutiestas per Dubysos slėnį Raseinių rajone, Radviliškio-Pagėgių geležinkelio ruože. Medinę estakadą dar 1916 m. pastatė vokiečių kariuomenės, o plieninį tiltą po poros metų – vokiečių okupacinė valdžia. Ant jo stovėjo Vokietijos kanclerio Otto fon Bismarcko statula. Per Antrąjį pasaulinį karą tiltas buvo susprogdintas, jį ant naujų atramų atstatė Raudonosios armijos inžinerinis dalinys.

Žvejys Mingės kaime prie Minijos
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Mingės (Minijos) kaimas. Netoli Kintų, Nemuno deltos regioniniame parke įsikūręs žvejų kaimas vadinamas Lietuvos Venecija. Abipus Minijos upės gyvenantys žmonės susisiekia tik valtimis. Jis paskelbtas architektūros paminklu. 19 sodybų kiemai su darželiais atgręžti į upę, prie kiekvieno namo įrengtos prieplaukos valtims, jas su sausumos keliais jungia keliukai. Abi kaimo pusės gali susisiekti tik valtimis per upę.

Orvidų sodybos skulptūros
tema.in.ua nuotr.

Orvidų sodyba. Gargždelės kaime Kretingos rajone esanti sodyba jau seniai pavirtusi akmenų muziejumi. Jį įkūrė Kazimieras Orvidas, daugelį metų, ypač melioracijos laikotarpiu, iš netolimų Salantų ir miestelio apylinkių kartu su sūnumis namo vežęs įdomesnių formų akmenis, medžius ir kūręs iš jų paminklus bei įvairias skulptūras. Šeimininkui mirus, muziejumi rūpinosi jo sūnus Kazimieras, vadintas Viliumi. Jis buvo vienuolis pranciškonas – brolis Gabrielius. V. Orvidas sodyboje priimdavo menininkus, intelektualus, maištaujančius paauglius, buvusius kalinius ir kitus, kurie dėl įvairių priežasčių nerado santarvės su savimi ir vietos visuomenėje. V. Orvidas mirė 1992-aisiais, sulaukęs vos keturiasdešimties metų. Lietuvių menininkas Jonas Mekas šią sodybą-muziejų yra pavadinęs vienu iš didžiausių XX a. kūrinių, naujuoju pasaulio stebuklu.

Pakruojo dvaras
Algio Padoros („Auksinė varpa“) nuotr.

Pakruojo dvaro ansamblis. Tai – didžiausias Lietuvoje išlikęs dvaras, kurį sudaro keturios dešimtys pastatų, išdėstytų pagal lenktą kompozicinę ašį, ir parkas, kuriame galima rasti 26 rūšių medžių. Ansamblis išsidriekęs teritorijoje tarp kelio Pakruojis-Linkuva ir Kruojos upelio. Manoma, kad XIX a. pr. vėlyvojo klasicizmo stiliumi pastatytus dviejų aukštų rūmus projektavo fundatorius Teodoras von Roppas, padedamas prancūzų kabos mokytojo Frederiko Dubois de Montpereux. Šiame dvare buvo filmuojamos kai kurios televizijos filmo „Tadas Blinda“ scenos.

Palūšės bažnyčia
A. Krikščiūno nuotr.

Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia. Medinę bažnyčią iš tėvų paveldėtoje žemėje netoli Ignalinos XVIII a. vid. pastatė kunigas Juozapas Baziliauskas. Pasakojama, esą vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis. Liaudies meistrai bažnyčią, varpinę ir koplytėlę išdėstė taip, kad iš priekio pastatai būtų matomi vienu apžvelgimu. Jie laikomi vienu gražiausių ir seniausių medinės architektūros ansamblių Lietuvoje. O aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, šalyje yra vienintelė. Bažnyčios ir varpinės atvaizdas buvo nupieštas ant 1 lito banknoto.

Pažaislis
Pažaislio kultūros ir turizmo centro nuotr.

Pažaislio ansamblis. Jį sudaro Švč. Mergelės Marijos apsilankymo bažnyčia ir kamaldulių vienuolynas . Italų sukurtas ansamblis laikomas vienu gražiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės Rytų Europoje. Iš viršaus jis su sodais primena kamaldulių herbą – iš vienos taurės geriančius 2 balandžius. Ansamblio statybą XVII-XVIII a. sandūroje finansavo LDK didysis kancleris Kristupas Žygimantas Pacas, norėjęs taip įamžinti mirusio sūnelio atminimą. 1812 m. vienuolyną nusiaubė Napoleono armija, netrukus Rusijos caro įsakymu jis buvo likviduotas, o turtas perduotas naujam stačiatikių vienuolynui. Per Pirmąjį pasaulinį karą vienuolyne buvo įkurdinta vokiečių kariuomenės ligoninė. Paskelbus nepriklausomybę, apleistas vienuolynas atiteko iš Čikagos atvykusioms Šv. Kazimiero kongregacijos seserims. Sovietmečiu jo šeimininkai keitėsi kelis kartus, o 1992 m. pastatas grąžintas vienuolėms. Ansamblį puošia vienintelės pasaulyje 8 freskos, kuriose įamžintas pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas. Be to, architektas nevengė simbolikos: čia yra 365 langai ir 52 durys (dienų ir savaičių metuose skaičius), o į bažnyčią veda 12 laiptelių – tiek, kiek yra mėnesių.

Perkūno namas
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Perkūno namas Kaune. Kauno senamiestyje esantis pastatas – vienas originaliausių ir įspūdingiausių liepsnojančios gotikos statinių Lietuvoje. Jį XV a. pabaigoje pastatė Hanzos bendruomenės pirkliai. Mūrinį pastatą puošia frontonas, stačiakampės dekoratyvinės nišos ir Saulės simbolis, sudarytas iš glazūruotų akmenų. Iš pradžių namas buvo dvilypis trobesys, kurį sudarė iki šiol išlikęs pastatas ir tokio pat dydžio sandėlis, kuris XVIII a.buvo nugriautas, atskirti kapitaline siena. Tai buvo vienintelis Lietuvoje pastato „susidvejinimo“ pavyzdys. XIX a. vid. čia buvo įsteigtas pirmasis Kauno dramos teatras, dabar čia veikia muziejus, parodų ir koncertų salė. Tikroji namo paskirtis buvo nežinoma. Romantizmo laikotarpiu sienoje buvo rasta Perkūno statulėlė, todėl jis imtas laikyti pagonių šventove. Be to, rūsyje esą buvęs senosios lietuvių tikybos aukuras.

Neringos „Raganų kalnas“
BVRG archyv.

Raganų kalnas. Nuo seno ant šio kalno, kuris dar buvo vadinamas Jono arba Ievos vardu, būdavo švenčiamos Joninės. Naktimis tuomet į marias viena paskui kitą riedėdavo degančios dervos statinės. Dabar didžiausia kalno puošmena – medinių skulptūrų parkas, įrengtas 1979 m. pagal skulptoriaus S. Šarapovo ir architekto A. Nasvyčio projektą. Septynias dešimtis skulptūrų sukūrė pusšimtis medžio drožėjų. Jose galima atpažinti lietuvių liaudies pasakų ir legendų herojus, daugiausia – raganas ir velnius. Čia nuolat atsiranda naujų skulptūrų.

Rokiškio bažnyčia
Dalios Zibolienės („Gimtasis Rokiškis“) nuotr.

Rokiškio Šv. Mato evangelisto bažnyčia. Ši bažnyčia laikoma vienu gražiausių neogotikos pavyzdžių Lietuvoje. Prie raudono mūro bažnyčios prisišliejęs 57 m aukščio bokštas ir Šv. Juozapo koplyčia. Austrų ir prūsų architektų suprojektuota bažnyčia iškilo XIX a. antroje pusėje. Jos fundatorius buvo Rokiškio grafas R. Tyzenhauzas. Šventorių supa aukšta akmens mūro tvora, kurios viršuje – raudonų plytų ažūrinis tinklas.

Salako bažnyčia
A. Krikščiūno nuotr.

Salako Švč. Sopulingosios Marijos bažnyčia. Pirmoji bažnyčia netoli Zarasų esančiame miestelyje iškilo dar XV a. pab., tačiau dabartinė atokiau nuo centro, ant aukštos kalvos pastatyta praėjusio amžiaus pradžioje. Nors atkartojami viduramžių architektūros paminklai, bažnyčia, kaip ir vienintelis bokštas bei šventorių juosianti tvora, sumūryta ne iš plytų, o iš tašytų lietuviškų akmenų. Statinys turi romaniškojo stiliaus žymių. Interjeras kuklus, bet šviesus, nepasižymi gausia ornamentika.

Trakų pilis
K. Šatūno nuotr.

Trakų salos pilis. Vienintelė vandens pilis Rytų Europoje. Ji stūkso vienoje iš daugelio Galvės ežero salų (beje, iš pradžių čia buvo trys nedidelės salelės, sujungtos užpelkėjusio ploto). Pradėta statyti XIV a. pab. Kęstučio iniciatyva, šiek tiek vėliau nei Pusiasalio pilis. Buvo statoma kaip gynybinė tvirtovė, tačiau po Žalgirio mūšio neteko gynybinės reikšmės. Užpuolikams taip niekada ir neatiteko. Gotikinė pilis ir donžonas – gyvenamasis bokštas – tapo didžiojo kunigaikščio rezidencija, pokylių vieta. Čia 1430 m. mirė Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas, kaip manoma, užbaigęs tėvo pradėtą statybą. Vėliau pilis buvo naudojama kaip kalėjimas, o XVII a. pab. pradėjo irti. Archeologiniai tyrimai ir konservavimo darbai pilyje pradėti tik XX a. vid., o netrukus čia įsikūrė Trakų istorijos muziejus.

V. Into akmenų muziejus Mosėdyje
Jono Danausko nuotr.

V. Into akmenų muziejus. Gydytojo Vaclovo Into dėka akmenys ir Mosėdis tapo kone sinonimais. Šiame miestelyje jis, pasitelkęs fantaziją ir keletą pagalbininkų, įkūrė unikalų akmenų muziejų. Akmenų kraustymosi į Mosėdį pradžia sutampa su jauno gydytojo atvykimu vadovauti naujai atidaromai ligoninei 1957 m. Lankydamas pacientus, V. Intas gretimame kaimelyje pamatė apie 50 kg sveriantį akmenį ir jį parsigabeno dviračiu. Vasaros rytais keistuolis gydytojas apsukdavo apylinkes, ieškodamas įdomių riedulių, ir prašydavo melioratorių juos pargabenti arba pats parsiveždavo vežimu. Iš pradžių akmenys puošė ligoninės kiemą, gatvę ir mosėdiškių namus, o po kelerių metų buvo pradėti vežti prie Bartuvos upės, kur kartu buvo įrengta dendrologinė ekspozicija. Dabar muziejuje sukaupta apie 150 tūkst. akmenų, iš kurių mažiausias tesveria keletą gramų, o didžiausias – 50 tonų.

Šv.Onos bažnyčia, Vilnius
© Corbis

Vilniaus Šv. Onos bažnyčia. Vienas gražiausių ir labiausiai turistų lankomų pastatų sostinėje, kurį, kaip pasakoja legenda, imperatorius Napoleonas net norėjo pasidėti ant delno ir išsivežti į Paryžių. Spėjama, kad pirmą medinę bažnyčią tokiu pavadinimu Pilies kalno papėdėje XIV a. pastatė Vytauto Didžiojo žmona Ona. Mūrinė bažnyčia pranciškonų pastangomis buvo pastatyta XV a. pab. Sudėtingos architektūros, bet lengvas ir žaismingas pastatas, kuriam panaudotos 33 rūšių plytos, yra vėlyvosios gotikos šedevras, turintis nedaug sau lygių pasaulyje. Beveik nepakitusi bažnyčia (nors buvo griaunama ir naudojama kaip sandelis) pasiekė mūsų dienas ir tapo vienu iš Vilniaus simbolių.

Šv. Petro ir Povilo bažnyčia
© D.Tunkūno nuotr.

Vilniaus Šv. Petro ir šv. Povilo bažnyčia. Manoma, kad pagonybės laikais čia buvo meilės deivės Mildos šventykla. Pirmoji bažnyčia, pastatyta XV a., sudegė, vėliau suręsta medinė bažnyčia, kuri per karą buvo sugriauta. Išlikusioji iki šių dienų buvo pradėta statyti XVII a. pab. pagal lenkų architekto Jano Zaoro projektą Mykolo Kazimiero Paco lėšomis. Barokinės bažnyčios pagrindiniame fasade pirmą kartą Lietuvos bažnytinėje architektūroje buvo panaudotos laisvai stovinčios kolonos. XIX a. ją norėta pertvarkyti į cerkvę, tačiau šie planai liko neįgyvendinti. Vėliau per remontą sienoje buvo rasti moters griaučiai su rūbais – viduramžiais tikėta, kad užmūrijus gyvą žmogų pastatas stovės itin ilgai. Gal dėl to bažnyčia niekada nedegė. XX a. antroje pusėje čia buvo laikomas karstas su šv. Kazimiero palaikais.

Vilnius, Gedimino pilis
© DELFI (J.Juršienės nuotr.)

Vilniaus pilių teritorija. Archeologiniai tyrimai rodo, kad šioje vietoje buvo gyvenama jau neolite. IX a. upių juosiamas kalnas – patogi vieta piliai statyti – buvo imtas tvirtinti medinėmis ir akmeninėmis užtvaromis. XI-XIII a. čia jau stovėjo medinė pilis. Ji, kaip ir Vilnius – LDK sostinė – pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta 1323 m. Po kelių dešimtmečių kryžiuočių kronikose jau buvo minimas Vilniaus pilių – Aukštutinės (Gedimino), Žemutinės ir Kreivosios – gynybinis kompleksas. XV a. pr. miestą nuniokojo gaisras, po kurio Vytautas Didysis pastatė naują mūrinę gotikinę pilį. Vakarinėje jos smailumoje stūksojo aštuoniakampis, šiaurinėje ir pietinėje – keturkampiai bokštai. Vėliau čia buvo įrengtas arsenalas ir ginklų dirbtuvė, kalėjimas. Pilis ypač nukentėjo XVII a. vid. karo su Maskva metu. Restauravimo darbai pradėti tik XX a. pirmoje pusėje. Iki šių dienų geriausiai yra išsilaikęs trijų aukštų, į viršų siaurėjantis vakarinis bokštas.

Televizijos bokštas
K. Šatūno nuotr.

Vilniaus TV bokštas. Sostinės Karoliniškių rajone prieš tris dešimtmečius iškilęs 326 m aukščio bokštas yra vienas aukščiausių Rytų Europos statinių. Viršutiniame pastato žiede (165 m aukštyje) veikia kavinė-baras „Paukščių takas“ ir besisukanti apžvalgos aikštelė. Esant giedram orui Vilniaus ir jo apylinkių panoramą iš bokšto galima matyti 50 km spinduliu. 2000-aisiais bokštas virto aukščiausia Kalėdų egle, o 2006-aisiais, Japonijoje vykstant pasaulio krepšinio čempionatui, ant jo buvo įžiebtas didžiausias pasaulyje krepšinio lankas.

Vilniaus universitetas
© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Vilniaus universiteto Centriniai rūmai. Šį didžiausią ir sudėtingiausią sostinės senamiesčio ansamblį keturis šimtmečius kūrė geriausi krašto architektai. Amžiams bėgant susiformavusio ansamblio meninės formos atspindi pagrindinius Lietuvoje vyravusius architektūros stilius: gotiką, renesansą, baroką ir klasicizmą. 1579 m. įkurto universiteto Centriniai rūmai užima beveik visą perimetru užstatytą senamiesčio kvartalą, kurį riboja keturios gatvės. Kompleksą sudaro 12 pastatų, turinčių po kelis korpusus, Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė. Pastatai išsidėstę aplink 13 įvairaus dydžio ir plano kiemelių.

Balsavimas baigėsi

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Vokiečių virusologas net nenujautė, kaip toli nuaidės jo žodžiai apie COVID-19: Kinija sureagavo iškart (26)

Vienas žinomiausių Vokietijos virusologų Alexanderis Kekulé negalėjo nujausti, kaip toli – net...

Kalėdiniai vakarėliai šiemet gali atsieiti brangiau: įmonės virtualioms šventėms negaili ir 20 tūkst. eurų (8)

Pandemija šiemet iš esmės pakeitė Lietuvos įmonių šventinių vakarėlių formatą. Visi gyvi...

Atkeliauja šaltesni orai, bus dar žvarbiau (4)

Sekmadienio dieną vyraus apniukę orai , tik rytiniuose rajonuose po pietų, vėliausiai –...

Jogintė Užusienytė | D+

Susipažino internete, greitai permiegojo ir dingo: psichoterapeutas įvardijo keturias tokio elgesio priežastis

Internetinės pažintys visame pasaulyje tapo vienu iš patogiausių būdų susirasti antrąją pusę....

Eksperimentas virtuvėje: išrinko skaniausius marinuotus agurkus, tačiau užrašas ant pakuotės nemaloniai nustebino (87)

Marinuotų agurkėlių pasirinkimas Lietuvos prekybos centruose – stulbinančiai gausus. Kokių tik...

Pandemija kiša koją vienos gerbiamiausių sričių atstovams: žmonės atsiduria aklavietėje ir gali netekti darbo

Portalo „Nature“ surengta apklausa atskleidė liūdnas konkretaus akademinės bendruomenės...

Dailius Dargis | D+

Holivudo monstro buvusios žmonos išpažintis: sužinojusi ką jis padarė, pražilau per naktį

Iki šiol nė vienam žurnalistui nepavyko išpešti nė žodžio iš Jurijaus Kadamovo artimųjų ar...

Sunkumai užgriuvo ir stambias įmones: darbuotojai išeina, o naujus rasti sudėtinga (402)

Panevėžyje nedarbas auga drastiškai. Per pastarąjį mėnesį bedarbių gretas papildė daugiau...

Po aistringos kovos projektą „Šok su žvaigžde“ paliko dar viena pora: lyderiai surinko vienodą skaičių komisijos balų (34)

Šeštadienio vakarą prie televizijos ekranų žiūrovus ir vėl pritraukė projektas „ Šok su...

Septyniolikmetės Emilijos mama papasakojo apie siaubą, kai dukra vos nemirė nuo COVID-19 ligos (483)

„Mano vaikui nutiko blogiausia, kas galėjo, bet laimei ji papuolė į geriausias rankas“, –...