aA
DELFI kviečia jus išrinkti septynis Lietuvos gamtos stebuklus – įspūdingiausius gamtos kūrinius. Pretendentai, padedant Geologijos ir geografijos instituto darbuotojų, buvo atrinkti iš skaitytojų pasiūlytų vandens telkinių, kalvų, riedulių, olų, miškų, salynų, kitų objektų.
Vaivorykštė, paukštis, diena, gamta
© Reuters/Scanpix
Prašome balsuoti už objektą, unikalų pažintiniu, estetiniu, moksliniu požiūriu, kuris, Jūsų manymu, labiausiai pretenduoja tapti vienu iš septynių Lietuvos gamtos stebuklų. Balsuoti galite puslapio apačioje.
Kauno Ąžuolynas
© DELFI (P.Garkausko nuotr.)

Ąžuolyno parkas Kaune. Nemuno ir Neries santakoje kadaise augusios sengirės likučiai, didžiausias visoje Europoje miesto teritorijoje esantis ąžuolynas. 63 ha plote prieš keletą metų rasta 513 rūšių aukštesniųjų augalų, iš jų 14 įrašyta į Raudonąją knygą, kaip ir pora čia gyvenančių paukščių rūšių. Prieš ketvirtį amžiaus čia augo per 1 tūkst. senųjų ąžuolų, kas aštuntas iš jų buvo gyvybingas. Šis ąžuolynas kadaise jungėsi su aplinkinėmis giriomis, bet XIV–XVI a. daugybė ąžuolų buvo iškirsta.

Barstyčių akmuo
Edmundo Untulio („Skuodas“) nuotr.

Barstyčių (Puokės) akmuo. Netoli Barstyčių miestelio ir Puokės kaimo Skuodo rajone esantis akmuo yra didžiausias Lietuvos riedulys, įrašytas į rekordų knygą. Jo ilgis – 11,3 m, plotis – 5,9 m, aukštis – 3,3 m, svoris – maždaug 680 tonų. Daugybę metų akmuo pragulėjo žemėje, ledyninėje sąnašoje, viršuje kyšojo tik jo ketera. Praėjusio amžiaus viduryje jį atkasė melioratoriai. Padavimas pasakoja, esą akmenį numetė Perkūnas, supykęs dėl vaidilutės neištikimybės, tačiau magminės kilmės uoliena greičiausiai buvo atnešta iš Skandinavijos.

Gaidelio akmuo. Neryje ties Krėslynų kaimu, netoli kelio Kaunas-Jonava, kyšantis riedulys yra didžiausias Lietuvos upių akmuo. Jo ilgis – 4,76 m, plotis – 4,71 m, aukštis – 4,06 m. Pasakojama, esą dešiniajame Neries krante gyvenęs žmogus, laikęs daug gaidžių. Šie nuolat pešdavęsi ir vis užskrisdavo ant akmens. Dėl to riedulys ir imtas vadinti Gaideliu ar Gaidžiu. Pagal kitą legendą, taip jį ėmė vadinti iš sielininkai, plukdydavę sielius iš Baltarusijos girių ir prie galiūno sustodavę užkąsti.

Čepkelių raistas
V.Monsevičiaus nuotr.

Čepkelių raistas. Varėnos rajone, prie pat sienos su Baltarusija, besidriekiantis raistas yra viena seniausių, unikaliausių ir žmogaus veiklos mažiausiai paliestų Lietuvos miško pelkių. Siekiant apsaugoti pelkę, mišku apaugusias žemynines kopas, reliktinius ežerus, natūralų hidrologinį pelkės režimą, retą gyvūniją ir augaliją, buvo įsteigtas Čepkelių valstybinis gamtinis rezervatas. Jo plotas viršija 11 tūkst. ha, kimininė aukštapelkė sudaro daugiau nei pusę jo. Rytuose susitelkę daugiau kaip 20 ežerėlių, pietuose prasideda žemapelkė su viksvynais, nendrynais ir karklynais. Vakaruose palei Musteikos upelį esama eglynų ir mišrių miškų. Pelkėje priskaičiuojama virš 80 salų ir salelių. Teritorija pasižymi išskirtine buveinių ir rūšių įvairove, saugomų augalų ir gyvūnų rūšių gausa. Čia peri rezervato simboliu tapę kurtiniai, yra didžiausios Lietuvoje gervių peryklos.

Vaizdas nuo Ladakalnio į Ignalinos ežerus
www.anp.lt nuotr.

Ignalinos ežerynas. Po Zarasų ir Molėtų rajonų Ignalinos kraštas yra ežeringiausias Lietuvoje, o Ginučių apylinkės – pačios ežeringiausios visoje šalyje. Čia priskaičiuojami 209 įvairaus dydžio ežerai, kurių bendras plotas – 11 539 ha. Nors vyrauja nedideli ežerai, penki yra daugiau nei 500 ha ploto. Didžiausias yra Drūkšių, tačiau Ignalinos rajone tyvuliuoja tik septintoji jo dalis. Šis regionas – tikras rojus vandens turistams. Įsėdus į valtį Pakaso arba Utenio ežeruose, taip ir neišlipus krantan galima pasiekti Baltijos jūrą. Bene įspūdingiausias vaizdas atsiveria nuo Ladakalnio – 175 m aukščio kalno, nuo kurio viršūnės saulėtą dieną matyti šeši ežerai. Manoma, kad pavadinimą kalnui davė gyvybės deivė Lada, kuriai čia esą buvo atnašaujamos aukos.

Karvės ola
© V.Balkūno nuotr.

Karstinės įgriuvos. Vadinamieji karstiniai reiškiniai – požeminių vandenų veikla ir jos padariniai tirpiose bei supleišėjusiose uolienose – Lietuvoje būdingi Biržų ir Pasvalio rajonams. Jų pasitaiko ten, kur slūgso dolomitai, gipsas, klintys, kreida, druskos. Gipso kloduose atsiradus tuštumoms, įgriūva žemė ir susidaro piltuvo arba netaisyklingos formos smegduobės. Vietomis esama smegduobių grandinių, o prie Mantagailiškio įgriuvų yra tiek, kad jos susilieja viena su kita, sudarydamos lomas. Vienas garsiausių Lietuvoje karstinių urvų yra Karvės ola netoli Karajimiškio. Tai – šulinio tipo beveik apskrita piltuviška įgriuva. Jos skersmuo – maždaug 10 m, gylis – 12 m. Įgriuvos apačioje į šonus driekiasi keli urvai. Pasakojama, esą kažkada į šią smegduobę įsmukusi karvė, dėl to ji gavo tokį pavadinimą.

Nidos kopos
© K.Šatūno nuotr.

Kuršių nerija. Pusiasalis, skiriantis Kuršių marias nuo Baltijos jūros, įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą. Pietinė jo dalis priklauso Rusijos Kaliningrado sričiai. Nerijos ilgis – 97 km, plotas – maždaug 180 kv. km, plotis – 380-3800 m. Maždaug 2,5 tūkst. ha užima smėlynai. Smėlio čia iš viso yra apie 2 kub. km. Nerija garsėja aukščiausia Šiaurės Europoje kopų grandine, kurią XIX a. vokiečių tyrinėtojas Alexanderis von Humboldtas pavadino Lietuvos Sachara. Pusiasalis pradėjo formuotis prieš 5 tūkst. metų iš vandens srovių sunešto ir vėjo perpustyto smėlio. XV-XVII a. iškirtus miškus pradėjusios judėti kopos palaidojo nemažai kaimų. Siekiant to išvengti, prieš 200 metų pradėtas formuoti apsauginis kopagūbris, sodinami miškai. Nerijos kraštovaizdį sudaro didysis kopagūbris, senosios parabolinės, pilkosios, pustomos Parnidžio ir Sklandytojų kopos, užpustyti senieji dirvožemiai, pajūrio ir pamario palvės, kupstynės gamtiniai kompleksai, apsauginis pajūrio kopagūbris.

Merkinės piliakalnis
Gedimino Domarko nuotr.

Merkio ir Nemuno santaka. Merkys, dešinysis Nemuno intakas, yra didžiausia pietryčių Lietuvos upė. Jų santaka, kairiajame Stangės upelio krante, stūkso Merkinės piliakalnis. Būtent nuo jo atsiveria įspūdingiausias vaizdas į upes ir slėnius. Išlikusioje 5x7 m dydžio piliakalnio aikštelės dalyje (didesnė jos dalis nuslinko į Stangės slėnį) yra iki 1,5 m aukščio pylimo liekanų. Čia stovėjusi Merkinės pilis greičiausiai buvo pastatyta XIII a. pab. ir netrukus tapo svarbiausiu panemunės kariniu-strateginiu centru kovose su Livonijos ordinu.

Nemuno delta
Laimos Putriuvienės („Pamarys“) nuotr.

Nemuno deltos regioninis parkas. Tai – protakų raizgalynė, unikalios salos, užliejamosios pievos, pamario pelkės ir miškai. Deltos kraštovaizdį sudaro daugybės Nemuno atšakų sistema, didžiausių iš jų – Atmatos ir Skirvytės – apsupta Rusnės sala, Ventės ragas su paukščių žiedavimo stotimi, senvaginiai ežerai žiogiai, susidarę sąnašoms užkimšus protakas, lagūninės kilmės ežeras Krokų lanka – sąnašų atitverta Kuršių marių dalis, aukštapelkių kompleksai ir kiekvieną pavasarį užliejamos pievos. Per potvynį dešimtys hektarų pievų ir laukų atsiduria po vandeniu, o išsibarsčiusios sodybos tampa pasiekiamos tik valtimis. Deltoje gausu retų perinčių paukščių, čia ilsisi keliaujantys sparnuočiai. Čia besidriekianti Aukštumalė buvo pirmoji pasaulyje moksliškai aprašyta aukštapelkė, eksploatuojama apie 100 metų. Pagal Ramsaro konvenciją 1993 m. Nemuno delta įtraukta į tarptautinės svarbos pelkių sąrašą.

Nemuno kilpa ties Birštonu
Vaclovo Valužio nuotr.

Nemuno kilpos. Viena įdomiausių Nemuno dalių yra vidurupis, kur vandens tėkmė vingiuoja visomis pasaulio kryptimis tarp 20-40 m ar dar didesnio aukščio miškais apaugusių šlaitų. Čia išsiraizgiusios Didžiosios Nemuno kilpos – Punios, Balbieriškio, Prienų ir Birštono. Jų ilgis, jei plauktume vandeniu, sudaro maždaug 60 km, o tiesiu keliu – šešis kartus mažiau. Tokių erozinių atragių kaip čia (Nibrių, Kalvių, Birštono) analogų nėra nei kitur Nemuno, nei Nėries slėniuose. Itin vaizdingas yra upės slėnio vingis ties Balbieriškio geologine atodanga. Ledynų suformuoti vingiai yra svarbiausias Nemuno kilpų regioninio parko akcentas. Net 67 proc. iš 25 tūkst. ha užima miškai, iš kurių garsiausias – Punios šilas.

Pūčkorių atodanga
© V.Balkūno nuotr.

Pūčkorių atodanga. Ji – bene aukščiausia ir įspūdingiausia visoje Lietuvoje, suformuota į šonus besiblaškiusios Vilnios. Atodangos aukštis – daugiau nei 65 m, plotis – 260 m. Čia regima senojo Medininkų apledėjimo storymė, suraukšlėta vėlesnių ledynų. Atodangoje esama luistų su mezozojinės eros, - įdomiausio Žemės istorijoje geologinio periodo, kurį išgarsino dinozaurai, - uolienomis.

Raigardo slėnis
© Dailės galerija „Sofa“

Raigardo slėnis. Legendos pasakoja, jog piečiau Druskininkų, šalia seno Švendubrės kaimo, stovėjęs didelis Raigardo miestas, kuris prakeiktas nugrimzdo žemėn, o jo vietoje liko tyvuliuoti marios. Šį slėnį savo triptike 1907 metais įamžino Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. Raigardo slėnis su didžiausiu šalyje enfoziniu cirku (driekiasi 14 km iš vakarų į rytus ir 4 km iš šiaurės į pietus) atsirado prieš 5 tūkst. metų didėjant ir stumiantis į dešinę Nemuno vingiui.

Salų miestelis Rokiškio rajone
Eugenijaus Stumbrio nuotr.

Salų miestelis. Šis miestelis įsikūręs Dviragio ežero (Rokiškio r.) saloje ir su sausuma sujungtas tiltu ir pylimu su keliu. Gyvenvietė saloje pradėta statyta dar viduramžiais. Dabar čia stovi Šv. Kryžiaus bažnyčia, dvaras, parkas su maždaug 200 metų senumo tuopomis. Įstabiausiai miestelis atrodo iš paukščio skrydžio, mat sala savo forma atkartoja Lietuvos žemėlapio kontūrus.

Svilės šaltiniai
Dariaus Ramančionio nuotr. (Kurtuvėnų regioninio parko direkcijos archyvas)

Svilės šaltiniai. Kurtuvėnų regioniniame parke, Ventos-Dubysos senslėnyje trykštantys šaltiniai yra didžiausi Lietuvoje. 1,8 ha plote „verda“ maždaug 100 įvairaus dydžio „akių“. Iš versmių ištekančiame Svilės upelyje vieninteliame šalyje aptinkami ledynmečio reliktiniai vabzdžiai – arktinės apsiuvos. Žmonės šaltinio vandenį naudoja ne tik maistui, bet ir gydosi juo.

Skališkių Šventoji ola
tunelis.ginklai.net nuotr.

Šventoji ola. Dešiniajame Neries krante netoli Nemenčinės, tiesiai prieš ąžuolyną atsiveria ola, vadinama Šventąja arba Skala. Lučionių-Skališkių Šventoji ola yra gilus ir erdvus urvas po išsikišančiu 12 m pločio ir 2 m storio konglomeratų (karbonatingų vandenų sucementuotų žvyrų) luitu. Kalbama, kad nuo maždaug 3 m aukščio olos skliautų lašantis karbonatingas vanduo turi gydomosios galios. Seniau čia laikytos pamaldos, stovėjo kryžius, buvo paliekama pinigų, žolynų. Dabar olos nišose pastatyta šv. Mergelės Marijos paveikslėlių, deginamos žvakelės. Gydomųjų savybių, manoma, turi ir olos papėdėje iš po akmens trykštančio šaltinio vanduo.

Ūlos akis
© V.Balkūno nuotr.

Ūlos akis. Tai – vienas garsiausių ir įspūdingiausių Lietuvos šaltinių, esantis Ūlos upės kairiojo kranto terasoje Varėnos rajone. 8 m nuo kranto nutolusi versmė yra lyg nedidelis ežerėlis, kurio duburio ilgis siekia 4,4 m, o plotis – 3,4 m. Ūlos akis yra iškilusi kelis metrus aukščiau upės lygio - vanduo tiesiog nerado lengvesnio kelio į upę. Šaltinio centre nuolat kunkuliuoja stiprios vandens srovės permaišomas smėlis. Sakoma, kad jo vanduo yra skaidrus it ašara, ir tikima, kad gali padėti įveikti įvairias ligas.

Velnio duobė
Talvydo Špiliausko nuotr.

Velnio duobė. Netoli Aukštadvario, važiuojant Beižionių link, esanti ledyninės kilmės dauba, įtraukta į 100 labiausiai Europoje saugomų gamtos paminklų sąrašą. Ji – taisyklingos piltuvo formos, 40 metrų gylio ir 60-200 m skersmens. Apačioje yra klampi pelkė. Daubos kilmė nėra aiški. Toje vietoje po smėlio sąnašomis galėjo glūdėti nuo ledynmečio išlikęs ledo luitas, kuris vėliau ištirpo. Ją galėjo išmušti meteoritas arba išgraužti nuo ledyno pakraščio krentanti vandens srovė. Žmonės savo ruožtu pasakoja, neva ten prasmegusi prakeikta bažnyčia.

Vištyčio akmuo
„Santakos“ nuotr.

Vištyčio akmuo. Vienas didžiausių Lietuvos akmenų, esantis dešinėje kelio Vištytis-Kybartai pusėje, dar vadinamas Pėduotuoju, Stebuklinguoju. Milžiniško žvėries siluetą primenančio riedulio aukštis – 4 m, plotis – 5 m, ilgis – 7 m. Akmens viršuje yra 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio įdubimas, vadinamas „pėda“. Be to, viršuje ir gale matyti nežinia kieno ir kodėl skaldymo pėdsakų: dvi eilutės iškapotų skylių, dalyje kurių tebėra sukalti jau surūdiję geležiniai strypai. Riedulys kadaise buvo laikomas šventu ir stebuklingu, todėl buvęs pagonių aukuras, o XIX a. prie jo melsdavosi katalikai. Pasakojama, esą ant akmens sėdėjęs velnias ir verkęs, todėl įdubimuose susirenkantis vanduo yra velnio ašaros.

Žalsvasis šaltinis
© V.Balkūno nuotr.

Žalsvasis šaltinis. Pasvalio mieste, kairiajame Lėvens krante, apie 1960 m. smegduobėje ištryškęs šaltinis yra giliausias Lietuvos urvas. Jis išteka iš 1-2 metrų skersmens į viršų platėjančio duburio, įsirėžusio į trijų metrų aukščio šlaitą. Dabartinis šaltinio gylis – 20 m. Požeminis vanduo išrėžė kelių metrų ilgio vagą, kurios dugnas padengtas šviesiai pilkomis, vos žalsvo atspalvio nuosėdomis. Ši vaga, o kartais ir maždaug 500 m ilgio Lėvens upės, į kurią įteka šaltinis, juosta neužšąla, todėl čia mėgsta žiemoti antys.

Žuvinto ežeras
G.Karpičiaus nuotr.

Žuvinto ežeras. Reliktinis ežeras, nedidelė kadaise buvusio milžiniško ežero dalis. Prieš 10 tūkst. metų ežeras buvo apsėmęs beveik 6800 ha ploto teritoriją. Šiuo metu ežero plotas siekia 965 ha. Žuvintas jau susiformavo seklus, todėl greitai pradėjo pelkėti. Dabar didžiausias jo gylis – 2,5 m, o vidutinis – 0,6 m, be to, ežeras užžėlęs, taigi sunku rasti ribą tarp ežero ir pelkės. Ežere yra nemažai plaukiojančių salelių, čia gyvena daugybė vandens paukščių ir žuvų, tarp kurių – ir Europoje reta žuvų rūšis vijūnas.

Balsavimas baigėsi

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Prieš artėjančias Velykas – slaugytojos kreipimasis: padėkite mums (5)

Slaugytoja Vera savo feisbuko paskyroje pasidalino kreipimųsi į visuomenę artėjant Šv. Velykoms...

Įvardijo didžiausias baimes dėl koronaviruso: kur kas gilesnės problemos gali laukti ateityje (256)

Naujausia visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės „ Spinter tyrimai “ visuomenės...

Vyriausybės projekte – karantino pratęsimas iki 27 dienos, judėjimą ribotų nuo penktadienio vakaro (154)

Trečiadienį ministrų kabinetas apsispręs dėl karantino pratęsimo ir jo sąlygų. Sveikatos...

Iš Santaros klinikų antradienį pabėgusiai moteriai nustatytas koronavirusas (124)

Antradienį iš Santaros klinikų Infekcinių ligų skyriaus pro langą pasprukusi pacientė serga...

„The Guardian“: keista Boriso Johnsono atsidūrimo ligoninėje istorija (66)

Pirmoji užuomina, kad Borisas Johnsonas naujojo koronaviruso susargdintas žymiai sunkiau, nei...

Marijampolės meras: situacija ligoninėje yra labai rimta

Šio ryto duomenimis Marijampolės ligoninėje nustatyti 6 nauji COVID-19 atvejai, praneša...

Verslo planas dėl karantino švelninimo: galėtų dirbti lauko kavinės, odontologijos įmonės, vėliau – ir viešbučiai (543)

Praėjusią savaitę premjeras Saulius Skvernelis paragino asocijuotas verslo struktūras iki...

Prekybos tinklai dirbantiems per karantiną mokės priedus: uždirbs apie 10 proc. daugiau (17)

Prekybos tinklus Lietuvoje valdančios įmonės darbuotojams per karantiną prie atlyginimų mokės...

Surplys: 3 procentai nuo visų ištirtųjų turi šį koronavirusą (7)

Visuomenės informavimo grupės vadovas, premjero Sauliaus Skvernelio patarėjas Giedrius Surplys...

Tautvydas Marčiulaitis. Viskas gerai. Gyvenimas tęsis (4)

Gyventi ypatingomis aplinkybėmis sunku. Viskam užsidarius, sumažėjus kontaktų ratui ir...

|Maža didelių žinių kaina